Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės,

nuteistajam M. S., jo gynėjams advokatui Kęstučiui Dobilui bei advokatui Vincui Pacevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį ir jam paskirta:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 284 straipsnį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujanti BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pagal BK 284 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir M. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš M. S. priteista 62,74 Eur (šešiasdešimt du eurai ir 74 ct).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. S. (toliau – M. S.) Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį pripažintas kaltu už tai, kad 2018 m. lapkričio 14 d. apie 9.00 val., viešoje vietoje – parduotuvėje „E“ esančioje adresu (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės dingsties niekino elementarias moralės bei elgesio normas, ignoravo žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, tyčia demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, rodė aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, savo įžūliu elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams ir aplinkai, t. y. tyčia abejomis rankomis pastūmė nueinantį nukentėjusįjį E. L. (toliau – E. L.), toliau tęsdamas nusikalstamą veiką abejomis rankomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir vieną kartą spyrė jam į veidą, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimą nosies srityje ir nosies kaulų lūžį. Taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. L..

2. Apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir M. S. veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymo, jį išteisinti bei paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą. Apelianto teigimu, vertinant teismo nuosprendžio argumentus ir nukentėjusiojo, liudytojų duotus parodymus tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo metu, vėliau teismo posėdžio metu, įžvelgiami esminiai prieštaravimai, tačiau teismas prieštaravimų nevertino ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

2.2. M. S. teigimu, peržiūrint byloje esantį vaizdo įrašą, teismo nuosprendyje fiksuoti tik M. S. veiksmai, tačiau tam tikri duomenys leidžia teigti, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo tinkamai įvertintas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog nuteistasis sužalojimus padarė tyčia, nevertinant paties nukentėjusiojo veiksmų, jo reakcijos ir elgesio įvykio vietoje, yra neteisingas nuteistojo atžvilgiu, taip pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją.

2.3. Skunde apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. M. S. teigimu, nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė skirtingas įvykio aplinkybes. Apeliantas nurodo, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad pats nukentėjusysis nebuvo draugiškai nusiteikęs nuteistojo atžvilgiu, buvo piktas ir įžūlokas, kas tikėtina, galėjo išprovokuoti nuteistojo neigiamas emocijas ir pyktį. Nuteistojo teigimu, aplinkybę, kad tarp vyriškių vyko abipusės muštynės, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Liudytojų R. J., M. B., R. S., A. V. parodymai nepatvirtina vien nuteistojo kaltės. Skunde teigiama, kad apelianto nurodyti įrodymai visiškai patvirtina jo versiją ir parodymus, kad nukentėjusysis tyčia praeidamas kliudė petimi apeliantą, siekdamas išprovokuoti tolimesnius jo veiksmus, buvo agresyvus ir pats smūgiavo. Pasak M. S., nukentėjusiojo veiksmų negalima vertinti kaip gynybos veiksmų. Nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam buvo grasinta (jis nesikreipė į policiją, o priešingai, ieškojo kontaktų susisiekti su apeliantu, turėdamas tikslą užbaigti šį incidentą, gailėjosi dėl įvykusio). Apelianto teigimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad apeliantas tyčia siekė pažeisti viešąją tvarką ir ją pažeidė, kad jis tyčia siekė iš chuliganiškų paskatų sužaloti žmogų, todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

2.4. M. S. manymu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo skiriant bausmę atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymo metu buvo recidyvistas, nepagrįstai nesivadovavo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kad vis tik pagal visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

2.5. Skunde teigiama, kad reali laisvės atėmimo bausmė nėra auklėjimo priemonė ir jokiu būdu nepadeda asmeniui pasitaisyti, juolab, kad apeliantas šiuo metu laikomas suimtas, o iš Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktos charakteristikos matyti, kad M. S. charakterizuojamas teigiamai, pareiškė norą mokytis, skaito knygas, nėra konfliktiškas, darantis išvadas, dėl ko yra akivaizdu, jog jis siekia pakeisti savo gyvenimo būdą. Skundu atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas atlygino ieškiniu jam priteistą turtinę žalą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašant perkvalifikuoti apelianto veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį bei išteisinti jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors M. S. ir neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, jo kaltė dėl minėtų nusikalstamų veikų yra įrodyta baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, pripažindamas M. S. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį rėmėsi nukentėjusiojo E. L. parodymais, liudytojų M. B., A. V., R. S., R. J. parodymais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato veiklos skyriaus Ruklos nuovados tyrėjos tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, UAB „E“ pateiktu 2018 m. lapkričio 14 d. užfiksuotu įvykio vietos vaizdo įrašu, bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus raštu Nr. 2018-12-12 Nr. 41 D(K)-2257, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 3514/2018(02). Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimo M. S. esmė buvo ta, kad jis tuo pačiu metu sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir kartu iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. L. sveikatą. Apygardos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei nusikalstamų veikų kvalifikavimu nesutinka.

6. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., tai yra. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2019). Byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota parduotuvės kasa, prekystalis ir parduotuvėje esantys pirkėjai. Vaizdo įraše matyti kaip nukentėjusysis E. L. bendrauja su už prekystalio sėdinčiu parduotuvės darbuotoju. Vaizdo įrašo 02 min. 38 s. M. S. kažką pasako ir į jį atsisuka nukentėjusysis E. L.. Kadangi vaizdo įrašas be garso, todėl nėra galimybės girdėti, ką asmenys sako vienas kitam. Vėliau E. L. nusisuka nuo M. S. ir toliau bendrauja su parduotuvės darbuotoju. Vaizdo įrašo 03 min. 31 s. E. L. nusisuka nuo prekystalio ir eina link parduotuvės išėjimo. Praeidamas pro M. S. užkliudo jį petimi. Po šio nukentėjusiojo veiksmo, nuteistasis M. S. abejomis rankomis pastumia E. L. į nugarą bb. Nukentėjusysis nuo pastūmimo su dešine ranka atsiremia į stovą su prekėmis. Tuomet nukentėjusysis prieina prie M. S. ir rankomis du kartus smūgiuoja taikydamas M. S. į veidą. Matyti, kaip M. S. gindamasis iškelia rankas, o nukentėjusysis toliau rankomis mosikuodamas eina prie M. S.. Nuteistasis savo rankomis vis bando nustumti nukentėjusiojo rankas, tačiau smūgių jam nesuduoda. Pirmasis smūgį suduoda nukentėjusysis E. L.. Po šių jo veiksmų pradeda smūgiuoti ir M. S. dėl ko abu asmenys susigrumia. M. S. pargriauna nukentėjusįjį, o šis nugriuvęs ant žemės bando įspirti M. S.. M. S. toliau smūgiuoja nukentėjusiajam, o prie nuteistojo priėjęs liudytojas R. J. (toliau – R. J.) sugriebia jį iš už nugaros. Tuo metu vyksta grumtynės tarp visų trijų asmenų ir M. S. pargriauna abu – tiek nukentėjusįjį E. L., tiek liudytoją R. J.. Toliau asmenys grumiasi ant žemės. Nukentėjusysis E. L. šiek tiek pasikelia nuo žemės ir atsiklaupęs pradeda smūgiuoti M. S. į nugarą, kai liudytojas R. J. tuo metu jį (M. S.) laiko. Prie besigrumiančių asmenų prieina parduotuvės lankytojas ir juos išskiria. Vyrai stojasi, tačiau nukentėjusysis besistojantį M. S. pradeda tempti už rankos. Bandydamas išsilaisvinti M. S. rankomis smūgiuoja nukentėjusiajam ir išsilaisvinęs bei šiek tiek paėjęs spiria E. L. į veido sritį ir nukentėjusysis nukrenta ant žemės. Po šių savo veiksmų M. S. pasišalina iš parduotuvės. Kaip jau aptarta aukščiau chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan. Iš aukščiau aptarto vaizdo įrašo matyti, kad praeidamas pro nuteistąjį nukentėjusysis tyčia jį užkliudo petimi. Dėl tokių E. L. veiksmų M. S. jį pastumia. Vaizdo įrašas patvirtina ir tą aplinkybę, kad smūgiuoti pirmasis pradeda nukentėjusysis, o ne M. S., todėl teigti, kad M. S. nukentėjusiajam nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, teisinio pagrindo nėra. Tarp asmenų kilo konfliktas, pats nukentėjusysis buvo aktyvus, savo veiksmais rodė nepasitenkinimą dėl M. S. jam išsakytų žodžių, dėl ko dėl M. S. neteisėtų veiksmų jam (nukentėjusiajam) buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal aukščiau aptartą nusikalstamos veikos motyvą, M. S. veiksmuose, padarant E. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, chuliganiškų paskatų nėra, t. y. nėra būtinojo subjektyviojo požymio. Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, M. S. nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl M. S. veika perkvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

7. Skunde nuteistasis taip pat prašo išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, turi būti padaryta viešoje vietoje. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015). Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju konfliktas tarp M. S. ir E. L. kilo viešoje vietoje – parduotuvėje „E“. Tačiau veikimas viešoje vietoje pats savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybiškas tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas M. S. veiksmus įvertino kaip įžūlų elgesį, vandališkus veiksmus ir grasinimus, išsakytus bei panaudotus E. L., kartu nurodant, kad tokiu būdu M. S. demonstravo nepagarbą ir aplinkiniams, buvusiems parduotuvėje „E“. Kasacinio teismo praktikoje įžūlus elgesys apibrėžiamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018). Pagal teismų praktiką vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019). Vertinant aplinkybes, dėl kurių kilo konfliktas tarp M. S. ir E. L., taip pat abiejų asmenų veiksmus, darytina išvada, kad M. S. veiksmai kaip vandališki buvo įvertinti be jokio teisinio pagrindo. Kaip jau nurodyta aukščiau, konfliktas įvyko parduotuvėje „E“, M. S. savo veiksmais nesiekė suniokoti ar sunaikinti kultūros, meno vertybių ar kitokio turto, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas jo veiksmus kaip vandališkus įvertino nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra įrodyta, kad konflikto metu nuteistasis grasino E. L.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai M. B., A. V. bei R. J. nurodė, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju susiginčijo dėl to, kad pastarasis per ilgai stovėjo prie kasos. Liudytojas M. B. nurodė, kad nuteistasis nukentėjusiajam pasakė „greičiau sukis“, nes parduotuvės darbuotojas labai ilgai aptarnavo E. L.. Liudytojas A. V. paaiškino, kad jis prie kasos priiminėjo nukentėjusiojo užsakymą, kadangi detales reikėjo užsakyti iš kitų parduotuvių, užsakymas užtruko ilgai, todėl už nugaros stovėjęs M. S. pasakė, kad nukentėjusysis per ilgai stovi prie kasos. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas R. J., nurodydamas, kad matė kaip nuteistasis ir nukentėjusysis susiginčijo dėl to, kad E. L. per ilgai užtruko prie kasos. Šie liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad tarp M. S. ir E. L. visų pirma kilo žodinis konfliktas, o E. L. atžvilgiu nebuvo išsakyta jokių grasinimų. Byloje esantis vaizdo įrašas yra be garso, todėl nėra galimybės nustatyti, ką nukentėjusiajam sakė nuteistasis, tačiau tiek aukščiau aptarti liudytojų parodymai, tiek paties nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad E. L. atžvilgiu grasinimai išsakyti nebuvo. Tiek M. S., tiek E. L. nurodė, kad vienas kitam išsakė necenzūrinio pobūdžio žodžius, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad M. S. grasino E. L., yra nepagrįsti ir paneigti aukščiau aptartų įrodymų. Taip pat, pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu atveju turi būti nustatyti šios veikos padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įrodinėjimo procese šis požymis turi būti įrodytas. Teismo nuosprendyje turi būti aiškiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiribota abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos pažeidimą. Šių padarinių nustatymas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė asmeninio konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Kaip jau aptarta aukščiau, tarp M. S. ir E. L. įvykusio konflikto metu aktyvus buvo ir pats nukentėjusysis, praeidamas pro M. S. nukentėjusysis sąmoningai jį užkliudė, siekdamas parodyti nepasitenkinimą dėl ankščiau šio (nuteistojo) jam išsakytų pastabų, nukentėjusysis pirmasis sudavė smūgius M. S., o konflikto pabaigoje, nuteistajam stojantis ir bandant atsitraukti nuo nukentėjusiojo, E. L. sugriebė M. S. už rankų, bandydamas šį patempti žemyn, dėl ko M. S. spyrė nukentėjusiajam į veido sritį. Dėl tokių aukščiau aptartų nukentėjusiojo veiksmų, teigti, kad M. S. peržengė asmeninio konflikto ribas, teisinio pagrindo nėra. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad BK 284 straipsnyje numatyti padariniai paprastai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir panašiai. Nors nagrinėjamu atveju viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, kad pašaliniai asmenys būtų skundęsi dėl parduotuvėje įvykusios konflikto. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas R. S. paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 14 d. buvo parduotuvėje „E“, kuomet būdamas lauke prie parduotuvės pastebėjo, kad parduotuvės viduje vyksta konfliktas. Užėjęs į vidų pamatė, kad R. J. sugriebęs ir pargriovęs ant žemės laiko M. S., o tuo metu E. L. jį mušė. Liudytojas nurodė, kad jis puolė skirti asmenis, kadangi žmogus (M. S.) yra laikomas ir mušamas. Iš šių liudytojo parodymų galima teigti, kad ne M. S. veiksmai, o būtent, nukentėjusiojo E. L. prieš nuteistąjį panaudotas smurtas sukėlė liudytojui išgąstį. Liudytojas nurodė, kad taip daryti negalima ir pasakė R. J., kad šis paleistų M. S.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad M. S. pagal BK 284 straipsnį kaltu pripažintas nepagrįstai. Nors konfliktas vyko viešoje vietoje ir šio konflikto metu buvo nesunkiai sutrikdyta E. L. sveikata, tačiau M. S. veiksmai BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė, jo veiksmai nebuvo nukreipti pažeisti viešąją tvarką, todėl jis pagal BK 284 straipsnį išteisinamas.

8. Skunde nuteistasis prašo jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. M. S. teigimu, apylinkės teismas nesilaikė BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo bei nesivadovavo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-699/2017). Kaip jau aptarta aukščiau, tarp M. S. ir E. L. parduotuvėje kilo žodinis konfliktas. Pirmasis savo nepasitenkinimą išreiškė nuteistasis, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, tik išsakė nukentėjusiajam pastabą, nes pastarasis ilgai stovėjo prie kasos, dėl ko nuteistajam reikėjo ilgai laukti. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip nueidamas nuo kasos nukentėjusysis tyčia užkliudo M. S., dėl ko pastarasis pastumia nukentėjusįjį. Tuomet E. L. ištiestomis rankomis artinasi prie M. S., kol galiausiai pirmas smūgiuoja nuteistajam. Įvertinus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo veiksmus, darytina išvada, kad abu buvo aktyvūs grumtynių metu, konfliktuodami tarpusavyje, konfliktą stiprino abipusiais priešiškais aprašytais veiksmais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors nuteistasis nurodo. kad atlygino ieškiniu jam priteistą turtinę žalą, o taip pat kartu su apeliaciniu skundu pateikia ir charakteristiką iš Kauno tardymo izoliatoriaus, iš kurios matyti, kad M. S. charakterizuojamas teigiamai, pareiškė norą mokytis, skaito knygas, nėra konfliktiškas, darantis išvadas, dėl ko yra akivaizdu, jog jis siekia pakeisti savo gyvenimo būdą, tačiau apygardos teismo vertinimu, nuteistajam laisvės atėmimo bausmė skirta pagrįstai. Apylinkės teismas tinkamai įvertino tas aplinkybes, kad nuteistasis praeityje teistas jau tris kartus, taip pat ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų, plėšimą, taip pat, jis baustas administracine tvarka. Nuteistasis nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, nevedęs. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad naują tyčinį nusikaltimą M. S. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamą veiką M. S. įvykdė būdamas recidyvistu. Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, tačiau ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama asmenis sulaikyti nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo veika perkvalifikuojama iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, tai yra, lengvesnį nusikaltimą, M. S. skiriama švelnesnė nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, nustatant BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės dydį artimą vidurkiui. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl M. S. skiriama 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

9. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo yra teisėti ir pagrįsti. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, kas lėmė netinkamą M. S. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teismas taip pat pažymi, jog M. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais teigiama, kad laisvės atėmimo bausmė jam skirta nepagrįstai, atmestini, kadangi įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nagrinėjamu atveju bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti:

M. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

M. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.