Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-07-09 iki 2014-11-07 buvo etapuojamas maršrutais iš Alytaus PN, Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Klaipėdos areštinės ir atgal į Alytaus PN. Nurodė, jog buvo etapuojamas techninių reikalavimų neatitinkančiomis transporto priemonėmis, t. y. automobiliai neturėjo saugos diržų, oro vėdinimo sistemų, daiktų skyriaus. Etapavimo metu nebuvo galimybės pasinaudoti tualetu. Etapavimo metu pareiškėjui taip pat tekdavo liestis prie kitų asmenų (dėl tankaus susėdimo), o tai pareiškėjui keldavo diskomfortą. Etapavimo metu tekdavo su savimi pasiimti visus turimus daiktus, o nesant galimybės pasidėti daiktų atskirai, daiktus tekdavo laikyti ant žemės, todėl daiktai išsipurvindavo, o daiktus laikant ant kelių nuspausdavo kojas. Pažymėjo, kad etapavimo metu pareiškėjas patyrė tiek emocines, tiek fizines kančias.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 6–8) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad konvojavimas vykdomas techniškai tvarkingais automobiliais, visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiajam transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Pabrėžė, kad besąlygiškai laikosi nuostatų dėl konvojuojamų asmenų skaičiaus atitikimo leidžiamam asmenų skaičiui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl nežmoniško elgesio konvojavimo metu į pareigūnus nesikreipė. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atlyginimas. Dėl dalies reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu 2010-07-09 iki 2014-11-07.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-10-19, ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012-10-19 iki 2015-10-19 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė. Todėl klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-10-19 iki 2015-10-19. Pareiškėjas už laikotarpį 2010-07-09 iki 2012-10-18, pritaikius trejų metų senaties terminą, nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas (CK 1.125 str. 8 d.) numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo argumentai dėl pažeidimo tęstinumo, nepaneigia ieškinio senaties termino taikymo įstatymo nustatyta tvarka.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 str. prasme.

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės.

Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (Konvojavimo taisyklių 142 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo etapai laikotarpiu nuo 2012-10-19 iki 2015-10-19 maršrutu Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Vilnius-Vilniaus PN-Vilnius buvo vykdomi automobiliais: Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (b. l. 36–81).

Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (b. l. 36–81) tvirtina, jog pareiškėją konvojuojant minėtais laikotarpiais, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem, trimis specialiaisiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras (dvejuose ar trejuose automobiliuose) skaičius neviršijo galimą vežti nuteistųjų skaičių. Kaip nustatyta iš žiniaraščių, konvojuojamų asmenų skaičius automobiliuose ne tik neviršijo galimo etapuoti asmenų skaičiaus, tačiau vienu metu buvo etapuojama net mažiau asmenų, nei lesina pagal automobiliuose įrengtas vietas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo tik deklaratyviai nurodyti argumentai dėl to, kad pareiškėjui etapavimo metu teko per mažai ploto, kas atitinkamai pareiškėjui keldavo didelį diskomfortą (teko liestis prie kitų asmenų ir pan.), nelaikytini įrodytais. Bylos duomenimis nustatyta, kad etapuojamų asmenų skaičius automobiliuose nebuvo viršytas, todėl vien ta aplinkybė, kad vykstant automobiliu, pareiškėjui sėdint teko su kitais asmenimis liestis klubais, šonais, pečiais, nepatvirtina pažeidimo padarymo Konvojavimo taisyklių 109 punkto prasme.

Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato, kad transporte, kuriuo konvojuojami nuteistieji turėtų būti įrengtas tualetas. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į tualetą vedama pasikeitimo punktuose. Kaip matyti iš žiniaraščiuose esančių įrašų, asmenys pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnai nereagavo į prašymus pasinaudoti tualetu neatitinka tikrovės. Taip pat žiniaraščiuose nėra įrašų, kad pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas taip pat vertintinas, kaip neįrodytas.

Pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Konvojavimo taisyklių 146 p. Konvojavimo taisyklių 146.4. p. nustatyta, kad privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 p. nustatyta, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Byloje pateikti ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai tvirtina, kad automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka Konvojavimo taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. ne mažesnį kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui: automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 19,74 (374,99 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 18,92 (359,42 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 18,51 (351,65 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 20,49 (389,39 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 18,05 (343,01 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 20,17 (383,30 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 18,80 (357,26 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 17,60 (334,37 ventiliacijos našumas automobilyje / 19 vietų, b. l. 136), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 43,35 (1430,41 ventiliacijos našumas automobilyje / 33 vietų, b. l. 89), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 28,74 (1236 ventiliacijos našumas automobilyje / 43 vietų, b. l. 101), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 15,76 (457 ventiliacijos našumas automobilyje / 29 vietų, b. l. 105), automobilyje (duomenys neskelbtini) oro našumas m³/h vienam asmeniui tenka 31,37 (941 ventiliacijos našumas automobilyje / 30 vietų, b. l. 86). Iš paminėtų duomenų matyti, kad automobiliuose nebuvo viršytas Konvojavimo taisyklėse numatytas vėdinimo normatyvas vienam asmeniui, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai (dėl ventiliacijos, oro trūkumo) laikytini nepagrįstais.

Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 85, 92, 96, 100, 109, 112, 115, 118, 121, 124, 127, 130, 133) taip pat tvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Atsakovės atstovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo abejonei, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, jog iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių, faktas, jog pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas techniškai netvarkingu transportu, ar jam automobiliuose būtų neužtekę vietos, ar pareiškėjas būtų etapuojamas kaip nors ypatingai suspaustas laikytinas neįrodytu, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo etapavimo iš esmės įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikytini nepagrįstais. Byloje pateikti duomenys (UAB „Tuvlita“ išduotos kortelės) tvirtina, kad etapai buvo vykdomi nepažeidžiant (automobiliuose įrengtų kamerų dydžio, temperatūros, sėdimos vietos parametrų ir kt.) reikalavimų Taisyklių 147 punkto prasme.

Konvojavimo taisyklių 137 p. nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, taip pat dėl netinkamo (žeminančio, ar kaip kitaip įžeidžiančio, ar grubaus) konvojų elgesio būtų kreipęsis į konvojų.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei Viešojo saugumo tarnybos atsiliepimo argumentus, nenustatyta, kad etapavimo metu, kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu, nuostatų.

Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą