Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-656/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-12-07
Bylos Nr.: 2A-656/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė
Ieškovas: J. B., A. B.
Atsakovas: Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui R, Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Advokatai: Svetlana Pronina

Kategorijos

44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-656/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.16; 44.2.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei ir Dianai Lavrinovičiūtei,dalyvaujant: ieškovų J. B. ir A. B. atstovei advokatei Svetlanai Proninai,atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui V. V.,trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui R. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. B. ir A. B. , atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-269-258/2009 pagal ieškovų J. B. ir A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo. Trečiasis asmuo byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas J. B. , kuris taip pat yra ieškovės A. B. įstatyminis atstovas, 2008 m. gegužės 28 d. patikslintu ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai prašė priteisti iš atsakovų 5 000 Lt ieškovui J. B. padarytą turtinę žalą, priteisti solidariai iš visų atsakovų 700 000 Lt ieškovams J. B. ir A. B. lygiomis dalimis padarytą neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodyta, kad 2004 m. sausio 21 d. R. B. , vaikščiodama su dukra A. B. , įkrito į atidengtą priešgaisrinį šulinį, esantį Kyviškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r., ir nuskendo. A. B. neteko mamos, o J. B. – žmonos. Šis įvykis sukrėtė dukrą A. B. , nes ji matė visas aplinkybes, girdėjo mamos pagalbos šauksmą, bet dėl savo amžiaus jai negalėjo padėti. Tai sukėlė dukrai psichologinį šoką, nuo kurio ji iki šiol negali atsigauti. Jai sutriko miegas, ji pasidarė irzli, dažnai verkia, pastoviai kalba apie mamą. J. B. neteko žmonos, su kuria kūrė ilgo ir laimingo gyvenimo planus. Dabar jis vienas turi auginti dukrą, tačiau negali visapusiškai atstoti jai mamos. J. B. nurodė, kad dėl žmonos žūties patyrė turtinę žalą ir prašo priteisti iš atsakovų 5 000 Lt laidojimo išlaidų atlyginimo. Šia netektimi ieškovai patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino po 350 000 Lt.

Ieškinyje nurodyta, kad pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 6 d. pažymą Nr. 1432 priešgaisrinis šulinys yra laisvoje valstybinėje žemėje ir niekada nebuvo perduotas eksploatuoti kokiai nors įstaigai arba organizacijai. Tą patvirtina ŽŪB „Kyviškės“ privatizuoto turto aprašas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga byloje Nr. 57-1-099-04, kurioje nustatyta, kam priklauso pareiga tinkamai prižiūrėti priešgaisrinį šulinį, į kurį įkrito R. B. . Pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (toliau – AVĮ) 10 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 7 straipsnio 2 ir 3 dalis laisvą valstybinės žemės fondą tvarko apskrities viršininkas, bet nuosavybės teisė į laisvos žemės fondą priklauso valstybei. Priešgaisrinis šulinys laikytinas žemės sklypo priklausiniu, kurio tinkama priežiūra yra žemės savininko pareiga (CK 4.40 str. 1 d.). Pagal Vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 20.7 punktą įrenginio savininkui numatyta pareiga žiemą nuvalyti sniegą ir ledą nuo priešgaisrinio šulinio dangčio. Tai reiškia, kad jis turi būti uždengtas ir prižiūrimas, tačiau tokios pareigos įrenginio savininkas nevykdė. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (toliau – VTPSNĮ) 3 straipsnio 3 dalies (d) punktą savivaldybių nuosavybėn perduodami vandens telkinių statiniai ir įrenginiai, o priešgaisrinis šulinys pagal Vandens įstatymo nuostatas laikytinas požeminio vandens telkinio statiniu (įrenginiu), t. y. hidrotechnikos statiniu. Vilniaus rajono savivaldybės administracija priešgaisrinį šulinį valdė patikėjimo teise, todėl laikytina jo valdytoja.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies - priteisė J. B. iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 1 500 Lt ir iš VAVA 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimą; priteisė A. B. iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 30 000 Lt ir iš VAVA 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisė J. B. 9 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš VAVA. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

Sprendime nurodyta, kad ieškovų teisė į žalos atlyginimą ir ieškinio pareiškimą atsirado nuo 2004 m. sausio 21 d. Ieškinys priimtas 2005 m. rugsėjo 7 d. Teismo 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki 2007 m. sausio 9 d. Aplinkybė, kad pradėjus bylą teisme ieškinys buvo tikslinamas, pareiškiant reikalavimus bendraatsakoviams, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą. Byloje nėra ginčo, kad objektas, į kurį įkrito ir užduso, prigeriant vandenyje R. B. , buvo neuždengtas giluminis šulinys, esantis Kyviškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r. Ginčas kyla dėl šio objekto savininko ar valdytojo nustatymo. Giluminiai šuliniai pagal Kyviškių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektą įvykio metu buvo laisvos valstybinės žemės fonde, kurį tvarko apskrities viršininkas. VAVA, kaip rūpestingas žemės sklypo savininkas, privalo nurodyti ir įrodyti, kas yra statinio savininkas ir valdytojas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 9.2-180 nurodyta, kad apie 1985 m. pagal tuo metu galiojusias teisės normas, projektuojant darželius ar mokyklas, turėjo būti numatyti tipiniai priešgaisriniai vandens rezervuarai, skirti gaisrų gesinimui. Specialisto 2004 m. gegužės 18 d. išvadoje Nr. 11-1566 nurodyta, kad prie neveikiančio vaikų darželio Kyviškių k., Vilniaus r. įrengtas priešgaisrinis rezervuaras. Teismas nusprendė, kad giluminis apie 3 m. gylio, apie 2,5 m. užpildytas vandeniu šulinys, priešgaisrinis rezervuaras, į kurį 2004 m. sausio 21 d. įkrito R. B. , yra statinys, atitinkantis hidrotechnikos statinio požymius, todėl laikytinas hidrotechniniu statiniu. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad hidrotechninio statinio naudojimas apima vandens (telkinio) naudojimo sampratą. Hidrotechninis statinys (priešgaisrinis rezervuaras), esantis Kyviškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r., yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. AVĮ (redakcija iki 2004 m. balandžio 28 d.) 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustatė apskrities viršininkui pareigą organizuoti hidrotechnikos įrenginių priežiūros vykdymą. Vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų taisyklių 20.7 punktas nustatė reikalavimą - žiemą nuvalyti sniegą ir ledą nuo priešgaisrinio šulinio (rezervuaro) dangčio. Taigi, priešgaisrinio šulinio (rezervuaro) dangtis turi būti uždengtas ir prižiūrimas, tačiau tokios pareigos įrenginio valdytojas VAVA nevykdė. VAVA nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvada, jog Vilniaus apskrities viršininkas tinkamai organizavo hidrotechnikos įrenginio, į kurį įkrito R. B. , priežiūros vykdymą. Teismo įsitikinimu, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės ir VAVA neveikimo ir atsiradusios žalos (pasekmių).

Sprendime pažymima, kad ieškovas nurodė, jog turėjo 7 410 Lt žmonos laidojimo išlaidų, tačiau neišsaugojo visų paslaugų suteikimo kvitų, ir iš atsakovų prašo priteisti 5 000 Lt turtinės žalos atlyginimą. Teismui pateikti UAB „Laksima“ 160 Lt kvitas ir 3 990 Lt kapavietės tvarkymo kvitas. Teismas konstatavo, kad dėl 2004 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo ieškovų mama ir žmona R. B. , A. B. ir J. B. turi teisę į žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad R. B. lavono kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio. Ištrauktoje iš vandens R. B. vienoje striukės kišenėje rastas 0,25 l talpos „Stumbro“ butelis, kuriame buvo apie pusę skysčio, turinčio alkoholio kvapą. Liudytojo apklausos metu J. B. nurodė, kad jis dar vasarą, mokindamas dukrą važinėti dviračiu, netoli vaikų darželio matė du neuždengtus vandens rezervuarus, į kuriuos buvo kažkada įkritusi kaimyno karvė. Nors bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę ieškovas neigė, tačiau teismas, vertindamas ją, atkreipė dėmesį, jog ieškovui nebuvo žinomas žmonos laisvalaikis, alkoholio naudojimo priežastis. Teismo manymu, tai sudaro pagrindą teigti, jog ieškovo J. B. ir R. B. asmeniniai šeiminiai santykiai nebuvo ypatingai glaudūs. Teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino žymiai, ieškovams neįrodžius prašomos priteisti sumos dydžio. Sprendime nurodyta, kad A. B. nelaimingo atsitikimo metu buvo su mama, matė visas aplinkybes, tačiau negalėjo padėti. Teismui nėra pakankamai atskleistas mamos ir vaiko asmeninių santykių pobūdis, tačiau nelaimingo atsitikimo vietoje vaiko patirti išgyvenimai, sukelti emociniai išgyvenimai po įvykio, leidžia teigti, kad A. B. su mama R. B. siejo nuolatinis ir emociškai tvirtas ryšys. Šias išvadas patvirtina į bylą pateikti medicininiai dokumentai. A. B. psichologinei sveikatos būklei įvertinti buvo teiktos gydytojo psichiatro paslaugos, jai nustatyta Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo diagnozė. Teismo manymu, nelaimingas įvykis dukros akivaizdoje galėjo padaryti įtaką vaiko elgesio sutrikimams. Neteisėta veika buvo padaryta žala žmogaus gyvybei. Tai svarus kriterijus, kuris esant sunkiausioms pasekmėms didina piniginės kompensacijos už neturtinę žalą dydį. Atsakovo teiginys, kad R. B. turėjo būti žinoma apie galimą pavojų (esantį priešgaisrinį rezervuarą ir jo šulinį), nėra pagrįstas. Atsakovai neįrodė, kad priešgaisrinio rezervuaro šulinys visą laiką buvo uždengtas ir prižiūrimas, ar tai, kad jis buvo neuždengtas ir apie tai nukentėjusioji žinojo. Teismas neatmetė prielaidos, kad asmuo, paveiktas etilo alkoholio, praranda dėmesį ir įgūdžius. Teismas pripažino R. B. veiksmus dideliu neatsargumu ir dėl to sumažino neturtinės žalos dydžio sumą. Teismas konstatavo 50 procentų pačios nukentėjusiosios kaltės, 30 procentų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir 20 procentų VAVA kaltės. Teismas, įvertinęs nelaimingo įvykio aplinkybes, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei teismų praktiką, nusprendė, kad ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.

Šalies argumentai

Ieškovas J. B. , kuris taip pat yra ieškovės A. B. įstatyminis atstovas, apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei patenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai vertino kriterijus, reikšmingus neturtinės žalos nustatymui. Žala turi būti atlyginama teisingai, tačiau nustatant jos dydį nebuvo laikytasi nukentėjusiųjų ir žalą padariusiųjų interesų pusiausvyros. Ieškovams nebuvo priteistos visos turėtos ir įrodytos išlaidos, susijusios su motinos ir sutuoktinės netektimi. Teismas, tenkindamas ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, neteisingai pritaikė ir aiškino CK 6.282 straipsnį. Net ir esant žuvusio asmens kaltei, nagrinėjant klausimą dėl laidojimo išlaidų priteisimo, į žuvusiojo kaltę neatsižvelgiama. Teismas turėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Atsakovų kaltė akivaizdi. Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. VAVA nevykdė pareigos organizuoti hidrotechnikos įrenginio priežiūros vykdymą, o Vilniaus rajono savivaldybės administracija nevykdė pareigos uždengti priešgaisrinio šulinio (rezervuaro) dangčiu ir jį prižiūrėti. Atsakovai buvo neatidūs, nerūpestingi. Į tai turi būti atsižvelgiama vertinant jų neveikimą ir nustatant žalos dydį. Nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Apsnigto vandens šulinio R. B. nepastebėjo dėl atsakovų aplaidumo. Nukentėjusioji ne savo valia pateko į jai pavojingą padėtį. Teismas nepagrįstai R. B. veiksmus pripažino dideliu neatsargumu. Ji elgėsi tinkamai, o jos veiksmai (tarp jų neblaivumas) negali būti vertinami kaip didelis neatsargumas. Nesant nukentėjusiosios tyčios ar didelio neatsargumo nėra pagrindo sumažinti neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į ieškovų dvasinių ir psichologinių traumų pobūdį. Tai, kad J. B. nepateikė medicininių dokumentų, įrodančių pablogėjusią jo psichologinę būklę, nereiškia, jog jis nepatyrė dvasinių išgyvenimų. Teismas nepakankamai atsižvelgė į nelaimingo atsitikimo vietoje vaiko patirtus išgyvenimus, neįvertino nelaimingo atsitikimo sukeltas itin sunkias pasekmes, motinos bei sutuoktinės reikšmę, į tai, kad mirus sutuoktinei ieškovas išgyvena vienatvės jausmą, sielvartą. J. B. negalėjo pateikti medicininių dokumentų, patvirtinančių jo dvasinius išgyvenimus, kadangi jis tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Nustačius jam psichologinius sutrikimus, jis prarastų vienintelį pajamų šaltinį. Teismo motyvas, kad J. B. ir R. B. asmeniniai santykiai nebuvo itin glaudūs, nepagrįstas jokiais įrodymais. Ieškovas su sutuoktine gyveno santuokoje, laisvalaikį leisdavo kartu, abu augino dukrą. Šis teismo motyvas prieštarauja sąžiningumo, protingumo kriterijams. Dukrai netekus motinos, tai turės reikšmės visam tolesniam jos gyvenimui. Ieškovams priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra nepateisinamai maži, nepagrįsti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neturtinės žalos nustatymo kriterijais, dėl to yra faktinis ir teisinis pagrindas keisti turtinės ir neturtinės žalos dydžius.

Šalies argumentai

VAVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš VAVA priteista 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo J. B. naudai bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. B. naudai, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį VAVA atžvilgiu. Skunde rašoma:

Teismas, nustatęs, kad priešgaisrinis rezervuaras yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o Vilniaus rajono savivaldybė yra šio statinio valdytoja, ieškinio reikalavimus VAVA turėjo atmesti, kaip pareikštus netinkamam atsakovui.Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Todėl turėjo būti sprendžiamas kito atsakovo - Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VAVA, atsakomybės už padarytą žalą klausimas. Teismas turėjo nustatyti šio atsakovo kaltę ir priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir VAVA veiksmų. Teismas nustatė atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VAVA, kaltę, tačiau žalos atlyginimą priteisė iš kito atsakovo - VAVA.Atsakovas nesutinka su išvada, kad yra sąlyga VAVA civilinei atsakomybei atsirasti. Apskrities viršininkas organizuoja hidrotechnikos įrenginių, kaip įrenginių funkcinių savybių naudojimo priežiūrą, tačiau neatsako už defektus, kurie nesusiję su tokių įrenginių panaudojimu pagal jų paskirtį. Todėl priežiūros neorganizavimas, jeigu toks būtų nustatytas, negalėjo sąlygoti atsakomybės atsiradimo už žalą, kuri padaryta dėl įrenginio valdytojo veiksmų neužtikrinant įrenginio uždengimo dangčiu. Bylos įrodymai patvirtina, kad žala padaryta dėl hidrotechninio įrenginio (priešgaisrinio šulinio) eksploatavimo be dangčio. Netinkamą įrenginio eksploatavimą (Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimą) teismas nepagrįstai sutapatino su įrenginio defektu, todėl padarė klaidingą išvadą, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp VAVA neveikimo atliekant AVĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu priskirtą funkciją ir atsiradusių žalingų padarinių. Neigiamų pasekmių atsiradimą tiesiogiai nulėmė būtent Bendrųjų priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymas, o jų vykdymo VAVA nekontroliuoja. Nors teismas ir padarė išvadą, kad priešgaisrinis šulinys priskirtinas hidrotechnikos įrenginiams, tačiau VAVA AVĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu priskirta funkcija negali būti tapatinama su priešgaisrinės apsaugos priežiūros vykdymu. VAVA negali atstovauti valstybės civilinėje byloje dėl žalos, atsiradusios eksploatuojant įrenginį nesilaikant Bendrųjų priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų.

Šalies argumentai

Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai – atmesti ieškovų reikalavimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįvertino bylos įrodymų, nepagrįstai taikė 1997 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, 2003 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 289 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003, 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) Nr. I-533 8 straipsnio 27 punktą ir ignoravo 1993 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo (toliau – MĮ) Nr. I-323 nuostatas bei atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šulinys, į kurį įkrito R. B. . B. , laikytinas hidrotechniniu statiniu. Objektas, į kurį įkrito R. B. , pagal VSĮ negali būti laikomas hidrotechnikos statiniu, nes jo funkcionavimo paskirtis kitokia. Pagal MĮ 5 straipsnio 3 dalį, apskrities viršininkas atlieka valstybinę melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių priežiūrą. Valstybei priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos įrenginius patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja savivaldybės. Įstatyme paminėti hidrotechnikos statiniai yra melioracijos įrenginiai, tarnaujantys žemei gerinti. Teismas neteisingai pagal MĮ nuostatas aiškino hidrotechnikos statinių sąvoką. Teismas nepasisakė dėl objekto, į kurį įkrito R. B. , savininko ir šios bylos atsakovo – Lietuvos Respublikos atsakomybės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įvykio metu priešgaisrinio šulinio (rezervuaro) valdytojas buvo Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Bylos įrodymai patvirtina tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija tokios valdymo teisės neturėjo. Objektas, į kurį įkrito R. B. , yra laisvoje valstybinėje žemėje. Tuo metu galiojusio ŽĮ 45 straipsnio 2 dalis numatė, kad laisvos valstybinės žemės fondą tvarko apskrities viršininkas. Byloje nėra įrodymų, kad valstybei priklausanti žemė, kurioje buvo nelaimingą atsitikimą sąlygojęs objektas, iki įvykio buvo perduota valdyti Vilniaus rajono savivaldybės institucijoms, todėl nei viena savivaldybės institucija negali būti laikoma šios žemės tvarkytoja, o juo laikomas apskrities viršininkas. Objektas, į kurį įkrito R. B. , neregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl jis negali būti savarankišku Nekilnojamojo turto objektu. Be to, jis nepriklauso niekam kitam, kaip tik valstybei, nes ji jo nėra perdavusi jokiam kitam subjektui. Tai patvirtina 2008 m. lapkričio 27 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, jog jame nurodytas registro tipas – žemės sklypas su statiniais. Atskiras įrašas statiniams, sąlygojusiems žalą, nėra padarytas. Žalą sąlygojęs objektas yra tiesiogiai pagal funkcijas susijęs su žemės sklypu ir aiškios šio objekto paskirties nustatyti negalima. Už šio objekto tvarkymą atsakingas Vilniaus apskrities viršininkas, kaip Lietuvos valstybei priklausančio žemės sklypo tvarkytojas. Tą patvirtina ir tai, kad žemės sklypas su statiniais, kuriame įvyko nelaimingas įvykis, 2006 m. sausio 27 d. VAVA sprendimu Nr. 2.5-4.1-21749 buvo perleistas privačiam asmeniui. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad VSTVNDĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtina sąlyga, kuriai esant savivaldybė turtą valdo patikėjimo teise – jeigu šis turtas pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą yra priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Šiuo atveju tokios sąlygos nėra. Vyriausybės nutarimo dėl objekto, į kurį įkritusi žuvo R. B. , perdavimo patikėjimo teise Vilniaus rajono savivaldybei nebuvo. Turtas jo valdytojo sprendimu nebuvo pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, nebuvo perduotas Vilniaus rajono savivaldybei ar jos administracijai. Atsižvelgiant į tai, kad nei žemės sklypas, kuriame yra žalą sąlygojęs objektas, nei pats objektas nebuvo perduoti Vilniaus rajono savivaldybei ar jos administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracija negali būti laikoma žalą privalančiu atlyginti savininku. Teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Ieškovas J. B. , kuris taip pat yra ieškovės A. B. įstatyminis atstovas, atsiliepimu į VAVA apeliacinį skundą prašo atmesti VAVA apeliacinį skundą. Atsiliepime pažymima, kad teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog VAVA netinkamai organizavo hidrotechnikos įrenginio, į kurį įkrito R. B. , vykdymą bei nustatė, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir VAVA neveikimo ir atsiradusios žalos. Tai, jog teismas nustatė, kad priešgaisrinis rezervuaras yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o Vilniaus rajono savivaldybė yra šio statinio valdytoja, nepaneigia ir nepanaikina Apskrities viršininko pareigos organizuoti, kontroliuoti hidrotechnikos įrenginių priežiūros vykdymą. Apskrities viršininkas neįgyvendino valstybės hidrotechnikos įrenginių priežiūros vykdymo funkcijos, pagal kurią privalėjo kontroliuoti, kad laiku būtų pastebėti statinio, hidrotechnikos įrenginio defektai, siekiant išvengti neigiamų pasekmių, dėl ko pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. VAVA kaltė dėl atsiradusios žalos, susijusios su R. B. gyvybės atėmimu, nustatyta ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovo VAVA apeliacinį skundą prašo atsakovo VAVA skundą dėl teismo sprendimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu atmesti. Atsiliepime pažymima, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu apskundė teismo sprendimą, kadangi jame neteisingai išaiškinta MĮ nustatyta melioracijos įrenginių (hidrotechnikos statinių) ir priešgaisrinio vandens rezervuaro sąvokos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad valstybei priklausanti žemė, kurioje yra ginčijamas objektas, iki įvykio buvo perduota valdyti Vilniaus rajono savivaldybės institucijoms. Nei viena savivaldybės institucija negali būti laikoma šios žemės tvarkytoja, o juo laikomas apskrities viršininkas. Nei žemės sklypas, nei pats objektas nebuvo perduoti Vilniaus rajono savivaldybei ar jos administracijai, todėl ji negali būti laikoma žalą privalančiu atlyginti savininku (valdytoju). Už objekto tvarkymą atsakingas Vilniaus apskrities viršininkas, kaip Lietuvos valstybei priklausančio žemės sklypo tvarkytojas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo ieškovų skundą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimu pažymima, kad ieškovai reikalauja atlyginti 5 000 Lt turtinę žalą, tačiau bylos įrodymai patvirtina tik 3 990 Lt sumą. Be to, 160 Lt paruošimo laidojimui mokėjimo kvite nenurodytas pinigų mokėtojas, o 120 Lt išlaidų už transporto paslaugas patyrė ne ieškovas, o T. B. . Ieškovui taip pat buvo išmokėta 750 Lt laidojimo pašalpa, todėl šia suma taip pat turėtų būti mažinama žalos suma. Ieškovų prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra nepagrįsta ir neatitinka CK įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes jos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Vertintina ir paties nukentėjusio asmens kaltės įtaka žalos atsiradimui, nes R. B. lavono kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio. Toks girtumo laipsnis ir elementarių atsargaus elgesio taisyklių nepaisymas prilygintinas dideliam nukentėjusiosios neatsargumui. Įvertinus įvykio aplinkybes, teismų praktiką, pačios R. B. didelį neatsargumą, ieškovams iš atsakingo asmens priteistinos neturtinės žalos dydis neturėtų viršyti 10 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo VAVA apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo susiję su tuo, kad 2004 m. sausio 21 d. į atidengtą priešgaisrinį šulinį (vandens rezervuarą) įkrito ir nuskendo R. B. .

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl tinkamo atsakovo byloje, dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo, dėl priteistino neturtinės ir turtinės žalos dydžio, netinkamai pritaikė nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Tokių aplinkybių pagrindu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl tinkamo atsakovo byloje

Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Byloje įrodyta, kad žala padaryta dėl priešgaisrinio šulinio, kaip statinio, trūkumo (šulinys buvo be dangčio), dėl kurio R. B. įkrito į šį šulinį ir nuskendo. Žala padaryta dėl statinio trūkumo, todėl šis atvejis kvalifikuotinas kaip griežta civilinė atsakomybė be kaltės pagal CK 6.266 straipsnį. Prievolė atlyginti žalą tenka objekto savininkui ar valdytojui. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, įrenginio ar kitokios konstrukcijos savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Ši nuostata reiškia, kad esant registracijos duomenims viešame registre nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (bylos Nr. 57-1-099-04) duomenų matyti, kad LTEC 2004 m. gegužės 18 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1566 nurodyta, jog prie vaikų darželio buvo įrengtas priešgaisrinis rezervuaras, kuris užpiltas žemėmis ir taip suformuotas dirbtinis kalnelis. Rezervuaras yra su angomis, kurios 2004 m. sausio 21 d. buvo neuždengtos dangčiais, bet padengtos sniegu, kuris maskavo angų buvimo vietas. Rezervuarų šulinių angos turi būti uždengtos dangčiais, o patys šuliniai ir jų aplinka – prižiūrimi. Tyrimo medžiagoje nėra požymių, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro angos buvo uždengtos ir kaip nors prižiūrimos. Įvertinant įvykio aplinkybes yra pagrindas teigti, kad priešgaisrinio vandens rezervuaro angų nepriežiūra yra viena iš įvykio organizacinių priežasčių (žr. t. 2, b. l. 3-5). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 9.2-180 nurodyta, kad tai daugiau kaip prieš 15 metų pagal tipinius projektus statytas vandens rezervuaras, skirtas gaisrų gesinimui. Statinio priklausomybė nežinoma. Vandens šaltinius, tinkamus gaisrų gesinimui, prižiūri ir eksploatuoja jų savininkai (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 57-1-099-04 t. 2, b. l. 9).

Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nurodė, kad giluminiai šuliniai pagal Kyviškių kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektą vykdančios projekto autorės E. C. paruoštą ir pateiktą ištrauką yra laisvos valstybinės žemės fonde (t. 1, b. l. 30-31). Aplinkybė apie giluminių šulinių buvimą laisvos valstybinės žemės fonde akcentuota ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje, dėl šulinių savininkų duomenų neturima (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-1-099-04 t. 1, b. l. 202-203, t. 2, b. l. 13-14). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu įvertinti tai, jog žalos padarymas yra susijęs su giluminio šulinio (priešgaisrinio rezervuaro), kaip statinio, trūkumu, o ne su žemės sklypu, todėl būtina nustatyti, koks subjektas laikytinas atsakingu už šio objekto nepriežiūrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-7-365/2005).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su už žalą šiuo konkrečiu atveju atsakingo asmens nustatymu.

Nelaimingo įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (redakcija nuo 2003-04-17 iki 2004-04-28) 10 straipsnio 6 punktas numatė, kad apskrities viršininkas organizuoja valstybinės melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių priežiūros vykdymą. Tačiau atsižvelgiant į šio straipsnio pavadinimą „Apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais“, kuris apibrėžia teisinių santykių pagal šį straipsnį reguliavimo sritį, bei faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad šio straipsnio nuostatos šiuo konkrečiu atveju nustatant atsakingą už žalos atsiradimą subjektą negali būti taikomos.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002-10-15 iki 2004-01-26) 6 straipsnio nuostatos nustatė, kad įstatymais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms; valstybės institucijos, miškų urėdijos, valstybinių parkų administracijos turi teisę neviršydamos suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, teikti apskrities viršininkui siūlymus ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims; kitą valstybinę žemę, nesuteiktą valdyti šiame straipsnyje išvardytiems subjektams, apskrities teritorijoje valdo apskrities viršininkas. Laisvos valstybinės žemės fondą sudaro valstybinė žemė, kuri nėra suteikta naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, neišnuomota ir neperleista privatinėn nuosavybėn. Laisvos valstybinės žemės fondą Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko apskrities viršininkas, išskyrus žemę, perduotą valdyti vietos savivaldos institucijoms (Žemės įstatymo 45 str.). Nors laisvos valstybinės žemės fondo tvarkymo funkcija priskirta apskrities viršininkui, tačiau šiuo konkrečiu atveju, kaip jau minėta, išskirtina tai, kad yra svarbu nustatyti ne subjektą, kuris atsakingas už žemės sklypą, o statinio (priešgaisrinio rezervuaro) valdytoją, dėl kurio nevykdytos statinio priežiūros įvyko nelaimingas atsitikimas ir ieškovai patyrė žalą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundo argumentai, kad objektas, į kurį įkrito R. B. , yra laisvoje valstybinėje žemėje, o laisvos valstybinės žemės fondą tvarko apskrities viršininkas, todėl jis turėtų būti atsakingas dėl nelaimingo įvykio pasekmių, šiuo atveju nesudaro pagrindo apskrities viršininko administraciją laikyti tinkamu atsakovu byloje.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 9.2-180 nurodyta, kad šulinys, į kurį įkrito ir nuskendo R. B. , yra vandens rezervuaras, skirtas gaisrų gesinimui (baudžiamoji byla Nr. 57-1-099-04, t. 2, b. l. 9). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vandens rezervuaro, į kurį įkrito ir nuskendo R. B. , atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo nuostatas (redakcija, galiojusi nuo 2001-12-10 iki 2004-02-04) negalima laikyti vienu iš melioracijos įrenginių (hidrotechnikos statiniai, drėkinimo įrenginiai ir melioruotoje žemėje esantys vidaus keliai). Dirbtinio vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, priskyrimas melioracijos įrenginių grupei neatitiktų Melioracijos įstatymu reglamentuojamų teisinių santykių esmės, įstatymo paskirties ir jame pateikiamų sąvokų apibrėžimo. Melioracijos įstatymo nuostatos, įtvirtinančios, kad apskrities viršininkas atlieka valstybinę melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių priežiūrą, negali būti pagrindu kilti VAVA atsakomybei dėl ieškiniu pareikštos žalos atlyginimo, kadangi nagrinėjamu atveju pagal faktines bylos aplinkybes Melioracijos įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taip pat netaikytinos ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2003-12-22 iki 2004-03-29) normos, kurios reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir saugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį. O vertinant vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, funkcinę paskirtį negalima vadovautis ir šiame įstatyme (Įstatymo 3 str. 10 d.) įtvirtinta hidrotechnikos statinių sąvoka, kadangi šulinys, į kurį įkrito ir kuriame nuskendo R. B. , neatitinka šiame įstatyme nustatytų tokiems statiniams keliamų ūkinės paskirties kriterijų. Dėl šių argumentų negalima sutikti su apelianto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundo teiginiais, kad teismas be pagrindo ignoravo atitinkamas Melioracijos įstatymo nuostatas ir jomis nesirėmė.

Lietuvos Respublikos valstybės turto, perduodamo savivaldybių nuosavybėn, įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2002-10-03 iki 2008-10-17) nustatė valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Savivaldybių nuosavybėn perduodamas šis turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise: miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti - vandens telkinių statiniai ir įrenginiai, vandenvietės, vandentiekio linijos (su hidrantais), vandens siurbimo stotys bei valymo įrenginiai, fekalijų ir mišrios kanalizacijos tinklai. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (redakcija, aktuali nuo 2003-06-26 iki 2004-05-31) 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu, kuris Vyriausybės nutarimais savivaldybėms perduodamas valstybinėms bei priskirtosioms funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (redakcija, aktuali nuo 2003-12-18 iki 2004-04-28) 8 straipsnio pagrindu prie valstybinių (perduotų savivaldybėms) funkcijų, susijusių su byloje įvykusiu nelaimingu atsitikimu, priskiriama civilinės saugos organizavimas, savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise, melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas ir kitos įstatymų perduotos funkcijos.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija nuo 2003-12-18 iki 2004-04-28) 2 straipsnio 2 dalį statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai, taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Statinio naudojimo priežiūra – viešojo administravimo subjekto atliekama kontrolė, kurios tikslas – nustatyti, ar statinio techninė priežiūra atitinka šio ir kitų įstatymų bei kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus (Įstatymo 2 str. 76 d.). Vertinant Statybos įstatymo 42 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, naudojimo priežiūrą turėjo atlikti savivaldybės administracija. Viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, turi teisę paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jei būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje) (Įstatymo 42 straipsnio nuostatos). Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ nuostatas hidrotechnikos statinys, HTS – inžinerinis statinys vandens ištekliams naudoti ir saugoti nuo žalingų vandens poveikių (9.78 p.). Vandens talpykla – dirbtinis atviras arba dengtas vandens telkinys, kuriame esantis vanduo nelaidžiomis konstrukcijomis atskirtas nuo aplinkos (baseinas; rezervuaras) (9.209 p.). Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ hidrotechnikos statiniai – statiniai ir įrenginiai vandens ištekliams naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti [4.10] (11 p.). Nurodytame punkte pateiktas nebaigtinis hidrotechnikos statinių sąrašas. Svarbu yra tai, kad toks statinys atitiktų hidrotechnikos statinių požymius, išvardytus 11 punkte. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ nuostatose nurodyta, kad galimo gaisro gesinimas ir gelbėjimo darbai užtikrinami konstrukcinėmis, tūrinio suplanavimo, inžinerinėmis techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Prie jų priskiriama: priešgaisrinio vandentiekio, sujungto su buitiniu vandentiekiu, arba specialaus vandentiekio, o prireikus, – sausvamzdžių ir gaisrinių (vandens) rezervuarų įrengimas (134., 134.3 p.). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 506 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2002 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (galiojo nuo 2003-07-01 iki 2004-02-12) nuostatos numato, kad galimo gaisro gesinimas ir gelbėjimo darbai užtikrinami konstrukcinėmis, tūrinio suplanavimo, inžinerinėmis techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Prie jų taip pat priskiriama ir gaisrinių (vandens) rezervuarų įrengimas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintos Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės (BPST-01-97) (galiojo iki 2005-03-01) nustatė, kad gaisrui gesinti skirtus vandens rezervuarus būtina nuolat valyti (šalinti šiukšles, dumblą ir kitus pašalinius daiktus) (20.2. p.). Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad priešgaisrinis rezervuaras, dėl kurio tinkamos nepriežiūros įvyko nelaimingas atsitikimas, laikytinas statiniu, turinčiu hidrotechnikos įrenginių požymių. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad už vandens rezervuaro, skirto gaisrų gesinimui, tinkamą priežiūrą atsako atitinkamos savivaldybės administracija, šiuo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Nors Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. A33-3140-(4.27) (ikiteisminio tyrimo medžiaga t. 2, b. l. 27) nurodyta, kad priešgaisrinis rezervuaras (giluminiai šuliniai) Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir jos balanse neapskaitomas, tačiau ši aplinkybė aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo pagrindu nepaneigia to, kad būtent šis viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymu priskirta tokios paskirties statinio naudojimo priežiūra, laikytinas tinkamu atsakovu byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentu, esą teismas nepagrįstai nurodė, jog įvykio metu priešgaisrinio šulinio (rezervuaro) valdytoju laikytina Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Ta aplinkybė, kad žemės sklypas su statiniais, kur įvyko nelaimingas įvykis, 2006 m. sausio 27 d. VAVA sprendimu Nr. 2.5-4.1-21749 buvo perleistas privačiam asmeniui, taip nesudaro pagrindo VAVA laikyti tinkamu atsakovu byloje, nes jam pagal įstatymą priklauso tvarkyti tik laisvos valstybinės žemės fondą.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su VAVA apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinio reikalavimai šiam juridiniam asmeniui turėjo būti atmesti, kaip pareikšti netinkamam atsakovui. Kadangi šiuo atveju kilusiam teisiniam ginčui taikytinos CK 6.266 straipsnio nuostatos, negalima sutikti su VAVA skundo motyvais, jog atsiradusią žalą turi atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį pagrindą valstybė šiuo atveju nelaikytina asmeniu, turinčiu atsakyti pagal ieškinį nagrinėjamoje byloje. Nors teismas netinkamai pritaikė kai kurias materialinės teisės normas dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės, tačiau iš esmės teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad ji laikytina tinkamu atsakovu byloje ir yra atsakinga dėl ieškovų patirtos žalos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl kito atsakovo - VAVA civilinės atsakomybės dėl ieškovų patirtos žalos atlyginimo.

Savivaldybės administracijos faktiniai veiksmai (žr. t. 1, b. l. 33-35), kuriais jau po nelaimingo atsitikimo imtasi priemonių vandens rezervuaro šulinių angų tinkamam uždengimui, taip pat sudaro pagrindą teigti, kad ji yra atsakinga pagal ieškinio reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo.

Dėl ieškinio senaties

Ieškovai byloje pareiškė reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Įvykis, kurio metu žuvo A. B. , įvyko 2004 m. sausio 21 d. Taigi būtent nuo šios datos ieškovams atsirado teisė į ieškinį (CK 1.127 str. 1, 2 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.).

Atsakovai prašė byloje taikyti ieškinio senatį pareikštiems reikalavimams. Ieškovai byloje pareikštu prašymu prašė atnaujinti įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (t. 1, b. l. 204). Teisėjų kolegija nesutinka su sprendimo argumentais, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai nepraleido įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino. Nelamingas įvykis įvyko 2004 m. sausio 21 d. Ieškovų pradinis ieškinys, kuriame atsakovu nurodyta Vilniaus rajono savivaldybė, teisme gautas 2005 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 2-3). Patikslinus šį ieškinį jis priimtas 2005 m. rugsėjo 7 d. teisėjo rezoliucija (t. 1, b. l. 17-19). Ieškovų 2006 m. gruodžio 20 d. ieškinyje atsakovu nurodyta Lietuvos Respublika, atstovaujama VAVA (t. 1, b. l. 49-50). 2007 m. sausio 11 d. prašymu ieškovų atstovė prašė pakeisti netinkama atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę į atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VAVA (t. 1, b. l. 56). Toks prašymas patenkintas teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartimi (t. 1, b. l. 62-63). Ieškovai 2007 m. vasario 19 d. ieškinio pareiškime atsakovu nurodė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VAVA (t. 1, b. l. 70-73). 2007 m. spalio 18 d. protokoline nutartimi patenkinus VAVA atstovės prašymą atsakovo Lietuvos valstybės atstovu patraukta Vilniaus rajono savivaldybė (t. 1, b. l. 109). Ieškovai 2008 m. gegužės 23 d. teisme gautu ieškiniu atsakovais nurodė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VAVA, tai pat VAVA ir Vilniaus rajono savivaldybės administraciją (t. 1, b. l. 155-157).

Ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas (ieškinyje nurodytas) atsakovu, jeigu jis yra ginčo materialiniame teisiniame santykyje su ieškovu. Ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Teismų praktikoje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad jeigu bylos eigoje vienas atsakovas pakeičiamas kitu arba jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukiamas antrasis ar daugiau atsakovų, tai naujiems tinkamiems atsakovams ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis, arba kai naują (naujus) atsakovą (atsakovus) į bylą įtraukė teismas savo iniciatyva, jeigu tokią teismo teisę numato įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 14.6 p.). Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad savarankiškų atsakovų VAVA ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atžvilgiu ieškinys buvo pareikštas praleidus įstatymo numatytą senaties terminą. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškovų prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (t. 1, b. l. 204-205), įvertinusi jame išdėstytas aplinkybes, sąlygojusias tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus pobūdžio priežastis, dėl kurių ieškinys konkretiems atsakovams buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, atsižvelgdama į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į sutrumpintą ieškinio senaties trukmę, byloje reiškiamų reikalavimų pobūdį, ieškovų sąžiningą naudojimąsi įstatymų numatytomis procesinėmis teisėmis, sprendžia, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, ieškovų ieškinys negali būti atmestas ieškinio senaties instituto pritaikymo pagrindu (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ieškovai J. B. ir A. B. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų po 350 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ieškovui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė: 1) iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos: 30 000 Lt - A. B. , 9 000 Lt - J. B. neturtinės žalos atlyginimą; 2) iš VAVA: 20 000 Lt - A. B. , 6 000 Lt - J. B. neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Su žuvusiu asmeniu susijusiems asmenims (sutuoktiniui, vaikui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai. Jų dydį nustato teismas. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-450/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-210/2007; kt.). Neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-604/2005; kt.). Teismo sprendime turi būti pateikti motyvuoti argumentai dėl to, kokiais kriterijais remdamasis teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju neturtinė žala turi būti įvertinama būtent tokia pinigų suma.

Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą neturtinę žalą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijoje Nr. (75)7 rekomenduota šalių įstatymuose numatyti nukentėjusiojo mirties atveju neturtinės žalos atlyginimą jo sutuoktiniui, vaikams arba tėvams, tačiau tik tuo atveju, jeigu šie tikrai palaikė draugiškus šeimyninius santykius su mirusiuoju iki pat jo mirties. Aiškinant ir taikant CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75)7 19 punkto nuostatas, taip pat į civilinio teisinio reglamentavimo metodą. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju. Tai – šios teisės turėtojai (mirusiojo nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties) ar šios normos kriterijus atitinkantis asmenys (buvo mirusiojo išlaikomi ar jo mirties dieną turėjo teisę į tokį išlaikymą). Šioje normoje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad žuvusiosios R. B. sutuoktinis J. B. ir dukra A. B. turi teisę į žalos atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutuoktiniai gyveno kartu su nepilnamete dukra (t. 1, b. l. 5, 20, ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 40-42). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovo J. B. ir jo sutuoktinės R. B. asmeniniai šeimyniniai santykiai nebuvo ypatingai glaudūs. Įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą, byloje nėra. Teismo motyvai, jog ieškovui J. B. tam tikru laiko momentu nebuvo žinomas žmonos laisvalaikis, alkoholio naudojimo priežastys, nesudaro pagrindo daryti objektyvios išvados apie teismo nurodytą šeimos asmeninių santykių ryšį, jų glaudumo laipsnį. Ta aplinkybė, kad R. B. kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 34) taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad sutuoktinių J. B. ir R. B. asmeniniai šeimyniniai santykiai nebuvo glaudūs. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos įrodymų pagrindu galima daryti priešingą išvadą, kad šeimą siejo tvirti ir glaudūs ryšiai, o tokiu pagrindu nebuvo galima mažinti priteistinos žalos dydžio. Aplinkybės, kad J. B. su R. B. susituokė 1996 m. liepos 20 d., o beveik po metų – 1997 m. birželio 9 d. jiems gimė dukra, kad sutuoktiniai gyveno kartu, leidžia daryti išvadą apie jų santykių nuolatinį pobūdį, emocinį tvirtumą, artumą. Esant tokiems sutuoktinių santykiams darytina išvada, kad ieškovas J. B. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus dėl savo žmonos žūties. Nelaimingo atsitikimo metu nepilnametė A. B. buvo kartu su mama, ji matė ir betarpiškai išgyveno visas nelaimingo atsitikimo aplinkybes. Mamos žūtis vaiko akivaizdoje neabejotinai sukėlė vaikui stiprius dvasinius išgyvenimus, emocinį šoką. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti motiną ir vaiką siejusį stiprų dvasinį ryšį. Byloje esantys įrodymai patvirtina tai, kad ieškovė A. B. 2002 metais sausio-vasario mėnesiais (viso 6 kartus) buvo konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro dėl elgesio problemų, jai nustatyta nukrypimo nuo normalios vystymosi raidos diagnozė - prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (t. 1, b. l. 191-194).

Sprendžiant dėl konkretaus priteistino neturtinės žalos dydžio šiuo atveju įvertintina tai, kad žala buvo padaryta įstatymu saugomai svarbiausiai vertybei – žmogaus gyvybei. Ieškovas J. B. neteko savo sutuoktinės, o ieškovė A. B. - motinos. Dėl to ieškovai patyrė didelius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Žala atsirado dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nevykdė įstatymu jai priskirtų funkcijų – vykdyti priešgaisrinio rezervuaro naudojimo tinkamą priežiūrą. Sprendžiant dėl konkretaus priteistino neturtinės žalos dydžio įvertintina ir ta aplinkybė, kad R. B. kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 34). Toks alkoholio kiekio kraujyje dydis galėjo lemti atitinkamą reakcijos ar dėmesio praradimą, atidumo ir atsargumo jausmo nuslopinimą, kas sukėlė arba galėjo sukelti prielaidas, turėjusias įtakos žalai atsirasti. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl prašomos priteisti žalos dydžio nustatymo.

Įvertinus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką tokios kategorijos bylose darytina išvada, kad ieškovui J. B. turi būti priteista 30 000 Lt, ieškovei A. B. - 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokio dydžio pinigine kompensacija bus pasiektas tikslas kiek įmanoma teisingiau kompensuoti dėl nukentėjusiojo asmens mirties patirtą neturtinę žalą jo sutuoktiniui ir vaikui. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko kiek galima teisingesnę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, spręsdamas klausimą dėl ieškovui J. B. priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų skundo motyvu, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas keisti ieškovei A. B. priteistos neturtinės žalos dydį, esą jis nepagrįstai mažas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Šiuo procesiniu sprendimu atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes keistinas tik ieškovui J. B. priteistinas neturtinės žalos dydis, jį padidinant iki 30 000 Lt.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas dėl 5 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Toks reikalavimas iš esmės susijęs su žuvusiosios R. B. laidojimo išlaidomis (t. 1, b. l. 155-157). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui J. B. A. B. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 1 500 Lt, o iš VAVA - 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimą.

CK 6.282 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad į nukentėjusiojo asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas. Jeigu nukentėjusysis asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusiojo asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas (CK 6.291 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas bylos faktinių aplinkybių pagrindu netinkamai sprendė klausimą dėl ieškovui priteistino turtinės žalos dydžio. Iš bylos įrodymų matyti, kad už paruošimą laidojimui sumokėta 160 Lt (t. 1, b. l. 120-121). Šių išlaidų mokėtojas nenurodytas. Už antkapinį paminklą ir kitus su paminklo pastatymu susijusius darbus sumokėta 3990 Lt (šių išlaidų mokėtojas ieškovas J. B. - t. 1, b. l. 22). Už transporto paslaugas T. B. sumokėjo 110 Lt (t. 1, b. l. 123). Ieškovų apeliaciniame skunde nurodyta, kad dėl R. B. mirties buvo išmokėta 750 Lt laidojimo pašalpa (t. 2, b. l. 1-4). Kitų įrodymų, patvirtinančių prašomą priteisti turtinės žalos dydį, ieškovai nepateikė. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Kaip jau nurodyta, CK 6.291 straipsnio 2 dalis numato, jog įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas. Tai reiškia, kad į atlygintinos žalos, padarytos asmens gyvybės atėmimu, dydį įeinančias laidojimo išlaidas turi būti įskaitoma paskirta laidojimo pašalpa, laidojimo išlaidas sumažinant šios pašalpos dydžio suma. Laidojimo išlaidos išieškomos iš atsakingo už žalą asmens tik tokia apimtimi, kiek jų nepadengia laidojimo pašalpa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-304/2004).

Taigi, įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvadą, kad ieškovui J. B. turi būti priteista viso 3 400 Lt turtinės žalos atlyginimo (3 990 Lt + 160 Lt – 750 Lt). Kadangi už transportavimo paslaugas mokėjo T. B. , o byloje nėra įrodymų, jog ieškovas su mokėjusiu asmeniu atsiskaitė ir įgijo teisę į šios sumos atlyginimą iš atsakovo, nėra teisinio pagrindo priteisti šią sumą (110 Lt už transportavimo paslaugas). Priteistinas turtinės žalos dydis atitinka ieškovų įrodytą turtinės žalos dydį. Ieškovams nepateikus įrodymų apie prašomą priteisti visą turtinės žalos dydį (5 000 Lt), nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį reikalavimą visa apimtimi. Išdėstyti motyvai leidžia sutikti su ieškovų skundo motyvais, kad teismas, tenkindamas ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, neteisingai pritaikė ir aiškino CK 6.282 straipsnio nuostatas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priimant byloje naują sprendimą, proporcingai patenkinamai ieškinio daliai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, paskirstymo, grąžinimo ir priteisimo klausimus teismas turi išspręsti ex officio (...). Teismas, spręsdamas dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, turi: 1) nustatyti, ar šios išlaidos realiai buvo patirtos (CPK 88 str.); 2) nustatyti priteistinų išlaidų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 str.); 3) nustatytą priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-533/2008). Teisėjų kolegija, įvertindama teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atsižvelgdama į tai, kad ieškovų ieškinys tenkinamas iš dalies, o šiuo procesiniu sprendimu priimamas ieškovams iš esmės palankesnis teismo sprendimas, priteisia į valstybės biudžetą iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 200 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme, ir 1,35 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96, 302 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas turėjo 2 596 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 1 190 Lt išlaidų apeliacinėje instancijoje (t. 1, b. l. 102, 122). Įvertinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, bylos sudėtingumą, advokato indėlį bei laiko sąnaudas ir patenkintų ieškinio reikalavimų apimtį, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovui iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteistina 2 500 Lt advokato išlaidų suma už atstovavimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ieškovų patenkintų reikalavimų apimtį nėra pagrindo priteisti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nurodytas jos bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai – bylose dėl žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu, įskaitant ir bylas, dėl žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga atveju, atlyginimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas J. B. už ieškinį buvo sumokėjęs 150 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 1, b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, kad jis nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas įstatymo nustatytu pagrindu, jam grąžintinas nurodyto dydžio sumokėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo J. B. , kuris taip pat yra ieškovės A. B. įstatyminis atstovas, ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškovui J. B. 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos ir 3 400 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus litų) turtinės žalos atlyginimą, o ieškovei A. B. - 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą. Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos: 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui J. B. , 200 Lt bylinėjimosi išlaidų - į valstybės biudžetą.

Grąžinti ieškovui J. B. 150 Lt dydžio žyminį mokestį už ieškinį, sumokėtą pagal 2005 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo kvitą Nr. 2005090500182140.

Teisėjai Audronė JarackaitėKazys KailiūnasGintaras Pečiulis