- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- I-1284-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02302-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-08-23 iki 2017-08-30 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, žiauriomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 104, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kameroje nebuvo kėdės ar suoliuko, drabužių spintos ar kabyklos, sanitariniame mazge nebuvo veidrodėlio ir lentynėlės. Kamerų tipo patalpoje nuo lubų bėgo vanduo, drėgmė ir pelėsis buvo pažeidęs sienas ir lubas, nebuvo galimybės jų nuvalyti. Atvykus etapu pareiškėjui nebuvo leista nusiprausti po dušu, turėjo maudytis po šaltu vandeniu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, psichologines kančias, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, tapo irzlus, nervingas.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 96, 101) pareiškėjas nurodė, kad, priešingai nei nurodoma atsiliepime, ginčo laikotarpiu jis kreipėsi į Ligoninės pareigūnus dėl nuo lubų bėgančio vandens, atsilupusių dažų ir kitų kalinimo sąlygų, šią aplinkybę patvirtina Ligoninės Techninių apžiūrų apskaitos žurnalas. Tačiau pareigūnai nesiėmė veiksmų, jog pareiškėjas būtų perkeltas į kitą kamerą. Be to, kameros patikrinimo metu Ligoninės pareigūnai patys užfiksavo pelėsį patalpoje. Pažymėjo, kad dėl netinkamų sąlygų jis kreipėsi tiek į Ligoninės direktorių, tiek ir į Visuomenės sveikatos centrą.
Atsakovo atstovas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepimu (b. l. 17-23, 70-75, 107-108) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-08-23 iki 2017-08-30 buvo gydomas Ligoninės Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 104, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad dėl drėgmės, pelėsio, atsilupusių dažų ar bėgančio vandens pareiškėjas nesikreipė. Dėl minėtų aplinkybių į Ligoninės administraciją pareiškėjas kreipėsi išvykus iš pataisos namų. Pareiškėjas taip pat kreipėsi ir į Visuomenės sveikatos centrą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyrius patikrinimo metu kameroje Nr. 104 pelėsio nerado, o santykinė oro drėgmė kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu ant kameros sienų ir lubų užfiksavo dėmes nuo vandens, kurios atsirado po vandentiekio avarijos. Pažymėjo, kad įvykus vandentiekio vamzdynų avarijai buvo užlieta kamera Nr. 104. Tačiau ši avarija nedelsiant buvo likviduota, o patalpos išvėdintos ir išdžiovintos. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu užfiksuoti neatitikimai per objektyviai minimalų terminą buvo pašalinti. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenustato, jog Ligoninės kameroje turi būti stalas, veidrodis ir lentynėlės higienos reikmėms susidėti. Kameroje Nr. 104 nebuvo spintos ar pakabos asmeniniams drabužiams susidėti. Kabykla buvo išimta dėl anksčiau agresyviai besielgiančio paciento. Tačiau pareiškėjas dėl trūkstamo inventoriaus į administraciją nesikreipė. Į Ligoninę atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, nėra. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų (neveikimo) ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturinės žalos atsiradimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017-08-23 iki 2017-08-30 neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog Ligoninės kameroje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017-08-23 iki 2017-08-30 buvo gydomas Ligoninės Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 104, kurios plotas 13,41 kv. m., įrengtos dvi vietos, taigi vienam asmeniui teko 6,70 kv. m. ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindinė aplinkybėmis, jog kameroje nebuvo kėdės ar suoliuko, drabužių spintos ar kabyklos, sanitariniame mazge - veidrodėlio ir lentynėlės.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Lietuvos higienos norma HN 47:2011 stalų, kėdžių, suoliukų, veidrodėlių ir lentynėlių įrengimo Ligoninės gyvenamojoje patalpoje nenumato, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kita vertus, kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, pareiškėjo gydymosi kameroje Nr. 104 laikotarpiu nebuvo spintos ar pakabos asmeniniams drabužiams susidėti. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas prašymu būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje. Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus etapu į Ligoninę jam nebuvo leista nusiprausti po dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam iš viso nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad nusiprausti negalėjo iš karto atvykus į Ligoninę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 44 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į tai, kad pagal nustatytą reglamentavimą pareiškėjas pasinaudoti dušu turėjo galimybę vieną kartą per savaitę, aplinkybę, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasinaudoti dušu tą pačią dieną atvykus į Ligoninę, teismas nelaiko svarbia, dėl kurios būtų galima konstatuoti, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje nuo lubų bėgo vanduo, drėgmė ir pelėsis buvo pažeidęs sienas ir lubas, nebuvo galimybės jų nuvalyti.
Pagal higienos normos HN 134:2015 12 punktą, gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktai). Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc. ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16, 39 punktai).
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo įvykusi vandentiekio avarija (b. l. 8-9, 46), ko pasėkoje, buvo pažeistos (užlietos) kameros Nr. 104 sienos ir lubos, minėtų aplinkybių atsakovo atstovas neneigia. Tačiau, teismas pažymi, kad konkrečių duomenų apie kameros Nr. 104 būklę (santykinę oro drėgmę, sienų ir lubų būklę), pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, byloje nėra. Teismas pažymi, kad į bylą pateikti duomenys apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimą (b. l. 26-30) šioje kameroje nėra aktualūs, kadangi minėtas patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu, t. y. pareiškėjui jau išvykus iš Ligoninės, kai patalpa jau buvo išvėdinta ir išdžiovinta. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad ginčo laikotarpiu vandentiekio avarijos pasėkoje Ligoninės kameroje Nr. 104 nuo sienų ir lubų galėjo atšokti tinkas, patalpoje galimai buvo susikaupusi drėgmė, pelėsis.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 104 (dėl vandentiekio avarijos ant sienų ir lubų buvo atšokęs tinkas, sienos ir lubos permirkusios, patalpoje susikaupė drėgmė ir atsirado pelėsis), todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, psichologines kančias, nepatogumus, pažeminimą ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, teismo vertinimu, dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoto pažeidimo neilgą trukmę, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, ar, kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sveikatos pablogėjimas, ar sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Dėl šių priežasčių pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo K. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.