Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-634-658/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-08-30Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2012-05-03Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-05-03
Bylos Nr.
2A-634-658/2012
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-01300-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nerijus Meilutis (pran.), Albinas Čeplinskas, Arūnas Rudzinskas
Atsakovas
E. K.
Ieškovas
UAB „Ratio invest“
Advokatai
Remigijus Uckus, Romualdas Mikliušas
Kategorijos
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-634-658/2012(Proceso Nr. 2-21-3-01300-2011-6)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Sigita Bružienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 116.1; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Nerijaus Meilučio, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Arūno Rudzinsko,

sekretoriaujant Onai Martinaitytei,dalyvaujant atsakovei E. K., atsakovės atstovui advokatui Remigijui Uckui,ieškovės UAB „Ratio invest“ atstovui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1871-214/2011 pagal ieškovės UAB „Ratio invest“ ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu (b.l. 1-3) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 29700 Lt skolą, 345,82 Lt palūkanas, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, jog atsakovė įsigijo iš ieškovės prekių už bendrą 29700 Lt sumą, tačiau už prekes neatsiskaitė. Prekių perdavimo faktą patvirtina šalių pasirašyta 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaita- faktūra RI-11 Nr. 002. Atsiskaitymo terminas baigėsi 2011 m. kovo 7 d. Už vėlavimą vykdyti finansinę prievolę skaičiuotinos ir palūkanos.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 6 d. preliminariu sprendimu (b.l. 11-12) ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 29700 Lt skolą, 345,82 Lt palūkanas, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 451 Lt žyminio mokesčio, priteisė iš atsakovės valstybei 8 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas nurodė, jog reikalavimas yra paremtas prie ieškinio pridedamu rašytiniu įrodymu- 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaita- faktūra RI-11 Nr. 002.

Šalies argumentai

Atsakovė pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo (b.l. 21-22), kuriais prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė esanti pensininkė, nedalyvaujanti jokioje ūkinėje finansinėje veikloje, niekada neturėjusi nieko bendro su ieškove, ieškovės nurodytų prekių nepirkusi, jokių sutarčių nepasirašiusi, tvirtino niekada neturėjusi savo vardinio antspaudo, teigė, jog jos parašas PVM sąskaitoje- faktūroje yra suklastotas, akcentavo, jog dėl, jos manymu, nusikalstamų veiksmų, t.y. dokumento klastojimo ir sukčiavimo, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kartu atsakovė nurodė prašanti išreikalauti PVM sąskaitos- faktūros originalą, kad būtų galima įvertinti jos autentiškumą, taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į prieštaravimus (b.l. 34-37) ieškovė prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir nurodė, jog prekes atsakovė pirko kartu su savo dukra E. J., kuri tuo metu buvo UAB „Elstana“ direktore, nei atsakovė, nei jos dukra niekada neginčijo prekių įsigijimo fakto, tik vengė atsiskaityti, reikšdama nepagrįstus reikalavimus atsakovė bando vilkinti skolos išieškojimą. Aplinkybė, jog PVM sąskaitoje- faktūroje galimai pasirašė ne atsakovė, neįtakoja byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo, kadangi atsakovė privalo atsiskaityti už gautas prekes. Ieškovė nurodė nesutinkanti su atsakovės prašymu dėl bylos sustabdymo, kadangi tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir atliekamo ikiteisminio tyrimo nėra prejudicinio ryšio.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. galutiniu sprendimu (b.l. 56-57) 2011 m. birželio 6 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, remdamasis į bylą pateikta 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaitos- faktūros RI-11 Nr. 002 kopija, konstatavo, jog ieškovė įrodė tiek pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo, tiek ir prekių perdavimo faktus. Sutartinės finansinės prievolės nevykdymą teismas įvertino kaip pagrindą priteisti susidariusią skolą ir įstatymines palūkanas už vėlavimo atsiskaityti laiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 60-68) atsakovė prašo pripažinti negaliojančiu sandorį dėl prekių, išvardintų 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaitoje- faktūroje RI-11 Nr. 002, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. galutinį sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo nebuvusi tinkamai informuota apie teismo posėdį, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas, nesitikėjusi, jog byla bus išnagrinėta taip greitai, nes maniusi, jog bus patenkintas jos prašymas bylą sustabdyti, ginčijamo sprendimo priėmimo metu gulėjusi ligoninėje. Apie teismo posėdį pranešant viešo paskelbimo būdu buvo apribotos jos teisės, susiję su papildomų prašymų pateikimu, tinkamo atstovavimo organizavimu, įrodymų teikimu. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas rėmėsi vieninteliu dokumentu- sąskaita-faktūra, kuris pats savaime negali būti prilyginamas pirkimo- pardavimo sutarčiai, be to, šio dokumento autentiškumą atsakovė ginčijo, t.y. teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės pateiktuose prieštaravimuose nurodytų argumentų pagrįstumo, nors, atsakovei nesutinkant su ieškiniu, neturėjo teisės priimti sprendimo su sutrumpintais motyvais. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ignoravo atsakovės prašymą išreikalauti sąskaitos- faktūros originalą, kad būtų galima atlikti atsakovės parašo autentiškumo ekspertizę, atimdamas iš atsakovės galimybę pagrįsti argumentą dėl šio dokumento suklastojimo. Kitokiomis įrodinėjimo priemonėmis paneigti ieškovės reikalavimo pagrįstumo atsakovė neturėjo jokių galimybių. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl atsakovės prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėta baudžiamoji byla dėl sąskaitos- faktūros suklastojimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 100-103) ieškovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, jog apie teismo posėdį, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas, atsakovė buvo informuota CPK numatytu viešo paskelbimo būdu, procesiniai dokumentai jos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųsti tuo metu, kai ji dar negulėjo ligoninėje ir grįžo su įrašu „Išvykusi“, jokia kita atsakovės gyvenamoji ar darbo vieta nebuvo žinoma. Atsakovė, žinodama apie bylos iškėlimo faktą, privalėjo rūpintis savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis, informuoti teismą apie pasikeitusią dokumentų įteikimo vietą. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamos sandorio formos. Tokio pobūdžio sandoriui jokie specialūs formos reikalavimai nenustatyti, todėl sąskaitoje- faktūroje esantys duomenys vertintini kaip pakankamas sandorio sudarymo įrodymas. Sąskaita- faktūra taip pat negali būti vertinama kaip vienašališkai išrašytas dokumentas, kadangi šiame dokumente yra ir atsakovės parašas. Ieškovė niekada nesutiko su atsakovės argumentu dėl parašo suklastojimo, tuo tarpu įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga pareikalauti pateikti rašytinio įrodymo originalą. Atsakovės prašymas dėl bylos sustabdymo buvo nepagrįstas, todėl teismas jo tenkinti negalėjo. Su apeliaciniu skundu pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog atsakovės dukra pripažįsta prekių įsigijimo faktą, todėl atsakovei tenka pareiga už gautas prekes susimokėti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. galutinis sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas- Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. preliminarus sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas.

Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo tvarką ir įrodymų vertinimą, priėmė neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

Remiantis CPK 301 straipsnio 1 dalimi, apeliacinio proceso metu vertinamas skundžiamo teismo procesinio dokumento teisėtumas ir pagrįstumas. Šią normą vertinant kartu su CPK 312 straipsnio nuostata, jog apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas sudaro pirmosios instancijos teismui pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų vertinimas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovė skunde suformulavo ir reikalavimą pripažinti negaliojančiu sandorį dėl prekių, išvardintų 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaitoje- faktūroje RI-11 Nr. 002. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme toks reikalavimas nebuvo pareikštas, todėl dėl jo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose reglamentuojama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi. Ieškinio reikalavimų pagrįstumą pirmosios instancijos teismui ieškovė įrodinėjo vieninteliu įrodymu- sąskaita- faktūra. Prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo ir pareikšto ieškinio atsakovė aiškiai nurodė, jog aptariamas rašytinis įrodymas yra suklastotas, ir suformulavo prašymą išreikalauti šio dokumento originalą. Kaip matyti tiek iš teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, protokolo (b.l. 53), tiek ir iš ginčijamo sprendimo turinio, teismas atsakovės prašymo dėl rašytinio įrodymo originalo išreikalavimo nesprendė, dėl atsakovės pateiktų prieštaravimų pagrįstumo visiškai nepasisakė, t.y. nenurodė, dėl ko atmeta atsakovės atsikirtimus, susijusius su teismui pateikto vienintelio įrodymo autentiškumu. Tokiu būdu teismas, pažeisdamas CPK 245 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nepagrįstai apribojo atsakovės teisę teikti teismui rašytinius prašymus (CPK 42 straipsnio 1 dalis), priėmė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų, kuriomis remiantis sprendime privalu nurodyti argumentus, dėl kurių atmetami kokie nors įrodymai, neatitinkantį sprendimą. Šios aplinkybės pačios savaime sąlygojo ginčijamo sprendimo nepagrįstumą.

Iš kitos pusės, nurodyti procesiniai trūkumai buvo pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes 2012 m. vasario 8 d. nutartimi (b.l. 109-110) byla paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka, 2012 m. kovo 27 d. teismo posėdyje (b.l. 155-161) apklausti liudytojai, ieškovei pasiūlyta pateikti 2011 m. sausio 7 d. PVM sąskaitos- faktūros RI-11 Nr. 002 originalą, tačiau ieškovės akcininkas šį teismo pasiūlymą atmetė. Nurodytų aplinkybių visuma sukūrė faktinę situaciją, pagal kurią atsakovė dėl ieškovės kaltės, t.y. atsisakymo pateikti rašytinio įrodymo originalą, neturi galimybių nuginčyti dokumento autentiškumą inicijuojant ekspertizės atlikimą. CPK 114 straipsnio 2 dalies ir 184 straipsnio 1 dalies formuluotės, pagal kurias reikalavimas pateikti dokumento originalą, taip pat ekspertizės skyrimas tam, kad nustatyti, ar pateiktas įrodymas nėra suklastotas, įvardinti kaip teismo diskrecinė teisė, negali būti aiškinamos pažodžiui. Teismas neprivalo atlikti nurodytų veiksmų tuo atveju, jeigu aplinkybes, įrodinėjamas ginčijamu dokumentu, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, taip pat jeigu byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti argumento dėl rašytinio įrodymo suklastojimo teisingumu. Priešingu atveju teismo jam suteiktos teisės neįgyvendinimas pažeistų atitinkamus veiksmus prašančios atlikti šalies interesus. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė situacija, kai sąskaita- faktūra, dėl kurios autentiškumo kilo abejonių, laikytina pagrindiniu įrodymu, kuriuo remiasi ieškovė. Nors liudytojais apeliacinės instancijos teisme apklausti buvę ieškovės administracijos darbuotojai D. A. ir V. P. ir tvirtino, jog sąskaitą- faktūrą pasirašė ir prekes gavo atsakovė, jų parodymai vertintini kritiškai, kadangi, kaip matyti iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos (b.l. 82-96), jie abu yra pripažinti įtariamaisiais atliekant tyrimą dėl turtinių nusikaltimų, padarytų turto, prie kurio priskirtinas ir sąskaitoje- faktūroje nurodytas turtas, atžvilgiu, todėl jie yra suinteresuoti derinti savo liudijimus su ikiteisminio tyrimo metu išdėstyta gynybine pozicija. Be to, nei vienas iš jų nepatvirtino matęs, jog sąskaitą- faktūrą pasirašė būtent atsakovė, ieškovės atsiliepime į atsakovės prieštaravimus galimybė, jog dokumentą pasirašė ne atsakovė, neatmetama nurodant, kad tai nepaneigia atsakovės pareigos sumokėti už gautas prekes. Nurodytos aplinkybės, vertinant jas kartu su ieškovės vengimu pateikti teismui sąskaitos- faktūros originalą, kad būtų galima įvertinti jos autentiškumą, kelia pagrįstas abejones dėl ieškovės sąžiningumo šioje civilinėje byloje. Kartu kaip nepagrįstas vertintinas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog ieškinio reikalavimo pagrįstumą patvirtina atsakovės dukters pripažinimas, jog ji prekes iš tikrųjų įsigijo. Tam, kad ieškinio reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotas šalių tinkamumo faktas. Jeigu reikalavimą pareiškia tokios teisės neturintis ieškovas arba reikalavimas pareiškiamas netinkamam atsakovui, toks reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo iš konkretaus asmens- E. K., todėl aplinkybė, jog prekes galimai įsigijo atsakovės dukra ar bendrovė, kuriai atsakovės dukra vadovauja, net ir jai pasitvirtinus, ne tik kad nepatvirtintų, bet, priešingai, paneigtų reiškiamo reikalavimo pagrįstumą E. K. dėl netinkamo atsakovo byloje. Be to, kaip matyti iš liudytoja apklaustos atsakovės dukters parodymų, ji ne tik neigia atsakovės prievolės egzistavimo faktą, bet nurodo ir visiškai kitą prievolės kreditorių, t.y. asmenį, kuris turi reikalavimo teisę ir galėtų būti ieškovu reiškiant reikalavimą dėl apmokėjimo už prekes. Kadangi tiek šalių paaiškinimai, tiek ir liudytojų parodymai kardinaliai skiriasi, dėl jų tiesioginio ar netiesioginio suinteresuotumo, nesant jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti vienos ar kitos išsakytos pozicijos teisingumą, jie vertintini kritiškai. Nesant jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog pirkimo- pardavimo sandoris buvo sudarytas būtent tarp ieškovės ir atsakovės, kaip kad nurodyta sąskaitoje- faktūroje, o ieškovei kliudant įvertinti jos pateikto rašytinio įrodymo autentiškumą, teismas ieškovės pateikto dokumento nelaiko įrodymu nagrinėjamoje byloje, kartu konstatuodamas, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pagrįsti teisme pareikštą reikalavimą, todėl nėra prielaidų jį tenkinti. Kartu ieškovės dėmesys atkreiptinas į tai, jog tokia teisėjų kolegijos išvada turi res judicata galią tik šioje byloje šalimis įvardintiems asmenims ir niekaip neįtakoja ieškovės teisės analogišką reikalavimą pareikšti kitam atsakovui. Akcentuotina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje spręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimo (CPK 45 str.) nebuvo pagrindo dėl kelių priežasčių: pirma, tam yra būtinas ieškovės sutikimas, tuo tarpu ieškovė laikėsi pozicijos, jog prievolės skolininkė yra būtent ieškinyje atsakove nurodytas asmuo; antra, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimas negali būti sprendžiamas, kadangi šalių trūkumai yra pagrindas pirmosios instancijos teismui ieškinį atmesti, tuo tarpu apeliacijos ribas nulemia būtent pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas; trečia, vadovaujantis CPK 430 straipsnio 4 dalimi yra draudžiamas ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas, o nagrinėjamu atveju šalies pakeitimas negalimas nekeičiant reikalavimo pagrindo.

Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. galutiniam sprendimui panaikinti. Atsakovės prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo siedama su veiksmų, kurie buvo atlikti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlikimu, nesant CPK 327 straipsnyje numatytų pagrindų, kolegija priima naują sprendimą, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. preliminarų sprendimą naikina, ieškovės ieškinio reikalavimus atmeta kaip neįrodytus.

Apeliacinį skundą patenkinus, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas, teismų patirtos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu- 33,55 Lt- valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Be to, iš ieškovės atsakovei priteistinas 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2011 m. gruodžio 23 d. mokėjimo kvitu (b.l. 69) (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Likusi už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma (801,37 Lt) vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi priteistina iš ieškovės valstybei. Atsakovė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl tokios išlaidos jai nepriteistinos (CPK 98 str. 1d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. galutinį sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą: Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. preliminarų sprendimą panaikinti, ieškovės UAB „Ratio invest“ ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Ratio invest“ (juridinio asmens kodas 302099564) atsakovei E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Lt paduodant apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės UAB „Ratio invest“ (juridinio asmens kodas 302099564) valstybei 33,55 Lt teismų išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti ir 801,37 Lt žyminio mokesčio nurodant, jog šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis – „bylinėjimosi išlaidos“ ir „žyminis mokestis“, ir nedelsiant po apmokėjimo kvito ar mokėjimo pavedimo originalas turi būti pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Nerijus MeilutisKolegijos teisėjai Albinas ČeplinskasArūnas Rudzinskas