- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-02
- Bylos Nr.
- A-858-2129-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02201-2009-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- sodininkų bendrija „ŽALESA 2“
- Advokatai
- Asta Astrauskienė
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Lilijai Krezub,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos), (trečiasis suinteresuotas asmuo – sodininkų bendrija „ŽALESA 2“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. S. skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA) (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. parengti J. S. naudojamo žemės sklypo Nr. 381, esančio sodininkų bendrijoje „Žalesa-2“, Pranciškonių viensėdyje, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone (toliau – ir Bendrija), pirkimo–pardavimo sutartį bei suderinti šio žemės sklypo (toliau – ir Žemės sklypas) kadastrinius matavimus; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VAVA, 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėja J. S. 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VAVA, 5 000 litų neturtinę žalą ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 1989 m. balandžio 5 d. ji yra teisėta 0,062 ha dydžio sodo sklypo Nr. 381, esančio Bendrijoje, naudotoja. 2007 m. balandžio 17 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) su prašymu priimti sprendimą dėl minėto sklypo kadastrinių matavimų suderinimo, o 2007 m. liepos 2 d. kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti jai privatizuoti minėtą sklypą. 2009 m. lapkričio 25 d., t. y. praėjus dvejiems su puse metų po prašymų pateikimo, J. S. gavo Žemėtvarkos skyriaus raštą, iš kurio galima padaryti išvadą, kad J. S. prašymai atmesti dėl to, kad 2009 metais J. S. ir J. S. (J. S.) įgaliotas atstovas I. S. (I. S.) pateikė Žemėtvarkos skyriui 2009 m. kovo 27 d. įgaliojimą ir prašymą dėl žemės sklypo Nr. 381 privatizavimo procedūros sustabdymo; bei kad J. S. pateiktas Bendrijos 2006 m. rugsėjo 9 d. valdybos narių posėdžio protokolas nesuteikia jai teisės privatizuoti minėtą valstybinės žemės sklypą, taip pat, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone 1992 m. spalio 21 d. potvarkio Nr. 1491 p priedėlyje Nr. 15 Bendrijos privatizuojamų sklypų sąraše nenurodyta, kieno vardu privatizuojamas žemės sklypas Nr. 381, todėl J. S. gali įsigyti Žemės sklypą tik aukciono būdu. Žemėtvarkos skyriaus atsisakymas atlikti veiksmus dėl sklypo kadastrinių matavimų suderinimo bei sklypo privatizavimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, J. S. nepažįsta Žemėtvarkos skyriaus 2009 m. lapkričio 25 d. rašte paminėtų Igorio, Jelenos ir J. S., jie neturi ir negali turėti jokių teisių į Žemės sklypą, todėl negalėjo pateikti Žemėtvarkos skyriui savo reikalavimus grindžiančių dokumentų.
Pareiškėja pažymėjo, kad jos, kaip Žemės sklypo teisėtos naudotojos, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės), t. y. J. S. turi teisę pirkti sklypą be aukciono teisės aktuose nustatyta tvarka. Vadovaudamasi Taisyklių 21 punkto nuostatomis, J. S. pateikė Žemėtvarkos skyriui prašymą parduoti valstybinės žemės sklypą, savo lėšomis 2006 m. lapkričio 27 d. parengtą sklypo planą ir visų patvirtinančių jos tapatybę bei teisių į sklypą dokumentų originalus bei kopijas, todėl Žemėtvarkos skyrius neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti atlikti Taisyklių 28 punktu nustatytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1989 m. balandžio 5 d. J. S. buvo priimta į Bendrijos narius ir jos naudojimui buvo suteiktas Žemės sklypas. Nuo to laiko iki šiol J. S. mokėjo nario mokesčius. 1992 m. kovo 31 d. J. S. kreipėsi į Žemėtvarkos valdybą su prašymu parduoti jai Žemės sklypą, 1992 m. spalio 17 d. pagal mokėjimo pranešimą bei žemės sklypo įkainojimo aktą už sklypą sumokėjo Vilniaus savivaldybei 528 rub. investiciniais čekais, 118 rub. – už dokumentų rengimą ir įforminimą, bei 300 rub. – valstybinį mokestį. Jeigu, kaip nurodė 2009 m. lapkričio 25 d. rašte Žemėtvarkos skyrius, Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone 1992 m. spalio 21 d. potvarkio Nr. 1491 p priedėlyje Nr. 15 Bendrijos privatizuojamų sklypų sąraše nenurodyta, kieno vardu privatizuojamas žemės sklypas Nr. 381, tai įvyko ne dėl jos kaltės, o dėl valdininkų netinkamo savo pareigų atlikimo. 2006 m. rugsėjo 9 d. Bendrijos valdybos posėdžio protokolo Nr. 7 kopiją J. S. pateikė Žemėtvarkos skyriui ne tam, kad, kaip teigiama 2009 m. lapkričio 25 d. rašte, suteikti jai teisę privatizuoti minėtą valstybinės žemės sklypą, o tam, kad patvirtintų teisėto naudojimo Žemės sklypu faktą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 42–44) su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos J. S. 2007 m. liepos 2 d. prašymą Nr. 4835-(1.9), 2009 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 4337-(1.12) (toliau – ir Raštas) atsisakė sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nes pareiškėja J. S. nepateikė dokumento, įrodančio Žemės sklypo, suteikimo fakto, kaip to reikalauja Žemės įstatymas. Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) yra apskričių viršininkai, valstybės turto privatizavimo institucijos, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas valstybes nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius, kiti įstatymų nustatyti subjektai. Sodininkų bendrijos samprata įtvirtinta Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, o bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjiško sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Taigi, sodininkų bendrijos ir jų valdymo organai nepriskirti prie subjektų, turinčių teisę valdyti valstybinės žemės sklypus ir jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, nuomoti arba perduoti naudotis, taip pat patvirtinti teisėto naudojimo faktą, todėl pareiškėjos J. S. skundas, kuriame remiamasi Bendrijos valdybos posėdžio 2006 m. rugsėjo 9 d. protokolu Nr. 7 yra nepagrįstas, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, atsisakęs sudaryti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjai J. S. nepateikus tinkamo teisėtą naudojimąsi patvirtinančio dokumento, numatyto Taisyklių 21 punkte, pasielgė teisėtai ir pagrįstai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „ŽALESA 2“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 34) nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 13 d. visuotiniame Bendrijos narių susirinkime buvo išrinkta nauja valdyba ir nauja valdybos pirmininkė V. Č.. Perėmus dokumentus iš ankstesniojo valdybos pirmininko, buvo atlikta šių dokumentų inventorizacija, kurios metu buvo nustatyta, kad sodininkų bendrijos narių sąrašuose Žemės sklypo valdytoja yra Bendrijos narė J. S., tačiau nurodyti skirtingi gyvenamosios vietos adresai. Kadangi kituose pirminiuose dokumentuose nurodoma tik pavardė ir vardas, o pats Žemės sklypas ilgą laiko tarpą buvo neprižiūrimas, mokesčiai mokami netvarkingai, be to, buvo susidariusi skola, pati Bendrijos narė visuotiniuose Bendrijos narių susirinkimuose nedalyvaudavo, nustatyti, kuriai iš šių abiejų J. S. skirtas sklypas Nr. 381 valdyba negalėjo, todėl, siekiant apsaugoti Bendrijos narių interesus, buvo kreiptasi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl šio sklypo privatizacijos sustabdymo iki to periodo, kol bus nustatyta tikra Žemės sklypo savininkė. Prisiskambinus J. S., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, ir pasidomėjus, kodėl netvarkomas sklypas ir kodėl nemokami mokesčiai už sklypą, esantį Bendrijoje, atsakymo, kad šioje sodų bendrijoje ši moteris sklypo neturi, nesulaukta. Todėl, kai J. S. sumokėjo skolą Bendrijai, valdybos pirmininkė išdavė jos įgaliotam asmeniui, t. y. jos sūnui, pažymą apie narystę ir valdomą sklypą, skirtą Žemėtvarkos skyriui. Kodėl senuose Bendrijos narių sąrašuose nurodyti skirtingi adresai ir telefonai, Bendrijos atstovė paaiškinti negali. Kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, gyvena dvi J. S., negalėjo numatyti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu (b. l. 121–125) administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjos J. S. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukė; likusioje dalyje pareiškėjos J. S. skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Taisyklių 21 punkto 5 papunktyje nustatyta, jog sodininkų bendrijų nariai ir kiti fiziniai asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje pageidaujantys pirkti jų naudojamus valstybinės žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pagal valstybinės žemės sklypų buvimo vietą pateikia dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi valstybinės žemės sklypu, jeigu jame nėra statinių. J. S. nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, t. y. dokumentų, įrodančių Žemės sklypo suteikimo J. S. faktą, o šio sklypo įkainavimas, mokėjimai už sklypą, sklypo matavimai, J. S. prašymas dėl sklypo pirkimo, Bendrijos nario bilietas nėra pagrindas Tarnybai parduoti J. S. Bendrijoje esantį sklypą be aukciono. sodininkų bendrijos ir jų valdymo organai nepriskirti prie subjektų, turinčių teisę valdyti valstybinės žemės sklypus ir jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, nuomoti arba perduoti naudotis, taip pat patvirtinti teisėto naudojimo faktą, todėl Bendrijos valdybos posėdžio 2006 m. rugsėjo 9 d. protokolas Nr. 7, kuriuo J. S. leidžiama privatizuoti 6,2 aro žemės sklypą Nr. 381, nėra pagrindas įpareigojantis Tarnybą sudaryti su J. S. sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei suderinti Žemės sklypo kadastrinius matavimus. Vidaus reikalų ministerijos medicinos centro 2010 m. liepos 20 d. raštas Nr. 45R-1234, kuriame nurodoma, kad J. S. buvo suteiktas žemės sklypas Bendrijoje, taip pat nėra pagrindas įpareigojantis Tarnybą sudaryti su J. S. sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei suderinti Žemės sklypo kadastrinius matavimus, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių realų bei teisėtą minėto Žemės sklypo suteikimo J. S. faktą. Teismas padarė išvadą, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Žemės sklypo, esančio Bendrijoje, teisėto suteikimo J. S., todėl aplinkybės dėl kelių J. S. suinteresuotumo šiuo sklypu, dėl įgalioto asmens I. S. pareikšto prašymo dėl privatizavimo procedūros sustabdymo, teismo padarytoms išvadoms, kad J. S. nepateikė dokumentų, įrodančių Žemės sklypo suteikimo J. S. faktą, reikšmės neturi, o minėti faktai, susiję su tapačiomis pavardėmis bei reikalavimais minėto Žemės sklypo atžvilgiu įvyko dėl neatidžių ir netikslių VAVA bei Bendrijos atstovų veiksmų.
III.
Pareiškėja J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 128–130) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą parengti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei suderinti Žemės sklypo kadastrinius matavimus. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymima, kad byloje yra įrodyta, jog dar 1992 m. Žemės sklypo naudojimo pagrindą ir teisėtumą vertino Vilniaus rajono valdyba. Pareiškėja, turėdama teisę įsigyti Žemės sklypą, Žemėtvarkos tarnybai pateikė prašymą, kuriuo prašė leisti įsigyti Žemės sklypą. Pareiškėja yra sumokėjusi už Žemės sklypą, bet nenuvyko pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl procedūra nebuvo baigta.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151–153) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareiškėja nepateikė dokumento, įrodančio Žemės sklypo suteikimo faktą. To neįrodo Bendrijos valdybos posėdžio protokolas. Bendrija neįgaliota valdyti valstybinės žemės klypus ir jais disponuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos parengti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir suderinti šio Žemės sklypo kadastrinius matavimus.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, konstatavęs, kad pareiškėja atsakovui nepateikė teisės aktų reikalaujamo dokumento, konkrečiai, dokumento, įrodančio Žemės sklypo suteikimo jai faktą, pareiškėjos skundą atmetė.
Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ir mano, kad byloje pakanka įrodymų, įrodančių Žemės sklypo suteikimo pareiškėjai faktą.
Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma būtina įvertinti byloje taikytiną teisinį reguliavimą, o po nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjos reikalaujamus veiksmus.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių (Žin., 2004, Nr. 167-6129) nuostatos. Taisyklių 21 punkto 5 papunktyje nurodyta, kad sodininkų bendrijų nariai ir kiti fiziniai asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje pageidaujantys pirkti jų naudojamus valstybinės žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pagal valstybinės žemės sklypų buvimo vietą privalo pateikti, be kita ko, dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi valstybinės žemės sklypu, jeigu jame nėra statinių. Kaip matyti iš šios teisės normos turinio, joje aiškiai nurodoma, kad asmuo, norintis pirkti valstybinės žemės sklypą, be kitų dokumentų, privalo pateikti ir dokumentą, kuris įrodytų, jog asmeniui šis žemės sklypas buvo suteiktas, kad jis yra teisėtas šio sklypo naudotojas.
Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovui toks dokumentas pateiktas nebuvo. Jis nėra pateiktas ir teismui. Šios faktinės aplinkybės neginčija ir pareiškėja, kuri apeliaciniame skunde (b. l. 129) nurodo, kad nežiūrint to, jog toks dokumentas pateiktas nebuvo, kiti dokumentai pagrindžia Žemės sklypo suteikimo pareiškėjai faktą ir teisėtumą. Įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija tokiam teiginiui nepritaria.
Pažymėtina, kad iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, jog kiti valstybės institucijų išduoti dokumentai vienareikšmiškai įrodo, jog pareiškėja teisėtai naudojasi valstybinės žemės sklypu.
Nors LR vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro 2010 m. liepos 20 d. rašte Nr. 45R-1234 (b. l. 104) nurodoma, kad pareiškėjai buvo suteiktas žemės sklypas sodų bendrijoje „Žalesa 2“, iš rašto turinio nėra aišku, kokia institucija, kada priėmė tokio pobūdžio sprendimą. Be to, turint galvoje tai, kad minėtame rašte nurodoma, jog įstaigoje nesaugomi minėtą aplinkybę patvirtinantys dokumentai, nėra aišku, kokiu apskritai pagrindu padaryta pirmiau minėta išvada, jog pareiškėjai žemės sklypas buvo suteiktas. Be to, ir Lietuvos ypatingasis archyvas, ir Lietuvos valstybės naujasis archyvas atsakė (b. l. 105-106) nurodė, kad aptariamą faktinę aplinkybę patvirtinančių dokumentų neturi. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad 1992 m. sodininkų bendrijos „Žalesa 2“ valdybos posėdžio protokole, kuriame nurodyti žemės sklypai, dėl kurių privatizavimo nutarta kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybę, pareiškėjos valdomas Žemės sklypas nėra nurodytas (b. l. 47-49). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti dokumentai (konkrečiai, sklypo įkainojimo aktas, Žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektas) taip pat negali būti laikomi Taisyklių 21 punkto 5 papunktyje nurodytu dokumentu, nes jie nėra dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjai buvo suteiktas Žemės sklypas.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus.
Kaip minėta, šioje byloje vertinamas atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus teisėtumas ir pagrįstumas, todėl, atitinkamai, joje nėra ir negali būti nustatinėjami tam tikri juridinę reikšmę turintys faktai. Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų, jog nežiūrint to, kad atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus tokio atsisakymo momentu buvo teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėja nebuvo pateikusi teisės aktu reikalaujamo dokumento, toks atsisakymas turėtų būti pripažįstamas kaip neteisėtas, arba reikštų, kad juridinę reikšmę turintį faktą privalo nustatinėti pats atsakovas, tačiau jam teisės aktai tokios teisės nesuteikia. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 446 straipsnį bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškimai privalo būti paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, o pats juridinę reikšmę turintis faktas nustatinėjamas tuo atveju, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 445 straipsnis). Atitinkamai teisėjų kolegija pažymi, kad nesant galimybės gauti dokumentą, kurio pagrindu pareiškėja naudojasi valstybinės žemės sklypu, pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.