Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-05-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-309-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-20
Bylos Nr.
1A-230-309-2011
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-169-2009-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Klavdija Kruminienė
Nuteistasis
R. G., J. M., T. K.
Advokatai
Vytautas Juozelaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-309/2011Teisminio proceso Nr. 1-41-1-169-2009-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Klavdijos Kruminienės,sekretoriaujant Renatai Lesanavičienei,dalyvaujant prokurorei Inetai Jurešienei,gynėjui advokatui Vytautui Juozelaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-03-16 nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-03 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri pakeista Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-10-09 nutartimi, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-11-06 nuosprendžiu ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė bausmė R. G. skirta – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti J. M. ir T. K., tačiau dėl jų nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. M., T. K., bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia 2009 m. vasario 10 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pramogų ir laisvalaikio centro (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto tualeto bendrosiose patalpose, grasindami panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodami prieš nukentėjusiuosius G. P. Č. ir A. S., tai yra T. K. laikant užrėmus tualeto bendrosios patalpos duris, tokiu būdu sukuriant bauginančią situaciją nukentėjusiesiems G. P. Č. ir A. S., reikalavo iš nukentėjusiųjų G. P. Č. ir A. S. atiduoti pinigus, šiems atsakius, kad pinigų neturi, J. M. su R. G. pastūmus ir prispaudus nukentėjusįjį G. P. Č. prie sienos ir kraustant nukentėjusiojo G. P. Č. rūbų kišenes, taip veikdami kartu pagrobė G. P. Č. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ 100 Lt vertės su beverte Tele 2 SIM pokalbių kortele, po to, jie, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia reikalavo iš nukentėjusiojo A. S. pinigų, R. G. grasinant nukentėjusiajam panaudoti fizinį smurtą, sakant „tu tikrai turi pinigų, primušim jei neduosi, atiduok gražiuoju“, panaudojant fizinį smurtą, tai yra R. G. sudavus rankos plaštaka A. S. į skruostą ir sukeliant nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą, taip pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis A. S. pinigų neturėjo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir skirti švelnesnę bausmę.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., kadangi, apelianto teigimu, jis iš nukentėjusiojo telefono neatėmė, susitarimo apvogti ar apiplėšti nebuvo, todėl teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė. Nurodo, kad pripažįsta tik tiek, jog vienam jaunuoliui sudavė per ausį, nes jis jį įžeidinėjo. Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis G. Č. nepasakė, kas iš jų trijų tualete buvusių asmenų jo prašė pinigų ir teigia, kad jis to tikrai nedarė. Taipogi nurodo, kad telefoną galėjo paimti J. M. bei tai, kad tualete buvo ir ketvirtas žmogus. Teigia, kad teismo posėdyje nukentėjusysis G. Č. paneigė savo klaidingus parodymus jo atžvilgiu, o nukentėjusysis A. S. į teismą neatvyko.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo R. G. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo R. G. veikos kvalifikavimo ir kitų jo apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis R. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl jo padarytą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes su kitais nuteistaisiais jokių bendrų veiksmų neatliko ir nesitarė atlikti.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. G. kaltė.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Kasacinė byla Nr. 2K-P-218/2009).

Pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas R. G., veikdamas grupėje, su J. M., T. K., bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia 2009 m. vasario 10 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pramogų ir laisvalaikio centro (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto tualeto bendrosiose patalpose, grasindami panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodami, užvaldė svetimą nukentėjusiajam G. P. Č. priklausantį turtą ir pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam A. S. priklausantį turtą.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė ir pagrindė įrodymais, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais veiksmais ir nors apeliantas R. G. tiesiogiai svetimo turto neužvaldė, tačiau savo veiksmais padėjo kitiems nusikalstamos veikos bendrininkams užvaldyti svetimą turtą. Jų visų veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui – svetimo turto užvaldymui, apeliantas veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė kokiais veiksmais R. G. realizavo inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko, todėl priešingai nei skunde nurodo apeliantas (jog susitarimo apvogti ar apiplėšti nebuvo) įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis R. G. atliko veiksmus, atitinkančius plėšimo sudėtį, todėl perkvalifikuoti jo veiką į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., kaip to prašo apeliantas, nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusysis G. Č. nepasakė, kas iš jų trijų tualete buvusių asmenų jo prašė pinigų ir teigia, kad jis to tikrai nedarė, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. P. Č. parodymų, duotų viso proceso eigoje (1 t., b. l. 4, 46-47, 49-51, 61-62, 63-67, 108-109), jis nuo pat pirmosios apklausos iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (3 t., b. l. 147-148), nuosekliai ir tapačiai aiškino, jog visi keturi asmenys kraustė jam kišenes, kad jam grasino ir nukentėjusiajam A. S. sudavė nuteistasis R. G., kurį, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., b. l. 49-51) jis atpažino jau ikiteisminio tyrimo metu. Ir nors pirmosios instancijos teismo metu nukentėjusysis G. P. Č. parodė, jog nepamena, kurie vyrai prašė pinigų, kadangi įvykis buvo jau senai, tačiau parodė ir tai, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo tiksliausi ir teisingi (3 t., b. l. 147-148), todėl netikėti jais, ypač po to, kai juos patvirtina ir kito nukentėjusiojo, t. y. A. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 5, 77-78, 83-85, 112-113) bei rašytinė bylos medžiaga – G. P. Č. protokolas-pareiškimas (1 t., b. l. 4), A. S. protokolas-pareiškimas (1 t., b. l. 5), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolai (1 t., b. l. 49-51, 83-85), parodymų patikrinimo vietoje protokolai (1 t., b. l. 63-67, 72-73, 94-98), nėra jokio pagrindo. Tais pačiais argumentais paneigiamas ir kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad teismo posėdyje nukentėjusysis G. Č. paneigė savo klaidingus parodymus jo atžvilgiu.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. G. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę apeliantui teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. G. padarė apysunkį savanaudišką smurtinio pobūdžio nusikaltimą, jog iki tol ne kartą buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus, kad šią nusikalstamą veiką įvykdė būdamas neteistas, jog šiuo metu jau teistas tris kartus, atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tas aplinkybes, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. G. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams – savo dydžiu nors ir artima, tačiau yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to ši bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl R. G. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Boleslovas KalainisKlavdija Kruminienė