Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir jo gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – 1 metams ir 3 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metams;

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 1 metams;

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 2 mėnesiams;

pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 2 mėnesiams;

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. D. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 119,91 Eur už nukentėjusiųjų V. M. ir N. I. sveikatos priežiūros paslaugas, nukentėjusiajai G. Š. 1 737,72 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai N. I. 868,86 Eur neturtinei žalai atlyginti, valstybei 88,70 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, naudodamas smurtą, neteisėtai atėmė asmens laisvę, t. y. 2013 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, atsivežė G. Š. į savo motinos N. A. namus (duomenys neskelbtini), atėmė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, paėmė jai priklausančią banko mokėjimo kortelę ir grasindamas, kad, jei pabėgs iš namų, suras ir sumuš, neteisėtai atėmė jai laisvę, t. y. išvykdamas iš namų užrakindavo ir palikdavo vieną kambaryje, kurio langai buvo užkalti, bandant iššokti iš važiuojančio automobilio sulaikydavo, o prašant išleisti tai daryti atsisakydavo, neteisėtai laikė ją nelaisvėje iki 2013 m. spalio mėn. pabaigos, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytos datos, šiais savo veiksmais atėmė iš G. Š. laisvę pasirinkti savo buvimo vietą.

Be to, V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiajam, taip padarydamas didelės žalos asmens teisėms, savavališkai vykdė savo tariamą teisę į žalos atlyginimą, o būtent: žinodamas, jog 2013 m. liepos 16 d. sudegė jam priklausantis automobilis ,,BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir manydamas, kad automobilio padegimą suorganizavo G. Š., 2013 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–spalio mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), motinos N. A. namuose, kuriuose gyveno, naudodamas fizinį smurtą bei grasindamas panaudoti smurtą, smūgiuodamas gumine lazda G. Š. į nugaros ir kojų sritis, privertė ją į vaizdo įrašymo kamerą pasakyti, kad ji suorganizavo jam priklausančio automobilio ,,BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegimą, bei, tyčia suduodamas plyta į petį ir grasindamas ta pačia plyta smogti į galvos sritį, privertė G. Š. pasirašyti 40 000 Lt skolos lapelį dėl jam priklausančio automobilio padegimo.

Be to, V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sistemingai baugino asmenį, naudodamas psichinę prievartą, t. y. nuo 2013 m. spalio mėn. pradžios iki 2014 m. sausio mėn. pradžios (duomenys neskelbtini), motinos N. A. namuose, tyčia sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t. y. mušdamas ir grasindamas sumušti, baugino savo sugyventinę V. R. ir privertė ją į vaizdo įrašymo kamerą pasakyti, kad ji suorganizavo jam priklausančio automobilio ,,BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegimą, bei pasakyti, kad vartoja narkotikus, nors ji automobilio padegimo neorganizavo, narkotikų nevartojo, bei, naudodamas psichinę prievartą, paimdamas jai priklausančias banko mokėjimo korteles, neduodamas pinigų, apie patiriamą smurtą draudė pasakoti pašaliniams grasindamas, kad, jei papasakos, atims iš jos sūnų V. R., gim. xxx, ir neleis su juo matytis.

Be to, V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. nuo 2013 m. spalio mėn. pradžios iki 2014 m. sausio mėn. pradžios (duomenys neskelbtini), motinos N. A. namuose, kuriuose gyveno kartu su sugyventine V. R. ir mažamečiais vaikais N. I., gim. xxx, bei V. R., gim. xxx, prieš savo sugyventinę V. R. nuolat naudojo fizinį smurtą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, bei 2014 m. sausio 4–5 d. tarpusavio konflikto metu kambaryje tyčia ne mažiau kaip septynis kartus rankomis ir kojomis smogė V. R. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame skruoste – žande, kraujosruvas pasmakrėje, kairiame žaste, dilbyje, dešiniame žaste – alkūnės sąnaryje – dilbyje, odos nubrozdinimus kakle, dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. nuo 2013 m. lapkričio–gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), motinos N. A. namuose, kuriuose gyveno kartu su sugyventine V. R. ir mažamečiais vaikais N. I., gim. xxx, bei V. R., gim. xxx, smūgiuodamas savo sugyventinei V. R. ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę ranką, padarė jai dešinės plaštakos penkto piršto galinio pirštakaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui, t. y. 2014 m. sausio 4 ar 5 dieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), motinos N. A. namuose, kuriuose gyveno kartu su sugyventine V. R. ir mažamečiais vaikais N. I., gim. xxx, bei V. R., gim. xxx, virtuvėje tyčia ne mažiau kaip du kartus smogė ranka sugyventinės dukrai N. I. į nugaros sritį, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, sėdmenyse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

V. R. nebuvo jo šeimos narė, nes jis turėjo kitą draugę N. S., su ja ir kūrė bendrą ūkį.

Nuteistojo V. D. gynėja apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti, V. D. dėl visų veikų išteisinti ir atmesti nukentėjusiosios G. Š. civilinį ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jo gynėjos skundas atmetamas.

Apeliantai ginčija nuosprendį dėl visų veikų, išskyrus nežymų mažamečio sveikatos sutrikdymą, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. D. kaltė padarius inkriminuotus nusikaltimus, kuriuos jis ir gynėja ginčija, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl jų pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veikas, už jas paskyrė tinkamas bausmes.

Tačiau nuteistasis prašė grąžinti filmavimo kamerą, kurią teismas nusprendė sunaikinti kaip menkavertį daiktą. Teisėjų kolegija filmavimo kameros nevertina kaip menkaverčio daikto, ji grąžintina nuteistajam, todėl nuosprendis keičiamas.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl savavaldžiavimo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad V. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę bei fizinę prievartą prieš G. Š., savavališkai vykdė savo tariamą teisę į žalos atlyginimą, tuo padarė didelės žalos jos teisėms.

Apeliacinių skundų argumentus, jog byloje nėra jokių nuteistojo kaltės įrodymų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. D. nusikalstamos veikos įvertinimo ir jos kvalifikavimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. D., savavališkai vykdydamas tariamą teisę į žalos atlyginimą, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, privertė nukentėjusiąją G. Š. į vaizdo kamerą pasakyti, jog ji suorganizavo automobilio, kuriuo naudojosi nuteistasis, padegimą, bei pasirašyti 40 000 Lt skolos lapelį.

Nukentėjusioji G. Š. buvo verčiama atlikti šiuos veiksmus, panaudojus fizinį ir psichinį smurtą: ją mušė; grasino, kad užmuš jos brolį; laikydamas plytą rankoje grasino, kad užmuš, jeigu nepasirašys skolos raštelio. Nukentėjusioji G. Š. ne tik pati patyrė fizinį smurtą, tačiau matė, kaip V. D. kiekvieną dieną mušė, tampė už plaukų ir spardė V. R., todėl turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog nuteistojo grasinimai ją sumušti ar užmušti gali būti realūs.

Nuteistąjį prieš G. Š. naudojus psichinį bei fizinį smurtą patvirtino ir V. R.

Tai, kad guminė lazda, plyta byloje neapžiūrėti kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, nepaneigia jų panaudojimo fakto.

Priešingai, nei nurodė nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde, G. Š. teisme patvirtino, kad ją daužė su krosnies (,,pečiaus“) plytomis ir ji, bijodama dėl savo gyvybės, pasirašė skolos raštelį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios G. Š. parodymais, nes jie nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams.

Išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios G. Š. ,,prisipažinimas“ nufilmuotas ir skolos raštelis parašytas dėl nuteistojo įtakos, t. y. prieš ją naudojamo psichinio bei fizinio smurto.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo teiginys teismą nenurodžius jokių argumentų dėl didelės žalos požymio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais ir konstatuoja, kad, šiuo konkrečiu atveju nustačius psichinės bei fizinės prievartos panaudojimo faktą, pripažįstama, jog V. D. savo veiksmais padarė didelės žalos G. Š. teisėms.

Nors skundžiamame nuosprendyje konkrečiai neįvardinta, kokia kaltės forma padaryta nusikalstama veika, tačiau iš nuosprendžio turinio analizės, nuteistojo atliktų veiksmų (psichologinio ir fizinio smurto naudojimo) matyti, kad teismas nustatė V. D. veikus tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai reiškia, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo V. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl neteisėto laisvės atėmimo

Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, ir tai padarė panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

Vienas iš objektyviosios pusės požymių, kvalifikuojančių šią nusikalstamą veiką, yra smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, kai dėl panaudoto smurto yra realizuojama pati nusikalstama veika – atimama laisvė nukentėjusiajam. Smurtu šiuo atveju suprantamas tiek psichinis, tiek fizinis kaltininko poveikis nukentėjusiajam, siekiant palaužti jo pasipriešinimą. Šios veikos kvalifikavimui neturi įtakos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumas ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas – pakanka įrodyti paties smurto panaudojimo faktą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis V. D. naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją G. Š. Šioje nutartyje apie tai jau pasisakyta, analizuojant apeliantų skundų argumentus dėl savavaldžiavimo.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigė, kad nukentėjusioji savo noru atvažiavo į V. D. motinos namus.

Teismas iš tiesų nustatė, jog G. Š. pas nuteistąjį į kaimą atvyko savo noru, tačiau vėlesni V. D. veiksmai (smurtas, telefono ir banko kortelės atėmimas, grasinimai, langų užkalimas ir pan.) rodo, kad nukentėjusioji nuteistojo motinos namuose buvo laikoma per prievartą.

Nukentėjusioji G. Š. teisme parodė, kad V. D. ją laikė užrakintą namuose. Buvo paėmęs jos telefoną ir banko kortelę. Pabėgti nebuvo jokios galimybės, nes langai užkalti, o durys užrakintos. Jis paėmė banko kortelę, kad nukentėjusioji neturėtų pinigų ir nepabėgtų. Keletą kartų bandė šokti iš važiuojančio automobilio, tačiau jis spėdavo sugriebti. V. D. grasindavo, jog, jeigu ji pabėgs, jis suras ir užmuš. Ji jo bijojo, nes anksčiau buvo patyrusi smurtą.

Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja. Savo esme nukentėjusiosios parodymai atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 27–30).

Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiosios G. Š. parodymais. Jie nėra prieštaringi ir nenuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Nukentėjusioji V. R. parodė, kad Greta buvo laikoma per prievartą: po išgalvoto prisipažinimo apie automobilio padegimą Greta prašė, kad ją išleistų, tačiau V. D. užkalė namų langus, o, jei išvažiuodavo, jas abi užrakindavo.

Faktą, jog langai buvo užkalti, patvirtino ir nuteistojo motina liudytoja N. A.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigė, kad G. Š. kelis kartus bendravo su drauge iš užsienio ir mama, todėl turėjo galimybę pranešti apie savo buvimo vietą.

Nukentėjusioji G. Š. iš tiesų neneigė kelis kartus bendravusi su mama, tačiau V. D. liepė mamai meluoti, jog ji yra Ukmergėje. Jai kalbant telefonu, jis visada stovėdavo šalia. Jai buvo pasakyta, kad, jeigu ką pasakys mamai, užmuš. Todėl mamai meluodavo, nes bijojo, kad jos nemuštų.

Liudytoja L. Š. teisme parodė dukrai skambinusi ištisai, keletą kartų pavyko prisiskambinti. Dukra atsakė, kad jai viskas gerai, liepė neieškoti jos. Skambindavo ir nuteistajam, tačiau jis nekeldavo telefono. Vieną kartą pavyko prisiskambinti, jis pasakė, kad, jei skambinėsi, sūnus bus invalidas, o mes ,,nueisim ugnim“.

Nukentėjusioji V. R. patvirtino, kad Gretai skambino draugė iš Londono, tačiau V. D. atėmė iš Gretos telefoną ir neleido kalbėti.

Taigi išdėstyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis smurtiniais veiksmais bei grasinimais atėmė nukentėjusiajai laisvę.

Byloje nepaneigti nukentėjusiosios parodymai, jog ji buvo įbauginta ir bijojo imtis kokių nors veiksmų, nes, priešingu atveju, sunku patikėti, kad asmuo, prieš kurį naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, turėdamas galimybę pabėgti, tuo nepasinaudotų.

Bylos duomenys patvirtina, kad būtent naudojamas smurtas ir grasinimai atėmė nukentėjusiosios valios laisvę, elgesio pasirinkimo galimybę.

Gynėja skunde teigė, kad V. D. veikė, siekdamas išsiaiškinti jo automobilio padegimo aplinkybes, bet ne atimti laisvę G. Š..

V. D. tikslas iš tiesų buvo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su automobilio padegimu. Tačiau iš V. R. parodymų matyti, jog po prisipažinimo apie automobilio padegimą Greta prašė ją išleisti, bet V. D. nepaleido. Vadinasi, G. Š. laisvė ir toliau buvo suvaržyta. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad V. D., neteisėtai atimdamas nukentėjusiajai laisvę, turėjo tik vienintelį tikslą išsiaiškinti automobilio padegimo aplinkybes.

Teismas pagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią atimti žmogui laisvę. Akivaizdu, jog nuteistasis V. D. suvokė neteisėtai atimantis laisvę nukentėjusiajai G. Š. ir norėjo taip veikti.

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo V. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

Dėl V. R. terorizavimo

BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Būtent pastarąjį nusikaltimo sudėties požymį teismas nustatė V. D. veiksmuose.

Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta viena iš alternatyvių nusikaltimo sudėčių – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą – gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., pasikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, jog nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje V. D. inkriminuotas sistemingas psichinės ir fizinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš sugyventinę nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. D. naudotos psichinės ir fizinės prievartos pobūdį, konstatavo, kad jo naudota psichinė ir fizinė prievarta reiškėsi: mušimu ir grasinimu sumušti; grasinimais sakant, jog atims iš jos sūnų ir neleis su juo matytis; nepagrįstais kaltinimais automobilio padegimu ir narkotikų vartojimu. Tokiais sistemingais veiksmais V. D. siekė sąmoningai sudaryti sugyventinei V. R. baimės ir nerimo atmosferą.

Veiksmai, kuriais V. D. baugino sugyventinę, nustatyti, įvertinus nukentėjusiųjų V. R. ir G. Š. nuoseklius, neprieštaringus parodymus bei kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigė, kad vaizdo įrašo turinys, kuriame užfiksuotas nukentėjusiųjų prisipažinimas sudeginus automobilį, nepaneigia fakto, jog V. R. savo noru, niekieno neverčiama pasakojo apie automobilio padegimo aplinkybes.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Nukentėjusiųjų V. R. ir G. Š. parodymai, kad prieš jas buvo naudojamas smurtas, jos buvo verčiamos prisipažinti organizavusios automobilio padegimą, liudytojo R. P. parodymai, kad automobilis sudegė dėl gedimo automobilio elektros instaliacijoje, nepatvirtina nuteistojo kaltinimus automobilio padegimu. Dėl to visiškai neįtikinamas apeliacinių skundų argumentas, jog nukentėjusioji savo noru prisipažino dėl to, ko nepadarė.

Visiškai nelogiškas ir nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentas, kad V. R. atliktas narkotikų testas nepatvirtina fakto, jog ji nevartojo narkotinių medžiagų. Pirma, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pateikto testo teisėtumu ir pagrįstumu. Antra, V. R. niekada nesakė kada nors vartojusi narkotines medžiagas. Priešingai, ji nuosekliai tvirtino, kad nuteistojo kaltinimai ją vartojus narkotikus yra jo fantazijos.

Dėl to pirmosios instancijos teismas V. D. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis V. D. neigė padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma.

Specialisto išvadoje Nr. G 11/14 (10) nukentėjusiajai V. R. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 69), o specialisto išvadoje Nr. GP 7/14 (10)-G 11/14 (10) jai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 79–80).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog V. R. nežymus sveikatos sutrikdymas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su V. D. neteisėtais veiksmais.

Byloje nustatyta, kad V. D. nuo 2013 m. spalio mėn. pradžios iki 2014 m. sausio mėn. pradžios savo motinos namuose, kuriuose gyveno kartu su V. R. ir jos vaikais, nuolat prieš savo sugyventinę naudojo fizinį smurtą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą; 2014 m. sausio 4–5 dienomis tarpusavio konflikto metu tyčia ne mažiau kaip septynis kartus rankomis ir kojomis smogė V. R. į įvairias kūno vietas, jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą; 2013 m. lapkričio–gruodžio mėn. smūgiuodamas savo sugyventinei V. R. ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę ranką, padarė jai dešinės plaštakos penkto piršto galinio pirštakaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. R. (M.) išsamiai papasakojo savo gyvenimo su V. D. aplinkybes, jo nuolatinį smurtavimą. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti nukentėjusiosios parodymai, todėl šioje nutartyje jie nekartojami.

Apeliantai skunduose teigė, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai prieštaravimus juose įžvelgė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiosios parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų patvirtina: išrašas iš medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 65), kad 2014 m. sausio 6 d. V. R. nustatyti daugybiniai kūno sumušimai; tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (t. 1, b. l. 4–7), kad 2014 m. sausio 6 d. pareigūnai, nuvykę į (duomenys neskelbtini), rado sumuštą ir slepiamą V. R.; jau minėta specialisto išvada Nr. G 11/14 (10), kurioje nurodyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas V. R. padarytas apie 2–4 paros iki tyrimo, t. y. iki 2014 m. sausio 7 d.

Priešingai, nei teigta gynėjos apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios V. R. parodymus dėl jai padarytų sužalojimų patvirtina ir G. Š., mačiusi, kaip kiekvieną dieną V. D. mušdavo nukentėjusiąją. Liudytoja N. A. taip pat nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog sūnus mušė Vaidą.

Nekyla abejonių, kad V. D., nuolat naudojęs fizinį smurtą prieš savo sugyventinę V. R., sukėlė jai fizinį skausmą. Taip pat akivaizdu, jog būtent dėl nuteistojo V. D. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją šiai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde bandė įrodyti nuteistojo nekaltumą dėl V. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, lygindama inkriminuotą nusikalstamos veikos padarymo laiką su specialisto išvadoje nurodytu galimu sužalojimo laiku.

Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią padaryto sužalojimo laiko analizę. Nuosprendyje įvertino ir išsamiai aptarė sužalojimo laiką bei aplinkybes, specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes dėl sužalojimo laiko lygino su nukentėjusiosios V. R. parodymais ir motyvuotai atmetė versiją, kad nukentėjusiajai konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas kitu nei įvykio aplinkybėse nurodytu laiku.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti, kad V. R. dešinės plaštakos penkto piršto galinio pirštakaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesį padarė V. D.

Atmetamas kaip deklaratyvus nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog medicininės pažymos gali būti suklastotos. Sveikatos sutrikdymas nustatytas kompetentingų subjektų, nėra pagrindo abejoti jų išvadų patikimumu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde bandė įrodyti, kad V. R. nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo jo šeimos narė, nes jis bendrą ūkį kūrė su N. S.

Toks nuteistojo apeliacinio skundo teiginys prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Nukentėjusioji V. R. teisme paaiškino, kad su V. D. kartu gyveno pas jo mamą kaime penkerius metus, susilaukė sūnaus. Gyveno iš jos pašalpos, pinigus valdė V. D.

Nuteistasis neneigė gyvenęs su V. R., tačiau teigė planavęs gyventi su N. S.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta N. S. parodė, kad su V. D. viename bute gyveno tik tris savaites, jie tik planavo ateityje gyventi kartu. Po automobilio sudegimo V. D. dingo ir nesirodė tris savaites.

Išdėstyti įrodymai patvirtina byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog V. R. buvo V. D. šeimos narė, nes juos siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius. Aplinkybė, kad nuteistasis planavo kartu gyventi su N. S., nepaneigia teismo išvados, jog nukentėjusioji V. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo nuteistojo V. D. sugyventinė.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis V. D. tyčia sukėlė fizinį skausmą, nežymiai sutrikdė sveikatą bei nesunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašė sumažinti paskirtą bausmę, tačiau nenurodė nė vieno argumento, kodėl, jo nuomone, paskirta per griežta bausmė.

Skirdamas V. D. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgė, kad jis tyčia padarė du nesunkius (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir keturis apysunkius (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimus; visi nusikaltimai baigti; jis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka; niekur nedirbo; seniūnijos charakterizuojamas kaip konfliktiška asmenybė; nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Įvertinęs visas reikšmingas bausmės paskyrimui aplinkybes, teismas V. D. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė mažesnę nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. D. už kiekvieną veiką paskirta bausmė bei galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga, nėra per griežta.

Dėl daiktų

Nuteistasis V. D. prašė grąžinti filmavimo kamerą.

Skundžiamu nuosprendžiu filmavimo kamerą su laidais nuspręsta sunaikinti kaip menkavertį daiktą.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, atsižvelgiant į teisme nukentėjusiojo bei nuteistojo išsakytą nuomonę ir daiktų vertę.

Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę.

Apeliantui prašant grąžinti filmavimo kamerą, o teisėjų kolegijai jos nevertinant kaip menkaverčio daikto, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, kamera su laidais grąžinama nuteistajam V. D. Ji saugoma Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono policijos komisariate (t. 1, b. l. 103).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:

daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – filmavimo kamerą su laidais – grąžinti V. D.

N. V. D. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.