Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-03-06 nuosprendžio, kuriuo Š. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 val. per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais reikalingos pagalbos žmonėmis;pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 5 p., 9 p., paskirtos Š. A. baudžiamojo poveikio priemonės – 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo bei dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. A. nuteistas už tai, kad jis, gyvendamas bute Gatvė 101-33, Vilniuje, kartu su savo seneliais – J. A. ir A. A., sistemingai, t.y. laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., baugino nukentėjusįjį J. A., naudodamas psichinę prievartą, be priežasties nuolat keldavo konfliktus, kurių metu grasindavo prieš pastarąjį panaudoti fizinį smurtą, vartojo necenzūrinius žodžius, o 2009-11-15, apie 14.30 val., minėtame bute konflikto metu sumušė nukentėjusįjį J. A., sužalodamas šiam dešinįjį žastą, 2010-04-06, apie 12.00 val., pastūmė nukentėjusįjį J. A., nuo ko pastarasis griūdamas atsitrenkė galvą į radiatorių, taip nukentėjusiajam nežymiai sutrikdydamas sveikatą, 2010-08-22, apie 19.00 val., grasino J. A. fiziniu susidorojimu bei nužudyti pastarąjį, o 2010-09-30, apie 19.30 val., dėl menkavertės priežasties sukėlė konfliktą, kurio metu grasino panaudoti fizinį smurtą prieš J. A., tokiais savo veiksmais sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą, lydimą fiziniu smurtu, ir nežymiai sutrikdė asmens sveikatą.

Apeliaciniu skundu Š. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-04-06 nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie vėliau po teismo nuosprendžio pakeitė savo parodymus (J. A. 2012-03-09 ir A. A. 2012-03-19 pareiškimai, kuriuose jie tvirtina, kad sistemingo bauginimo nebuvo ir konfliktai kildavo ne tik dėl nuteistojo kaltės. Taip pat teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Š. A. visiškai prisipažino dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. ir teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, taip pat į tai, kad nukentėjusieji teismui buvo pateikę prašymą dėl susitaikymo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo Š. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. nepadarė, tai yra jo veiksmuose nebuvo sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą nukentėjusiųjų J. A. ir A. A. atžvilgiu.

Šis nuteistojo teiginys atmestinas dėl žemiau nurodytų argumentų

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo Š. A. padarytas nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

Tai formalioji nusikaltimo sudėtis, nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, nusikaltimo motyvai ir tiksli gali būti įvairūs. Žmogaus terorizavimas pasireiškia sistemingais ne mažiau 3 kartus pasikartojančiais įvairiais grasinimais, siekiant stresą, nerimą, baimę žmogui. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą nerimą, baimę ir nori taip veikti.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad dėl nuteistojo Š. A. veiksmų nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. keturis kartus buvo kreiptasi į policiją.

Nustatyta, jog 2009-11-15 apie 14.30 namuose Š. A., grasindamas savo seneliui J. A., kad pastarasis ilgai negyvens, jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – J. A. smaugė, mušė, nuo smūgio kumščiu į ranką, J. A. trūko kraujagyslė, buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, J. A. ambulatoriškai gydėsi mėnesį (t.1, b.l. 24, 74). Pareiškime policijai J. A. nurodė, kad jo anūkas taip elgiasi jau ne pirmą kartą (t.1, b.l. 66).

2010-04-06 Š. A. savo senelio atžvilgiu vėl panaudojo fizinį smurtą, ko pasėkoje J. A. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (t.1, b.l. 22-23).

Iš 2010-08-23 J. A. pareiškimo matyti, kad jis kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Justiniškių PN dėl to, kad 2010-08-22, apie 19 val., jo anūkas Š. A. pagrasino nužudyti, mano, kad jo grasinimai realūs, nes prieš tai buvo jį tris kartus sumušęs, J. A. buvo ligoninėje (t.1, b.l. 1).

Iš 2010-09-30 A. A. ir J. A. pareiškimo matyti, kad į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Justiniškių PN jie kreipėsi dėl jų anūko Š. A. nuolatinių grasinimų susidoroti, jo keliamo triukšmo ir reikalavimo pinigų (t.1, b.l. 44).

Nukentėjusieji J. A. ir A. A. teisiamajame posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad anūkas Š. A. juos nuolat terorizuoja, plūstasi, grasina fiziniu susidorojimu, tvirtindamas, kad jo draugai nukirs galvą, jie ilgai negyvens. Jis nesiliauja grasinti net šiuo metu, kai byla jau perduota nagrinėti teisme. Jiems einant į teismą, Š. A. pagrasino, kad jie bus gyvi tol, kol bus teismo salėje, jiems išėjus, jis pats arba jo draugai juos nužudys.

Netikėti nukentėjusiųjų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Juos patvirtino ir kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai: specialisto išvada Nr. G 1202/10(01) (t.1, b.l. 22-23); paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas Nr. 38896 (t.1, b.l. 24); Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 6-os kuopos 2 būrio vyresniojo patrulio R. Z. tarnybinis 2009-11-15 pranešimas (t.1, b.l. 67); Bendrosios pagalbos informacijos registravimo centro pranešimas apie tai, kad adresu Gatvė 101-33, Vilniuje, anūkas sumušė senelį, registruotas 2009-11-15, 17.12 val. ( t.1, b.l. 68); Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Fabijoniškių PN tyrėjos A. B. tarnybinis 2009-11-15 pranešimas (t.1, b. l. 73); iš dalies paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje metu, liudytojos N. A. parodymai.

Visų šių įrodymų visetas patvirtina, kad Š. A., veikdamas tiesiogine tyčia, terorizavo savo senelį J. A., tai yra sistemingai jį baugino, naudodamas psichinę prievartą.

Dėl BK 38 str. taikymo

Apelianto teigimu teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 38 str. nuostatų, nors jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir teismo posėdyje atsiprašė nukentėjusiųjų, o pastarieji jam atleido.

Lietuvos Respublikos BK 38 str. numato, kad kaltininkas, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tačiau tam turi būti visi BK 38 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Nesant nors vieno iš jų, atleidimas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. – negalimas. Taip pat pažymėtina, kad, net ir esant visiems BK 38 str. nustatytiems pagrindams, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, gali kaltininko neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Taigi, tam, kad teismas galėtų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkas turi: 1) prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlyginti ar pašalinti fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarti dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo ir 3) susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus, arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).

Šiuo konkrečiu atveju Š. A. prisipažinimas nėra nuoširdus ir savanoriškas. Jis prisipažįsta tik dėl vieno epizodo verčiamas neginčijamų įrodymų ir duodamas tik iš dalies teisingus parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad Š. A. padaryta veika nėra atsitiktinė – jis ne tik sistemingai baugino nukentėjusįjį, bet ir prieš jį naudojo fizinį smurtą. Taip pat pažymėtina, jog byloje yra duomenų, kad jau bylą kartu su kaltinamuoju aktu perdavus teisminiam nagrinėjimui, Š. A. nepadarė teisingų išvadų ir nesiliovė smurtauti, šiuo atveju smurtas buvo panaudotas jo motinos N. A. atžvilgiu: 2011-12-06 jam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo (t.2 b.l. 34) ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl nėra pagrindo manyti, kad Š. A. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl prašymo sušvelninti paskirtą bausmę

Dėl nuteistojo Š. A. skunde nurodytų, argumentų, jog paskirta jam bausmė yra per griežta ir prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad Š. A. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs, kad nėra Š. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat tai, kad Š. A., būdamas baustas administracine tvarka, padarė nesunkų (BK 11 str. 3 d.) ir apysunkį (BK 11 str. 4 d.) nusikaltimus prieš bejėgiškos būklės, negalintį jam rimtai pasipriešinti, artimą giminaitį – savo senelį, – kas rodo jo cinišką požiūrį į baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius, pagrįstai paskyrė jam laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo bausmes, kurias tinkamai subendrino. Galutinė subendrinta bausmė yra ženklai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 245 str. 2 d. sankcijose numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus. Be to, teismas, atsižvelgęs į Š. A. sveikatos būklę, jauną amžių, reikalingumą išlaikyti teigiamus socialinius ryšius – gyvena su motina, nukentėjusiųjų poziciją – atleido kaltinamajam, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 75 str., atidėjo paskirtos Š. A. bausmės vykdymą vieneriems metams, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio priemones, galinčias daryti teigiamą įtaką jo elgesiui.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-03-06 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo Š. A. apeliacinį skundą atmesti.