- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- I-9185-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00027-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. Š. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sprendimą Nr. 1D-9527(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti pareiškėjui iš VRM visą neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) dalį, t. y. 7 071,75 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d.
2015 m. sausio 9 d. teismo nutartimi skundą atsisakyta priimti (b. l. 13–15). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi panaikino minėtos nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM (b. l. 32–37). Kitą teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties dalį LVAT paliko nepakeistą. 2015 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi pareiškėjo skundas buvo priimtas, atsižvelgiant į LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, t. y. dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 39–40).
Pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija. Nurodo, kad pensija jam buvo sumažinta dideliu mastu.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
VRM atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 55). VRM atsiliepime nurodo, kad pensija pagal Laikino įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo mažinta teisėtai, nes nebuvo pripažinta, kad minėta norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Dėl pareiškėjo pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, VRM pažymi, kad šis pensijos perskaičiavimas jau yra įvykdytas.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – VSDFV Utenos skyrius), atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50–54). Atsiliepime VSDFV Utenos skyrius dėl ginčo esmės nurodo, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsniai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti neprieštaraujantys Konstitucijai, todėl VRM sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo minėtas nuostatas ir buvo pagrįstas. Pažymi, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą valstybinių pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui. Skundo tenkinimo atveju, prašo atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 43–49), atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismo posėdyje atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 60).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra. LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.
SPT 2014 m. gruodžio 9 d. pažymos (b. l. 9–10) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuota (ir mokama) pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija. 2012 m. sausio–vasario mėnesiais, 2012 m. balandžio mėnesį ir 2012 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais pareiškėjui buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažinta pensija, o likusiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta (vietoje 879,90 Lt/mėn. mokant 744,40 Lt/mėn.) pensija. Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 45), prašydamas kompensuoti pensijos nepriemoką. VRM pareiškėjui atsakė 2014 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 1D-9527(11) (toliau – VRM raštas) (b. l. 7–8). Šiuo VRM raštu buvo nurodyta pareiškėjui, kad VRM neturi teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo minėtu ginčo laikotarpiu.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Nagrinėjamoje byloje vertinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl minėtų nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis (879,90 per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažėjo 15,40 proc. (iki 744,40 Lt per mėnesį) (b. l. 9–10), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atmetamas kaip nepagrįstas.
Kaip minėta pareiškėjas taip pat skunde prašė teismo priteisti visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri ginčo laikotarpiu susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.
Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo jurisprudencija inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.
SPT 2014 m. gruodžio 9 d. pažymos (b. l. 9–10) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidarė 3,12 Lt (0,90 Eur) pensijos nepriemoka. Šis turtinis praradimas nors ir labai nedidelis, tačiau pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris privalo būti pašalintas.
Pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-996 redakcija), VRM paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014). Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. Atsižvelgiant į priteistinos sumos dydį, VSDFV Utenos skyriaus prašymas teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais bei 127 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjo A. Š. naudai 0,90 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Likusioje dalyje pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.