Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

Taip pat laikotarpiais 2011-03-14 - 2011-03-16, 2011-04-06 - 2011-05-11, 2011-06-13 -2011-06-27, 2011-08-03 - 2011-08-08, 2011-08-10 - 2011-08-23, 2011-11-14 - 2011-11-16, 2012­01-02 - 2012-01-04, 2012-04-23 - 2012-01-25, 2012-02-09 - 2012-05-03, 2012-05-04 - 2012-05­14, 2012-05-16 - 2013-01-04, 2013-01-10 - 2013-02-05, 2013-02-07 - 2013-03-20, 2013-03-27 -2013-07-03, 2013-07-10 - 2013-10-30, 2013-11-08 - 2013-09-05 pareiškėjo nebuvo įstaigoje, kadangi jis buvo išvykęs.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų kiekis yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – HN 76:2010) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Nurodė, kad HN 76:2010 24 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjas skundus grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, yra nekonkretūs.

Pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (t. 2, b. l. 16, 18). Pareiškėjas nurodė, jog bylą prašo nagrinėti jam nedalyvaujant. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl teismas bylą nutarė nagrinėti rašytinio proceso tvarka (t. 2, b. l. 19).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas galimai patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-02-23 iki 2014-09-10.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, kadangi pareiškėjas teismui skundą pateikė tik 2015-05-18.

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, kadangi pats skunde aiškiai nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų dar 2011-12-17 kartu su kitais suimtaisiais buvo paskelbęs bado akciją. Tačiau pareiškėjo skundas buvo išsiųstas 2015-05-15, t. y. į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs taikytiną trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas, prašydamas netaikyti ieškinio senaties, paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes iki 2014-10-07 vyko teismai jo byloje, dėl ko jis nuolat buvo nervinės įtampos, dvasinių išgyvenimų būsenoje. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių aplinkybių egzistavimo ir nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties termino. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenustatyta, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis)

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2011-02-23 iki 2012-05-14 jam padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, byloje pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas sprendžiamas už laikotarpį nuo 2012-05-15, kai jis buvo pristatytas į Lukiškių TI-K, iki 2014-09-10 (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

Atsakovo atsiliepimo duomenimis (b. l. 10-19) apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus nustatyta, kad pareiškėjas 2012-05-14 į Lukiškių TI-K atvyko iš Utenos areštinės, 2012-05-16 išvyko iš Lukiškių TI-K į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K atvyko 2013-01-04, 2013-01-10 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio į Lukiškių TI-K atvyko 2013-02-05, 2013-02-07 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, į Lukiškių TI-K atvyko 2013-03-20 iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), į kurią išvyko 2013-03-27, 2013-07-03 pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK atvyko į Lukiškių TI-K, 2013-07-10 išvyko Pravieniškių PN-AK, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2013-10-30, 2013-11-08 iš Lukiškių TI-K išvyko į Pravieniškių PN-AK, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2014-09-05, 2014-09-10 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-05-15 iki 2014-09-09 (2014-09-10 išvyko) Lukiškių TI-K praleido 39 dienas.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo G. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, byloje yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT praktikoje yra konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje K. prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas ir taip buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus.

Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu metu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto.

Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012-05-15 iki 2012-05-16, nuo 2013-01-04 iki 2013-01-10, nuo 2013-02-05 iki 2013-02-07, nuo 2013-03-20 iki 2013-03-27, nuo 2013-07-03 iki 2013-07-10, nuo 2013-10-30 iki 2013-11-08, nuo 2014-09-05 iki 2014-09-10 buvo kalinamas kamerose Nr. 205, 111, 375, 112A, 386, 113, 110, 321, 122, 404, 399, 389, 124, 269. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-05-15 vakare, 2013-01-04 - 2013-01-06, 2013-02-05, 2013-03-20, 2013-07-05, 2013-11-01, 2014-09-06, 2014-09-08, 2014-09-09 (t. 1, b. l. 10-19), t. y. 11 dienų. Per visą 37 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 26 dienas, o 11 dienų pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad mažesnę dalį per visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, kaip pareiškėjas nurodė skunde, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atsakovas atsiliepime sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog kameros buvo blogai vėdinamos, jose trūko oro, kadangi kamerose įrengti langai nepritaikyti tinkamam kamerų vėdinimui.

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip išvengiant šviežio oro trūkumo. Pažymėtina, kad VVSC 2012-09-06, 2012-07-12, 2012-09-06, 2013-12-17, 2013-11-05, 2013-05-17, 2013-03-20, 2013-10-24, 2013-12-18, 2014-02-10 patikrinimo aktuose nurodė, kad kamerose Nr. 110, 400, 205, 375, 124, 404, 386, 389, 111, 112A, 113, 321 (t. 1, b. l. b. l. 75-83, 91-92, 99-101, 105-106, 121-123, 128-130, 135-139, 150-151, 153-155, 167-168), kuriose gyveno pareiškėjas, kameros vėdinamos natūraliai per langus, pažeidimų dėl šių kamerų vėdinimo nenustatyta. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo tarakonų, žiurkių ir kitų gyvių. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Minėtų sutarčių sudarymą patvirtina byloje esantys įrodymai (t. 1, b. l. 173-188). Be to, iš byloje esančio VVSC 2013-11-05 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 153-155) matyti, kad patalpose, kuriose yra kamera Nr. 399 (pareiškėjas šioje kameroje buvo kalinamas nuo 2013-11-02 iki 2013-11-06), 2013-10-31 buvo atlikti dezinsekcijos darbai. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad kamerose buvo tarakonų, žiurkių ir kitų gyvių, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose trūko šviesos. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 Lx, o 23 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Byloje nėra duomenų, kad VVSC atliktų patikrinimų metu būtų nustatęs apšvietos pažeidimus kokrečiu metu ir tose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas kamerose. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Į bylą pateiktame VVSC 2013-03-20 patikrinimo akte (t. 1, b. l. 135-139) nurodyta, kad kamerose Nr. 386, 389 sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamosios patalpos atskirtas medine pertvara. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyti reikalavimai nepažeisti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose esantys stalai skirti tik dviems asmenims. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose numatyta, kad Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose privalo būti vienas stalas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktas taip pat numato, jog tardymo izoliatoriaus kameroje privalo būti stalas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog kamerose buvo drėgmė ir pelėsis. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, byloje nėra duomenų, kad VVSC atliktų patikrinimų metu būtų nurodęs, kad konkrečiu metu ir konkrečiose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas buvo per drėgna ar yra pelėsis. Taigi, šis pareiškėjos argumentas dėl pelėsio ir drėgmės kamerose atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors yra parašęs prašymą, kad būtų laikomas su nerūkančiais. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma ir pareiškėjas dėl to, kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad kamerose, kartu su pareiškėju kalėję asmenys rūkė. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigdamas, šių aplinkybių neįrodė.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo buvimo ginčo laikotarpiui Lukiškių TI-K sąlygos, išskyrus ploto, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo itin ilgas, periodiškai sudaro iš viso 37 dienas (pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 26 dienas iš 37). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais baldais, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Todėl, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą minimalų gyvenamąjį plotą, apšvietimo reikalavimus, baldų nepritaikymą apgyvendinamų asmenų skaičiui, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo miegas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Šiuo atveju esminis kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimas iš esmės sąlygojo ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus nepatogumus. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. – 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 11 dienų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 80 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsniu ir 129 straipsniu, teisėja

Nusprendžia:

Pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui G. D. (G. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 80 Eur (aštuoniasdešimties eurų) sumą neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.