Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-08 · Civilinė byla Nr. 2A-632-467/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-08
Bylos Nr.
2A-632-467/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-10134-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Algirdas Auruškevičius
Atsakovas
UAB „Litkirta“
Ieškovas
BAB „Medienos plaušas“
Trečiasis asmuo
UAB „Senukų prekybos centras“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-632-467/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10134-2011-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 41.; 121.14., 121.18., 121.21.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus, Andrutės Kalinauskienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Litkirta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BAB „Medienos plaušas“ ieškinį atsakovui UAB „Litkirta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – UAB „Senukų prekybos centras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB „Medienos plaušas“ 2011 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia BAB „Medienos plaušas“ ir UAB „Litkirta“ 2011 m. gegužės 2 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį; taikyti restituciją ir grąžinti BAB „Medienos plaušas“ iš UAB „Litkirta“ 17 378,40 Lt. Nurodė, jog ieškovas su atsakovu 2011 m. gegužės 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui reikalavimą į trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“ 17 378,40 Lt dydžio skolą. Pagal šią sutartį, atsakovas atsisakė reikalavimo ieškovui į 17 378,40 Lt dydžio skolą už suteiktas transporto paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras: 2010 m. gruodžio 31 d., serija LIT Nr. 241, 2011 m. sausio 31 d., serija LIT Nr. 260, 2011 m. vasario 28 d., serija LIT Nr. 273, 2011 m. kovo 31 d., serija LIT Nr. 292. Sutartyje buvo numatyta, kad ieškovas laiduoja atsakovui iki skolininko UAB „Senukų prekybos centras“ prievolės visiško įvykdymo. Šalių sudaryta sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes atsakovui pareiškus kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, sutartyje numatyta ieškovo skolos užskaita faktiškai nebuvo įvykdyta. Be to sutartis sudaryta pažeidžiant visų ieškovo kreditorių interesus, nes iš trečiojo asmens gauti pinigai už parduotas prekes galėjo ir turėjo būti nukreipti tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Litkirta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nei turto perleidimas rinkos kaina, nei įskaitymai nėra draudžiami, jeigu skolininkui nėra iškelta bankroto byla. Todėl, nors ieškovo būklė buvo bloga ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Paulina taikymui būtiną aplinkybę. Šiuo atveju ieškovas, perduodamas reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“ skolą atsakovui, išvengė išlaidų, kurios būtų buvusios būtinos pačiai bendrovei išsiieškant skolą iš UAB „Senukų prekybos centras“ priverstinai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino - pripažino negaliojančia ieškovo BAB „Medienos plaušas“ ir atsakovo UAB „Litkirta“ 2011 m. gegužės 2 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino ieškovui iš atsakovo 2011 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu gautą 17 378,40 Lt sumą. Teismas pripažino, jog ginčijamą sandorį šalys sudarė laisva valia, nesant būtinybei. Be to šalių sudaryta sutartis iš esmės pažeidė visų ieškovo kreditorių interesus, nes ieškovas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių ir taip sumažino savo turtą bei visų likusių kreditorių galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Atsakovas buvo nesąžiningas, nes, įvertinęs ieškovo sunkią finansinę padėtį ir pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, akivaizdžiai siekė patenkinti tik savąjį reikalavimą, taip pažeisdamas kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę bei tvarką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Litkirta“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodo, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teismų praktikos taikymo, kai ieškinys reiškiamas CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana institutu. Teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybės, kad ieškovas, perduodamas reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“ skolą atsakovui, išvengė išlaidų, kurios būtų buvusios būtinos pačiai bendrovei išieškant skolą iš trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“ priverstinai, juo labiau, kad trečiasis asmuo UAB „Senukų prekybos centras“ skolą ieškovui sutiko grąžinti prekėmis, bet ne pinigais. Teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokią įtaką sudarytas sandoris turi skolininko nemokumui. Nagrinėjamu atveju ieškovo mokumas nekito, nes ta pačia suma sumažėjo ieškovo kreditoriniai ir debitoriniai reikalavimai, todėl nepažeisti ieškovo kreditorių teisės ir interesai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo sudaryta sutartis iš esmės pažeidė visų ieškovo kreditorių interesus. Šiuo sandoriu ieškovas sumažino savo skolą atsakovui 17 387,40 Lt suma. Teismas taip pat nepagrįstai taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui 17 387,40 Lt, nes trečiasis asmuo UAB „Senukų prekybos centras“ atsakovui 17 387,40 Lt skolą grąžino ne pinigais, bet kitu turtu – prekėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BAB „Medienos plaušas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę atsakovui patenkinti savo finansinį reikalavimą į ieškovą pirmiau kitų kreditorių. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovo kreditorių interesai buvo pažeisti ne todėl, kad buvo pažeista Įmonių bankroto įstatymu nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, o todėl, kad būtent CK 6.66 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog įmonei esant nemokiai nėra galima suteikti prioriteto vienam iš kreditorių kitų kreditorių atžvilgiu. Ginčijama sutartimi atsakovas įgijo teisę reikalauti 17 387,40 Lt sumą iš trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas perleido turtą, išreikštą pinigais, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas atliko restituciją natūra, taigi ir teisingai įvertino visas aplinkybes bei tinkamai taikė CK 6.145 ir 6.146 straipsnių nuostatas dėl restitucijos taikymo. Tai, kad atsakovas iš trečiojo asmens UAB „Senukų prekybos centras“ gavo reikalavimo patenkinimą daiktais, yra atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio susitarimo pasekmė, neturinti jokios įtakos ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Litkirta“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2011 m. gegužės 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius AB „Medienos plaušas“, vykdydamas savo prievolę grąžinti įsiskolinimo sumą, perleido naujajam kreditoriui UAB „Litkirta“ teisę reikalauti iš skolininko UAB „Senukų prekybos centras“ 17 378,40 Lt (b.l. 10-11). Ieškovo skolos faktą atsakovui patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 13-16). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi AB „Medienos plaušas“ iškelta bankroto byla (b.l. 18-19). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (actio Pauliana) ir prašė pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2011 m. gegužės 2 d. pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį bei taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui iš atsakovo 17 378,40 Lt sumą, gautą reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. Teismas pripažino, jog ginčijama sutartimi buvo pažeisti kitų, tarp jų ir pirmos eilės, ieškovo kreditorių interesai, sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, todėl skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriai turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nustačius, kad yra šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir visiškai nepasisakė dėl aplinkybės, kokią įtaką ginčijamas sandoris turi skolininko nemokumui, nes tai neatitinka faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas Įmonių bankroto įstatymo prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, t.y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Sprendžiant dėl BAB „Medienos plaušas“ faktinio nemokumo ginčo sandorio sudarymo dienai (2011 m. gegužės 2 d.), svarbus byloje esančių įrodymų dėl įmonės finansinių prievolių masto ir jų (ne) vykdymo ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu analizavimas ir vertinimas. Iš byloje esančio BAB „Medienos plaušas“ 2011 m. kovo 31 d. balanso matyti, kad ieškovas balanso sudarymo dieną turėjo 28 262 792 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 24 900 517 Lt (b.l. 56-57). Iš ieškovo pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad ieškovas 2010 metais patyrė 20 298 092 Lt nuostolių (b.l. 55). Aplinkybę, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu neatsiskaitė su kreditoriais, patvirtina ieškovo į bylą pateiktas 2011 m. spalio 28 d. prašymas dėl kreditorių finansinių reikalavimo tvirtinimo, sudarytas ieškovui iškėlus bankroto bylą. Pažymėtina, jog bankroto byla ieškovui buvo iškelta praėjus tik kelioms savaitėms po ginčijamo sandorio sudarymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog ginčijamas sandoris sudarytas, kai ieškovo turtinė padėtis buvo itin sunki, t.y. įmonė buvo faktiškai nemoki. Teisinis įmonės nemokumas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi iškeliant AB „Medienos plaušas“ bankroto bylą. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu (CPK 178 str., 314 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis šia nutartimi, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o precedentais yra tik tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Pagal apelianto minimoje kasacinio teismo byloje nustatytas aplinkybes, faktiškai nemoki įmonė perleisdama specifinį turtą (transformatorinę pastotę) atsiskaitė su specifiniu kreditoriumi (AB Rytų skirstomieji tinklai). Be to, minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams“. Tačiau šią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas siejo su tolesniu teiginiu (sąlyga) - „svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.“ Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje panaudotas atsiskaitymo su atsakovu UAB „Litkirta“ būdas, skirtingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje panaudotas atsiskaitymo būdas, būtų buvęs tinkamas daugeliui kreditorių, kurių teisės galimai buvo pažeistos, tačiau jiems toks atsiskaitymo būdas nebuvo pasiūlytas.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, nes ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė sandorį, kuriuo sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat suteikė pirmenybę atsakovui kitų kreditorių atžvilgiu. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovo mokumas nekito. Teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, skundžiamame sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, jog ieškovas ginčijamu sandoriu išvengė išlaidų, kurios būtų buvusios būtinos pačiam ieškovui išieškant skolą iš UAB „Senukų prekybos centras“ priverstinai, juo labiau, kad UAB „Senukų prekybos centras“ skolą AB „Medienos plaušas“ sutiko grąžinti prekėmis, bet ne pinigais. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes apeliantas jiems pagrįsti nepateikė jokių įrodymu nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą. Byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl to, kad trečiasis asmuo UAB „Senukų prekybos centras“ vengė atsiskaityti su ieškovu. Be to atsakovas nepateikė įrodymų, jog trečiasis asmuo UAB „Senukų prekybos centras“ sutiko skolą AB „Medienos plaušas“ grąžinti prekėmis, bet ne pinigais. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 d.). Kadangi BAB „Medienos plaušas“ iškelta bankroto byla, todėl teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ginčijamu sandoriu perleido turtą, išreikštą pinigais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo UAB „Senukų prekybos centras“ atsakovo reikalavimą patenkino prekėmis, kaip jau minėta, byloje neįrodyta, be to nagrinėjamu atveju neįtakoja restitucijos taikymo būdo (CK 6.146 str.). Kadangi šiuo atveju ieškovas ginčijamu sandoriu perleido turtą, išreikštą pinigais, atsakovas privalo ieškovui grąžinti pinigus, kuriuos įgijo pagal šį sandorį. Be to byloje nenustatyta jokių faktinių pagrindų, leidžiančių pripažinti esant CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas. Atsakovo padėtis dėl ginčo sandorio gautų lėšų grąžinimo ieškovui pablogės, tačiau nepagrįsto ir nesąžiningo pablogėjimo teisinės situacijos šiuo atveju nėra, nes be teisėto pagrindo patekęs į geresnę padėtį už pirmumo išieškojimų eilėje teisę turinčius kreditorius po restitucijos pritaikymo ir teisinės tvarkos atkūrimo civiliniuose teisiniuose santykiuose atsakovas kartu su visais kitais ieškovo kreditoriais turės galimybę ginti savo teises bankroto byloje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.145 ir 6.146 straipsnių nuostatas dėl restitucijos taikymo, pagrįstai taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui 17 387,40 Lt sumą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas AuruškevičiusAndrutė KalinauskienėAlma Urbanavičienė