Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 2016 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 2 dalį – terminuotu laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. D. G., kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti žmogų, o būtent: jis 2021 m. lapkričio 6 d. apie 08.09 val. Lentvario geležinkelio stoties patalpose, esančiose Lentvario m., Geležinkelio g. 13, eidamas link V. K., laikydamas į jį nukreipęs rankoje laikomą peilį ir sakydamas, kad padurs, tokiu būdu, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti V. K..

2. Kaltinamasis D. G. teisiamojo posėdžio metu dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltu neprisipažino. Nurodė, kad nukentėjusįjį ir liudytoją J. K. pažįsta iš seniau, kadangi iš liudytojos, per sesę, nuomojosi butą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklauso ne jai, o valstybei. Iš minėto buto, kaltinamasis buvo iškraustytas policijos, kadangi neturėjo ten teisės gyventi. Todėl, ant liudytojos, pyko, kad ji iš karto nepasakė tiesos. Kai kaltinamasis dar gyveno minėtame bute, liudytoja su nukentėjusiuoju buvo atvykę pasiimti šaldytuvo. Tą dieną tarp jo ir nukentėjusiojo taip pat įvyko konfliktas, t. y. kaltinamajam atidarius duris, nukentėjusysis jam sudavė į veidą. Dėl ko sudavė, nežino, tačiau į policiją nesikreipė, kadangi sužalojimų nebuvo. Kaltinamajame akte nurodytu metu kaltinamasis su nukentėjusiuoju ir liudytoja susitiko geležinkelio stotyje, kur apsižodžiavo su nukentėjusiuoju, kadangi prasilenkiant tarpduryje nukentėjusysis jį pastūmė. Kaltinamasis, vartodamas necenzūrinius žodžius, paklausė nukentėjusiojo, ką daro, o liudytojos – kodėl jam išnuomojo socialinį butą? Vykstant šiam pokalbiui, liudytoja stovėjo už nukentėjusiojo. Kaltinamasis prie savęs jokio peilio neturėjo, juolab 20 cm ilgio ir kelnių kišenėje, o rankose laikė tik energetinį gėrimą. Nors iš pradžių kaltinamasis teigė, jog po konflikto nuėjo į tualetą, vėliau prisiminė, kad buvo pasišalinęs iš stoties kuriam laikui, nes ėjo iki autobusų stotelės pasižiūrėti autobuso grafiko. Po to, grįžęs atgal į geležinkelio stotį, kaltinamasis nuėjo į tualetą, kur jį ir sulaikė.

3. Nukentėjusysis V. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį pirmą kartą sutiko bute, (duomenys neskelbtini), kai su sutuoktine vyko pasiimti iš jos buto daiktų. Kol nukentėjusiojo sutuoktinė rinko daiktus, kaltinamasis stovėjo prie lango. Po kurio laiko kaltinamasis pradėjo eiti link jo, tad nukentėjusysis jį pastūmė. Antrą kartą kaltinamąjį sutiko nagrinėjamo įvykio dieną, geležinkelio stotyje. Atsimena, kad sutuoktinė nuėjo prie langelio pasiklausti informacijos, kai pasigirdo keiksmažodžiai iš kaltinamojo. Nukentėjusysis kaltinamojo paklausė, ko jis nori, o šis nukentėjusiajam atsakė, kad padurti. Tuo metu žmona atsistojo tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo ir jie atbulom išėjo link perono, o kaltinamas per priešingas duris išėjo į gatvę. Ar kaltinamasis peilį laikė nuo pradžių, ar išsitraukė kažkuriuo metu, negali pasakyti, nes nematė. Kadangi nukentėjusysis yra stalius-staklininkas, gali pasakyti, kad peilis buvo apie 20 cm, apie 2 pirštų pločio, juoda rankena su raudonos spalvos elementais. Peilio vidurys kažkiek išgaląstas, nes geležtė buvo nelygi, naudojamas galimai virtuvėje. Kaltinamasis peilį laikė dešinėje rankoje, nuleidęs žemai, o geležtę atsukęs į nukentėjusįjį. Kai su policininkais ieškojo peilio, kioskelio pardavėja sakė, jog matė, kaip kaltinamasis ėjo nuo stoties link apleisto pastato, o vėliau grįžo atgal. Peilio nepavyko rasti, kadangi buvo aukšta žolė. Nukentėjusysis atsimena, kad lauke oras buvo drėgnas, krito dulksna, sniego nebuvo. Įvykio metu patalpoje buvo dvi moterys, viena iš jų atvykus traukiniui išvyko į Varėną. Kiek girdėjęs iš žmonių, kaltinamasis vartoja narkotines medžiagas, o pavartoję asmenys būna agresyvūs. Įvykio metu nukentėjusysis matė, kad kaltinamojo vyzdžiai išsiplėtę, tad bijojo ir mano, kad grasinimas buvo realus. Prisiminus įvykius, iki dabar dreba apie tai kalbėdamas. Be to, vykusios akistatos metu, kaltinamasis pasakė, kad seniai planavo nukentėjusįjį papjauti.

4. Liudytoja J. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo sesuo paprašė, kad leistų kaltinamajam pagyventi jos socialiniame bute. Todėl tam laikui, iki kol kaltinamasis susiras gyvenamąją vietą, leido. Kai buvo nuvykę su nukentėjusiuoju pasiimti daiktų, nukentėjusysis kaltinamajam trenkė, kadangi kaltinamasis negražiai pavadino liudytoją. Įvykio dieną liudytoja, sutikusi kaltinamąjį pasisveikino, o kaltinamasis iš dešinės pusės treninginių kelnių kišenės išsitraukė apie 30 cm peilį (ilgis nurodytas su rankena – teismo pastaba) ir vartodamas necenzūrinius žodžius pasakė, kad papjaus nukentėjusįjį. Tai sakydamas, kaltinamasis atrodė grėsmingas, akys buvo baltos. Peilis nesulankstomas, rankena su raudonos spalvos detale. Peilis skirtas pjaustyti, tikriausiai naudojamas virtuvėje. Tiek ji, tiek nukentėjusysis išsigando tokio kaltinamojo poelgio. Liudytoja iš pradžių teigė, kad konflikto metu stovėjo už jų, tačiau tolimesnėje apklausoje nurodė, kad išsigandusi atsistojo už nukentėjusiojo ir atbulomis išėjo iš geležinkelio stoties. Tuo tarpu kaltinamasis nuėjo prie kitų durų. Konflikto metu aplinkui buvo žmonių, tačiau visi skubėjo į traukinį, tik vienas vyras klausė, kas vyksta, bet jis nuvažiavo į Varėną, nespėjo jo sulaikyti. Kioskelio pardavėja sakė, kad matė, kaip kaltinamasis vaikščiojo palei geležinkelio pastatus kažką murmėdamas. Kai atvyko policijos pareigūnai, kaltinamasis buvo tualete. Be to, atliekant kaltinamojo atpažinimą, kaltinamasis jai sakė, kad šį kartą nepapjovė, tai papjaus po pusės metų ar metų, bet vis tiek papjaus. Įvykio dieną atsimena, kad vietomis buvo sniego. Peilio ieškojo žolėje, gėlynuose.

5. Liudytojas Deivydas Kareniauskas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buvo gautas iškvietimas, jog galimai kaltinamasis grasina su peiliu. Atvykus, kaltinamasis buvo užsidaręs tualete, iš jo išėjo po kelių minučių. Kaltinamajam išėjus, jis buvo sulaikytas, uždėti antrankiai, o apžiūrėjus pasodintas į tarnybinį automobilį. Liudytoja nurodė, kad peilis buvo su juoda rausva rankena. Peilio ieškojo stoties viduje, gėlių vazonuose, tualete, lauke aplink stoties pastatą, radiatoriuose, šiukšliadėžėse ir maždaug 5 metrai nuo stoties. Taip pat buvo apžiūrėti šalia esantys kioskai bei už jų esantis apie 100 metrų apleistas pastatas, tačiau peilio nerado. Tiek jis, tiek kolega apklausė viduje ir lauke esančius asmenis, tačiau tyrimui reikšmingos informacijos negavo. Niekas nematė asmens vaikštančio su peiliu ar kad kažkas jį slėptų. Atsimena, kad įvykio dieną buvo drėgna. Kur ieškojo peilio pievos aukštis buvo iki kauliukų. Kaltinamasis neigė, kad turėjo peilį, nurodė, kad turėjo tik energetinį gėrimą. Kaltinamasis sulaikymo metu buvo agresyvus, kadangi, kaip nurodė kaltinamasis, prie jo nuolat lenda policija, o jis nekaltas. Nukentėjusysis atrodė susijaudinęs, truputį išsigandęs, liudytoja taip pat. Kiek atsimena, liudytoja sakė, kad peilį kaltinamasis išsitraukė iš kišenės, konkrečių jo veiksmų neminėjo. Taip pat liudytoja minėjo, kad praeityje buvo kilę tarp jų konfliktai.

6. Liudytoja Violeta Nenartavičienė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atliko akistatas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo bei kaltinamojo ir liudytojos J. K.. Akistatos metu, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kaltinamasis elgėsi emocionaliai, buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, tad advokatas jį ramino. Tuo tarpu nukentėjusysis buvo ramus. Abiejų akistatų metu iš kaltinamojo grasinimų negirdėjo. Liudytoja atspausdintus procesinius dokumentus eidavo pasiimti į kitas patalpas, tad koks vyko pokalbis, kai liudytoja buvo išėjusi, negirdėjo.

7.1. Kaltinamasis D. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neprisipažįsta, jog peiliu grasino nužudyti V. K., nes peilio neturėjo ir grasinančių žodžių nesakė. 2021 m. lapkričio mėnesį apie 8 val. jis nuėjo į Lentvario geležinkelio stotį važiuoti į darbą. Lentvario geležinkelio stotyje susitiko J. Su ja kartu buvo vyriškis, kurio nepažįsta, matė jį antrą kartą. Iš J. nuomojosi butą (duomenys neskelbtini). Po kurio laiko sužinojo, kad tas butas yra socialinis, o nuomą mokėjo J., todėl susitikęs J. L. geležinkelio stotyje užklausė, kokias nesąmones ji darė. Tada į jų pokalbį įsikišo nukentėjusysis. Kilo žodinis konfliktas. Kokius žodžius sakė, nepamena, bet tikrai jis negrasino papjauti ar kitaip nužudyti, peilio neturėjo. Policijos pareigūnai, atvykę į Lentvario geležinkelio stotį, jį sulaikė tualete ir jokio peilio nerado. Gali apibūdinti J. kaip žmogų, kuris bet ką gali sumeluoti, kad pasiektų savo tikslą, todėl mano, kad ir šiuo atveju yra jos ir jos sugyventinio apkalbamas vien tam, kad nereikėtų gražinti pinigų, kuriuos J. iš jo ėmė už jai nepriklausančio buto nuomą (1 t., b. l. 103–105, 113–114).

7.2. Nukentėjusysis V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio 6 d. apie 09.00 val. jam būnant Lentvario geležinkelio stotyje, stoties viduje, adresu Geležinkelio g. 13, Lentvaris, kaltinamasis pasakė jo žmonai J. K.: „O tu pasirodei“. Nukentėjusysis kaltinamojo paklausė, ko jis nori, tada kaltinamasis dešine ranka išsitraukė iš kišenės peilį ir eidamas link jo su peiliu rankoje pasakė, kad nori nukentėjusįjį padurti. Tuo metu tarp jo ir kaltinamojo atsistojo nukentėjusiojo žmona ir tada jie atbuli išėjo iš stoties vidaus, link perono, o kaltinamasis išėjo pro kitas duris į miesto pusę, daugiau nieko nesakė. Kaltinamasis kairėje rankoje laikė kažkokį gėrimą, o dešine ranka, kaip minėjo, išėmė peilį iš kelnių kišenės ir laikė peilį juosmens lygyje, iškėlęs peilio nebuvo. Nukentėjusysis labai išsigando ir mano, kad kaltinamasis grasino realiai, nes jis yra neadekvatus, neprognozuojamas. Jeigu nebūtų jo žmonos, mano, kad kaltinamasis grasinimus būtų įvykdęs, bet kadangi buvo liudytojų, tai matyt neišdrįso. Kaltinamasis per akistatą prie advokato taip pat nukentėjusiajam pasakė, kad tikrai norėjo kaltinamąjį nudurti. Nukentėjusysis dėl šio įvykio išėjo iš darbo (duomenys neskelbtini) mieste, nes bijo po (duomenys neskelbtini) miestą vaikščioti dėl kaltinamojo grasinimų. Mano, kad įvykio metu kaltinamasis galėjo būti pavartojęs narkotinių medžiagų, nes buvo tikrai neadekvatus. Nukentėjusysis turėjo ir anksčiau konfliktą su kaltinamuoju, bet tai buvo tik žodinis konfliktas, dėl kurio kaltinamasis, ant nukentėjusiojo, supyko, ir dėl to paskui jam grasino peiliu, kad jį papjaus. Peilis, kuriuo grasino, buvo virtuvinis, apie 20 cm. geležtės ilgio, 2 cm. pločio, peilio rankena buvo juoda su raudonomis detalėmis, (1 t., b. l. 38–41, 42–45).

7.3. Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, kadangi jis nuomojosi iš jos butą, esantį (duomenys neskelbtini). Maždaug prieš du su puse mėnesio tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo vykęs žodinis konfliktas, kurio metu jie apsistumdė. 2021 m. lapkričio 6 d., 08.09 val. Geležinkelio stotyje esančioje bilietų laukimo salėje liudytoja buvo su nukentėjusiuoju. Ji pirma užėjo į bilietų laukimo salę, o iš paskos jos vyras. Užėjus į bilietų laukimo, salę kaltinamasis jiems pasakė: - „O žiurkės atėjo! Atėjai su savo bachuru?“. Tuomet liudytoja atsakė, kad tai yra jos vyras. Nukentėjusysis paklausė kaltinamojo, ko jis nori ir tada kaltinamasis iš kelnių dešinės kišenės ištraukė virtuvinį peilį juodos spalvos rankena, turinčia rausvą atspalvį, jo geležtė apie 2 cm pločio ir 20 cm ilgio, ir pasakė jos vyrui, kad nori jį padurti. Paėmęs peilį į dešinę ranką, kaltinamasis agresyviai pradėjo eiti link jos vyro ir sakė, kad padurs. Tarp jos vyro ir kaltinamojo buvo maždaug 1 m. atstumas. Tuomet, kai kaltinamasis agresyviai ėjo link nukentėjusiojo, liudytoja atsistojo tarp jų ir pakėlė rankas į šalis, sakydama kaltinamajam, kad viskas gerai, tai kartojo apie tris kartus. Po šių žodžių liudytoja su savo vyru atbuli išėjo pro kitas duris, kurios veda į peroną. Iš kaltinamojo veiksmų suprato, kad jos vyrui buvo kilęs realus pavojus gyvybei bei sveikatai (1 t., b. l. 57–60).

7.4. Akistatų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo bei kaltinamojo ir liudytojos J. K. metu, kiekvienas tvirtino priminių apklausų metu duotus parodymus (1 t., b. l. 111–21; 126–129).

7.5. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo teismas nustatė, kad įvykio vieta geležinkelio stotis, adresu Trakų r., Lentvario m., Geležinkelio g. 13. Lauke oro sąlygos – apsiniaukę, lietinga (1 t., b. l. 11˗13, 14–20).

7.6. Iš kitų objektų apžiūros protokolo teismas nustatė, kad apžiūros objektas du vaizdo įrašai ir 5 nuotraukos. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „0-2021-11-06 08-05-32-149.asf.“ nustatyta, kad įvykio data 2021 m. lapkričio 6 d. 08.05 val. Filmuojamas 1 peronas, atvažiuojantys, nuvažiuojantys traukiniai, žmonės. Žmonių nei veidų nei aprangos dėl prastos vaizdo kokybės įžiūrėti ir atpažinti nėra galimybės. Iš antro vaizdo įrašo pavadinimu „0-2021-11-06 08-05-40-154.asf.“ nustatyta, kad pradžios laikas nuo 08:05:40 val. Filmuojamas įėjimas į Lentvario geležinkelio stoties pastatą. Vaizdo įrašo laiku, 08:05:46, į Lentvario geležinkelio stotį užeina asmuo apsirengęs mėlynos spalvos drabužiais, striuke ir kelnėmis, striukė su gobtuvu mėlynos spalvos, iš vidinės pusės gobtuvo matyti balta spalva, gobtuvą užsidėjęs ant galvos. Turi kuprinę mėlynos spalvos su užrašais. Rankoje laiko skardinę, gėrimo pavadinimo nesimato, veido taip pat. Tyrimo metu nustatyta, kad tai D. G.. Rodomu įraše laiku 08:06:52 į geležinkelio stotį ateina moteris, apsirengusi paltuku iki kelių, su mėlynos spalvos kelnėmis, šviesių, į uodegą surištų plaukų, tyrimo metu nustatyta, kad tai J. K.. Kartu su ja ateina vyras, apsirengęs mėlynos spalvos kelnėmis, tamsios spalvos, striuke, šviesių, viršugalvyje pliktelėjusių plaukų. Tyrimo metu nustatyta, kad tai V. K.. Rodomu vaizdo įraše laiku 08:07:47 val. D. G., nusiėmęs nuo galvos gobtuvą, kairėje rankoje laikydamas skardinę, išeina iš geležinkelio stoties pastato. Rodomu vaizdo įraše laiku 08:13:22 D. G. vėl ateina į geležinkelio stoties vidų. Tuo tarpu iš pateiktų nuotraukų nustatyta, kad nuotraukos padarytos iš aukščiau aprašyto vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas kaltinamasis ir laikas, kada jis buvo užėjęs/išėjęs/išvestas policijos pareigūno iš Lentvario geležinkelio stoties (1 t., b. l. 22–30).

7.7. Iš alkotesterio žurnalo kopijos teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 6 d. 8.15 val. kaltinamajam nustatytas 0,00 promilių blaivumas (1 t. b. l. 77–78).

7.8. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto teismas nustatė, kad kaltinamasis dėl savo psichikos būklės įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Byloje nagrinėjamo įvykio metu kaltinamasis lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, tačiau kaltinamajam konstatuojamas (duomenys neskelbtini). Dėl savo psichikos būklės kaltinamasis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kaltinamajam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones netikslinga (1 t., b. l. 29–33).

Motyvuojamoji dalis

D. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei teismo išvados

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018).

9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, taip pat reikia įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, jog nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

10. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

11. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei teisiamųjų posėdžių metu apklausto nukentėjusiojo, kaltinamojo ir liudytojos J. K. parodymais nustatyta, kad proceso dalyvius sieja konfliktiški santykiai dėl praeityje nuomoto buto. Kaltinamasis pyko ant liudytojos, kadangi liudytoja kaltinamajam nesakė, jog būstas yra socialinis, dėl ko iš ten be įspėjimo buvo iškeldintas. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nulėmė tolimesnius konfliktus, kilusius tarp šalių, įskaitant nagrinėjamą įvykį.

12. Visgi, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo įvykio metu atlikti veiksmai bei išsakyti žodžiai nesukėlė tokios grėsmės ir pavojingumo nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl kurių buvo galima manyti, kad kaltinamasis ketina padurti nukentėjusįjį. Teismo vertinimu, byloje nesant įrodymų, pagrindžiančių, jog kaltinamasis išsakė grasinančius žodžius bei tai, kad kaltinamasis turėjo peilį, kaltinamojo emocionalus bendravimas ir praeityje tarp proceso dalyvių buvęs konfliktas, nesudaro pagrindo išvadai, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šias išvadas teismas žemiau pateiktų motyvų pagrindu:

12.1. Teismas pastebi, jog nukentėjusysis yra linkęs sušvelninti savo praeityje atliktus veiksmus kaltinamojo atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad su kaltinamuoju praeityje vyko žodinis konfliktas, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad pirmas pastūmė kaltinamąjį, kai jis ėjo link nukentėjusiojo. Šiuos nukentėjusiojo teiginius paneigė nukentėjusiojo sutuoktinė, kuri jau ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, jog vyko ne tik žodinis konfliktas, tačiau ir susistumdymas. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu liudytoja parodymus pakeitė, nurodydama, jog nukentėjusysis pirmas trenkė kaltinamajam į veidą dėl kaltinamojo išsakytų įžeidžiančių žodžių liudytojos atžvilgiu. Tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajam būtų trenkęs atgal nė viena šalis neminėjo. Priešingai, kaltinamasis į policiją dėl fizinio skausmo sukėlimo nesikreipė, sužalojimų teigė nepatyręs.

12.2. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos parodymais kaltinamojo pavojingumas ir jo veiksmų realumas, visų pirma, pasireiškė neadekvačiu elgesiu bei išsakytu žodžiu „padursiu“. Teismo vertinimu, vien tai, kad kaltinamasis neadekvačiai elgiasi, vartodamas necenzūrinius žodžius, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis padarė jam inkriminuojamą veiką:

12.2.1. Teismas, įvertinęs kaltinamojo asmenybę, sutinka, jog kaltinamasis ir jo raiška yra itin emocionalūs. Ne tik teismas, tačiau ir kaltinamojo gynėjas teisiamojo posėdžio metu ne kartą ramino kaltinamąjį. Be to, emocingą kaltinamojo elgesį patvirtino ir liudytojas Deivydas Kareniauskas, kuris po įvykio jį sulaikė, bei liudytoja Violeta Nenartavičienė, kuri atliko kaltinamojo ir nukentėjusio bei liudytojos akistatą. Abu liudytojai nurodė, kad kaltinamasis abiem atvejais po pykčio protrūkio nusiramindavo. Be to, kaltinamasis teisiamojo posėdžio neneigė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo necenzūrinius žodžius, t. y. kai nukentėjusysis kaltinamąjį pastūmė, kaltinamasis pasakė – „Eik tu (necenzūrinis žodis), ką darai?“. Tad, teismas sutinka, jog kaltinamasis, būdamas emocionalios būsenos ir naudodamas necenzūrinius žodžius kitų asmenų atžvilgiu, gali atrodyti agresyvus bei sukelti nesaugumo jausmą. Kaltinamojo naudota leksika visuomenėje nėra priimtina, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste šie nustatyti pokalbio metu ištarti žodžiai negali būti laikytini grasinimu ir inkriminuojami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje.

12.2.2. Kaltinamojo parodymais, kaltinamasis apsižodžiavo su nukentėjusiuoju, tačiau grasinančių žodžių, kad padurs nesakė. Bylos medžiagoje, be liudytojos ir nukentėjusiojo parodymų, nei apžiūros protokoluose, nei kituose procesiniuose dokumentuose nefiksuoti kaltinamojo išsakyti grasinantys žodžiai. Liudytojos ir nuketėjusiojo parodymais, kaltinamasis grasinimą susidoroti išsakė ne tik įvykio, bet ir akistatos metu. Tačiau ir šios aplinkybės policijos pareigūnė, kuri atliko akistatas negalėjo patvirtinti, minėtų žodžių negirdėjo. Teismo nuomone, vertinant liudytojos parodymus šiame kontekste būtina atsižvelgti, jog liudytoja yra nukentėjusiojo sutuoktinė, tad yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismo nuomone, tarp šalių žodinis konfliktas neabejotinai vyko, tačiau byloje nustatytos aplinkybės teismui neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad kaltinamasis grasino.

12.2.3. Svarbu yra ir tai, jog kaltinamasis įvykio laikotarpiu buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos sutrikimų, pasireiškiančių agresyvumu. Tačiau iš šio nuosprendžio 7.8 punkte nurodytos pažymos nustatyta, jog kaltinamasis įvykio metu suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė. Kaltinamajam nustatytas (duomenys neskelbtini). Ekspertizės atlikimo metu kaltinamasis su ekspertais bendravo iššaukiančiu tonu, elgėsi priešiškai, pyko ir pan. Tad, teismo vertinimu, kaltinamojo netinkamas elgesys, pasireiškiantis netinkama leksika ir agresyvumu, gali būti susijęs ne tik su šalių konfliktiniais santykiais, bet ir su liga.

12.2.4. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja teigia, jog kaltinamasis vartoja narkotines medžiagas, dėl ko yra neadekvatus. Byloje duomenų patvirtinančių, jog kaltinamasis įvykio metu būtų apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, nėra. Tuo tarpu alkotesterio duomenimis įvykio metu kaltinamasis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio.

12.3. Kaltinimas kaltinamojo atžvilgiu yra pareikštas ne tik dėl išsakytų grasinančių žodžių, tačiau taip pat dėl jų išsakymo, panaudojus peilį. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, teismas sprendžia, jog darant išvadas nagrinėjamu klausimu būtina vadovautis in dubio pro reo principu:

12.3.1. Kaltinamasis nuo sulaikymo momento neigė, jog prie savęs turėjo peilį, teisiamojo posėdžio metu parodymų nekeitė. Šią kaltinamojo gynybą patvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Byloje esančiame vaizdo įraše neužfiksuota, kad kai kaltinamasis įeina prieš įvykį bei kai kaltinamasis pasišalina po įvykio, jog jis rankoje laikytų peilį ar panašų į jį daiktą. Nustatyta, kad kaltinamasis rankoje laikė gėrimo skardinę, ką patvirtino ir visi proceso dalyviai.

12.3.2. Nusikaltimo įrankis nerastas, nepaisant to, kad buvo apžiūrėtos ne tik geležinkelio stoties patalpos, tačiau ir teritorija aplink ją. Teisiamojo posėdžio metu pareigūnas patvirtino, kad peilio paieška buvo atliekama išsamiai, t. y. už radiatorių, tualeto bakeliuose, gėlynuose, 5 metrų spinduliu aplink geležinkelio stotį bei už 100 metrų esančiame apleistame pastate. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis lauke sniego nebuvo, lijo, o įvertinus tai, kad peilis 30 cm ilgio su raudonos spalvos detalėmis, numestas matytųsi.

12.3.3. Nukentėjusiojo parodymus, kad buvo aukšta žolė, todėl nebuvo įmanoma rasti nusikaltimo įrankio, paneigia policijos pareigūnas, kuris nurodė, kad žolė buvo maždaug iki kauliukų. Įvertinus tai, kad peilis tamsios spalvos su raudonomis detalėmis, teismas sprendžia, kad žolė nebuvo tokio dydžio, kuriame būtų sunku rasti minėtą įrankį, nesant sniego. Šias išvadas teismas taip pat daro ir atsižvelgdamas ir į nurodytą peilio dydį, t. y. apie 30 cm, 2 pirštų pločio, neatlenkiamas. Visi proceso dalyviai sutiko, kad tokio dydžio peilis naudojamas virtuvėje. Tad ši versija, o būtent tai, kad tokio dydžio peilį kaltinamasis galėjo laikyti kelnių kišenėje, skamba kaip menkai įtikinama.

12.3.4. Nors byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog kaltinamasis po įvykio buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, tačiau pažymėtina, kad kaltinamasis buvo pasišalinęs tik 6 minutėms. Tad, teismo nuomone, kaltinamojo paaiškinimas, jog buvo nuėjęs pažiūrėti autobuso grafiko, bylos kontekste skamba įtikinamai. Be to, liudytojos ir nukentėjusiojo parodymais šalia įvykio vietos esančio kioskelio darbuotoja matė, kaip kaltinamasis po įvykio vaikščiojo, tačiau kad jis kažką slėptų nenurodė. To nenurodė ir kiti asmenys, kuriuos apklausė policijos pareigūnai.

12.3.5. Pažymėtina ir tai, jog liudytojų, mačiusių įvykį, be nukentėjusiojo sutuoktinės, nėra, nors konfliktas vyko viešoje vietoje. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja teigia, jog visgi, buvo asmenų mačiusių konfliktą, tačiau jie skubėjo į traukinį, tad jų sulaikyti nepavyko. Šios aplinkybės abejotinos, kadangi šiuo klausimu šalių parodymai yra skirtingi. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad patalpoje buvo tik dvi moterys, viena iš jų atvykus traukiniui išvyko į (duomenys neskelbtini), tuo tarpu, liudytojos teigimu, konflikto metu aplinkui buvo žmonių, tačiau visi skubėjo į traukinį, tik vienas vyras klausė, kas vyksta, bet jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip matyti tiek liudytoja, tiek nukentėjusysis žinojo, jog galimai vienintelis liudytojas vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau ar tai buvo moteris, ar vyras nuomonės išsiskyrė. Teismo vertinimu, šios bei nustatytos nuosprendžio 12.1. punkte aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog kai kurios įvykio aplinkybės tarp nukentėjusiojo ir liudytojos galėjo būti sutartos, siekiant situaciją paversti pavojingesne ir labiau įtikinama.

12.4. Kitų duomenų, t. y. nukentėjusiojo ar liudytojos kūno sužalojimo, viešosios tvarkos pažeidimo, ar kokių nors kitų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl kurių nukentėjusysis būtų galėjęs manyti, jog kaltinamasis ketina jį padurti, nenustatyta. Teismo vertinimu, nuo įvykio iki policijos atvykimo praėjus mažam laiko tarpui, tačiau peilio neradus, labiau tikėtina, kad nebuvo ir išsakytų grasinimų. Kaip minėta, kaltinamasis, vartodamas visuomenei nepriimtiną leksiką elgėsi agresyviai, tikėtinai neapgalvojęs galimų to pasekmių. Tačiau tarp kaltinamojo, liudytojos ir nukentėjusiojo susiklosčius konfliktiškiems santykiams, minėtas kaltinamojo elgesys nenustačius, kad jis turėjo peilį ir išsakė grasinančius žodžius, negali būti laikomas realiais grasinimais BK 145 straipsnio 1 dalies prasme.

12.5. Aukščiau nurodytos aplinkybės, o būtent tai, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog kaltinamasis išsakė grasinantį žodį „padursiu“ bei tai, jog peilis nerastas, leidžia teismui taikyti in dubio pro reo principą ir spręsti, jog kaltinamojo tyčios padaryti nusikalstamą veiką, t. y. grasinti, jog padurs nukentėjusįjį, nebuvo. Tad remdamasis nuosprendžio 12 punkte išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių, ir turi būti išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

13. Kaltinamajam skirta kardomoji priemonė (1 t. b. l. 130) – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

D. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.