- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 2A-65-253/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01479-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė (pirm.), Eugenija Morkūnienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- AB Šiaulių banko
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-65-253/2013
Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-01479-2012-7)
2013 m. sausio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo AB Šiaulių banko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-18 sprendimo civilinėje byloje pagal M. R. (M. R.) ir I. R. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankui dėl įpareigojimo atnaujinti kreditavimo sutartis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai ieškiniu teismo prašė įpareigoti atsakovą AB Šiaulių banką atnaujinti 2006-06-01 būsto kreditavimo sutartį Nr. B-1053-05 (toliau – Būsto kreditavimo sutartis) ir 2007-04-11 kreditavimo sutartį Nr. F-2007-022-05 (toliau – Kreditavimo sutartis) bei atidėti prievolių vykdymą pagal šias sutartis vieneriems metams. Nurodo, kad paskolas ėmė gyvenamojo namo statybai, prievolių užtikrinimui yra įkeitę bankui žemės sklypą su namu. Iki 2011 m. tinkamai vykdė prievoles bankui, tačiau dėl ekonominės krizės nebegalėjo mokėti sutartyse numatytų palūkanų bei paskolos. Kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl paskolos mokėjimo atidėjimo. Bankas buvo kelis kartus atidėjęs paskolos grąžinimo terminus, suteikė papildomą kreditą pagal vekselį, tačiau 2011-12-16 pranešė apie kreditavimo sutarčių nutraukimą ir jas nutraukė. Mano, kad atsakovui nebuvo pagrindo nutraukti sutartis, nes ieškovai gali mokėti bankui po 1 000 Lt kas mėnesį, M. R. yra UAB „Evtrasta“ akcininkas ir pardavus dalį jos turto bei pagerėjus bendrovės finansinei padėčiai ir toliau galėtų vykdyti savo įsipareigojimus. Esant dabartinei gyvenamo namo kainai jį pardavus neužtektų padengti įsiskolinimo, ieškovų šeima liktų be gyvenamojo būsto, todėl kreditavimo sutartis reikia atnaujinti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-07-18 sprendimu ieškinį tenkino – pripažino 2006-06-01 ir 2007-04-11 kreditavimo sutarčių Nr. B-1053-05 ir Nr. F-2007-022-05, sudarytų tarp M. R. ir AB Šiaulių bankas nutraukimą neteisėtu, sutartis atnaujino ir prievolių pagal šias sutartis vykdymą atidėjo vieneriems metams bei priteisė iš AB Šiaulių bankas 200 Lt bylinėjimosi išlaidų M. R.. Teismas ieškovų veiksmus vertino LR CK 6.217 str. 2 d. ir 6.219 str., nustatančių įstatyminius sutarties nutraukimo pagrindus, kontekste. Teismas konstatavo, kad ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai; teismas nesutiko, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. Pažymėta, kad bankas nepasinaudojo savo teise nutraukti sutartį vienašališkai pagal būsto kreditavimo sutarties 4.1.1.1 punktą, nes tęsė santykius ir vis ragindavo vykdyti sutartį. Ieškovas, būdamas UAB „Evtrasta“ direktorius ir akcininkas, dėl sumažėjusios darbų apimties negavo tokių pajamų, kokių tikėjosi, todėl objektyviai laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Teismas vertino, kad atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, sutartį nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo, ieškovui atkūrus mokumą nesiekė sutarties atnaujinti ir tęsti, todėl atsakovo veiksmus vertintino kaip piktnaudžiavimą savo, kaip stipresnės sandorio šalies, padėtimi ir sutarties vykdymo principų pažeidimą (LR CK 1.137, 6.4 str., 6.8 str. 3 d., 6.158, 6.200 str.). Teismas vertino, kad aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Ieškovai nurodė, kad galėtų mokėti bankui po 1 000 Lt per mėnesį. Skolininkas aktyviai siekė išsaugoti šalių santykius, bendradarbiauti, stengėsi atkurti mokumą, todėl kreditorius negalėjo pasinaudoti LR CK 6.219 str. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad jau po pranešimų apie sutarties nutraukimą, atsakovas nuo ieškovo sąskaitos nurašinėjo pinigus palūkanoms ir skolai dengti. Teismas vertino, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta. Prievolių pagal ginčijamas sutartis atidėjimas, teismo vertinimu, taip pat nepažeis atsakovo interesų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas mano, kad skundžiamame sprendime remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, kurios faktinės aplinkybės yra netapačios. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįsigilino į šios bylos faktines aplinkybes, 2006-06-01 Būsto kreditavimo sutarties ir 2007-04-11 Kreditavimo sutarties nevertino atskirai, nepagrįstai 2007-04-11 Kreditavimo sutartį pripažino vartojimo sutartimi. Pažymi, kad Kreditavimo sutartis suteikta ieškovui nekilnojamojo turto užsienyje pirkimui, ieškovas žemės sklypus užsienyje įsigijo ne savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, o dėl savo ūkinės–komercinės veiklos, siekdamas gauti pelno. Ieškovas, kaip Kreditavimo sutarties šalis, yra ne vartotojas, o verslininkas. Pagal šią sutartį suteiktas trumpalaikis kreditas – 7 metai, Kreditavimo sutarties pažeidimai truko gan ilgą laikotarpį. Nurodo, kad Kreditavimo sutartį nutraukė teisėtai, sutarties 4.1.1.1 punkte nustatyta tvarka. Bankas taip pat nedviprasmiškai nurodė, jog Būsto kreditavimo sutartį nutraukia remdamasis sutarties 4.1.1.1 punktu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarčių nutraukimo teisėtumą vertino vadovaudamasis bendrąją LR CK 6.217 str. norma ir neatsižvelgė į sutartyse numatytus nutraukimo pagrindus. Ieškovas ilgą laiką ir sistemingai nevykdė savo įsipareigojimo mokėti palūkanas. Bankas jį įspėjo dėl įsipareigojimų nevykdymo, tačiau ieškovas sutarties vykdymo pažeidimų nepašalino. Nurodo, kad bankui palūkanų mokėjimas laiku yra esminė kreditavimo sutarties sąlyga, ieškovui daugiau kaip pusę metų nemokant palūkanų, bankas iš kreditavimo sutarčių negavo to, ko tikėjosi, o ieškovas taip iš esmės pažeidė sutartį. Pats ieškovas po raštiško 2011-09-07 banko įspėjimo pateiktame 2011-11-16 paaiškinime nurodė, kad ateityje galės vykdyti tik dalį priklausančių įsipareigojimų bankui ir tik tris ar keturi mėnesius. Ieškovas neįrodė, kad yra pajėgus vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Sutarčių nutraukimo metu ieškovas buvo nemokus ir egzistavo kreditavimo sutartyse numatyti sutarčių nutraukimo pagrindai. Nemano, kad ieškovas tik dėl ekonominės krizės negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Nesutinka, kad yra galimybė tęsti kreditavimo sutartis. Taip pat nurodo, kad pagal minėtas sutartis pagrįstai nurašė ieškovo lėšas po kreditavimo sutarčių nutraukimo. Be to, iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies dėl prievolių pagal sutartis vykdymo atidėjimo vieneriems metams nėra aišku, kaip toks teismo sprendimas turėtų būti vykdomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai M. R. ir I. R. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad 2007-04-11 Kreditavimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, kadangi šią sutartį ieškovas sudarė ne kaip verslininkas, o kaip fizinis asmuo šeimos poreikių tenkinimui. Abi paskolos pagal 2006-06-01 ir 2007-04-11 sutartis panaudotos ieškovų gyvenamojo namo statybai ir įrengimui, prievolių pagal abi sutartis įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas. Nurodo, kad 2009 m. sutarčių pakeitimais bankas pratęsė paskolų grąžinimo terminą tik su sąlyga, kad ieškovas pasirašys vekselį dėl papildomos skolos, dėl pinigų, kurių nebuvo gavęs. Pažymi, kad neprašė atsakovo atleisti ieškovus nuo įsipareigojimų vykdymo, nevengė juos vykdyti, prašė tik laikinai atidėti mokėjimą tam, kad turėtų galimybę išsaugoti gyvenamąjį būstą ir ateityje iki galo atsiskaityti su banku bei sumokėti visas palūkanas. Nurodo, kad sudarant 2007 m. Kreditavimo sutartį ieškovai negalėjo žinoti apie ekonominę krizę. Ieškovas, būdamas UAB „Evtrasa“ direktorius ir akcininkas, dėl sumažėjusios darbų apimties negavo tokių pajamų, kokių tikėjosi, todėl objektyviai laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Šeimos pajamos tiesiogiai priklauso nuo UAB „Evtrasa“ finansinės padėties. Ši įmonė, nors ir yra sunkioje materialinėje padėtyje, turi naujų projektų, realią galimybę gauti naujus užsakymus ir išeiti iš krizės, taip pat turi nekilnojamojo turto, kurį planuojama parduoti. Tai reiškia, kad yra reali galimybė ateityje atsiskaityti su banku. Ieškovai šeimoje augina du nepilnamečius vaikus ir įkeistas bankui paskolos užtikrinimui namas yra vienintelis jų šeimos gyvenamasis būstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (LR CPK 329 str.).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2006-06-01 tarp ieškovo M. R. ir apelianto AB Šiaulių banko sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. B-2006-1053-05 su vėlesniais pakeitimais. Šia sutartimi bankas ieškovui gyvenamojo namo statybai suteikė 200 000 Lt kreditą, o M. R. įsipareigojo už naudojamą kredito dalį mokėti bankui kintamas palūkanas ir suteiktą kreditą grąžinti iki 2026-06-01 grąžinimo grafike nurodytomis dalimis ir terminais (Būsto kreditavimo sutarties 2.1.1–2.1.3, 2.1.5, 3.2.5, 3.2.7. p.). 2007-04-11 apeliantas ir ieškovas M. R. sudarė Fizinio asmens kreditavimo sutartį Nr. F-2007-022-05 su vėlesniais pakeitimais, kuria M. R. suteiktas 176 000 eurų kreditas nekilnojamojo turto užsienyje įsigijimui, o ieškovas įsipareigojo mokėti bankui kintamas palūkanas, o suteiktą kreditą grąžinti bankui linijiniu kredito grąžinimo būdu iki 2014-04-10 grąžinimo grafike nurodytomis dalimis ir terminais (Kreditavimo sutarties 2.1.1–2.1.3, 2.1.6, 2.1.7, 3.2.5, 3.2.8. p.). Nuo 2011-07-05 M. R. nemokėjo palūkanų pagal abi kreditavimo sutartis, todėl 2011-09-07 apeliantas išsiuntė ieškovui įspėjimus dėl kredito sutarčių nevykdymo, tačiau ieškovas nepadengė susidariusio įsiskolinimo. 2011-11-16 ieškovas pateikė bankui raštą, nurodydamas, kad neturi galimybės vykdyti kredito. Kadangi ieškovas per nustatytą papildomą terminą skolų nepadengė, bankas 2011-12-07 nutraukė abi kreditavimo sutartis. Kreditavimo sutarčių nutraukimo dieną M. R. skola pagal Būsto kreditavimo sutartį sudarė 169 469,78 Lt, pagal Kreditavimo sutartį – 144 519,49 eurų.
Dėl sutarčių kvalifikavimo kaip vartojimo sutarčių
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vertindamas kredito sutarčių pobūdį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abiejų ginčo kreditavimo sutarčių nevertino atskirai ir abi sutartis pripažino esant vartojimo sutartimis. Nors įmokas ir palūkanas pagal šias sutartis ieškovas bankui mokėjo tuo pačiu metu, 2009–2011 m. laikotarpiu tarp sutarčių šalių vyko derybos dėl mokėjimų pagal abi sutartis atidėjimo, tačiau būtina atsižvelgti į šių sutarčių pobūdį, tikslą bei atskirai vertinti šių sutarčių vykdymo aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamos bylos aplinkybės yra panašios į aplinkybes, nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, tačiau nėra tapačios. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama konkrečios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų visuma.
Teisėjų kolegija sutinka, kad 2006-06-01 būsto kreditavimo sutartis Nr. B-2006-1053-05 pripažintina vartojimo sutartimi, kuriai taikytina papildoma vartotojo interesų apsauga. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, 2007-04-11 fizinio asmens kreditavimo sutartis Nr. F-2007-022-05 kildintina ne iš vartojimo teisinių santykių. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (LR CK 1.39 str. 1 d.). Iš 2007-04-11 Kreditavimo sutarties turinio matyti, kad suteiktos sutarties sumos tiksline paskirtimi nurodytas nekilnojamojo turto užsienyje įsigijimas. Nustatyta, kad ieškovas M. R. yra UAB „Evtrasta“ direktorius ir akcininkas. Prašymuose bankui ieškovas buvo nurodęs, kad užsiima finansine ūkine veikla, turi žemės sklypų (duomenys neskelbtini), kuriuos siekia parduoti. Kredito sutartis yra sudaryta nepraėjus metams nuo Būsto kreditavimo sutarties sudarymo, sutarties suma yra pakankamai didelė – 176 000 eurų, tuo tarpu, šios sutarties įvykdymui numatytas tik 7 metų terminas – galutinis sutarties įvykdymo terminas yra 2014-04-10. Nors ieškovas nurodo, kad pinigus pagal Kreditavimo sutartį panaudojo gyvenamojo būsto statybai ir įrengimui, tačiau iš ieškovo sąskaitos išrašo matyti, kad 148 308 eurų suma buvo pervesta užsienio gavėjams (b. l. 167–177). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad 2007-04-11 Kreditavimo sutartimi suteiktas trumpalaikis kreditas ieškovui buvo suteiktas jo ūkinei–komercinei veiklai vystyti, todėl ši sutartis nepriskirtina prie vartojimo sutarčių.
Dėl kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumo
Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (LR CK 6.154 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti LR CK 6.217 str. Sutarties laisvės principas įtvirtintas ir LR CK 6.217 str. 5 d. nuostatoje, kuri leidžia sutarties šalims susitarti, kokie sutarties pažeidimai bus laikomi esminiais, ir vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais vienašališko jos nutraukimo pagrindais.
Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, iš 2011-12-07 banko pranešimų Nr. 01-1273 ir Nr. 01-1274 dėl Būsto kreditavimo sutarties nutraukimo ir Kreditavimo sutarties nutraukimo nustatyta, kad minėtos sutartys dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo banko vienašališkai nutrauktos sutarčių 4.1.1.1 punktų pagrindu (b. l. 102–103). Būsto kreditavimo sutarties ir Kreditavimo sutarties 4.1. ir 4.1.1.punktai nustatė kredito laikotarpiu bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartis ir pareikalauti grąžinti visą kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis, įsipareigojimo mokesčiu, galimais delspinigiais ir baudomis, jei kredito gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį. Esminiu sutarties pažeidimu sutarčių 4.1.1.1. punktuose numatytas neatlikimas sutartyje numatytų mokėjimų ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų; nesumokėjimas palūkanų ir/ar kredito (jo dalies) negrąžinamas pagal grąžinimo grafiką. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas M. R. nuo 2011-07-05 nemokėjo palūkanų pagal Būsto kreditavimo ir Kreditavimo sutartis, todėl 2011-09-07 raštais bankas įspėjo ieškovą iki 2011-09-23 padengti visus pradelstus įsiskolinimus. Ieškovui nepadengus įsiskolinimų per papildomai nustatytus terminus, remdamasis Būsto kreditavimo ir Kreditavimo sutarčių 4.1.1.1 punktų nuostata, bankas 2011-12-07 vienašališkai nutraukė minėtas kreditavimo sutartis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas M. R. nuo 2008 m. turėjo finansinių sunkumų: 2008-10-30, 2009-04-28, 2009-09-21, 2009-10-01, 2009-10-27, 2009-11-05 teikė bankui prašymus laikinai atidėti paskolos pagrindinės sumos, o vėliau ir palūkanų mokėjimą pagal kredito sutartis Nr. B-2006-1053-05 ir Nr. F-2007-022-05; 2009-11-05 (b. l. 90–94). Nustatyta, kad 2009–2011 m. laikotarpiu sutarties šalys sprendė susidariusią situaciją bendradarbiavimo būdu – atsižvelgiant į ieškovo prašymus buvo sudaromi kredito sutarčių pakeitimai, buvo atidėtas kredito dalių mokėjimo terminas, sumažinta palūkanų norma (b. l. 68–89). Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys siekė išsaugoti sutartinius santykius – apeliantas ne kartą darė nuolaidas ir suteikė ieškovui laiko, kad ieškovas atkurtų mokumą. Nepaisant to, 2011 m. ieškovas įsipareigojimus pagal minėtas sutartis vykdė netinkamai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas nuo 2011-02-05 netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus nustatytais terminais grąžinti kredito dalis ir priskaičiuotas palūkanas pagal Būsto kreditavimo sutartį, todėl 2011-03-16 raštu bankas įspėjo ieškovą iki 2011-03-16 padengti visą pradelstą įsiskolinimą. 2011-03-22 raštu ieškovas nurodė, kad stengiasi nuolat grąžinti bankui kredito sumas pagal sudarytą mokėjimo grafiką, tačiau neturi jokių galimybių šiuo metu tinkamai mokėti visas palūkanas. 2011-04-27 bankas dar kartą sutiko atidėti kredito pagal Būsto kreditavimo sutartį grąžinimą, atidedant mokėjimus iki 2013-05-05 (b. l. 74–78). 2011-05-10 sutartimi Kreditavimo sutartyje numatytos palūkanos buvo sumažintos iki 6 mėn. EURIBOR ir 2,5 proc. sumos (b. l. 88–89). Pažymėtina, kad ieškovas, palūkanų pagal abi kreditavimo sutartis vėl nemokėjo nuo 2011-07-05, o gavęs banko 2011-09-07 raštiškus įspėjimus dėl netinkamo Būsto kreditavimo sutarties ir Kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo, apeliantui 2011-11-16 pateikė paaiškinimą, jog dėl jo įmonės veiklos sunkumų neturi galimybės mokėti bankui visas kredito įmokas bei nurodė, kad ieškovo įmonei įvykdžius darbų užsakymus ir gavus apmokėjimą atsirastų galimybė mokėti bankui po 700 Lt per mėnesį tris ar keturis mėnesius. Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad vien palūkanos pagal abi kreditavimo sutartis sudaro apie 1 000 Lt. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2012-09-07 ieškovo įsiskolinimai pagal Būsto kreditavimo sutartį ir Kreditavimo sutartį jau sudarė didesnes sumas nei ieškovas nurodė galintis sumokėti – atitinkamai 1 474,88 Lt ir 1 496,14 eurų.
Ekonominė krizė yra visuotinai žinoma aplinkybė, tačiau matyti, kad šiuo atveju netinkamas įmokų pagal sutartį mokėjimas buvo ne vienkartinis, o tęsėsi gan ilgą laiką, ieškovas ne kartą pats pripažino kredito davėjui, kad negali tinkamai vykdyti visų sutartinių įsipareigojimų pagal abi kreditavimo sutartis. 2011-11-16 paaiškinimu pats ieškovas apeliantui pareiškė, kad ateityje galės vykdyti tik dalį priklausančių įsipareigojimų bankui ir tokią galimybę numatė tik ateityje galimai pasikeitus aplinkybėms – pagerėjus įmonės veiklai, ir tik trims ar keturiems mėnesiams. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, byloje nepateikta duomenų, kad ieškovo finansinė situacija pasikeitė iš esmės, kad jo mokumas yra atkurtas ir jis ateityje galės tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagal ginčo kreditavimo sutartis. Nors ieškovas ir išreiškė siekį tęsti kredito sutarčių vykdymą, tačiau matyti, kad vykdyti sutartinius įsipareigojimus neturi realių galimybių. Po ginčo kreditavimo sutarčių nutraukimo 2011-12-30 bankui pateiktame prašyme ieškovas nurodė, kad galėtų mokėti tik dalį sutartyse numatytų palūkanų – po 500 Lt per mėnesį. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai taip pat nurodė, kad dėl krizės šiai dienai M. R. verslas neleidžia turėti tiek pajamų, kad būtų galima visiškai įvykdyti įsipareigojimus bankui. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Konstatuotina, kad šiuo atveju ieškovo veiksmai vykdant Būsto kreditavimo ir Kreditavimo sutartis, sutartinių įsipareigojimų pažeidimų tęstinumas, nesant objektyvių kredito gavėjo finansinės padėties pagerėjimo perspektyvų, lėmė tai, kad apeliantas, būdamas pelno siekiantis juridinis asmuo, turėjo pakankamą pagrindą nesitikėti, kad sutartys bus tinkamai įvykdytos ateityje. Byloje taip pat nepateikta duomenų, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu vykdė savo prievolę ir padengė įsiskolinimus apeliantui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kreditavimo sutartis ir Būsto kreditavimo sutartis buvo nutrauktos teisėtai – esant sutartyse numatytiems sutarčių nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyse nustatytos tvarkos.
Nors Būsto paskolos sutartis, dėl kurios nutraukimo teisėtumo yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi, kuriai taikomi LR CK 6.188 str. numatyti sutarčių laisvės ribojimai, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos vartotojo (ieškovo), kaip silpnesnės sandorio šalies, teisės. Kiekvienas asmuo turi elgtis apdairiai ir rūpestingai (LR CK 1.5 str.), įvertinti sudaromo sandorio riziką ir galimus padarinius. Matyti, kad ieškovas ilgą laiką užsiima ūkine–komercine veikla, turi pakankami gyvenimiškos patirties, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovas negalėjo įvertinti prisiimamos rizikos. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (LR CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojas gali naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas prievolių tinkamai nevykdė ilgą laiką. Ieškovo ir apelianto teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu ieškovui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys kai kurias ginčo Būsto kreditavimo sutarties sąlygas buvo modifikavusios, sudarydamos papildomus vėlesnius susitarimus, tačiau sutarties sąlygų dėl vienašališko sutarties nutraukimo nekeitė. Nagrinėjamu atveju Būsto kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis joje numatytos procedūros ir esant sutartiniam nutraukimo pagrindui. Byloje nustatytos aplinkybės atitinka ne tik šalių Būsto kredito sutarties 4.1.1.1 punkto sąlygą dėl sutarties nutraukimo, bet ir bendrąsias LR CK 6.209, 6.217 str. įtvirtintas sutarčių teisės normas. Taip pat pažymėtina, kad tenkinus ieškinio reikalavimus esant tokiai faktinei situacijai, kai kredito gavėjas nėra pajėgus tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų ir nėra objektyvių duomenų, kad jo finansinė padėtis žymiai pagerės ateityje, būtų nepagrįstai didinami tiek apelianto, tiek paties ieškovo nuostoliai dėl žymiai padidėsiančios jo įsipareigojimų sumos.
Prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma (LR CK 6.123 str. 1 d.). Aplinkybė, kad po pranešimų apie sutarties nutraukimą apeliantas iš ieškovo banko sąskaitos nurašė lėšas palūkanų ir delspinigių dalims dengti, tokiai banko teisei esant aptartai Būsto kreditavimo ir Kreditavimo sutarčių 4.2 punktuose, neatima apelianto teisės sutartyje numatytomis sąlygomis pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Ieškovai nurodo, kad įkeistas bankui paskolos grąžinimo užtikrinimui namas yra vienintelis jų šeimos, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai, gyvenamasis būstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apie galimą išieškojimą iš prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisto nekilnojamojo turto ieškovui buvo žinoma pasirašant ginčo kreditavimo sutartis (Būsto kreditavimo sutarties 8.1.9 p., Kreditavimo sutarties 8.1.7 p.). Todėl ši aplinkybė neturi lemiamos įtakos vertinant Būsto kreditavimo ir Kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumą.
Išanalizavusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, šalių paaiškinimus ir įvertinusi bylos duomenų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2006-06-01 būsto kreditavimo sutarties Nr. B-2006-1053-05 ir 2007-04-11 fizinio asmens kreditavimo sutarties Nr. F-2007-022-05 nutraukimą pripažino neteisėtu, nepagrįstai sutartis atnaujino bei prievolių pagal šias sutartis vykdymą atidėjo vieneriems metams. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-18 sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 5 d.). Tenkinus atsakovo AB Šiaulių banko apeliacinį skundą ir atmetus ieškovų M. R. ir I. R. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankui priteistina 286 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, priteisiant iš ieškovų po 143 Lt (LR CPK 93 str. 1 d.). Atmetus ieškinį ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų M. R. (M. R.) ir I. R. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankui dėl įpareigojimo atnaujinti kreditavimo sutartis atmesti.
Priteisti atsakovui AB Šiaulių bankui iš ieškovų M. R. (M. R.) ir I. R. po 143 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.