- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-23
- Bylos Nr.
- eI2-894-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07033-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau - ir Bendrovė, ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, ir Tarnyba) direktoriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 4-8404 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ padaryto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimo ir piniginės baudos paskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir pripažinti, kad Bendrovė nepadarė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ, ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimo, bei Bendrovės padarytą 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą pripažinti mažareikšmiu, už kurį netaikytina poveikio priemonė; 2) priteisti iš atsakovo visas Bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Bendrovė vykdo įvairią su virtualiosiomis valiutomis susijusią veiklą, įskaitant, bet neapsiribojant, atsiskaitymų virtualiosiomis valiutomis apdorojimo paslaugų teikimą, virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus paslaugų teikimą bei prekybą dovanų kortelėmis. Dalis Bendrovės veiklos atitinka virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus (kaip apibrėžta PPTFPĮ 2 straipsnio 22⁴ dalyje) veiklos požymius, todėl Bendrovė yra registruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre kaip virtualiųjų valiutų keityklos operatorius. Atitinkamai Bendrovės veiklos daliai yra taikomi PPTFPĮ nustatyti reikalavimai, kuriuos Bendrovė, veikdama kaip virtualiųjų valiutų keityklos operatorius, įgyvendina.
Nurodo, kad FNTT 2022 m. gegužės 25 d. pagal pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas Bendrovės veiklos patikrinimas (toliau – ir Patikrinimas), siekiant nustatyti, ar Bendrovėje nuo 2020 m. liepos 1 d. tinkamai vykdyti bei vykdomi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, įskaitant, bet neapsiribojant kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu ir tikrinimu, rizikos vertinimu pagrįsto metodo įdiegimu, kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, dalykinių santykių ir (arba) kliento operacijų stebėsena, pranešimų teikimu FNTT, registracijos žurnalų tvarkymu ir informacijos saugojimu, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimu, tarptautinių finansinių sankcijų, ribojančių priemonių įgyvendinimu.
Pažymi, kad FNTT Pinigų plovimo valdybos priežiūros skyriaus 2022 m. liepos 21 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 4-6117 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) buvo užbaigtas Bendrovės Patikrinimas, nurodant, kad nustatyti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies; 22 straipsnio 1 dalies; 29 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimai. FNTT Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko 2022 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu (toliau – ir Pradinis pranešimas) Bendrovė buvo informuota apie tai, kad FNTT, siekdama nustatyti, ar Bendrovė nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tinkamai vykdė bei vykdo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pagal 2022 m. gegužės 25 d. pavedimą atlikti patikrinimą Nr. (duomenys neskelbtini), atliko Bendrovės veiklos patikrinimą. Pradiniame pranešime buvo nurodyta, kad užbaigus Bendrovės patikrinimą buvo nustatyti galimi PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies; 22 straipsnio 1 dalies; 29 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimai. Tačiau, minėtame pranešime, apibūdinant Bendrovei inkriminuojamus galimus PPTFPĮ pažeidimus, buvo pateiktas dviprasmiškas ir abejonių dėl tiriamo pažeidimo apimties keliantis galimų PPTFPĮ 9 straipsnio nuostatų pažeidimų aprašymas. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė, susipažinusi su Patikrinimo medžiaga, 2022 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą FNTT, kuriuo prašė patikslinti Pradiniame pranešime, o taip pat ir Tarnybinio pranešimo konstatuojamoje dalyje pateikiamą PPTFPĮ 9 straipsnio pažeidimų aprašymą, sukonkretinant bei aiškiai įvardinant, jog visi minimi PPTFPĮ 9 straipsnio pažeidimai yra kildinami tik iš Bendrovės veiklos, kuri susijusi su dovanų kuponų pardavimu. Bendrovės atstovas 2022 m. rugpjūčio 23 d. pateikė FNTT prašymą pratęsti terminą rašytinių paaiškinimų pateikimui iki 2022 m. rugpjūčio 30 d. FNTT 2022 m. rugpjūčio 24 d. el. laišku informavo Bendrovės atstovą, kad terminas pratęstas iki 2022 m. rugpjūčio 30 d. Bendrovė 2022 m. rugpjūčio 24 d., be kita ko, gavo Komisijos pirmininko 2022 m. rugpjūčio 24 d. pranešimą Nr. 25-12418 „Dėl prašymo patikslinti nagrinėjamų pažeidimų apimtį“ (toliau – ir Patikslintas pranešimas), kuriame nurodyta, kad Komisijai yra aišku, kad nustatyti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimai susiję išimtinai tik su Bendrovės veikla, susijusia su dovanų kuponų pardavimu įmonės klientams. Bendrovė 2022 m. rugpjūčio 30 d. raštu pateikė išsamius, detalius paaiškinimus dėl jai inkriminuotų PPTFPĮ reikalavimų pažeidimų. Pažymėjo, kad 2022 m. rugsėjo 29 d. įvyko Komisijos posėdis dėl galimo Bendrovės PPTFPĮ pažeidimo ir poveikių priemonių taikymo. Komisija 2022 m. spalio 12 d. priėmė išvadą Nr. 4-8316 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Išvada). Išvadoje konstatuota, kad Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 1, 12-16, 18 dalių, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šia Išvada Komisija pasiūlė už nurodytą pažeidimą Bendrovei skirti 16 530 Eur piniginę baudą. Išvados pagrindu FNTT direktorius priėmė Sprendimą, kuriame nurodoma, kad FNTT direktorius, be kita ko, vadovaudamasis Išvadoje, kuri yra sudėtine šio Sprendimo dalis, numatytomis aplinkybėmis ir motyvais, nutaria skirti Bendrovei 16 530 Eur pinginę baudą už PPTFPĮ 9 straipsnio 1, 12-16, 18 dalių, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą.
Teigia, kad Išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Sprendimas, nurodoma, kad Bendrovė, atlikdama sandorius virtualiąja valiuta lėšomis, kurių suma lygi arba viršija 1 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio ar virtualiąja valiuta, t. y. leisdama klientams už virtualiąją valiutą įsigyti dovanų korteles, nesilaikė kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nenustatinėjo klientų, kurie pirko dovanų korteles tapatybių, nerinko duomenų, reikalingų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui ir jų nesaugojo, klientams nebuvo pateikiamos anketos, siekiant pažinti klientą, nebuvo įgyvendintos kitos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu. Komisijos teigimu, įmokėję Išvadoje nurodomas sumas, Bendrovės klientai gavo mokėjimo priemonę (Bendrovė šią priemonę įvardija kaip dovanų kuponai) vėlesniems kliento atsiskaitymams atlikti. Komisijos vertinimu, ši Bendrovės klientams suteikiama priemonė yra iš esmės analogiška išankstinio apmokėjimo kortelei (mokėjimo priemonei) ir veikia taip pat, kaip mokėjimo kortelės: investuotos lėšos atitinka kreditą ir galima atsiskaityti už produktus iki šios sumos. Išvadoje nurodoma, kad tokiu būdu Bendrovė sudarė galimybes klientams įdėti virtualiąją valiutą į mokėjimo priemonę, kuri vėliau naudojama atsiskaitymams paslaugų teikėjui priimtina valiuta, todėl klientas atliko sandorį virtualiąja valiuta, o Bendrovė veikė kaip tarpininkas tarp kliento lėšų virtualiąja valiuta ir paslaugų teikėjui priimtinos valiutos. Pasak Komisijos, visais PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, įpareigotieji subjektai, neišskiriant subjekto vykdomos veiklos rūšies, privalo imtis priemonių nustatyti bei patikrinti kliento bei naudos gavėjo tapatybę. Kitaip tariant, Komisijos vertinimu, virtualiųjų valiutų keityklos operatorius turi taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones net ir toje savo veiklos dalyje, kuri nėra virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veikla.
Nurodo, kad Išvadoje taip pat nurodoma, kad Bendrovės Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė, laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. gegužės 17 d., vadovaujantis darbuotojas, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su FNTT, nebuvo paskirtas. Komisija atsižvelgė į Bendrovės pateiktus duomenis, kad A. A. nuo 2021 m. gegužės 1 d. ėjo darbuotojo, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT, pareigas, tačiau vertino, kad apie šio asmens paskyrimą, FNTT buvo informuota tik 2022 m. gegužės 17 d., todėl Komisija konstatavo, kad Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Mano, kad skundžiamas Sprendimas, o kartu ir Išvada, kaip sudėtinė Sprendimo dalis, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas FNTT klaidingai nustačius faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus esminių faktų, netinkamai aiškinant aptariamu atveju aktualų galiojantį teisinį reglamentavimą bei sąvoką „sandoris virtualiąja valiuta“, neatsižvelgus ir neįvertinus kitų teisės aktų nuostatų, reikšmingų nagrinėjamu atveju, dėl to buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad Bendrovė nesilaikė ir pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio nuostatas. Be to, skundžiamu Sprendimu bei Išvada, Bendrovės padarytas PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimas nepagrįstai nepripažintas mažareikšmiu, už kurį netaikytina poveikio priemonė.
Nurodo, kad Bendrovė nesutinka su skundžiamame Sprendime nurodytu PPTFPĮ pažeidimu dėl tariamo kai kurių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių netaikymo dovanų kortelių pirkėjų atžvilgiu. Bendrovės pagrįstu įsitikinimu, PPTFPĮ nereikalauja taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones parduodant dovanų korteles, kaip atsiskaitymą už jas priimant virtualiąsias valiutas. Kaip minėta, pasak Komisijos, Bendrovės parduodamos dovanų kortelės yra mokėjimo priemonė, kuri yra iš esmės analogiška išankstinio apmokėjimo kortelei (mokėjimo priemonei) ir veikia taip pat, kaip mokėjimo kortelės. Tokie Komisijos dėstomi teiginiai, pareiškėjos vertinimu, yra neteisingi, nepagrįsti ir neatitinka bei prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, į kuri visiškai neatsižvelgė ir kurio nevertino Komisija, pateikdama savo Išvadą. Priešingai skundžiamo Sprendimo teiginiams, dovanų kortelės nėra įprastinė mokėjimo priemonė ir joms nėra taikomi įstatymai, reglamentuojantys mokėjimo priemones.
Teigia, kad mokėjimo priemonių išleidimą ir kitus su mokėjimo priemonėmis susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas (toliau – ir Mokėjimų įstatymas). Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kuriais Mokėjimų įstatyme nustatyti reikalavimai nėra taikomi. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2015/2366 mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (toliau – ir Mokėjimo paslaugų direktyva), taikoma išimtis, kurios tikslas yra užtikrinti, kad kortelėms, kuriomis atsiskaityti galima tik labai ribotai, nebūtų taikomi tie patys įstatyminiai reikalavimai lyginant su įprastomis mokėjimo priemonėmis, kurios sudaro galimybę atsiskaityti iš esmės universaliai (t. y. su bet kuriuo asmeniu). Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad neproporcinga būtų reikalauti, kad tokios ribotos paskirties ir funkcionalumo kortelės patektų po tuo pačiu įstatyminiu režimu kaip bet kuri kita universalios paskirties ir funkcionalumo kortelė (pvz., bet kuri įprasta banko išleidžiama debetinė ar kreditinė kortelė), kadangi kitu atveju tokias ribotos paskirties ir funkcionalumo korteles galėtų išleisti tik kaip mokėjimo paslaugų leidėjai licencijuoti finansų rinkos dalyviai (bankai, kredito unijos, elektroninių pinigų įstaigos ar mokėjimo įstaigos). Daro išvadą kad, remiantis Mokėjimo paslaugų direktyvos bei Mokėjimų įstatymo nuostatomis, Bendrovės parduodamos dovanų kortelės nėra laikomos mokėjimo kortelėmis, kurioms yra taikomas mokėjimų paslaugų teisinis reguliavimas.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Bendrovės parduodamos dovanų kortelės būtent ir yra parduotuvių kortelės, konkrečių paslaugų kuponai, kuriais galima atsiskaityti tik labai ribotai (tik pas tokių dovanų kuponų išleidėjus) ir kuriems, remiantis Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 11 punktu bei Mokėjimo paslaugų direktyva, yra taikoma riboto tinklo išimtis. Dėl to, nors dovanų kortelėmis ir galima atsiskaityti su jas išleidusiais asmenimis (konkrečiais prekybininkais, kurio dovanų kortelė yra įsigyta), tačiau jos nėra universalios paskirties mokėjimo priemonė. Atsižvelgiant į nurodytą, skundžiamame Sprendime pateiktas teiginys, kad dovanų kortelė yra „iš esmės analogiška išankstinio apmokėjimo kortelei (mokėjimo priemonei) ir veikia taip pat, kaip mokėjimo kortelės“ prieštarauja Mokėjimo paslaugų direktyvai ir tokių kortelių teisinį statusą Lietuvoje nustatančiam Mokėjimų įstatymui ir jo nuostatoms. Mano, kad dėl minėtos riboto tinklo išimties, dovanų kortelių leidėjai ir jomis prekiaujantys asmenys (tarpininkai) neturi pareigos įgyvendinti jokių su mokėjimo paslaugų teikimu susijusių reikalavimų (nustatytų Mokėjimų įstatyme) ir tuo pačiu su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija susijusių reikalavimų (nustatytų PPTFPĮ). Akcentuoja, kad nors dovanų kortelėmis ir galima atlikti atsiskaitymą (panašiai kaip įprasta mokėjimo kortele), tačiau dovanų kortelėmis galima atlikti atsiskaitymą tik pas tą prekybininką, kuris tą dovanų kortelę priima. Dėl šio apribojimo, Mokėjimų įstatyme nustatyta, kad tokioms kortelėms nėra taikomi Mokėjimų įstatymo numatyti reikalavimai, kurie įprastai taikomi įprastoms mokėjimo kortelėms. Todėl Komisijos Išvadoje dėstomi teiginiai, kad Bendrovės parduodamos dovanų kortelės yra mokėjimo priemonė, kuri „iš esmės analogiška išankstinio apmokėjimo kortelei (mokėjimo priemonei) ir veikia taip pat, kaip mokėjimo kortelės“, yra nepagrįsti ir neatitinkantys aukščiau aptarto teisinio reguliavimo.
Pažymi, kad Bendrovė vykdo ne tik virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą, bet užsiima ir kita veikla, kurią Bendrovė turi teisę vykdyti. Viena iš Bendrovės veiklos rūšių yra prekyba dovanų kortelėmis. Skirtingai nei teigia Komisija savo Išvadoje, dovanų kortelių pirkimas-pardavimas nelaikytinas sandoriu virtualiąja valiuta, kadangi prekyba dovanų kortelėmis nėra virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veikla, o yra atskira veikla, kuri nepatenka į PPTFPĮ reguliavimo apimtį.
Teigia, kad tapatybės nustatymo priemonės (ir visos kitos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės) privalo būti taikomos, kai virtualiosios valiutos keitimo operacijos ar sandoriai virtualiąja valiuta yra atliekami lėšomis arba pačia virtualiąja valiuta. Kitaip tariant, virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veikla apsiriboja virtualiosios valiutos keitimo į kitas virtualiąsias valiutas sandoriais ir virtualiosios valiutos keitimo į įprastines valiutas (ir atvirkščiai) sandoriais. Taigi, pagal įstatymą sandoriai, kuriems taikomos PPTFPĮ nuostatos ir kurie laikytini sandoriais virtualiąja valiuta yra: virtualiosios valiutos keitimas į kitą virtualiąją valiutą; virtualiosios valiutos keitimas į teisinį valiutos statusą turinčią valiutą; teisinį valiutos statusą turinčios valiutos keitimas į virtualiąją valiutą. Tuo tarpu dovanų kortelės nėra nei virtualiosios valiutos, nei teisinį valiutos statusą turinčios valiutos (t. y. lėšos). Pažymi, kad sistemiškai aiškinant ir vertinant 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/843, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos ir iš dalies keičiamos direktyvos 2009/138/EB ir 2013/36/ES (toliau – ir Direktyva), kurią įgyvendinant 2019 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. XIII-2584 buvo priimti atitinkami PPTFPĮ pakeitimai, susiję su virtualiosiomis valiutomis, virtualiųjų valiutų keityklų operatoriais ir t. t., matyti, jog Direktyvos priėmimą ir PPTFPĮ pakeitimus sąlygojo virtualiųjų valiutų panaudojimas pinigų plovimui arba teroristų finansavimui tose srityse, kuriose tokia rizika ypatingai didelė – t. y. srityse, kuriose virtualioji valiuta keičiama į įprastinę (dekretinę) valiutą, elektroninius pinigus, kadangi šios priemonės gali būti tiesiogiai panaudojamos neteisėtiems tikslams. Tuo tarpu Direktyvos preambulės 10 punktas aiškiai numato, kad virtualiosios valiutos neturėtų būti painiojamos su tik konkrečioje žaidimo aplinkoje galimomis naudoti žaidimo valiutomis, t. y. iš esmės priemonėmis, kurios naudojamos labai ribotose srityse. Pastebėtina, kad Bendrovė už virtualias valiutas siūlo įsigyti įvairias dovanų korteles (kuponus), pvz., kompiuterinių žaidimų platformoje (duomenys neskelbtini), kurioje galima pirkti kompiuterinius žaidimus; žaidime (duomenys neskelbtini), kuriame už žaidimo valiutą galima įsigyti įvairius vizualinius žaidimo elementų patobulinimus ir t. t.
Teigia kad dovanų kortelės, kuriomis prekiauja Bendrovė, nėra nei virtualiosios valiutos, nei lėšos. Todėl, skirtingai nei teigiama Komisijos Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, Bendrovės veikla prekiaujant dovanų kortelėmis, už jas priimant atsiskaitymus virtualiosiomis valiutomis, negali būti laikoma Bendrovės kaip virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklos dalimi, t. y. Bendrovė savo veiklos dalyje, kurioje prekiauja dovanų kortelėmis, veikia tik kaip juridinis asmuo, parduodantis atitinkamas prekes ir paslaugas bei leidžiantis už jas atsiskaityti virtualiąja valiuta, o ne kaip virtualiųjų valiutų keityklų operatorius. Atitinkamai, įvertinusi PPTFPĮ 2 straipsnio 10 dalyje pateikiamas kitų įpareigotųjų subjektų kategorijas, pareiškėja teigia, kad prekiaudama dovanų kortelėmis šioje veiklos dalyje Bendrovė nepatenka nei į vieną iš kitų PPTFPĮ 2 straipsnio 10 dalyje numatytų kitų įpareigotųjų subjektų kategoriją. Kadangi Bendrovė savo veikloje, kurioje prekiauja dovanų kortelėmis, nepatenka į PPTFPĮ 2 straipsnio 10 dalyje nurodytų „kitų įpareigotųjų subjektų“ sąrašą, tai atitinkamai, priešingai nei nurodoma skundžiamame Sprendime, Bendrovė neprivalėjo taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių prekiaudama dovanų kortelėmis. Pareiškėjos nuomone, prekyba dovanų kortelėmis nėra mokėjimo paslaugų teikimas, taip pat prekyba dovanų kortelėmis nėra virtualiųjų valiutų operatoriaus veiklos dalis. Todėl, skirtingai nei nurodyta skundžiamame Sprendime, įstatymas nereikalauja vykdant tokią veiklą, t. y. prekiaujant dovanų kortelėmis, taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones.
Nurodo, kad virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklos vykdymas niekaip neriboja Bendrovės teisės vykdyti bet kokią kitą įstatymų nedraudžiamą veiklą. Toks ribojimas nėra nustatytas nei PPTFPĮ, nei kuriuose nors kituose teisės aktuose. Skundžiamame Sprendime tokia Bendrovės teisė taip pat nėra paneigta. Tačiau, skirtingai nei teigiama skundžiamame Sprendime, virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklos vykdymas nereiškia, kad Bendrovė turi pareigą taikyti PPTFPĮ nustatytas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones kitoje savo veikloje, kuri nėra virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veikla. Skundžiamame Sprendime nurodyta išvada, jog virtualiųjų valiutų keityklos operatorius turi taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones visoje savo veikloje, nepriklausomai nuo to, ar atitinkama veikla yra virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veikla, kaip apibrėžta PPTFPĮ, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti galiojančiam teisiniam reglamentavimui, kadangi: (i) toks reikalavimas nėra nustatytas PPTFPĮ ir (ii) toks reikalavimas sukurtų neproporcingą ir nepagrįstą situaciją, kai du juridiniai asmenys, atlikdami identiškus veiksmus, turėtų laikytis kardinaliai skirtingų reikalavimų.
Pažymi, kad Bendrovė buvo įgyvendinusi pareigą paskirti vadovaujantįjį darbuotoją organizuoti PPTFPĮ nustatytas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones bei bendradarbiauti su FNTT. Šias pareigas ėjo ir funkcijas atliko A. A., t. y. A. A. nuo 2021 m. gegužės 1 d. ėjo darbuotojo, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT, pareigas. Bendrovė Patikrinimo metu neneigė, kad apie minėto asmens paskyrimą, FNTT buvo informuota tik 2022 m. gegužės 17 d. Pažymėtina, jog Bendrovė apie tai, kad FNTT nebuvo informuota apie atsakingo už PPTFPĮ nustatytų priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT asmens paskyrimą Bendrovėje, sužinojo tik Patikrinimo metu ir nedelsdama ėmėsi priemonių apie tokio asmens paskyrimą tinkamai informuoti FNTT. Be to, Bendrovė siekdama užtikrinti tinkamą FNTT informavimą apie vadovaujančiųjų (atsakingų) darbuotojų paskyrimą ir ateityje, ėmėsi papildomų priemonių. Konkrečiai, Bendrovė parengė ir patvirtino Pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą organizuojančių darbuotojų paskyrimo tvarką, numatančią tikslius reikalavimus, kurių laikantis turi būti užtikrinama, kad Bendrovė tinkamai ir laiku paskirs atitinkamus vadovaujančiuosius (atsakingus) darbuotojus bei apie jų paskyrimą ar pakeitimą informuos FNTT.
Paaiškina, kad Bendrovė tik laikinai ir tik vieną kartą nevykdė pareigos informuoti FNTT apie už bendradarbiavimą su FNTT atsakingą Bendrovės darbuotoją. Nepriklausomai nuo to, Bendrovė visu atitinkamu laikotarpiu tinkamai vykdė visas su informacijos teikimu FNTT susijusias pareigas. Tokio formalaus reikalavimo pateikti informaciją FNTT apie už bendradarbiavimą atsakingą asmenį laikinas nevykdymas neturėjo įtakos pareigai bendradarbiauti su FNTT ir jai teikti PPTFPĮ reikalaujamą informaciją ir nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams. Pareiškėjos nuomone, toks laikinas pažeidimas FNTT turėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis, už kurį netaikytina poveikio priemonė.
Teigia, kad skundžiamas Sprendimas (o kartu ir Komisijos Išvada) yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų faktų, nesivadovaujant ir neatsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl turi būti panaikintas ir Bendrovė pripažinta nepadariusi PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimo, o Bendrovės padarytas 22 straipsnio 1 dalies pažeidimas pripažintas mažareikšmiu už kurį netaikytina poveikio priemonė.
Atsiliepimas
Atsakovė FNTT atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovė nurodė, kad Bendrovės klientams už bitkoinus ar kitą virtualiąją valiutą parduoda korteles, klientui perduodamas QR kodo ar kitokio kodo forma. Kaip nustatyta, šia priemone Bendrovės klientai galėjo pirkti prekes ir paslaugas – avialinijos, kelionės, pramogos, žaidimai, sportas, maitinimo įstaigos, grožio paslaugos, SPA paslaugos, kitos parduotuvės ir kitos paslaugos. Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilęs dėl to, ar Bendrovė, sudarydama galimybę klientams už virtualiąją valiutą įsigyti korteles, turėjo pareigą taikyti Įstatymo nuostatas, t. y. ar tokią veiklą apima Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto formuluotė „virtualiosios valiutos keitimo operacija ar sandoris virtualiąja valiuta“.
Pažymi, kad Bendrovės klientai, įsigiję korteles, iš esmės įsigijo ne prekes ar paslaugas, o tarpinę priemonę vėlesniems kliento atsiskaitymams atlikti. Todėl ši Bendrovės klientams suteikiama priemonė yra iš esmės analogiška išankstinio apmokėjimo kortelei ir veikia taip pat, kaip mokėjimo kortelės: investuotos lėšos atitinka kreditą ir galima atsiskaityti už produktus iki šios sumos. Pasirinktus produktus bendrovės klientas vėliau perka ne iš Bendrovės, o naudodamasis iš Bendrovės gauta priemone – QR kodu, kitokiu kodu (tai priklauso nuo paslaugų teikėjo) – perka iš kitų paslaugų teikėjų, pavyzdžiui, „(duomenys neskelbtini)“ platformoje reikia nuskaityti QR kodą, „(duomenys neskelbtini)“ platformoje reikia suvesti tam tikrą kodą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir Bendrovės interneto tinklalapyje nurodoma: „Mokėkite už prenumeratą dovanų kortelėmis vietoj mokėjimo kortelių ir naudokitės jomis be apribojimų“. Tokiu būdu Bendrovė sudarė galimybes klientams įdėti virtualiąją valiutą į mokėjimo priemonę, kuri vėliau naudojama atsiskaitymams paslaugų teikėjui priimtina valiuta, todėl klientas atliko sandorį virtualiąja valiuta, o Bendrovė veikė kaip tarpininkas tarp kliento lėšų virtualiąja valiuta ir paslaugų teikėjui priimtinos valiutos. Tai atitinka sąlygas, kurioms esant Įstatymo įpareigotasis subjektas turi pareigą nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Daro išvadą, kad, kai kliento virtualiąja valiuta sumokama suma už minėtas korteles yra lygi arba viršija 1 000 eurų (įskaitant susijusias operacijas, t. y. per parą atliekamas kelias virtualiosios valiutos keitimo operacijas ar sandorius virtualiąja valiuta), Bendrovei kyla pareiga taikyti Įstatymo 9 straipsnio 1, 12–16, 18 dalių reikalavimus. Nurodo, kad Bendrovės patikrinimo metu išanalizavus 100 didžiausių pirkėjų (klientų), kurie įsigijo nuo 6 iki 744 (iš viso 3 633) dovanų kuponų už sumas, kurių vertė nuo 4 996,21 Eur iki 31 003,99 Eur (iš viso 906 844,10 Eur), nustatyta, kad ne mažiau nei 7 pirkėjai ne mažiau kaip 17 atvejų pirko dovanų kuponus už sumas, lygias ar didesnes nei 1 000 Eur. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės pirkėjai turėjo galimybę tą pačią dieną pirkti kelis dovanų kuponus, kurių vienas nesiekė 1 000 Eur ribos, tačiau bendra įgytų prekių / paslaugų kuponų suma buvo lygi ar didesnė nei 1 000 Eur. Nustatyta, kad ne mažiau nei 8 pirkėjai per parą pirko dovanų kuponus, kur vienas kuponas nesiekė 1 000 Eur ribos, tačiau kuponų bendra įgytų prekių / paslaugų suma buvo lygi ar didesnė nei 1 000 Eur. Šiems klientams Įstatymo 9 straipsnio 1, 12–16, 18 dalių nuostatos nebuvo taikytos. Atkreipė dėmesį, kad Sprendime niekaip nenurodoma, jog Bendrovės platinamoms kortelėms taikytinos Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo normos. Sprendime Tarnyba vertino tik tai, kad Bendrovės klientams, už bitkoinus ar kitą virtualiąją valiutą įsigijusiems nagrinėjamas korteles, turėjo būti taikomos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, jei klientų sumokama suma už minėtas korteles yra lygi arba viršija 1 000 Eurų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl FNTT Sprendimo, kuriuo Bendrovei už Įstatymo 9 straipsnio 1, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą skirta 16 530 Eurų piniginė bauda, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pagrindo pripažinti, jog Bendrovė nepadarė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimo, bei Bendrovės padarytą 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą pripažinti mažareikšmiu už kurį netaikytina poveikio priemonė.
Nustatyta, kad Tarnyba 2022 m. gegužės 25 d. pagal pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo Bendrovės veiklos patikrinimą, siekiant nustatyti, ar laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gegužės 25 d. Bendrovė tinkamai vykdė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.
Tarnybos 2022 m. liepos 21 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 4-6117 užbaigtas Bendrovės patikrinimas ir nustatyti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 12–16 dalių ir 18 dalies; 22 straipsnio 1 dalies; 29 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimai.
Komisija 2022 m. rugsėjo 29 d. organizavo posėdį, kuriame nagrinėjo Bendrovės patikrinimo rezultatus, veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams ir, atsižvelgdama į visas reikšmingas aplinkybes, išklausiusi Bendrovės atstovų pateiktus paaiškinimus, priėmė Išvadą dėl Įstatymo pažeidimų. Išvadoje nustatyta, kad Bendrovė pažeidė 9 straipsnio 1, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl už šį pažeidimą buvo siūloma skirti 16 530 Eurų piniginę baudą.
Pareiškėjos teigimu, dovanų kuponai nėra prilygintini mokėjimo kortelėms, kadangi jais galima atsiskaityti ribotai (tik pas tokių dovanų kuponų išleidėjus). Prekyba dovanų kuponais yra atskira veikla, tai nėra sandoris virtualiąja valiuta. Dovanų kuponai nėra laikomi mokėjimo priemone Mokėjimų įstatymo prasme, tai nėra elektroniniai pinigai. Dovanų kuponai neturi valiutos teisinio statuso. Pareiškėjos teigimu, Bendrovė šiuo atveju neveikia kaip virtualiųjų valiutų keityklos operatorius, todėl neturi pareigos šiai veiklai taikyti Įstatymo nustatytas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Tarnybos 2022 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte nustatyta, jog Bendrovei priklauso internetinis puslapis (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) m. Lietuvoje įsteigta fintech bendrovė, diegianti sprendimus, kurie leidžia bet kokio dydžio verslams priimti mokėjimus kriptovaliutomis. (duomenys neskelbtini) partneriai gali rinktis priimti kripto mokėjimus, keisti juos į FIAT (tradicinę valiutą), gauti FIAT pavedimus tiesiai į banko sąskaitą, naudotis momentinių sąskaitų išrašymo (instant billing) paslauga. Tyrimo metu nustatyta, kad fiziniams asmenims siūlomos paslaugos pirkti virtualiąsias valiutas, parduoti virtualiąsias valiutas, keisti virtualiąsias valiutas, pirkti dovanų kuponus. Bendrovės vadovas J. P. nurodė, kad pagrindinė (duomenys neskelbtini) veikla – juridiniams asmenims teikiama paslauga priimti virtualiąsias valiutas kaip atsiskaitymo priemonę už teikiamas prekes / paslaugas. Šių duomenų Bendrovė neginčija.
Pagal Komisijos Išvadą matyti, kad turint susikurtą profilį Bendrovės tinklalapyje, ginčo laikotarpiu buvo galima pirkti dovanų kuponus – maksimaliai 25 kuponai vienam krepšeliui, vieno krepšelio suma nuo 1 iki 1 000 Eur per parą. Dovanų kuponai (pradėta prekiauti 2020 m.) yra skirti atsiskaityti už paslaugas ir prekes: avialinijos, kelionės, pramogos, žaidimai, sportas, maitinimo įstaigos, grožio paslaugos, SPA paslaugos, kitos parduotuvės ir kitos paslaugos. Perkant dovanų kuponus, pirkėjo identifikavimas vykdomas pagal elektroninį paštą, tikrinamas IP (vertinama ir nurodyta šalis), naudojamas „įrenginio piršto antspaudas“. Bendrovė pateikė duomenis apie dovanų kuponų pirkimo pardavimo operacijas. Atliekant Bendrovės patikrinimą, Bendrovė pateikė duomenis apie 11 357 klientus (dovanų kuponų pirkėjus), kuriems buvo parduota 33 574 dovanų kortelės už 4 261 262,27 Eur sumą, vieno dovanų kupono vertė vidutiniškai buvo apie 127 Eur. Bendrovė nurodė, kad vieno krepšelio suma per parą negali būti didesnė kaip 1 000 Eur, taip pat ne daugiau kaip 25 kuponai vienam krepšeliui. Patikrinimo metu buvo analizuota 100 didžiausių pirkėjų, kurie įsigijo nuo 6 iki 744 (viso 3 633) dovanų kuponų už nuo 4996,21 Eur iki 31 003,99 (viso: 906 844,10) Eur sumą. Nustatyta, kad nemažiau nei 7 pirkėjai nemažiau 17 atvejų pirko dovanų kuponus už lygias ar didesnes nei 1 000 Eur sumas. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės pirkėjai turėjo galimybę tą pačią dieną, pirkti kelis dovanų kuponus, kurių vienas nesiekė 1 000 Eur ribos, tačiau bendra įgytų prekių / paslaugų kuponų suma buvo lygi ar didesnė nei 1 000 Eur. Nustatyta, kad nemažiau nei 8 pirkėjai, tą pačią dieną, pirko dovanų kuponus, kur vienas kuponas nesiekė 1 000 Eur ribos, tačiau kuponų bendra įgytų prekių / paslaugų suma buvo lygi ar didesnė nei 1 000 Eur. Šių patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėja neginčijo.
Įstatymo 2 straipsnio 22² dalyje nustatyta, kad virtualioji valiuta – skaitmeninę vertę turinti, bet teisinio valiutos ar pinigų statuso neturinti priemonė, kurios neleidžia ar už kurią nelaiduoja centrinis bankas ar kita valstybės institucija ir kuri nėra būtinai susieta su valiuta, tačiau kurią fiziniai ar juridiniai asmenys pripažįsta kaip mainų priemonę ir kuri gali būti pervedama, saugoma ir parduodama elektroninėmis priemonėmis.
Pagal Direktyvos Preambulės 10 punktą, virtualiosios valiutos neturėtų būti painiojamos su elektroniniais pinigais, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB (5) 2 straipsnio 2 punkte, su platesne sąvoka „lėšos“, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) 4 straipsnio 25 punkte, su priemonėse, kurioms taikomos Direktyvos (ES) 2015/2366 3 straipsnio k ir l punktuose nustatytos išimtys, esančia pinigine verte, taip pat su tik konkrečioje žaidimo aplinkoje galimomis naudoti žaidimo valiutomis. Nors virtualiosios valiutos gali dažnai būti naudojamos kaip mokėjimo priemonė, jos galėtų taip pat būti naudojamos kitiems tikslams bei platesniu mastu, pavyzdžiui, kaip mainų ar investavimo priemonės, vertės išsaugojimo produktai arba internetiniuose lošimo namuose naudojamos priemonės. Šios direktyvos tikslas – apimti visus galimus virtualiųjų valiutų naudojimo atvejus.
Šiuo atveju nustatyta, kad Bendrovė už virtualiąsias valiutas leido savo klientams įsigyti dovanų korteles, kurias jie galėjo panaudoti įsigyjant prekes ir paslaugas. Teismo vertinimu, tokia veikla, kai yra prekiaujama dovanų kortelėmis, kurios įsigyjamos sumokant už jas virtualiąja valiuta, o vėliau jos iškeičiamos į paslaugų teikėjui priimtiną valiutą, pirkėjui suteikiant galimybę iki tam tikros sumos įsigyti prekes ir paslaugas, yra laikytina sandoriu virtualiąja valiuta, kuriam taikytini Įstatymo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju, Bendrovė veikė kaip tarpininkas tarp klientų ir prekių bei paslaugų teikėjų. Nors pareiškėja skunde nesutinka, kad dovanų kortelės veikė būtent kaip mokėjimo kortelės, kadangi jomis galima atsiskaityti ribotai, tačiau įvertinus atliktų sandorių turinį bei dovanų kortelės panaudojimo galimybes, darytina išvada, jog Bendrovės dovanų kortelės faktiškai veikė tokiu pačiu principu kaip mokėjimo kortelės.
Pareiškėjos argumentas, kad dovanų kortelėmis buvo galima atsiskaityti tik pas dovanų kortelių išleidėjus nereiškia, kad tai nebuvo sandoriai virtualia valiuta. Ribotas dovanų kortelių panaudojimas nekeičia tikrosios sandorio esmės, bei atsiskaitymo už jas tvarkos. Teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad didžiausi pardavėjai, pagal parduotų dovanų kortelių kiekį: (duomenys neskelbtini) (2121 dovanų kortelė), (duomenys neskelbtini) (1412 dovanų kortelių), (duomenys neskelbtini) (996 dovanų kortelės), (duomenys neskelbtini) (857 dovanų kortelės), (duomenys neskelbtini) (752 dovanų kortelės). Įvertinant šių elektroninių parduotuvių siūlomų prekių ir paslaugų asortimentą, galima sutikti, kad Bendrovės parduodami dovanų kuponai (kortelės) pagal savo suteikiamas galimybes (savo turiniu ir esme) iš esmės prilygintini išankstinio apmokėjimo kortelėms.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis PPTFPĮ nuostatomis ir siekiant jame apibrėžtų tikslų, t. y. užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomas Mokėjimų įstatymas reglamentuoja mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo operacijų autorizavimą ir vykdymą, autentiškumo patvirtinimą, operacinės ir saugumo rizikos valdymą, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas, fiziniams mokėjimo paslaugų vartotojams taikomo komisinio atlyginimo už mokėjimo sąskaitas skaidrumo ir palyginamumo taisykles, taip pat mokėjimo sąskaitų perkėlimo taisykles, pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo ir naudojimo taisykles ir sąlygas, priežiūros institucijos teises ir įgaliojimus vykdant šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą ir ne teismo tvarka nagrinėjant vartojimo ginčus. Taigi Mokėjimų įstatymo tikslai yra visai kiti, todėl Mokėjimų įstatymo nustatytas reglamentavimas ir išimtys nėra (ir negali būti) besąlygiškai taikomos, įgyvendinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančius teisės aktus. Kai kalbama apie virtualiąsias valiutas, ypač svarbu, kad tiek Direktyva, tiek ją į nacionalinę teisę perkeliančiu PPTFPĮ, siekiama apimti visus galimus virtualiųjų valiutų naudojimo atvejus. Direktyvoje (preambulės 8-9 punktai) nurodyta, kad kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu tikslais kompetentingos institucijos turėtų galėti per įpareigotuosius subjektus stebėti virtualiųjų valiutų naudojimą. Toks stebėjimas būtų subalansuotas ir proporcingas metodas, išsaugantis techninę pažangą ir aukšto lygio skaidrumą, pasiektą alternatyvaus finansavimo ir socialinio verslumo srityje. Virtualiųjų valiutų anonimiškumas sudaro galimybes jomis nederamai naudotis nusikalstamais tikslais. Virtualiųjų valiutų ir dekretinių valiutų konvertavimo paslaugų teikėjų ir depozicinės piniginės paslaugos teikėjų įtrauktis iki galo neišspręs sandorių virtualiąja valiuta anonimiškumo klausimo, nes didelė virtualiųjų valiutų aplinkos dalis išliks anonimiška, kadangi naudotojai gali sudaryti sandorius ir be tokių paslaugų teikėjų. Kovodami su anonimiškumo keliama rizika nacionaliniai finansinės žvalgybos padaliniai turėtų turėti galimybę gauti informaciją, kuria remiantis galima susieti virtualiosios valiutos adresą su virtualiosios valiutos savininko tapatybe. Be to, reikėtų toliau analizuoti galimybę leisti naudotojams pateikti savanorišką pranešimą paskirtosioms institucijoms. Taigi virtualiųjų valiutų specifinis statusas ir keliamos rizikos, sąlygoja būtinybę taikyti griežtesnius reikalavimus jų naudojimo priežiūrai, kai įgyvendinama pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Bendrovė negalėjo vykdyti sandorio su nemažiau nei 7 pirkėjais, kai šie nemažiau 17 atvejų pirko dovanų kuponus už lygias ar didesnes nei 1000 Eur sumas, ir ne mažiau nei 8 pirkėjais, kurie per parą pirko dovanų kuponus, kai vienas kuponas nesiekė 1000 Eur ribos, tačiau kuponų bendra įgytų prekių/paslaugų suma buvo lygi ar didesnė nei 1000 Eur, prieš tai neužtikrinusi Įstatymo 9 straipsnio nurodytų reikalavimų įvykdymo. Taigi tiek Išvadoje, tiek Sprendime pagrįstai konstatuotas Bendrovės padarytas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimas.
Dėl Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo Bendrovė nurodo, kad darbuotojas, atsakingas už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą buvo paskirtas nuo 2021 m. gegužės 1 d., o Tarnyba apie tai informuota tik 2022 m. gegužės 17 d. Pareiškėjos teigimu, tai buvo laikinas pažeidimas, nepadaręs žalos, todėl turėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis, už kurį netaikytina poveikio priemonė. Ginčo byloje nėra dėl to, kad Bendrovėje A. A. nuo 2021 m. gegužės 1 d. ėjo darbuotojo, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT, pareigas, o pagal Bendrovės direktoriaus 2022 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. LT-DT-CEO-D.R./2022 šias pareigas nuo 2022 m. birželio 1 d. užima D. R.. Pati pareiškėja skunde sutinka, jog Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas pranešti Tarnybai apie paskirtą asmenį nebuvo įgyvendintas, tačiau mano, jog toks pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis. Teismas nesutinka su šiais pareiškėjos skundo argumentais, kadangi teismo vertinimu, tiek Bendrovė, atsižvelgiant į tai, kokia veikla ji užsiima ir tai, kad Įstatymo nuostatas ji taiko savo veikloje ne vienerius metus, tiek asmuo, kuris buvo paskirtas į darbuotojo, atsakingo už Įstatyme numatytų priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT, privalėjo žinoti apie pareigą informuoti FNTT ir užtikrinti tinkamą šios pareigos įgyvendinimą. Pareiškėja informaciją FNTT pateikė praėjus daugiau nei metams nuo atsakingo asmens paskyrimo, todėl pagrindo konstatuoti, kad pažeidimas yra mažareikšmis, nėra. Išvados nekeičia ir faktas, kad dėl FNTT neinformavimo apie atsakingo darbuotojo paskyrimą nebuvo padaryta žalos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendime (o tuo pačiu ir Išvadoje) pagrįstai pripažinta, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimą.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad priežiūros institucijos pagal kompetenciją turi teisę kitiems įpareigotiesiems subjektams už šio įstatymo pažeidimus, kai kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia įstatymą arba padaro vieną šiurkštų įstatymo pažeidimą, arba įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, skirti baudą – iki sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė kaip 1 100 000 eurų), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 eurų (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė kaip 1 100 000 eurų arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti).
FNTT direktoriaus Sprendime baudos dydžio motyvai nėra nurodyti, tačiau įvertinus tai, kad Komisijos Išvada yra neatskiriama Sprendimo dalis, teismas vertins Komisijos Išvadoje nurodytus motyvus.
Kaip matyti iš Išvados, Komisija, apskaičiuodama Bendrovei siūlomą skirti baudą, vadovavosi Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-71 „Dėl Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas).
Sprendimu pareiškėjai taikyta 16 530 Eur bauda. Komisija lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad Bendrovė savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms ir ėmėsi veiksmų taisyti padėtį, sunkinančių aplinkybių Komisija nenustatė. Įvertinusi pažeidimų pobūdį, mastą, padarinius ir trukmę, Komisija darė išvadą, kad nustatyti pažeidimai yra apysunkiai. Dėl pažeidimų Bendrovės gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydžio neįmanoma nustatyti. Bendrovė veiklą galėjo vykdyti tik užtikrinusi, kad Įstatymo reikalavimai bus tinkamai įgyvendinti. Nebuvo nustatytas pažeidimų padarymas tyčia. Pažymėta, jog už Įstatymo pažeidimus Bendrovei anksčiau nebuvo taikytos poveikio priemonės.
Pareiškėjos teigimu, Sprendimas, o kartu ir Komisijos Išvada, yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų faktų, nesivadovaujant ir neatsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog FNTT, priimdama ginčijamą Sprendimą, veikė pagal jai Įstatymu nustatytą kompetenciją, Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Išvadoje (kuri laikoma sudėtine Sprendimo dalimi) atsispindi tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, išsamiai išanalizuota Bendrovės vykdoma veikla, bei tai, kaip Bendrovėje taikomos procedūros, susijusios su Įstatymo įgyvendinimu. Taigi, tiek Sprendimas, tiek Sprendimo sudedamoji dalis – Išvada, yra išsamūs, motyvuoti, juose aiškiai, suprantamai ištirtos, išdėstytos ir objektyviai įvertintos visos su ginčo situacija susijusios aplinkybės ir įrodymai, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ keliamus sprendimų turiniui reikalavimus, priimtas vadovaujantis aktualiu ginčui galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. 4-8404 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ padaryto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimo ir piniginės baudos paskyrimo“, kuriuo Bendrovei paskirta 16 530 Eurų piniginė bauda už Įstatymo 9 straipsnio 1, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą yra teisėtas ir pagrįstas ir jį panaikinti skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, Sprendimas pagrįstas Komisijos Išvada, kurioje yra nurodytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios nustatytus Bendrovės padarytus pažeidimus, pateiktas išsamus teisinis įvertinimas ir Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra motyvuota ir proporcinga.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Netenkinus šio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas pripažinti, kad Bendrovė nepadarė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 12-16 dalių, 18 dalies pažeidimo, bei Bendrovės padarytą 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą pripažinti mažareikšmiu, už kurį netaikytina poveikio priemonė, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jai klausimas nesprendžiamas.
Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.