- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-90-634/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- J. S.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją:
per du mėnesius pradėti dalyvauti pozityvios tėvystės kursuose;be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsitesėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. S. nuteista už tai, kad 2016 m. spalio 3 d. apie 19 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), rankomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių mažametei E. L., gim. 2011 m. kovo 15 d., į sėdmenis, šlaunis, blauzdas bei kitas kūno vietas, šiais smurtiniais veiksmais padarydama nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldama fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistoji J. S. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti.Nuteistoji skunde nurodo, jog kartu su sugyventiniu paėmė globoti sugyventinio dukrą E. L., kadangi jos mamai S. L. apribotos tėvystės teisės. Mergaitę paėmė iš J. K.. Kai ji su sugyventiniu paėmė globoti E. L., jiems niekas nepasakė, kad mergaitė nestabilios psichikos ir yra linkusi meluoti. Būna, kad ji į sieną arba į žemę pradeda daužyti galvą, arba tranko sau per veidą. Jie buvo užregistravę ją pas psichiatrus, J. K. sakė, jog taip pat ją vedė pas psichiatrą. Skunde taip pat nurodoma, jog niekas neapklausė nei jos sugyventinio, nei J. K., nei J. K. brolių, kurie gyveno pas ją gyveno kai ji globojo mergaitę. Apeliantės teigimu, ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką todėl, kad niekada nebuvo susidūrusi su tokia situacija. Tyrėja jai sakė, kad jeigu prisipažins, jai bus geriau ir galės vėl eiti pas vaikus. Be to, dieną prieš Ernesta griuvinėjo važinėdama paspirtuku.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios J. S. apeliacinį skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Nuteistoji J. S. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir prašo ją išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai J. S. pripažino kalta pagal 140 straipsnio 3 dalį. Jos kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais, ir kuriais grindžia J. S. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliantė savo kaltę padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstama veiką ginčiją motyvuodama tuo, jog prisipažino padariusi nusikalstamą veiką tik todėl, kad niekada nebuvo susidūrusi su tokia situacija ir tyrėja jai sakė, kad jeigu prisipažins, jai bus geriau ir galės vėl eiti pas vaikus. Be to, dieną prieš, Ernesta griuvinėjo važinėdama paspirtuku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistosios apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Iš bylos medžiagos matyti, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistoji J. S. pripažino savo kaltę ir jos neginčijo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji parodė, kad sudavė nukentėjusiajai mažametei E. L. kambarine žiemine šlepete, guminiu padu, per užpakalį, šlaunis, mažiausiai tris kartus. Vėliau, pamačiusi, kad mergaitė smaugia jos sūnų, vėl šlepete sudavė per užpakalį ir pastatė į kampą (t. 1, b. l. 38-39). Apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė analogiškas įvykio aplinkybes - „Aš E. daviau per užpakalį ir teko per šlaunį su kambarine šlepete. Daviau tai jau iš jėgos, tris kartus tai tikrai“(t. 1, b. l. 65). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, be pačios J. S. prisipažinimo, jos kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, kurie visiškai patvirtina nuteistosios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus bei nustatytas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, o būtent: Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje prieš mažametį fakto, iš kurio matyti, jog apklausta kaimynė paaiškino, kad išgirdusi triukšmą J. S. namuose nuėjo pažiūrėti kas ten vyksta. Duris atidarė susinervinusi ir išraudusi J. S. bei atėjo drebanti E.. (t. 1, b. l. 21), įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 11-17), policijos suvestinės duomenimis, iš kurių matyti, jog apie įvykį pranešė vaikų darželis (t. 1, b. l. 19), tarnybine tyrėjos J. V. ataskaita (t. 1, b. l. 18), liudytojos A. K., kuri pastebėjo nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, parodymais (b. l.31-32), specialisto išvada, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajai E. L. buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejuose sėdmenyse ir dešinėje šlaunyje, tai galėjo būti padaryta ne mažiau trijų trauminių poveikių pasėkoje ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 62). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas apeliantės skunde iškeltą versiją, jog sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti griuvinėdama važinėjant paspirtuku, atmeta kaip nepagrįstą. Kaip nepagrįsti atmetami ir nuteistosios skundo argumentai dėl to, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką todėl, kad niekada nebuvo susidūrusi su tokia situacija ir tyrėja jai sakė, kad jeigu prisipažins, jai bus geriau ir galės vėl eiti pas vaikus.Kaip jau minėta, nuteistoji tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme prisipažino, davė analogiškus, nuoseklius ir vienus kitiems neprieštaraujančius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nors, apeliantės teigimu, tyrėja jai sakė prisipažinti, todėl ji davė tokius parodymus, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duoti analogiškus parodymus jos niekas nevertė, ji sulaikyta nebuvo ir parodymus davė laisva valia. Jokių aplinkybių apie tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiama prisipažinti, J. S. apklausiama teisme taip pat nenurodė ir tokią versiją iškėlė tik apeliaciniame skunde, todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie deklaratyvaus pobūdžio nuteistosios paaiškinimai negali būti vertinami niekaip kitaip, kaip tik siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantės duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nuoseklumas ir detalumas paneigia jos motyvus, neva įtakota tyrėjos ji davė tikrovės neatitinkančius parodymus.Nors nuteistoji skunde taip pat nurodo, kad niekas neapklausė nei jos sugyventinio, nei J. K., nei J. K. brolių, kurie gyveno pas ją gyveno kai ji globojo nukentėjusiąją, tačiau šiuo atveju teismas pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia kaltinimas. Bylos duomenys patvirtina, kad aukščiau minėtiems asmenims nėra žinoma apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistosios J. S. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistosios J. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.