- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- I-5213-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03101-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
K. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 5 (I a.). Kameros plotas apie 8 kv. m., joje buvo laikomi du asmenys. Dviaukštė ir vienaukštė lovos užėmė 2,66 kv. m., dvi spintelės - apie 1,2 kv. m., stalas ir suoliukas - apie 1,6 kv. m. kameros ploto. Tokiu būdu, anot pareiškėjo, vienam asmeniui teko apie 1,2 kv. m. laisvo kameros ploto. Prie lango nebuvo galimybės prieiti, nes priėjimą trukdė pastatyta lova, be to, langas buvo su grotomis. Tarp lango grotų buvo šiukšlių, o išvalyti jų nebuvo galima. Patalpa buvo vėdinama tik per langą, o dėl šiukšlių į patalpą sklido nemalonus kvapas. Natūrali šviesa į kamerą nepatenka, kadangi iš lauko pusės ant lango uždėtas metalinis tinklas, be to, vieno metro atstumu nuo lango stovi aukšta metalinė tvora. Kameroje nuo 7 iki 23 val. nuolat degė dirbtinė šviesa. Remdamasis JAV mokslininkų išvadomis, pareiškėjas nurodo, kad nuolatinis dirbtinės šviesos buvimas patalpoje žmogui sukelia irzlumą, agresiją, pablogėja regėjimas.
Anot pareiškėjo, dėl nepakankamos ventiliacijos kameroje buvo nuolatinė drėgmė ir smarvė, patalynė šlapia, ant sienų ir lubų grybelis. Per pareiškėjo buvimo šioje kameroje laiką patalynė nebuvo skalbiama, patalpos nedezinfekuotos. Nuo drėgmės kameroje pareiškėją išbėrė. Pastato konstrukcijose, anot pareiškėjo, yra asbesto, kuris kelia rimtą pavojų žmogaus sveikatai.
Būdamas 23 val. per parą aukščiau nurodytomis sąlygomis, pareiškėjas teigia patyręs depresiją, tapo irzlus, agresyvus. Mano, kad jo laikymo Vilniaus PN sąlygos neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Tvirtina, kad Vilniaus PN pareigūnai atsisakė registruoti jo prašymus dėl laikymo sąlygų, tai motyvuodami tuo, kad atliekant bausmė kamerų tipo patalpose, draudžiama siųsti laiškus, rašyti skundus.
Atsiliepimas
Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6-10). Nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. atliko jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą kamerų tipo patalpoje Nr. 5K. Šios patalpos plotas 14,08 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas 1,67 kv .m.), joje įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,69 kv. m. ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2 punktų reikalavimus. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojimo plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpose esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvarais iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Vilniaus PN kamerų tipo patalpos turi tik vieną išėjimą. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa.
Tvirtina, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pažymi, kad kamerų tipo patalpoje pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šioje patalpoje jis atliko nuobaudą, kuri jam buvo skirta už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, atsakovo atstovas daro išvadą, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpos ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 5K nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, patalpos ventiliacija buvo silpna, kameros sienose buvo pelėsio, nuolat drėgna, pastato konstrukcijose ir kanalizacijoje yra panaudotas asbestas. Pažymėjo, kad per visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl galimai pažeidžiamų higienos normų. Tvirtina, kad visos Vilniaus PN patalpos, tame tarpe ir kamerų tipo patalpa Nr. 5K, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Informuoja, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 5K įrengtas tvarkingas plastikinis langas. Nuteistieji turi galimybę prasidaryti langą, vėdinti patalpas. Jokių nusiskundimų dėl kamerų tipo patalpoje Nr. 5K įrengto lango, prastos vėdinimo galimybės, temperatūros, padidėjusios drėgmės, pelėsio kamerų tipo patalpoje pataisos įstaigos administracija nėra gavusi. Taip pat nurodo, kad asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra. Pareiškėjas skunde nurodo tik tariamą asbesto buvimą pastatų konstrukcijose nepateikdamas jokių jo žodžius patvirtinančių įrodymų.
Pabrėžia, kad visos Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Papildomai informavo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas nuolatos vykdo kontrolę. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kreipęsis į minėtą instituciją su nusiskundimais dėl Vilniaus PN patalpų ar jų įrengimo trūkumų. Atkreipė dėmesį, kad dėl Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų būklė bei Higienos normoje nustatytų normatyvų laikymasis visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Akcentuoja, kad patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai bloginą jų būklę. Teigia, kad pareiškėjas įtaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos, kuri, anot pareiškėjo, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).
Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamas kalinimo sąlygas, be kita ko, sieja su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 5K laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. , neužtikrinimu.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Nustatyta, kad remiantis Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 nutarimu Nr. 28-540(1) pareiškėjas už režimo reikalavimų pažeidimą 10 parų (nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.) buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 5K (b. l. 12).
Iš atsakovo atstovo pateiktos kamerų tipo patalpų schemos (b. l.14) nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 5K bendras plotas 14,08 kv. m., iš kurio sanitarinis mazgas užima 1,67 kv. m. bendro patalpos ploto. Šiais duomenimis teismas neturi teisinio pagrindo abejoti. Atsakovo atsiliepime taip pat nurodyta, kad patalpoje Nr. 5K įrengtos trys miegamosios vietos. Šiuos duomenis patvirtino ir pareiškėjas, bei skunde nurodė, kad kameroje buvo laikomi 2 asmenys. Atsakovo atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerų tipo patalpoje Nr. 5K laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl teismas vadovausis pareiškėjo pateiktais duomenimis. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpoje Nr. 5K teko 7,04 kv. m. (14,08 kv. m./2 asm.) bendro kameros ploto, o tai reiškia, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai, numatyti Taisyklėse, pažeisti nebuvo. Netgi eliminavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui šioje patalpoje teko 6,21 kv. m. (14,08 kv. m. – 1,67 kv. m./2 asm.), kas dvigubai viršija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytą 3 kv. m. standartą, kurio nesilaikius pripažįstamas žmogaus teisių pažeidimas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl gyvenamojo ploto trūkumo, nėra.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl kamerų tipo patalpos Nr. 5K neatitikimo higienos normų reikalavimams. Nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 5K nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, patalpos ventiliacija buvo silpna, kameros sienose buvo pelėsio, nuolat drėgna, pastato konstrukcijose ir kanalizacijoje yra panaudotas asbestas, patalynė buvo nešvari.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16 punkte yra nustatyti kamerų tipo patalpų įrengimo reikalavimai: kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui (16.4 p.); kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (16.7 p.); kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas (16.9 p.).
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nustato pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. HN 134:2015 13-17 p. ir 39 p. nustato, kad: laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose; Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Pažymėtina, kad HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normų nenustato.
HN 134:2015 41-43 p. nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti natūralios šviesos trūkumas neparemtas jokiais objektyviais įrodymais.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad tarp lango grotų yra šiukšlių, tačiau nusivalyti langą gali ir patys nuteistieji. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. HN 134:2015 37 p. nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Taigi, švara bei tvarka gyvenamosiose patalpose priklauso ne tik nuo įstaigos, bet ir nuo pačių nuteistųjų.
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, įrengtos ventiliavimo sistemos, patalpos aprūpintos inventoriumi pagal nustatytas normas. Kamerų tipo patalpoje Nr. 5K įrengtas tvarkingas plastikinis langas. Nuteistieji turi galimybę prasidaryti langą, vėdinti patalpas. Jokių nusiskundimų dėl kamerų tipo patalpoje Nr. 5K įrengto lango, prastos vėdinimo galimybės, temperatūros, padidėjusios drėgmės, pelėsio kamerų tipo patalpoje pataisos įstaigos administracija nėra gavusi.
Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, siekiant palaikyti Vilniaus PN tvarką ir švarą Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus bei surašo patikrinimo aktus. Pažymėjo, kad neplaniniai patikrinimai atliekami tuo atveju, kaip yra gaunamas prašymas. Taip pat nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai šalinami pagal finansines galimybes ir kuo operatyviau.
Iš pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-1024(16.16.8.10.12) matyti, kad atlikdamas grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę kameros tipo patalpoje Nr. 5K artimu ginčo laikotarpiui metu VSC HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 16-17). Byloje duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į VSC, kuris atlieka patikrinimus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 5K, byloje nėra.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN konstrukcijose buvo naudojamas asbestas, o tai kėlė pavojų jo sveikatai. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose asbesto nėra. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto ir tai labai kenkė jo sveikatai, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmeta.
Iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus PN su skundais, prašymais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpoje Nr. 5K (apšvietimo, patalpų santykinės drėgmės, temperatūros, blogos ventiliacijos) ar netinkamo patalpų aprūpinimo inventoriumi taip pat nesikreipė (b. l. 18). Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo skundus dėl laikymo sąlygų, PN administracija atsisakė priimti ir registruoti, yra abstraktūs. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai ir dėl kokių nusiskundimų jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su nurodyto pobūdžio skundais, todėl šie jo teiginiai yra neįtikinami, todėl atmetami. Byloje duomenų, kad būvimas kamerų tipo patalpoje Nr. 5K aukščiau nurodytomis sąlygomis turėjo ilgalaikių pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, taip pat nėra. Be to, kaip nurodė atsakovas, į šią gyvenamąją patalpą pareiškėjas buvo uždarytas dėl savo paties netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atveju nėra pagrindo.
Taigi, minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.