Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-283-417/2016

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00323-2015-3

2016 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant 1 metus laisvės apribojimo, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

R. G. iš V. A. priteista 978,00 eurų turtinei žalai, 2 000 eurų neturtinei žalai ir 500 eurų proceso išlaidoms atlyginti.

Klaipėdos teritorinei ligonių kasai (įm. k. 188783981, atsiskaitomoji sąsk. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000) iš V. A. priteista 965,71 eurų R. G. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d., apie 15 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, lauko terasoje, tarpusavio konflikto metu nesunkiai sutrikdė R. G. sveikatą, t. y. pastatomos rūbų kabyklos metaline dalimi tyčia, ne mažiau kaip du kartus smogė nukentėjusiajam į galvą ir kaklą, dėl to nukentėjusysis R. G. pargriuvo, gulinčiam R. G. tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą koja spyrė į įvairias kūno vietas, padarydamas galvos sumušimą, kaklo (stuburo kaklinės dalies) raiščių patempimą ir kairio antdyglinio bei podyglinio raumenų plyšimus. Dėl patirtos stuburo kaklinės dalies raiščių patempimo ir kairio peties lanko raumenų plyšimo V. A. nukentėjusiajam R. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinio teismo posėdžio metu nuteistasis V. A. skundą palaiko, jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – jis gali būti padaromas arba apibrėžta, arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai, kaltininkas taipogi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą. Tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-484/2014).

Nors apeliaciniu skundu ginčijama V. A. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau apygardos teismo vertinimu, iš bylos duomenų ir ginčijamo nuosprendžio matyti, kad V. A. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teismo posėdžio metu apklaustų gydytojo ir išvadą teikusio specialisto paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais: specialisto išvada, akistatos, įvykio vietos apžiūros protokolu, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisiamojo posėdžio metu ištirta bylos medžiaga. Apygardos teismas sutinka su ginčijamo nuosprendžio išvada, kad nors V. A. neigia savo kaltę, teigdamas, jog nesiekė sužaloti nukentėjusiojo, o tik norėjo jį priversti atsiprašyti savo žmonos už jos užpuolimą, tačiau kaltinamojo pasirinktas būdas nebuvo adekvatus kilusiam konfliktui išspręsti – V. A. neturėjo jokio teisėto pagrindo prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą.

Kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius liudytojų parodymus ir pagrįstai nustatė pavartoto fizinio smurto faktą. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1, b. l. 23), kad susistumdė su prie jo namų atėjusiu ir į terasą užlipusiu vyru – V. A., vienas kitą stūmė rankomis, kas toliau vyko, jis neatsimena, nes prarado sąmonę, atsigavęs buvo šoko būsenos, atmintis grįžo tik ligoninėje. Jis darė prielaida, kad jam galėjo būti smogta metaline pakabos dalimi arba rankos pirštais padaryta kraujosruva. Apylinkės teismo posėdžio metu patikslino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė (t. 2, b. l. 22), kad N. L., jam grįžus iš ligoninės, pasakė, jog jį spardė kojomis. Liudytoja A. N. teismo posėdžio metu parodė (t. 2, b. l. 26, t. 1, b. l. 68), kad iš toli nematė, ką V. A. darė, nes terasa aukščiau, bet jai iš jo judesių atrodė, kad spardo, kaip vėliau suprato, nukentėjusįjį. Užbėgus laiptais pamatė, kad terasoje ant grindų guli nukentėjusysis R., jis kriokė, šalia buvo žmogus, kurio ji paklausė, ką jis padarė. Pastarasis pasakė, kad kirto vamzdžiu per galvą ir atjungė. Tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja N. L., kuri teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad A. A. pasisakė, jog su ta pakaba „atjungė“ R., ir dar sakė, nebijokit, tuoj atsigaus. Liudytoja V. P. – nukentėjusiojo sugyventinė – parodė (t. 2, b. l. 24, t. 1 b. l. 64), kad po įvykio jam buvo sudaužtas sprandas, galbūt su metaliniu strypu, kuris buvo numestas verandoje. Po įvykio jam buvo galvos, abiejų rankų skausmai, jis gėrė vaistus. Parodė, jog kartu gyvena virš 10 m., iki įvykio nesiskundė jokiais negalavimais. Iš pradžių gydėsi tepalais, tačiau skausmams nepraėjus, kreipėsi į gydytojus. Pavartoto fizinio kontakto faktą patvirtina ir liudytojas T. T. (t. 2, b. l. 27, t. 1, b. l. 56), kuris parodė, kad įvykio metu vyko apsistumdymas. R. kažkaip sukosi, griebė už metalinės pakabos, kuri buvo verandoje, V. A. taip pat griebė už pakabos ir nukentėjusįjį stumtelėjo ir tada nukentėjusysis parkrito. V. A. tampė nukentėjusįjį už ausies ir traukė link laiptų. Liudytojas R. T. (t. 2, b. l. 28, t. 1, b. l. 66) taip pat parodė, kad tarp jų įvyko grumtynės. Ikiteisminio tyrimo metu V. A. nepripažino savo kaltės, davė analogiškus parodymus (t. 1, b. l. 139–140) ir apylinkės teismo posėdžio metu bei parodė (t. 2, b. l. 21–22), kad nukentėjusysis kažkaip sukosi ir neišlaikė pusiausvyros. Tačiau patvirtino, kad jis turėjęs fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju – pripažino, jog buvo jį suėmęs už rankos, nes pastarasis rankoje turėjo balionėlį, ir ausies, bei tokiu būdu bandė jį priversti nueiti atsiprašyti žmonos. Be to, patvirtino ir tai, kad jis nukentėjusįjį pastūmė, nes šis prieš jį užsimojo sugriebta metaline pakaba, po to nukentėjusysis parkrito ant grindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas apeliacinio skundo argumentą, jog apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas samprotavimais ir teiginiu, jog nėra objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę dėl pavartoto smurto, vertina kaip nepagrįstą. Konstatuotina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti teisme apklaustų liudytojų parodymais. Duoti parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys byloje esantiems duomenims ir juos patvirtinantys, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde. Taip pat nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, jog apylinkės teismas skyrė itin daug dėmesio nukentėjusiojo R. G., jo pažįstamų liudytojų N. L. ir A. N. parodymams, šiuos parodymus nepagrįstai privilegijuodamas prieš V. A. ir jo draugų parodymus. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį sprendimą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą ir pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus, išanalizuoti liudytojų parodymus ir priimti teisingą bei pagrįstą nutarimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje remdamasis įrodymų visuma pagrįstai nurodė, jog V. A. nukentėjusiajam R. G. dėl patirtos stuburo kaklinės dalies raiščių patempimo ir kairio peties lanko raumenų plyšimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš 2015 m. lapkričio 23 d. specialisto išvados Nr. G2182/15(03) (t. 2, b. l. 74–76) matyti, kad R. G. nustatyti sužalojimai: galvos sumušimas, kaklo (stuburo kaklinės dalies) raiščių patempimas ir kairio antdyglinio bei podyglinio raumenų plyšimas. Sužalojimai padaryti buka jėga, paaiškinami dviem poveikiais, atitinka V. A. ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto laiką. Išvadoje konstatuojama, kad R. G. patirtas stuburo kaklinės dalies raiščių patempimas ir kairio peties lanko raumenų plyšimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialistas D. V. šias išvadas patvirtino ir apylinkės teismo posėdžio metu nurodydamas, kad kairio peties lanko raumenų plyšimas yra būdingas netiesioginio kontakto traumai – jis gali būti patiriamas griūnant nepatogiai. Teisme apklaustas gydytojas V. J. nurodė, kad nukentėjusiojo kairio antdyglinio bei podyglinio raumenų plyšimas atsiradęs neseniai, yra trauminio pobūdžio. Trauma galėjo atsirasti griūnant nepatogiai arba gali būti padaroma vienu spyriu gulinčiam asmeniui.

Šias išvadas vertinant kartu su byloje apklaustų asmenų parodymais ir kitas byloje esančiais įrodymai patvirtintina, kad nukentėjusiajam R. G. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinime nustatytu laiku ir aplinkybėmis. Iš nukentėjusiojo, liudytojų, taip pat ir paties kaltinamojo parodymų matyti, kad fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju turėjo tik V. A., todėl apygardos teismui kaip ir apylinkės teismui nekyla abejonių dėl traumos atsiradimo laiko ir priežastinio ryšio tarp 2015 m. rugpjūčio 28 d. apie 15 val. įvykusio konflikto ir jo metu atsiradusių sužalojimų. Apeliantas taip pat kelia klausimą, kodėl nukentėjusysis ilgą laiką delsė kreiptis į medikus dėl kairės rankos sumušimo, nurodo, kad nukentėjusysis delsimo paaiškinti negali, tačiau apygardos teismas įvertinęs bylos duomenis nustatė, kad nukentėjusysis nurodė, kad Priėmimo skyriuje jam buvo išrašyti vaistai nuo skausmo, juos po 10 dienų nustojus vartoti pradėjo jauti kairės rankos skausmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl V. A. kaltės nukentėjusiajam R. G. padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo kaltė grindžiama teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes, dėl to nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, tuo labiau abejoti padarytomis išvadomis. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir grindžiamas tik samprotavimais bei prielaidomis, nepagrįstas.

Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas ištyrė visus įrodymus, tinkamai atliko nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų įvertinimą, pakankamai detaliai išnagrinėjo ir aptarė byloje nustatytas aplinkybes bei pateikė išsamius argumentus dėl atitinkamų įstatymo nuostatų taikymo. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas juos nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Palangos miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl jį naikinti ar keisti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą iš nuteistojo V. A. valstybei priteisti 28,95 euro turėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju padavė nuteistasis, o nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas. Valstybė turi užtikrinti galimybę nuteistajam gintis. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš V. A. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą, Nr. NTP-7-9296 priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, antrinę teisinę pagalbą tiekiant V. A., atmesti.