Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja J. Staševičienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02140-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija 110.5; 122.3

NUTARTIS

2012 m. kovo 6 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės E. Š. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto, jį parduodant.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Telšių rajono apylinkės teisme 2011-11-25 gautas kreditoriaus B. S. pakartotinis prašymas, kuriame kreditorius prašo parduoti įkeistą turtą (70 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

LR CK 4.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjamo tvarka ir sąlygos yra nustatytos LR CPK XXXVI skyriuje. Taigi pareiškimai dėl priverstinio skolos išieškojimo nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu. LR CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o pakartotinis kreditoriaus pareiškimas – pagrindas areštuotą turtą parduoti iš varžytynių (CPK 558 str. 2 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad kreditorius B. S. 2011-06-06 kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, nuosavybės teise priklausančio E. Š. (2 b. l. ). Telšių rajono apylinkės teismas 2011-06-09 nutartimi pradėjo priverstinio skolos išieškojimo procesą, areštuodamas E. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, tvartą, sandėlį, šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), įspėjo skolininkę ir įkeisto daikto savininkę E. Š., kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas areštuotas turtas bus parduotas iš varžytynių (9 b. l.).

2011-11-25 Telšių rajono apylinkės teisme gautas pakartotinis kreditoriaus B. S. prašymas pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto (70 b. l.).

Telšių rajono apylinkės teismas 2011-12-06 nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino, nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių kreditoriui B. S. įkeistą E. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, tvartą, sandėlį, šulinį, esančius (duomenys neskelbtini) (73 b. l.).

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina kreditoriaus pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodytas aplinkybes, jog skolininkė E. Š. nevykdė 2009-11-10 sutartyje numatytų įsipareigojimų ir kreditoriaus kreipimosi į teismą dieną B. S. buvo skolinga 45 000 Lt, 16 380,00 Lt delspinigių ir 137 Lt žyminio mokesčio (70 b. l.). Priešingų įrodymų, kad įsipareigojimą B. S. būtų įvykdžiusi, apeliantė nepateikė.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo argumentu, kad kreditorius vengė nurodyti savo banko atsiskaitomosios sąskaitos numerį, į kurią E. Š. turėjo pervesti gautą paskolą, tokiu būdu buvo apsunkintas prievolės įvykdymas. Teismas šį atskirojo skundo argumentą laiko nepagrįstu, nes apeliantė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinačių šias aplinkybes, o būtent, kad ji kreipėsi į kreditorių, prašydama nurodyti atsiskaitomosios sąskaitos numerį. LR CPK 6.52 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu piniginės prievolės įvykdymo vieta sutartyje nenumatyta, ji turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Iš sutarties ir susitarimo prie sutarties matyti, kad prievolės įvykdymo terminas pasibaigė 2010 m. lapkričio 10 d. (3, 4 b. l.). Tuo atveju, jeigu kreditorius vengia nurodyti savo atsiskaitomosios sąskaitos numerį, E. Š. turi teisę įvykdyti prievolę, sumokėdama pinigus į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą (LR CK 6. 56 str. 1 d.). Toks preivolės įvykdymas laikytinas tinkamu.

Apeliantė taip pat nurodo, kad įkeistas turtas yra žymiai didesnės vertės, nei jai suteikta paskola. Po remonto jos gyvenamojo namo vertė yra 280 000 Lt. Pažymėtina, kad iš teismui pateikto pažymėjimo apie hipotekos registre įregistruotą sutartinės hipotekos sandorį matyti, kad jau 2009 m. lapkričio 10 d., įkeičiant skolininkei E. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, šio turto vertė buvo nustatyta 94 000 Lt, t. y. dvigubai didesnė nei E. Š. suteikta paskola. Tačiau nei įregistruojant sutartinės hipotekos sandorį, nei vėliau, apeliantė šių aplinkybių neginčijo ir su jomis sutiko. LR CPK 564 straipsnis reglamentuoja lėšų paskirstymą, pardavus turtą, minėto straipsnio 2 dalis numato, kad gautos lėšos pardavus turtą, išmokamos kreditoriams, o likusi suma grąžinama parduoto turto savininkui.

LR CPK 663 str. 4 dalis numato, jog teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi, kai butas ar gyvenamasis namas yra areštuotas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. To paties straipsnio 5 dalis imperatyviai nustato, jog toks apribojimas netaikomas, išieškant iš įkeisto turto. Pažymėtina ir tai, kad 2009-11-10 įkeičiant nekilnojamąjį turtą, E. Š. nenurodė jokių kliūčių minėto turto įkeitimui. Todėl skolininkės E. Š. argumentai šioje dalyje taip pat laikytini nepagrįstais.

Teismas, vadovaudamasis auksčiau išdėstytais motyvais konstatuoja, kad kreditorius B. S. pagrįstai kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą ir nurodydamas, kad E. Š. nevykdo sutarties sąlygų, o apeliantė įrodymų, paneigiančių kreditoriaus teiginius nepateikė, todėl teismas konstatuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismas pagrįstai nutarė parduoti iš varžytynių įkeistą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliantės atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra įstatyminio pagrindo, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Kreditorius B. S. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už suteiktas teisines paslaugas jis advokatei sumokėjo 500 Lt (130 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo nedidelę apimtį, į tai kad, ginčas nėra sudėtingas, jis vyksta vykdymo procese, byla nagrinėjama supaprastinto proceso tvarka, į advokato darbo ir laiko sąnaudas, o taip pat atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, kreditoriaus bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 250 Lt (LR CPK 98 str. , CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini) kreditoriui B. S. 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.