Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. skundą atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl užmokesčio, delspinigių bei žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjai nemokėjo darbo užmokesčio iki pat 2011 m. gruodžio mėnesio. Už 2011 m. spalio ir lapkričio mėnesius darbo užmokestis buvo sumokėtas tik 2011 m. gruodžio 23 d. Tiek įstatymai, tiek Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentas nurodo, kad atlyginimas mokamas kartą per mėnesį, tačiau kaip nurodo pareiškėja, tik daugiau nei po metų, t. y. 2012 m. liepos 19 d., meras pasirašė potvarkį Nr. M1-29 ir pavedė savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui išmokėti pareiškėjai atlyginimą už 2011 m. balandžio–rugsėjo mėnesius. Praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo potvarkio pasirašymo darbo užmokestis dar nebuvo išmokėtas. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėja, atsakovė tik po to, kai buvo kreiptasi į teismą, t. y. 2012 m. lapkričio 22 d., pervedė pareiškėjai 293,36 Lt už darbą atliekant savivaldybės tarybos narės pareigas už laikotarpį nuo 2011-04-14 iki 2011-09-30.

Nors ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio neliko, pareiškėja prašo priteisti delspinigius nuo tos dienos, kai pradėjo vykdyti tarybos nario pareigas, t. y. 2011 m. balandžio 14 d., iki tada, kada buvo išmokėtas darbo užmokestis – 2012 m. lapkričio 22 d. Nurodė, kad LR DK 207 str. 1 d. įtvirtinta – jeigu dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymo nustatyto dydžio delspinigiai, detaliau delspinigių išmokėjimo tvarką ir jų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. A1-32, kuriuo patvirtintas delspinigių dydis 0,07 procento.

Taip pat pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovės veiksmų ji patyrė moralinę žalą, kurią vertina 1 Lt. Teigia, kad norėdama gauti atlyginimą už darbą ji turėjo ne kartą klausti, rašyti raštus, skirti šiai situacijai papildomo laiko, kurį būtų galėjusi skirti kitiems darbams.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos D. Š. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės delspinigius už dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį bei moralinę žalą, kurią įvertino 1 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja D. Š. 2011 m. balandžio 14 d. pradėjo vykdyti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nario pareigas. Kaip patvirtina byloje esanti medžiaga, atlyginimą už 2011 m. balandžio–rugsėjo mėnesius Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjai išmokėjo 2012 m. lapkričio 22 d. (b. l. 17). Kaip nurodė atsakovė, atlyginimas pareiškėjai nebuvo mokamas todėl, kad ji nevykdė savo pareigos pateikti pažymą apie pagrindinėje darbovietėje negautą atlyginimą už laiką, praleistą tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, taip pat už laiką vykdant kitas savivaldybės tarybos nario pareigas.

Atlygintinumas už savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimą įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje.

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų narių pagrindinėje darbovietėje negautas atlyginimas už laiką, praleistą tarybos, komitetų, komisijų, kolegijos posėdžiuose, taip pat už laiką, praleistą vykdant kitas savivaldybės tarybos nario pareigas, mokamas Vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą – Vietos savivaldos įstatymą. Šio įstatymo 26 str. 1 d. nustatyta, kad tarybos nariams, išskyrus merą ir mero pavaduotoją, už darbo laiką atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Šis atlyginimas apskaičiuojamas pagal skelbiamą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydį atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, kurio trukmė patvirtinama reglamente nustatyta tvarka. Šio atlyginimo dydį nustato savivaldybės taryba.

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 29 d. sprendimu (toliau – ir Reglamentas) Nr. T1-326, 199.1 punkte buvo nustatyta, kad „tarybos nariams, išskyrus Merą ir Mero pavaduotoją (etatinį), už darbą atliekant Savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Apmokama tuo atveju, kai Savivaldybės tarybos narys pagrindinėje darbovietėje negauna atlyginimo už laiką, praleistą Tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, taip pat už laiką, vykdant kitas Savivaldybės tarybos nario pareigas. Šis atlyginimas (užmokestis) apskaičiuojamas pagal skelbiamą VMDU dydį jo neviršijant ir atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, kurio trukmė nustatoma registruojant dirbtą laiką sekretoriato apskaitos žurnale“. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-198, 192.1 punkte nustatyta, kad Tarybos nariams, išskyrus Merą ir Mero pavaduotojus, už darbo laiką atliekant Tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). 192.1.7 punkte nurodyta, kad apmokama tuo atveju, kai pateikiama pažyma apie pagrindinėje darbovietėje negautą atlyginimą už laiką praleistą tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, taip pat už laiką, vykdant kitas Savivaldybės tarybos nario pareigas, mokamas Vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-294 pakeitė Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentą, patvirtintą Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-198 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento naujos redakcijos patvirtinimo“.

Teismas, atsižvelgdamas į abi ginčo laikotarpiui aktualias Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento redakcijas, daro išvadą, kad nors iki 2011 m. liepos 29 d. galiojusioje Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento redakcijoje buvo nuostata, kad tarybos nariui apmokama tuo atveju, kai savivaldybės tarybos narys pagrindinėje darbovietėje negauna atlyginimo už laiką, praleistą Tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, tačiau tik Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-198 patvirtintoje Mažeikių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento redakcijoje tarybos nariams atsirado pareiga pateikti pažymą apie pagrindinėje darbovietėje negautą atlyginimą.

Teismas pažymi, kad kaip 2012 m. liepos 4 d. nutartyje išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atlygintinumą už savivaldybės tarybos nario pareigų vykdymą reglamentuoja Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir Vietos savivaldos įstatymas, kuris šiuo atveju yra specialusis įstatymas, todėl tarybos nariams apskaičiuojant apmokėjimą už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas turi būti taikomos Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose atlyginimas tarybos nariams nesiejamas su atlyginimu, mokamu už tą patį laiką pagrindinėje darbovietėje. Pažymėtina, kad reglamente nustatoma darbo laiko trukmė, už kurį mokamas atlyginimas (uždarbis) tarybos nariui, o įstatyme – atlyginimo (uždarbio) mokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2012). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu abi Reglamento redakcijos buvo galiojančios, jų teisėtumas nebuvo ginčijamas, abi ginčo šalys privalėjo jo laikytis ir jį vykdyti.

Konstatuotina, kad nors iki 2011 m. liepos 29 d. galiojusioje Reglamento redakcijoje buvo nustatyta, kad tarybos nariui apmokama tuo atveju, kai savivaldybės tarybos narys pagrindinėje darbovietėje negauna atlyginimo už laiką, praleistą Tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, tačiau nebuvo nuostatos, įpareigojančios tarybos narius pateikti informaciją apie pagrindinėje darbovietėje negautą darbo užmokestį. Atsakovei Vietos savivaldos įstatyme yra nustatyta pareiga apmokėti tarybos nariui už darbą. Šios pareigos atsakovė nevykdė. Mažeikių rajono savivaldybės meras tik 2012 m. liepos 19 d. priėmė potvarkį Nr. M1-29 „Dėl apmokėjimo už tarybos narės D. Š. darbą“, kuriuo pavedė savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui išmokėti atlyginimą savivaldybės tarybos narei D. Š. už tarybos narės darbą už 2011 m. balandžio–rugsėjo mėnesius. Darbo užmokestis už minėtą laikotarpį pareiškėjai buvo išmokėtas 2012 m. lapkričio 22 d. 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. T1-198 patvirtintos Reglamento redakcijos 192.1.7 punktas (pakeistas Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-294) nustatė, kad tarybos nariui už darbą apmokama tuo atveju, kai pateikiama pažyma apie pagrindinėje darbovietėje negautą atlyginimą už laiką, praleistą tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose, taip pat už laiką, vykdant kitas savivaldybės tarybos nario pareigas; atlyginimas mokamas Vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovė neteisėtai pareiškėjai nemokėjo už darbą atliekant tarybos nario pareigas už 2011 m. balandžio–liepos mėnesius.

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos delspinigius už laiku negautą atlyginimą už darbą.

Konstitucijos 48 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nei Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, nei Vietos savivaldos įstatymas nereglamentuoja delspinigių mokėjimo valstybės politikams.

Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia, Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą (patikėtą) darbą, pagal Konstituciją kyla teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 str.) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Taip pat teisingas darbo užmokestis yra viena iš pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus interesus. Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, Konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisinės valstybės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti besiremdamos teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Teisinio saugumo principas reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai.

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui bei Vietos savivaldos įstatymui nesureglamentavus delspinigių apmokėjimo valstybės politikams gali būti pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, t. y. valstybės politikai, laiku negavę užmokesčio už atliktą darbą, atsiduria nelygiavertėje padėtyje, lyginant su kitais dirbančiaisiais. Tokiu būdu gali būti pažeidžiamas ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti besiremdamos teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Darbo kodekso 207 str. nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pareiškėjai atlyginimas už tarybos narės darbą už 2011 m. balandžio–liepos mėnesius buvo išmokėtas 2012 m. lapkričio 22 d. (b. l. 17). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 patvirtino delspinigių dydį – 0,07 procento. Delspinigių dydį sudaro 0,07 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei tai, kad kaip jau konstatuota šiame sprendime, atsakovė neteisėtai nemokėjo pareiškėjai atlyginimo už darbą už 2011 m. rugsėjo–liepos mėnesius, pareiškėjai D. Š. iš atsakovės priteistina 77,70 Lt delspinigių suma už minėtą laikotarpį.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl atsakovės veiksmų patyrė moralinę žalą, kurią vertina 1 Lt.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis) – tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Mažeikių rajono savivaldybės administracijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais.

Kaip jau šioje byloje nustatyta, atsakovė nevykdė pareigos mokėti pareiškėjai priklausančio atlyginimo už tarybos narės darbą. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), kaip sąlygą viešajai atsakomybei kilti. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjos paaiškinimai dėl žalos yra abstraktūs, ji tik nurodė, kad norėdama gauti priklausantį atlyginimą turėjo rašyti raštus, gaišti laiką. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (LR CK 6.271 str. prasme).

Teismo nuomone, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą. Minėta, kad nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos reikalavimas dėl 1 Lt moralinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 4 p. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti D. Š. iš atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 77,70 Lt (septyniasdešimt septynis Lt 70 ct) delspinigių.

Pareiškėjos D. Š. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.