Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-16 · Administracinė byla Nr. P-146-51-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-16
Bylos Nr.
P-146-51-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
S. Z.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–51/2010 Procesinio sprendimo kategorija 80.11, 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1084/2009 pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant V. Z., T. Z., J. Z., E. S. (Z) J. Z., A. S. ir P. R., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja S. Z. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA) per vieną mėnesį perduoti pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą (duomenys neskelbtini) arų žemės sklypą, esantį teritorijoje Nr. 6, pažymėtą indeksais 2 ir 3.

Pareiškėja nurodė, kad ji yra pretendentė į S. Z. (S. Z.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę buvo pateiktas 1992 m. sausio 27 d., jame nurodyta, jog žemę pageidauja gauti natūra. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai rodo, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gegužės 16 d. ir 1996 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, nurodydama, jog pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės į dalį S. Z. nuosavybės teise valdytos žemės, suteikiant žemės sklypą pageidaujamoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdytojo administracija savo raštais prašė suformuoti jai suteiktino žemės sklypo ribas, nustatyti sklypo naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirties apribojimus. 2003 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje įregistruotas pareiškėjos prašymas, kuriame ji prašo gauti naudojamą, Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. spalio 18 d. sprendimu patvirtintoje teritorijoje Nr. 6, indeksais 2, 3 pažymėtą žemės sklypą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nepabaigtos iki šiol, minėti sprendimai neįgyvendinti.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1982 V, kuriuo leido Miesto plėtros departamentui rengti (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo suplanavimo pakeitimą ir nustatė detaliojo planavimo tikslą – sklypų, skirtų suteikti asmenims atkuriant nuosavybės teises, suformavimas. Remiantis šiuo sprendimu, buvo parengti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V patvirtinti (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai. Visus šiuos detalaus planavimo sprendinius Vilniaus apskrities viršininko administracija yra gavusi. 2007 m. gruodžio 5 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama užtikrinti, jog būtų priimtas sprendimas dėl žemės sklypo, pažymėto indeksais 2 ir 3, suteikimo teritorijoje Nr. 6, kuri patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 24 d. rašte Nr. S22-82 tvirtinama, jog teritorija, kurios detalusis planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V, bus atiduotas pretendentams į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę bendrosios nuosavybės teise. Analogišką atsakymą 2008 m. kovo 18 d. pareiškėjai pateikė ir Vilniaus apskrities viršininkas raštu Nr. 20-207. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-Z-298-466 pareiškėją informavo, kad jos prašymas nebus tenkinamas; padaryta išvada, jog ginčo žemė yra buvusio rėžinio kaimo teritorijoje, ir ji turi būti grąžinta bendrai su kitais pretendentais. Pareiškėja neneigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V suformuotas sklypas yra buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Ginčijamas sklypas yra pareiškėjos pasirinktas, jos iniciatyva ir lėšomis dar 1996 m. atlikti sklypo kadastriniai matavimai (IĮ „Atspindys“ planas). Sprendimai, priimti pagal senąjį nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavusį įstatymą, buvo pradėti realizuoti, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos iš esmės dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja atsakovės, kad būtų užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūra, kuri buvo pradėta 1992 m. Pareiškėja prašymą padavė 1992 m., kai dar negaliojo jokie teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą natūra miestuose. 2001 m. spalio 18 d. patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo detalusis planas. Nors VAVA internetiniame puslapyje yra skelbiami pretendentų sąrašai, pareiškėjos pirmenybė prieš kitus pretendentus yra įtvirtinta Vyriausybės nutarimo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 37 punkte. Pareiškėja prašo dviejų sklypų, kuriuos sudaro apie 20 arų. Sklypas, kuriuo ji naudojasi, jau yra atmatuotas. Pareiškėjai, kaip ir kitiems Užusienio kaimo gyventojams, buvo grąžinta 20 arų bendrosios nuosavybės teise. Laisvų sklypų yra, pareiškėja turi teisę gauti žemę.

Pareiškėja yra įrašyta į sąrašą, kuriems turi būti suteikti žemės sklypai. VAVA neneigia, kad pareiškėja turi teisę reikalauti naujo žemės sklypo. VAVA klaidina teismą, nes tvirtina, kad 1996 m. savivaldybės mero raštas yra paruoštas tam, kad pareiškėja lengvatinėmis sąlygomis išsipirktų žemės sklypą, esantį prie jos namų. Pareiškėja žemės sklypą, esantį jos namų valdoje, yra išsipirkusi lengvatinėmis sąlygomis. 1996 m. gegužės 16 d. raštas buvo pateiktas vėliau, nei buvo vykdomos žemės privatizavimo procedūros. Pareiškėja su artimaisiais daug laiko naudojasi S. Z. priklausiusia žeme. Teisės aktai suteikia pirmumo teisę gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, jei žemė yra suprojektuota toje vietoje, kurią anksčiau valdė pretendento tėvai, proseneliai. Jei teismas manytų, jog pareiškėjos reikalavimas yra per didelis, prašė skundą tenkinti iš dalies.

Šalies argumentai

Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1996 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 53-304-90A kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl naudojamo namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. Z.. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad šiuo administraciniu aktu pradėta procedūra nėra užbaigta, kadangi Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 1432V nustatė S. Z. tenkančios dalies namų valdos (duomenys neskelbtini) kv. m žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ribas, naudojimo sąlygas ir apribojimus. Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į pareiškėjos valią, 1996 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 53-304-90A pradėtą procedūrą užbaigė 2003 m. vasario 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/2003-26530, kuria pareiškėja nupirko minėtu Vilniaus miesto valdybos sprendimu suformuoto žemės sklypo dalį. Pareiškėja nenurodo, kokiu pagrindu savo iniciatyva atliko žemės sklypo planą, parengtą IĮ „Atspindys“, ir kokiu pagrindu naudojasi minėtame plane nurodytu 0,20 ha ploto žemės sklypu.

Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal galiojusius teisės aktus perduoti piliečiui neatlygintinai nuosavybėn iki 0,20 ha ploto žemės sklypą galėjo tik esant Vilniaus miesto savivaldybės potvarkiui, o vėliau – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui dėl sklypo ribų, ploto ir kitų kadastrinių duomenų. Administracinio akto dėl, pareiškėjos teigimu, jai suprojektuoto žemės sklypo kadastrinių duomenų Vilniaus miesto savivaldybės institucija nepriėmė. Nesant tokio administracinio akto, Vilniaus apskrities viršininko administracija negali pareiškėjai suteikti žemės sklypo, todėl pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas. Kadangi S. Z. pareikšta valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – grąžinimas natūra, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą apskrities viršininkas galės tuo atveju, jei nebus galimybės visą tenkančią buvusio savininko S. Z. turėtos žemės dalį atkurti natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos išliko rėžinė žemės valdymo sistema, jis nebuvo išskirstytas į vienkiemius, todėl buvusio rėžinės žemės sistemos (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos laisvoje (neužstatytoje) žemėje suprojektuoti sklypai bus grąžinami natūra visiems pretendentams į šią žemę, proporcingai jiems likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ 6 teritorijoje nebuvo suformuotas ir patvirtintas (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypas, kurį pareiškėja įvardija kaip pažymėtą indeksais 2, 3. Pareiškėjos nurodytais požymiais apibūdintas bei 0,20 ha ploto žemės sklypas nurodytoje teritorijoje minėtu sprendimu nebuvo patvirtintas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad 2006 m. vasario 23 d. VAVA sprendimu pareiškėjai yra atkurta beveik (duomenys neskelbtini) arų trijuose sklypuose, kaip ir visiems rėžinio kaimo pretendentams. Nėra atkurta visa grąžintina natūra žemė, kuri yra laisva ir neužstatyta. Pareiškėja turi teisę atkurti į 0,5463 ha žemės, o liko neatkurta 0,4465 ha. Pareiškėja nenurodo nė vieno argumento, kodėl tas sklypas turėtų būti grąžintas būtent jai, o ne kitiems pretendentams. Bet koks rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas sklypas, kuris yra laisvas ir neužstatytas, yra atkurtinas ir grąžintinas kaimo bendraturčiams.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. Z., A. S., J. Z. (J. Z.), J. Z. (J. Z.) prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos S. Z. skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos neatlygintinai suteikti S. Z. 20 arų žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-10-18 sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotoje teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje indeksais 2 ir 3. Teismas taip pat grąžino pareiškėjai 18 Lt per daug sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad S. Z. yra viena iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 34–38).

Šalies argumentai

1992 m. sausio 27 d. J. Z. prašyme Vilniaus miesto valdybai prašė atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant sklypą natūra (II tomas, b. l. 21). Šiame prašyme kaip pretendentė nurodyta ir pareiškėja.

S. Z. 1993 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai Žemėtvarkos tarnybai Naujininkų seniūnijos valdybai parduoti jai (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (IV tomas, b. l. 48). Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gegužės 16 d. raštu „Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo“ Nr. 53-304-90A kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl naudojamo namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pilietei S. Z. (I tomas, b. l. 12). Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 1432V nustatė S. Z. tenkančios dalies namų valdos 720 kv. m žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ribas naudojimo sąlygas ir apribojimus (IV tomas, b. l. 49–50). 2003 m. vasario 3 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/2003-26530, kuria pareiškėja nupirko minėtu Vilniaus miesto valdybos sprendimu suformuoto žemės sklypo dalį (I tomas, b. l. 75–77).

2003 m. kovo 27 d. prašyme Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai (prašymas gautas 2003 m. kovo 31 d.) pareiškėja prašė atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvės kvartale, grąžinant natūra pagal 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 2071 (VI skyrius) ir pagal tiksliųjų matavimų brėžinį; likusią valstybės išperkamą žemę prašė suteikti piniginėmis išmokomis arba išduodant akcijas, pareiškėjos pasirinkimu (II tomas, b. l. 15).

Vilniaus miesto valdyba 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje suformavo 35 žemės sklypus, kurie, vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1982V „Dėl leidimo Miesto plėtros departamentui rengti (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo suplanavimo projekto pakeitimą (teritorijų prie (duomenys neskelbtini) mikrorajono nedidelių veiklos mastų detaliuosius planus)“, skiriami suteikti asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises (II tomas, b. l. 1–3). Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas. Nurodytas sprendimas galioja ir šiuo metu.

2006 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Z.“ Nr. 2.4-01-3634 nuspręsta atkurti S. Z. nuosavybės teises į buvusio savininko S. Z. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ha žemės, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje – (duomenys neskelbtini) ha žemės, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklype Nr. 1 buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ha žemės, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklype Nr. 2 buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ha žemės, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo dalį, esančią 34,1997 ha ploto žemės sklype Nr. 3 buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiu Lietuvos Respublika (I tomas, b. l. 106). Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančios žemės valdos dalį (duomenys neskelbtini) ha žemės bus atkurtos vėliau (6 p.).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius 2006 m. balandžio 12 d. rašte „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ Nr. S 22-409 nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 1432V nustatė pareiškėjos naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) kv. m ploto žemės sklypo ribas; žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus; pareiškėjai atitinkamai tenka (duomenys neskelbtini) kv. m ploto sklypo dalis, įsigyta pagal 2003 m. vasario 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2003-26530; 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3634 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį (duomenys neskelbtini) ha žemės plotą (I tomas,. b. l. 22–24).

2007 m. gruodžio 5 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu suteikti jai žemės sklypus, pažymėtus indeksais 2 ir 3 teritorijoje Nr. 6, kuri patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V (I tomas, b. l. 13–14). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius 2008 m. sausio 24 d. raštu „Dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai“ Nr. S 22-82 nurodė, kad pareiškėjos prašymas netenkintinas (I tomas, b. l. 21). Pareiškėja šį atsakymą apskundė Vilniaus apskrities viršininkui (b. l. 18–20). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. kovo 18 d. raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ Nr. 20-207 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad visi buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje teisės aktų nustatyta tvarka suprojektuoti žemės sklypai piliečiams, pretenduojantiems susigrąžinti šio kaimo teritorijos žemę natūra, grąžinami bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte; tenkinti pareiškėjos prašymą perduoti pareiškėjai neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ šeštoje teritorijoje suprojektuotą naują sklypą individualiai statybai nėra teisinio pagrindo (I tomas, b. l. 10–11). Pareiškėja šį atsakovės sprendimą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai (I tomas, b. l. 15–17), kuri 2008 m. balandžio 11 d. sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neturi teisinio pagrindo patenkinti jos prašymo ir leisti pasirinkti žemės sklypą individualiai statybai (I tomas, b. l. 7–9).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymo pateikimo metu (II tomas, b. l. 21) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių teritorijoms – suteikiant neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė.

Teismas nustatė, kad remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 6, 7.2 punktais pareiškėjai žemės sklypas nebuvo pasiūlytas, sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo pareiškėjai suteikiant neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai nepriimtas.

Teismas pažymėjo, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas buvo sustabdytas 1997 m. sausio 16 d. įstatymu Nr. VIII-76. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359. Šiame įstatyme deklaruotas piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, o pagal įstatymo 21 straipsnio 1 dalį piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta ir šiuo metu nustatyta iš esmės analogiška tvarka ir sąlygos nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami; neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai.

Teismas pabrėžė, kad ir naujasis įstatymas numato nuosavybės teisės į miesto žemę atkūrimo būdą, kurį buvo pasirinkusi pareiškėja – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naujo žemės sklypo tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pareiškėja pageidauja gauti neatlygintinai žemės sklypą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai suteiktino individualiai statybai žemės sklypo tolesnis įforminimas ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo priėmimas būtų buvęs sustabdytas kompetentingų valdžios institucijų dėl aplinkybių, paneigiančių pareiškėjos teises į žemės sklypą; byloje taip pat nėra duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas nutrūko dėl pačios pareiškėjos veiksmų ar jos valios. Teismas padarė išvadą, kad pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turėjo būti toliau tęsiama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).

Tvarkos 37 punkto (2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn šia eilės tvarka: piliečiams – pasirinktoje jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietovėje yra numatyti detaliajame plane.

Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1982 V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V detaliai suplanuota teritorija ir suformuoti žemės sklypai, skirti nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjos pasirinktu būdu – suteikiant naują žemės sklypą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (2002 m. balandžio 2 d. Nr. IX-832) buvo iš esmės pakeistas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo reglamentavimas, papildant 5 straipsnio 2 dalį nauju 1 punktu, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisė į miesto žemę gali būti atkuriama ir grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, kurios 106 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip.

Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V suplanuotoje teritorijoje yra suprojektuoti žemės sklypai individualiai statybai, perduotini piliečiams atkuriant nuosavybės teises. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą traktuoti šią žemę kaip išperkamą valstybės ir pretendentams natūra negrąžinamą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad kol Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V patvirtintas detalusis planas galioja, ši teritorija nėra laisva žemė, kuri gali būti grąžinta visiems buvusiems (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo savininkams natūra. Dėl nurodytų aplinkybių nepagrįstas atsakovės teiginys, kad pareiškėjos reiškiamų reikalavimų tenkinimas susijęs su visų pretendentų į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo žemę teisėmis ir būtų įgyvendintas jų teisėtų interesų sąskaita.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja turi pirmumo teisę į žemės sklypo individualiai statybai suteikimą neatlygintinai turėtos žemės vietoje.

Pareiškėja tiek pagal galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą teisėtai pretenduoja į naują žemės sklypą individualiai statybai ir ši jos teisė nerealizuota dėl valdžios institucijų delsimo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka atlikti jų kompetencijai priskirtus nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus, todėl pareiškėjos reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Byloje nustatyta, kad sklypai 6-je teritorijoje (duomenys neskelbtini) Nr. 2 ir Nr. 3 yra laisvi (V tomas, b. l. 192–193), šių sklypų bendras plotas yra 2057,75 kv. m. Pareiškėja prašo jai perduoti neatlygintinai nuosavybėn 20 arų dydžio žemės sklypą per vieną mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad prašomi sklypai yra didesni, atsakovei teks įstatymų nustatyta tvarka spręsti detaliųjų matavimų atlikimo šiuose sklypuose klausimą, todėl prašomi terminai prailginami – Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos neatlygintinai suteikti S. Z. (duomenys neskelbtini) arų žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotoje teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje indeksais 2 ir 3.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnyje nustatytas 100 Lt žyminis mokestis. Pareiškėja sumokėjo 118 Lt žyminio mokesčio, todėl jai 18 Lt suma grąžintina.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu jį patenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos neatlygintinai suteikti S. Z. (duomenys neskelbtini) arų žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotoje teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje indeksais 2 ir 3, įpareigojimo panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad šiam ginčui yra reikšminga teismų praktika, suformuota analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-482/2007, spręsdamas ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, konstatavo, kad „pareiškėjas tiek pagal galiojusį įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą teisėtai pretendavo į naują žemės sklypą individualiai statybai, ši jo teisė nebuvo realizuota dėl valdžios institucijų delsimo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka atlikti jų kompetencijai priskirtus nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus. 1999 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1982V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V buvo detaliai suplanuota teritorija ir suformuoti žemės sklypai, skirti nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjo pasirinktu būdu – suteikiant naują žemės sklypą. Pagal materialinių teisės normų galiojimo laike taisykles teises nustatantys įstatymai taikomi teisiniams santykiams, kurie susiformavo šių įstatymo galiojimo laiku, taigi galiojusių įstatymų pagrindu atsiradusi asmens reikalavimo teisė turi būti ginama ir negali būti laikoma išnykusia dėl to, kad valdžios institucijos jos laiku ir tinkamai nerealizavo.“

Teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos ginčas yra analogiškas ir keisti teismų nustatytos praktikos šiose bylose pagrindo nėra, todėl būtina ja vadovautis.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę 1992 m. sausio 27 d., bet ši jos teisė nebuvo realizuota ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, todėl pripažįstant teisinių santykių tęstinumą ji turi teisę į žemės sklypą individualiai statybai. Tačiau teisėjų kolegija sutiko su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjos prašymas perduoti pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą 20 arų žemės sklypą, esantį teritorijoje Nr. 6, pažymėtą indeksais 2 ir 3 yra nepagrįstas. Asmuo, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises pagal ši prašymą, turi teisę į vieną žemės sklypą individualiai statybai. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V, remiantis kuriuo pareiškėja grindžia savo reikalavimą, teritorijoje Nr. 6 (duomenys neskelbtini) suformuoti 6 žemės sklypai. Sklypas Nr. 2 apie (duomenys neskelbtini) kv. m. ir žemės sklypas Nr. 3 apie (duomenys neskelbtini) kv. m. ploto. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, pareiškėjai negali būti suteikti du sklypai pažymėti indeksais Nr. 2 ir Nr. 3 pagal tą patį prašymą.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėja prašomą suteikti sklypą įvardino kaip naudojamą, tačiau įrodymų, patvirtinančių teisėtą žemės sklypo suteikimą naudojimui, nepateikė, todėl ši aplinkybė negali suteikti pirmumo teisės gauti prašomus sklypus.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, neteisingai vertino faktines aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl atsakovės apeliacinį skundą patenkino.

IV.

2009 m. spalio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos S. Z. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1084/2009, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti.

Prašymą atnaujinti procesą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 37 punktą, t. y. padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą ją taikant, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

2. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-482/2007 pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą patenkino ir įpareigojo atsakovę Vilniaus apskrities viršininko administraciją per įstatymo nustatytą terminą suteikti pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-10-18 sprendimu Nr. 207IV „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotą, ketvirtajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1517/2008 patenkino V. M. apeliacinį skundą ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją pasiūlyti V. M. pasirinkti vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotų žemės sklypų ir per įstatymo nustatytą terminą nuo pasirinkimo dienos perduoti neatlygintinai šį žemės sklypą pareiškėjos nuosavybėn.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A16-748/2007 patenkino pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą ir įpareigojo atsakovę Vilniaus apskrities viršininko administraciją įstatymo nustatyta tvarka ir terminais suteikti pareiškėjai M. S. jos pasirinktą vieną iš 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 207IV „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotų sklypų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t.y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Darytina išvada, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas: prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino (ABTĮ 156 straipsnis); prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).

Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo to dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261 – 1084/2009 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 28 d. Šios administracinės bylos šalies – pareiškėjos S. Z. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas 2009 m. spalio 13 d. Taigi prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas nepraleistas.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir mano, kad teismas neteisingai taikė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 37 punkto nuostatas, tačiau iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas įvertinęs įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, bylą apeliacinio proceso tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos išvados, jog pareiškėjos prašymas perduoti pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą 20 arų žemės sklypą, esantį teritorijoje Nr. 6, pažymėtą indeksais 2 ir 3 yra nepagrįstas, padarytos remiantis šioje konkrečioje byloje ištirtų įrodymų vertinimu. Pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui neginčijamus įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčo klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A14-482/2007, Nr. A63-1517/2008, Nr. A16-748/2007. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtose bylose buvo suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kuria apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis teismų praktika (taip pat ir pareiškėjos nurodoma adm. byla Nr. A14-482/2007) pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę 1992 m. sausio 27 d., bet ši jos teisė nebuvo realizuota dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, todėl pripažįstant teisinių santykių tęstinumą ji turi teisę į žemės sklypą individualiai statybai. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgęs į išskirtinai šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos prašymo negalima tenkinti dėl to, kad asmuo, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises pagal ši prašymą, turi teisę į vieną žemės sklypą individualiai statybai, taigi pareiškėjai pagal jos prašymą negali būti suteikti du žemės sklypai pažymėti indeksais Nr. 2 ir Nr. 3 (Sklypas Nr. 2 apie (duomenys neskelbtini) kv. m. ir žemės sklypas Nr. 3 apie (duomenys neskelbtini) kv. m. ploto) pagal tą patį prašymą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos ir atnaujinti procesą 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1084/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. Z. prašymo atnaujinti procesą netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1084/2009 pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius