Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens kreditoriaus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutarties, kuria sumažintas kreditoriaus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos finansinis reikalavimas, uždarosios akcinės bendrovės „Dormeka“ bankroto byloje Nr. B2-124-258/2009.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Bankrutuojančios įmonės administratorius pateikė prašymą LR Aplinkos ministerijos kreditinį reikalavimą sumažinti iki 394 300 Lt. Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 29 d. Aplinkos ministerija ir UAB „Dormeka“ sudarė tris paslaugų teikimo sutartis pagal kurias ministerija bendrovei avansu išmokėjo bendrą 624 400 Lt sumą. UAB „Dormeka“ buvo pateikusi sutarčių įvykdymo garantijas, kurios sudarė bendrą 230 100 Lt sumą. Bendrovei neįvykdžius įsipareigojimų Aplinkos ministerija sutartis nutraukė, garantas pervedė ministerijai bendrą 230 100 Lt. suma pagal išduotus garantinius raštus. Administratoriaus teigimu, Aplinkos ministerijos finansinis reikalavimas bankroto byloje turėtų būti sumažintas jos atgautos pinigų sumos dydžiu.

Kreditorius LR Aplinkos ministerija pateikė kasacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apelianto kreditorinio reikalavimo dydžio patvirtinimo.

Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą kreditorius, pateikdamas prašymą patvirtinti jo reikalavimą, privalo įrodyti savo finansinio reikalavimo pagrįstumą ir dydį.

Iš bylos duomenų matyti, kad LR Aplinkos ministerija ir UAB ,,Dormeka“ 2005 m. gruodžio 29 d. sudarė sutartis Nr. PKA-21, Nr. PKA-22 ir Nr. PKA-23 ir jų pagrindu sumokėjo bendrovei 624 400 Lt bendrą avanso sumą. Sutarčių 4.1 punktas nustatė, kad UAB ,,Dormeka“ pateikia Aplinkos ministerijai banko išduotas sutarties įvykdymo garantijas, kurių bendra suma – 230 100 Lt ir kuriomis Aplinkos ministerija turi teisę pasinaudoti vienašališkai nutraukusi sutartį esant sutarčių 10.2 punktuose nustatytomis sąlygomis. Bendrovė ,,Dormeka“ sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl, remdamasi sutarčių 10 punktu, Aplinkos ministerija sutartis nutraukė ir pasinaudojo 230 100 Lt banko garantijomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas be kita ko nurodė, jog sutarties nutraukimo faktas gali sukurti prievolių, jeigu taip nustato įstatymas ar sutartis. Tokia prievolė gali būti netesybos, kurias garantijos tvarka už skolininką sumoka garantas. Kasacinis teismas sprendė, kad ši aplinkybė byloje nebuvo tiriama, todėl turi būti nustatyta pakartotinai nagrinėjant bylą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sutartį nutraukusi šalis turi teisę reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl sutarties neįvykdymo, atlyginimo (CK 6.221 str.). Teismas pažymėjo, kad garantui, įvykdžiusiam už skolininką prievolę, pereina kreditoriaus teisė. Nutraukus sutartį taikoma restitucija (CK 6.145 str.) - šalių grąžinimas į buvusią padėtį, tai reiškia, kad Aplinkos ministerija turi teisę reikalauti atgauti tai, ką yra perdavusi UAB „Dormeka“ (avansą). Kadangi Aplinkos ministerija iš pervestos 624 400 Lt sumos, pasinaudojusi garantijomis, atgavo 230 100 Lt, teismo nuomone likusi grąžintina suma (ir kreditorinis reikalavimas) sudaro 394 300 Lt. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog kreditorius nepateikė įrodymų pagrindžiančių 230 100 Lt nuostolį. Iš šių motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną po sutarties nutraukimo skolininko prievolę – nepanaudoto 624 400 Lt avanso grąžinimą.

Kasacinis teismas aukščiau minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti nustatytas tikrasis šalių sutarties turinys bei skolininko prievolės po sutarties nutraukimo. Priklausomai nuo nustatytų skolininko prievolių ir įmokų pagal CK 6.54 straipsnį turėjo būti sprendžiama dėl kreditoriaus įmokų, gautų garantijos tvarka, paskirstymo.

Viena iš sutarčių nutraukimo pasekmių yra restitucija (CK 6.222 str.). Avansas – tai pagrindinių mokėjimų sąskaita perduotos lėšos. Sutarties nutraukimo atveju, kai avanso lėšos nėra panaudojamos, jos restitucijos būdu turi būti grąžinamos, kaip tai, kas buvo perduota pagal sutartį.

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl 40 procentų dydžio (624 400 Lt) avanso skaičiuojamo ,,nuo sutartyje nustatytos bendros išmokamos lėšų sumos“, sumokėjimo (Sutarčių 3.1 punktas).

Ginčo sutarčių 4 punktu šalys susitarė, kad ,,vykdytojas“ pateiks ,,užsakovui“ banko išduotas sutarčių įvykdymo užtikrinimo garantijas, kurių suma neturi būti mažesnė, nei 15 procentų nuo sutartyje nustatytos bendros išmokamos lėšų sumos. Ginčo sutarčių 10.2 punkte ir 2007 m. sausio 22 d. prie sutarčių pasirašytų susitarimo protokolų Nr. 1 (b. l. 24, 42, 60) 4 punkte šalys nustatė garantijų panaudojimo atvejus: vykdytojui neatlikus paslaugų iki 2007 m. liepos 1 d., netekus teisės verstis sutartyje numatyta veikla, taip pat jei vykdytojas reorganizuojamas, likviduojamas arba jam iškelta bankroto byla, arba laiku ir kokybiškai neįvykdo kurio nors sutartyje ar šiame protokole įtvirtinto įsipareigojimo, užsakovas turi teisę, įspėjęs vykdytoją, vienašališkai nutraukti sutartį ir šį protokolą ir pasinaudoti garantija. Šiame punkte taip pat numatyta, kad užsakovas sumoka vykdytojui už faktiškai atliktas paslaugas, įvertinęs avansu išmokėtą sumą. UAB „Dormeka“ sutartu laiku pagal sudarytas sutartis ir protokolus, įsipareigojimų neįvykdė, todėl apeliantas sutartis nutraukė ir pareikalavo iš garanto sumokėti piniginę kompensaciją už skolininko neįvykdytas pagrindines prievoles.

Bankrutuojančios UAB „Dormeka“ administratorius, prašymą sumažinti Aplinkos ministerijos pareikštą 624 400 Lt kreditinį reikalavimą 230 100 Lt suma, motyvavo tuo, kad šią sumą (dalį avanso) ministerija yra atgavusi iš garanto. Kitaip tariant, administratorius nepareiškė reikalavimo, sumažinti po sutarties nutraukimo kilusią prievolę grąžinti ministerijai 624 400 Lt dydžio avansą ir su tokiu prievolės dydžiu sutinka. Todėl darytina išvada, jog ginčo dėl pačios prievolės grąžinti avansą nėra.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino sukėlė ar nesukėlė papildomas prievoles šalių susitarimas užtikrinti sutarties įvykdymą, pateikiant kreditoriui garantinius raštus. Nusprendė, kad garanto pervesta suma, laikytina apeliantui grąžintino avanso dalimi. Tokia teismo išvada nepagrįsta.

Iš minėtų šalių susitarimų nuostatų matyti, kad šalys susitarė, jog teisę pasinaudoti garantija kreditorius turės numatytais atvejais: neįvykdžius pagrindinės prievolės ar ją įvykdžius netinkamai, vykdytojui netekus teisės verstis atitinkama veikla, reorganizuojant, likviduojant ar iškėlus vykdytojui bankroto bylą. Sutarties šalys nesiejo garantijos su užsakovo vykdytojui sumokėtu avansu. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad šalys tarėsi dėl avanso grąžinimo užtikrinimo. Tą patvirtina skirtingos sumokėto avanso bei garantijų sumos, bei aplinkybė, jog paslaugų pirkimas (sumokėtos avanso lėšos), buvo finansuojamas iš ,,Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos“, o lėšas gautas pasinaudojus garantijomis numatyta pervesti į kitą – ,,Aplinkos apsaugos rėmimo programą“ (Sutarčių 3.15; 4.1.4 punktai). Šiuo atveju akivaizdu, kad skolininkas įsipareigojo sumokėti kreditoriui netesybas už prievolės neįvykdymą, o tokiam įsipareigojimui įvykdyti pasitelkė papildomą skolininką – garantą. Ši papildomo skolininko prievolė panaši į netesybas, t. y. prievolę sumokėti pinigus kreditoriaus naudai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą. Pagal formuojamą teismų praktiką, kreditoriui tokiu atveju nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Pagrindinė garantijos funkcija yra užtikrinti apsaugą nuo prievolės neįvykdymo, o tai pasiekiama garantuojant, kad prievolės neįvykdymo atveju kreditorius gaus piniginę kompensaciją, sudarančią šalių sutartą neįrodinėtinų nuostolių dydį. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju, skolininkas garantavo, kad neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, kreditorius (apeliantas) turės teisę reikalauti garantijose nurodytų sumų sumokėjimo.

Darytina išvada, kad po sutarčių nutraukimo bendrovei „Dormeka“ kilo dvi savarankiškos prievolės – restitucijos pagrindu grąžinti nepanaudotą avanso sumą – 624 400 Lt ir sumokėti šalių sulygtą sutarties įvykdymo užtikrinimą, kurio dydis buvo nurodytas sutartyse ir banko išduotose garantijose. Nepanaudoto avanso suma negali būti mažinama garanto (savarankiškos prievolės pagrindu, esant garantijoje nurodytomis sąlygomis) išmokėtos sumos dydžiu. Priešingu atveju, dėl kitos, su garantija nesusijusios sutarties sąlygos – avanso sumokėjimo, kreditorius netektų sutarties įvykdymo užtikrinimo. Apeliantas, negavęs paslaugos, negautų ir šalių susitarimu nustatytos sutarties neįvykdymo kompensacijos, o tik sumą, kurią sumokėjo kaip sutarties avansą. Garantija, kaip sutarties įvykdymo užtikrinimas, turintis kompensuoti kreditoriaus praradimus, netektų prasmės.

CK 6.54 straipsnis reglamentuoja piniginės prievolės vykdymo atvejus, kai skolininko sumokėta tam tikra pinigų suma nepadengia visos skolos. Nagrinėjamu atveju, ginčo sutartyse, šalys specialios įmokų paskirstymo tvarkos nenumatė. Pagal aukščiau nustatytas, po sutarties nutraukimo kilusias prievoles, iš garanto atsakovas gavo 230 100 Lt sumą, kurią, nesant CK 6.54 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų išmokų (išlaidos susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu ir palūkanos), apeliantas pagrįstai užskaitė kaip netesybas, t. y. sutarties įvykdymo užtikrinimą, gautą garantijos forma (CK 6.54 str. 3 d.). Minėtame straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka nebuvo pažeista.

Kitų įmokų skolininkas nemokėjo, todėl apelianto pareikštas kreditinis reikalavimas grąžinti 624 400 Lt sumokėtą avansą yra pagrįstas ir teisėtas ir keisti jį nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.90-6.97 str.), netinkamai nustatė bankrutuojančios įmonės UAB „Dormeka“ prievoles apeliantui Aplinkos ministerija, kilusias po ginčo sutarčių nutraukimo, todėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo klausimą išsprendė neteisingai (CPK 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti bankrutuojančios UAB ,,Dormeka“ administratoriaus prašymą sumažinti kreditoriaus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kreditinį reikalavimą iki 394 300 Lt.