Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, profesinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nedeklaravęs, teistas:

1) 2009 m. rugpjūčio 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 6 MGL (780 Lt) bauda;

2) 2010 m. liepos 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį 15 parų arešto bausme, kuri subendrinta su 2009 m. rugpjūčio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir skirta galutinė bausmė –15 parų arešto ir 6 MGL (780 Lt) bauda;

3) 2013 m. lapkričio 29 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme;

4) 2013 m. gruodžio 5 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 286 straipsnį 4 mėnesių viešųjų darbų bausme; 2014 m. kovo 13 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi bausmė subendrinta su 2013 m. lapkričio 29 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir skirta galutinė bausmė 1 metai 1 mėnuo laisvės apribojimo; 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi bausmė pakeista į 90 parų arešto bausmę;

5) 2015 m. liepos 23 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 1 metams; 2016 m. rugpjūčio 30 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas, paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, bausmę atlikęs;

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. V. 2019 m. birželio 15 d. apie 12.40 val. būdamas savo buvusios sugyventinės O. P. namuose adresu (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė ne mažiau penkis smūgius nukentėjusiajam Š. M. į galvos sritį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimą, pasireiškusį kraujosruva po dešine akies obuolio jungine ir dešinės akies tinklainės sukrėtimu, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje ir dešiniame antakyje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose dešinėje, sukėlusius Š. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis M. V. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną susitarė susitikti su O., atvažiavo pas ją į namus, atvežė jai alaus. Jie kalbėjosi. Buvo nuėjęs į balkoną parūkyti. Kai grįžo, buvo svetainėje. Tuo metu pas O. į namus atėjo Š., numetė maišelį, nuėjo į kitą kambarį ir pasiėmė lazdą. Butas trijų kambarių, iš svetainės patenkama į kitus kambarius. Jis nuėjo paskui Š. į kambarį, nes buvo įdomu, ką šis ten darys, nenorėjo, kad Š. jį pultų iš pasalų, nes tarp jų konfliktas kyla ne pirmą kartą. Kai atėjo paskui Š., Š. buvo su lazda kambario viduryje. Jis atėjo į kambarį pro duris link Š., jie apsižodžiavo. Š. pradėjo mosikuotis lazda. Jis norėjo atimti iš Š. lazdą, bet Š. neatidavė. Kilo konfliktas ir jis sudavė Š. kelis smūgius į veido sritį kambario viduryje, kur stovėjo Š. su lazda. Konflikto metu jis pastūmė O., kad ji išeitų iš kambario. Kai išgirdo, kad O. kažkam skambina, jis atsikėlė ir išėjo. Pripažįsta, kad dėl jo veiksmų buvo sužalotas Š. M. – padarytos kraujosruvos, dešinės akies sumušimas, sukrėsta tinklainė, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, sumuštas dešinys antakis, sužeidimas kaktos minkštuosiuose audiniuose, tačiau tyčia smūgių nesudavė, tik norėjo atimti lazdą iš neblaivaus asmens, kad Š. jam nesuduotų. Š. buvo išgėręs, neadekvatus, pradėjo mosikuotis lazda, norėjo jam suduoti, todėl jis gynėsi. Viskas įvyko labai greitai. Grėsmė pasireiškė tuo, kad jie ne pirmą kartą konfliktuoja, todėl jis nenorėjo, kad šis įvykis sukeltų rimtesnių problemų jo sveikatai. Sutinka atlyginti Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį – 115, 95 eurus. Ankstesnių konfliktų su nukentėjusiuoju metu jie vienas kito atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, tačiau jis pats į policiją nesikreipė. Kuris primas pradėdavo muštis, nepamena. Anksčiau su O. yra gyvenęs tris metu, tačiau daugiau kaip pusę metu iki šio įvykio su O. kartu nebegyveno.

Iš 2019 m. liepos 23 d. akistatos tarp įtariamojo M. V. ir nukentėjusiojo Š. M. protokolo matyti, jog M. V. parodė, kad 2019 m. birželio 15 d. dienos metu jam būnant pas buvusią sugyventinę O. P. adresu (duomenys neskelbtini), netikėtai pas O. atėjo Š. M., kuris jam buvo žinomas kaip O. draugas. Tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, kas pradėjo konfliktą, negali nurodyti, kurio metu Š. nuėjo į kambarį ir pasiėmė beisbolo lazdą. Su ja priėjo prie jo, mojavo ja. Negali paaiškinti kaip mojavo, žmogus buvo išgėręs, su juo konfliktuoja ir tiesiog norėjo atimti lazdą. Jis čiupo už lazdos, jie apsistumdė. Kadangi Š. ir toliau jam lazdos neatidavė, jis jam kumščiu sudavė daugiau nei vieną smūgį į galvos sritį. Kai išgirdo, kad O. kažkam skambina, pasišalino. Š. jam jokių smūgių nesudavė. Jis smūgius sudavė tik norėdamas apsiginti, kad jo nesužalotų. Kiek smūgių sudavė Š., tiksliai įvardyti negali, tačiau gali būti taip, kaip nurodo Š., galėjo suduoti jam ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį. Nukentėjusysis Š. M. akistatos metu parodė, kad 2019 m. birželio 15 d. užėjus pas savo draugę O. P. į namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), pamatė, kad viename iš kambarių buvo M. V.. Jam tik atėjus į namus, M. V. ėmė link jo artėti. Jis pajuto grėsmę, todėl nuėjo į kambarį, kuriame buvo pasidėjęs savo beisbolo lazdą. Jis vos tik paėmė lazdą, net nespėjo jos pakelti nuo grindų, ir jam M. iš karto sudavė kumščiu ne mažiau penkis smūgius į galvos sritį. Šio veiksmo metu juos bandė išskirti O., tačiau M. ją ranka nustūmė iš kambario, nuo jų. O. nukrito ant žemės. Nuo suduotų smūgių jis taip pat nukrito ant žemės. O. atsistojusi iš karto iškvietė policijos pareigūnus, o M. pasišalino. M. jokių smūgių jis nesudavė. Su beisbolo lazda norėjo jį tik pagąsdinti, kadangi jautė grėsmę dėl ankstesnių įvykių, apie kuriuos davė parodymus pirminės apklausos metu. Su beisbolo lazda M. suduoti jis neketino, ja nemojavo. Tarp jo ir M. jokio žodinio konflikto nebuvo, jam tiesiog įėjus į butą, pamatęs, kad atėjo jis, M. iš karto ėmė artėti link jo jam nieko nesakęs (1 t., b. l. 46–47).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad kaltinimas M. V. tyčia nežymiai sutrikdžius Š. M. sveikatą pasitvirtino.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės ir kaltinamojo kaltė įrodyta paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiojo Š. M. parodymais, liudytojos O. P. parodymais, specialisto išvada ir kitais rašytiniais įrodymais. Byloje nenustatyta, kad šie duomenys būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl laikytina, jog jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą.

Kaltinamasis neneigė, kad jis konflikto metu, įvykusio 2019 m. birželio 15 d. liudytojos O. P. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu sudavė ne mažiau penkis smūgius nukentėjusiajam Š. M. į galvos sritį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimą, pasireiškusį kraujosruva po dešine akies obuolio jungine ir dešinės akies tinklainės sukrėtimu, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje ir dešiniame antakyje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose dešinėje. Smūgių sudavimo Š. M. aplinkybės nustatytos taip pat ir nukentėjusiojo, liudytojos O. P. parodymais, specialisto išvada. Š. M. nuosekliai viso proceso metu vienodai aiškino, jog kaltinamasis O. P. namuose jam sudavė rankos kumščiu apie penkis smūgius į veidą, dėl ko jis kraujavo, kreipėsi į medikus ir buvo nustatyti sužalojimai. O. P. taip pat nuosekliai viso proceso metu aiškino, jog matė susikibusius kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, bandė juos skirti, tačiau buvo išstumta iš kambario, o kai vėl atėjo, matė kraujuojantį nukentėjusįjį, po ko kaltinamasis pasišalino iš įvykio vietos. Tai, kad nukentėjusiajam sužalojimai – kraujosruva dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimas, pasireiškęs kraujosruva po dešine akies obuolio jungine ir dešinės akies tinklainės sukrėtimu, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje ir dešiniame antakyje, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose dešinėje padaryti kaltinime nurodytu laiku, kaltinamajam suduodant ne mažiau penkis smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam į veido galvos sritį patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog visi minėti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kas atitinka tiek kaltinamojo, tiek ir nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę – rankos kumštį, dviem ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis ir šie sužalojimai griuvimui nebūdingi. Šiais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog konflikto metu M. V. sudavė Š. M. ne mažiau kaip penkis smūgius rankos kumščiu į veidą ir tuo padarė kaltinime nurodytus sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Visi šie duomenys neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiajam sveikata nežymiai sutrikdyta būtent dėl kaltinamojo veiksmų – smūgių rankos kumščiu į veidą, galvą nukentėjusiajam, t. y. kaltinamojo veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pasekmėmis – nukentėjusiajam konstatuotu nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Kaltinamasis neneigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, tačiau teigė, jog jis tai darė gindamasis. Teismas, ištyręs ir išanalizavęs surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, šioje dalyje kaltinamojo parodymus atmeta kaip nepatikimus, neteisingus ir laiko jo gynybine versija, nes šių parodymų nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai. Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis veikė esant būtinosios ginties situacijai.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba, todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Tad, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina.

Nukentėjusysis Š. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos su M. V. metu nuosekliai aiškino, jog jis pasiėmė lazdą, neketindamas smūgiuoti kaltinamajam, tik siekdamas pagąsdinti kaltinamąjį, nes anksčiau nuo jo yra nukentėjęs. Byloje tiek nukentėjusiojo, tiek ir paties kaltinamojo parodymais nustatyta, jog tai kaltinamasis atėjo paskui nukentėjusįjį į kambarį ir, jam net nespėjus atkelti lazdos nuo žemės, būtent kaltinamasis ėmė smūgiuoti kumščiu į veidą. Nukentėjusysis lazda nemojavo ir jokio smūgio nesudavė. Kaltinamasis įvykio metu nebuvo sužalotas. Pagrindą tikėti nukentėjusiojo parodymais suteikia ne tik jų nuoseklumas, išsamumas, bet ir tai, kad kaltinamasis taip pat nuosekliai aiškino, jog tai jis nuėjo paskui nukentėjusįjį į kitą kambarį, toliausiai nuo įėjimo bute esantį kambarį, būtent jis priėjo prie nukentėjusiojo, stovėjusio kambario viduryje, ir smūgius rankos kumščiu į veidą nukentėjusiajam sudavė būtent kambario viduryje, kur ir stovėjo nukentėjusysis. Pažymėtina, jog abu konflikto dalyviai parodė, jog viskas įvyko labai greitai, staiga. Tad jau iš paties kaltinamojo parodymų matyti, jog jo atžvilgiu nebuvo jokio prasidėjusio ar realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi iš nukentėjusiojo pusės. Iš paties kaltinamojo parodymų matyti, jog ne nukentėjusysis artinosi, ėjo link kaltinamojo, o priešingai, kaip parodė ir pats kaltinamasis, tai jis nuėjo paskui nukentėjusįjį į tolimiausią buto kambarį, tai jis priėjo prie nukentėjusiojo, kuris, kaip parodė pats kaltinamasis, stovėjo kambario viduryje, ir sudavė nukentėjusiajam kumščiu smūgius. Be to, jis, išgirdęs, kad liudytoja kažkam skambina, pasišalino iš buto. Pagrindą tikėti būtent nukentėjusiuoju, kad jis lazda nemojavo ir kaltinamojo neketino sužaloti, sudaro ir tai, jog anksčiau kilę konfliktai taip pat buvo inicijuoti būtent kaltinamojo ir būtent kaltinamasis pradėdavo muštynes, kurių metu nukentėdavo ne kaltinamasis, o būtent nukentėjusysis. Tai patvirtino ir liudytoja O. P., kuri taip pat parodė, jog kaltinamasis negali susitaikyti su išsiskyrimu su ja, pavydi jos nukentėjusiajam ir vis dar nuolat jai skambina, nori susitikti. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog kaltinamajam šioje konkrečioje situacijoje nebuvo realaus pagrindo bijoti nukentėjusiojo ir jokia reali grėsmė jo sveikatai nebuvo kilusi.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog kaltinamojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės nebuvo kilę jokio akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, jokios akivaizdžios ir realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, dėl ko kaltinamajam būtų reikėję gintis vartojant fizinį smurtą, todėl konstatuojama, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, o kaltinamasis nukentėjusįjį sužalojo tyčia. Rankos kumščiu suduodamas ne mažiau penkis kartus į gyvybiškai svarbų organą – galvą, kaltinamasis neabejotinai suvokė, kad tokiais veiksmais kėsinasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių – asmens sveikatą, kad tokia veika yra pavojinga, draudžiama, numatė, jog gali nežymiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir to siekė (sudavė net penkis smūgius), t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Įvertinus aptartus įrodymus, konstatuojam, jog byloje nustatyta, kad M. V. 2019 m. birželio 15 d. apie 12.40 val. būdamas savo buvusios sugyventinės O. P. namuose adresu (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė ne mažiau penkis smūgius nukentėjusiajam Š. M. į galvos sritį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimą, pasireiškusį kraujosruva po dešine akies obuolio jungine ir dešinės akies tinklainės sukrėtimu, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje ir dešiniame antakyje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose dešinėje, sukėlusius Š. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamojo M. V. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nežymaus sveikatos sutrikdymo požymiai, todėl jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad kaltinamasis nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tai, kad ši aplinkybė kaip sunkinanti atsakomybę nenurodyta kaltinamajame akte, vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-231-495/2019), nėra kliūtis teismui pripažinti ją atsakomybę sunkinančia.

Dėl bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, visais atvejais skiriama bausmė turi užtikrinti bausmės paskirtį, t. y. bausmė turi būti tokia, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimtų ar apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

Kaltinamasis M. V. padarė vieną, tyčinį baigtą smurtinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis) kategorijai. Jis anksčiau teistas 5 kartus, nusikalto neišnykus teistumui už tyčinius nusikaltimus. Kaltinamasis administracine tvarka nebaustas, psichiatrijos klinikoje nesigydė, priklausomybės ligų centre neregistruotas, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdama recidyvistu. Tai rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, o taip pat įvertinęs tai, kad anksčiau skirtos švelnesnės bausmės nebuvo efektyvios, kaltinamasis vengė vykdyti paskirtas bausmes – vengė vykdyti laisvės apribojimo bausmę, dėl ko ji buvo pakeista areštu, o už vengimą vykdyti šią bausmę, kaltinamasis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, tačiau jis pažeidė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, dėl ko jam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis buvo pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 61 straipsnio nuostatomis, sprendžia, jog siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, kaltinamajam skirtina su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmė areštas, jos dydį nustatant didesnį nei vidurkis šio bausmės, galimos skirti už nusikaltimą – 60 parų.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 5 d. 8.30 val. iki 2019 m. gruodžio 6 d. 10 val., t. y. dvi paros, prilydinant jas 2 arešto paroms.

Dėl civilinio ieškinio

Byloje Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš kaltinamojo 115,95 eurų turtinei žalai atlyginti už patirtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Civilinis ieškinys tenkinamas pilnai.

Byloje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog turtinė žala atsirado dėl neteisėtų nusikalstamų kaltinamojo veiksmų. Nukentėjusysis buvo sužalotas tyčiniais kaltinamojo veiksmais, dėl to civilinė ieškovė patyrė turtinę žalą suteikdama gydymo paslaugas nukentėjusiajam. Patirtų išlaidų dydžiu teismas neturi pagrindo abejoti, nes jis įrodytas pateiktais dokumentais. Civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytais teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, todėl tenkintinas ir iš kaltinamojo civilinei ieškovei priteistina 115,95 eurų turtinei žalai atlyginti.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: beisbolo lazda, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintina nukentėjusiajam Š. M..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

M. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 60 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. gruodžio 5 d. 8.30 val. iki 2019 m. gruodžio 6 d. 10 val., t. y. dvi paras, prilyginant jas 2 arešto paroms.

Arešto bausmę skirti atlikti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo tos dienos kai kaltinamasis atvyks ir pradės atlikti arešto bausmės arba nuo jo faktinio sulaikymo dienos.

Išaiškinti M. V., kad ne vėliau kaip per septynias dienas nuo šio baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos jis privalo darbo dienomis, įstaigos darbo metu atvykti į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus (Technikos g. 34, Kaunas) atlikti arešto bausmę. Dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalint nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privaloma raštu arba elektroniniu paštu (El. paštas info@nti-pn.lt, telefonas 8 37 452 371) apie tai pranešti pataisos įstaigos administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą.

Kaltinamajam M. V. paskirtą kardomąją priemonę – namų areštą, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Iš kaltinamojo M. V. Kauno teritorinei ligonių kasai priteisti 115, 95 (vieną šimtą penkiolika eurų 95 eurocentus) turtinei žalai atlyginti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – beisbolo lazdą, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti nukentėjusiajam Š. M..

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.