- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-26
- Bylos Nr.
- A-438-108-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Intergas“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Intergas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės "Intergas" skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja UAB "Intergas" (toliau - Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau- Komisija) 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr.O3-80 bei įpareigoti ją pakeisti pareiškėjos licenciją, atsižvelgiant į 2005 m. rugpjūčio 3 d. pateiktą Bendrovės prašymą dėl licencijos skirstyti dujas Kazlų Rūdos savivaldybėje, o taip pat vėlesnius pareiškėjo prašymus pakeisti licenciją Ignalinos, Jurbarko ir Tauragės rajonų savivaldybėse.
Savo reikalavimą pareiškėja pagrindė tuo, kad Komisijos 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr.03-80, kuriuo atsisakyta pakeisti Bendrovės licenciją Nr.GDS-05 paskirstyti gamtines dujas yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes prašymo dėl licencijos pakeitimo padavimo metu Bendrovė atitiko visus licencijos pakeitimo reikalavimus, ką savo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendime konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Komisijos atstovai teisminio nagrinėjimo metu.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigė, kad skundžiamas Komisijos nutarimas buvo priimtas galiojant dviems priešingas aplinkybes nustačiusioms Komisijos licencijų skyriaus pažymoms Nr. L3-27 ir Nr. L3-18 bei įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimui, kuriuo konstatuotas pakankamas Bendrovės techninis pajėgumas. Bendrovė pateikė visus dokumentus, reikalingus patvirtinti įmonės technologinį pajėgumą, Komisijos licencijų skyrius pareiškėjos technologinį pajėgumą vertino kaip pakankamą, o vėliau nemotyvuotai pakeitė savo nuomonę. Nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. Komisijos posėdžio, kuriame pirmą kartą buvo svarstomas licencijos pakeitimas, jokios aplinkybės nesikeitė, todėl visiškai nėra aišku, kuo remdamasis Komisijos licencijų skyrius 2005 m. gruodžio 15 d. surašė naują pažymą, besiskiriančią nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. licencijų skyriaus pažymos Nr.L3-18. Tokiu būdu Komisija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą, reikalaujantį, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai būtų nešališki ir objektyvūs, bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.
Pareiškėja paaiškino, kad 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisykles (toliau - Taisyklės), kurių 24.5 punktas numato atvejį, jog licencija gali būti neišduodama, jei nesilaikoma taisyklių 10 p. nustatytų licencijos išdavimo sąlygų, t.y. licencijos prašančios įmonės neatitinka nustatytų technologinių, finansinių bei vadybinių reikalavimų. 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr.03-99 Komisija patvirtino Įmonės technologinio finansinio bei vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarką (toliau - Tvarka), kurios 6 punkte nustatyta, jog jeigu įmonė licencijuojamos veiklos teritorijoje nuosavybės teise valdo arba teisėtai naudoja įrenginius ir turi Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos išduotą leidimą (atestatą) verstis įrenginių eksploatavimu ir priežiūra arba yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl įrengimų eksploatavimo ir priežiūros su įmone, turinčia leidimą (atestatą) verstis šia veikla, jos technologinis pajėgumas vertinamas kaip pakankamas vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygas.
Pareiškėja teigė, kad Komisija, vertindama Bendrovės techninį pajėgumą, privalėjo vadovautis minėtų teisės aktų nuostatomis. Bendrovės technologinis pajėgumas kaip pakankamas įvertintas ir 2005 m. rugpjūčio 31 d. surašytoje Komisijos pažymoje, todėl atsakovė skundžiamame nutarime iškėlusi papildomų reikalavimų, kurie nebuvo įtvirtinti Komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr.03-99 patvirtintoje Tvarkoje ir dėl kurių buvo atsisakyta pakeisti Bendrovės licenciją, viršijo savo įgaliojimus.
Anot pareiškėjos, jos valdomi gamtinių dujų įrenginiai nėra sujungti su visų (naujų) vartotojų gamtinių dujų įrenginiais, kadangi Bendrovė dar neturi dujų skirstymo licencijos minėtoje teritorijoje. Taisyklių 24 p. nustato, jog naujuosius vartotojus prie dujų įmonių sistemų prijungia naujojo vartotojo teritorijoje perdavimo, paskirstymo licenciją turinti dujų įmonė, prie kurios sistemos bus jungiamas naujasis vartotojas. Kadangi licencija Bendrovei nėra išduota, nepagrįsti Komisijos teiginiai, jog pareiškėja negalės užtikrinti dujų tiekimo naujiems vartotojams. Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neleidžia įmonėms skirstyti gamtinių dujų neturint licencijos, dėl šių priežasčių atsakovės teiginiai, jog Bendrovė negalės užtikrinti licencijuojamos gamtinių dujų paskirstymo veiklos ir jos sąlygų vykdymo, nepagrįsti. Licencija yra išduodama būsimai veiklai, tačiau ne tada, kai veikla jau yra vykdoma. Taisyklių 41 punktas nustato, jog už licencijuojamos veiklos pažeidimus licencija gali būti panaikinama, sustabdomas jos galiojimas arba įmonei skiriama bauda. Dėl šių priežasčių atmestini Komisijos argumentai, kuriais dėl tikėtinų būsimų Bendrovės licencijuojamos veiklos pažeidimų yra atsisakoma išduoti licenciją.
Šalies argumentai
Pareiškėja nepagrįstu laikė ir skundžiamame Komisijos nutarime nurodytą reikalavimą, kad pareiškėjo dujų sistemos būtų prijungtos prie AB „Lietuvos dujos" ar kitų rinkos subjektų (kurių dujų rinkos dalis, lyginant su AB „Lietuvos dujos" yra minimali) dujų sistemų, nes: pareiškėjo licencijos gavimas tiesiogiai taptų priklausomas nuo AB „Lietuvos dujos" ar kito asmens valios prijungti pareiškėjo dujų sistemą ir tuo pačiu būtų pažeidžiamos skaidrios konkurencijos taisyklės, bei Civilinio kodekso 2.78 - 2.79 straipsnių nuostatos; reikalaujant prieš gaunant licenciją būti prisijungus prie dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų, yra iškreipiama konkurencija dujų rinkoje ir naujiems rinkos subjektams, įeinantiems į rinką būtų sudaromos nelygiavertės sąlygos, lyginant su subjektais, turinčiais savo dujų perdavimo ar paskirstymo sistemas; Bendrovės valdomos veikiančios suskystintų dujų sistemos, taip pat leidžiančios užtikrinti gamtinių dujų skirstymą, tuo pačiu metu objektyviai negali būti prijungtos prie kitų gamtinių dujų perdavimo ar skirstymo sistemų. Klaipėdos ir Druskininkų savivaldybėse gamtinėms dujoms skirstyti buvo panaudotos būtent suskystintų dujų sistemos ir šių sistemų panaudojimą Komisija yra leidusi; sistemos prijungimas prie kitų dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų reikalauja didelių išankstinių investicijų, o licencijai esant išskirtinei dujų skirstymo licencijos siekianti įmonė gali prarasti visas investuotas sumas, jei iki to laiko licencija bus išduota kitai dujų įmonei, todėl toks reikalavimas prieštarauja protingumo, teisingumo principams, o taip pat ekonominio pagrįstumo principui. Anot pareiškėjos, Komisija, prieš išduodama licenciją, geriausiu atveju, turėtų patikrinti, ar pretendento licencijai gauti turima ar valdoma dujų sistema fiziškai gali būti prijungta prie dujų perdavimo ar paskirstymo sistemos, t.y. ar egzistuoja reali galimybė tokią sistemą prijungti prie kitų dujų sistemų. Komisijos nuostata, reikalaujanti išankstinio fakto, jog dujų sistemos būtų prijungtos, negali būti suderinamos su licencijos suteikimo klausimo sprendimu, nes dujų sistemų prijungimas pagal Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnį bei Taisyklių nuostatas yra licencijuojamos energetinės veiklos vykdymo dalis (požymis), o ne sąlyga licencijai gauti.
Pareiškėja taip pat akcentavo, kad priimdama skundžiamą nutarimą Komisija nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimo bei neatsižvelgė į priimto teismo sprendimo prejudicinę galią. Minėtame sprendime nustatyta, kad Bendrovė atitinka visus reikalavimus licencijai gauti, todėl Komisija buvo įpareigota iš naujo nagrinėti prašymą dėl licencijos pakeitimo. Teismui pripažinus tą aplinkybę, jog pareiškėjas atitinka visus reikalavimus licencijai gauti, skundžiamu nutarimu įformintas pakartotinis Komisijos atsisakymas išduoti Bendrovei licenciją naujais pagrindais, pažeidžia licencijų išdavimo taisykles, iš esmės keičia minėtame teismo sprendime nustatytas aplinkybes bei prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimo Komisija neskundė ir tuo pačiu pripažino teismo sprendimą esant teisėtą ir pagrįstą. Tokiu būdu skundžiamu Komisijos nutarimu pažeidžiami ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai.
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Civilinio kodekso 2.79 straipsnio l dalis nustato, jog licencija yra išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos. Taisyklių 10 punktas reikalauja, jog licencijuojamą veiklą ketinančios vykdyti įmonės atitiktų tam tikrus reikalavimus, 10 punkto 3 dalis nustato, jog Komisija sprendimą išduoti ar pakeisti licenciją grindžia gautų dokumentų, nurodytų šių taisyklių 16 punkte, pagrindu. Pagal dokumentuose pateiktus duomenis turi būti įvertintas įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas, leidžiantis vykdyti licencijuojamą veiklą. Iš minėtų teisės normų aišku, jog įmonės technologinis, finansinis bei vadybinis pajėgumas turi būti vertinamas tik gautų dokumentų pagrindu. Taisyklių 21 punktas besąlygiškai įpareigoja Komisiją išduoti licenciją, kai yra gaunami visi reikalingi dokumentai. Kadangi Komisija, gavusi visus savo pačios priimtame teisės akte įvardintus dokumentus, vis tiek atsisakė išduoti (pakeisti) pareiškėjo licenciją, šiuo sprendimu ji pažeidė Civilinio kodekso (toliau - CK) 2.77 straipsnio, 2.79 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias licencijų išdavimą, Taisyklių 10 punkto 3 dalį, 16 punktą, 21 punktą bei Komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 03-99 patvirtintos Tvarkos 6 punktą. Kadangi skundžiamu nutarimu Komisija atsisakė pakeisti Bendrovės licenciją, pagal kelis prašymus Kazlų Rūdos, Ignalinos, Jurbarko ir Tauragės rajonų savivaldybėse tais pačiais pagrindais, Bendrovė teismo prašė spręsti klausimą dėl atsisakymo pakeisti licenciją teisėtumo visose minėtose savivaldybėse.
Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą teismui su skundu nesutiko
Atsakovė nurodė, kad Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtinė Komisijos kompetencija išduoti gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijas. Komisija, vertindama Bendrovės pajėgumą vykdyti licencijuojamą veiklą, neapsiribojo formaliu visų pareiškėjo dokumentų pateikimo faktu, o preciziškai analizavo ir vertino realias Bendrovės galimybes vykdyti licencijuojamą veiklą, tačiau tai negali būti laikoma kompetencijos viršijimu. Taisyklių 24.5 punkte numatyta, kad licencija gali būti neišduodama arba nekeičiama, jeigu nesilaikoma 10 punkte nurodytos licencijos išdavimo sąlygos, t. y. įmonės technologinis, finansinis ar vadybinis pajėgumas įvertinamas kaip nepakankama. Komisija, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, nustatė faktą, kad pareiškėjos technologinis pajėgumas vykdyti licencijuojamą gamtinių dujų paskirstymo veiklą Kazlų Rūdos ir Ignalinos, Jurbarko, Tauragės rajonų savivaldybių teritorijose yra nepakankamas, todėl priimtas sprendimas nekeisti pareiškėjo licencijos yra pagrįstas bei priimtas laikantis nustatytų procedūrų. Komisija pabrėžė, jog niekada nebuvo priėmusi oficialaus sprendimo, konstatuojančio, kad Bendrovė atitinka visus reikalavimus licencijai pakeisti, todėl pareiškėjo rėmimasis Komisijos licencijų skyriaus pažymomis Nr.L3-l 8 ir Nr.L3-27 yra nelogiškas ir nepagristas. Atitinkamų skyrių pažymos, tame tarpe ir Bendrovės nurodytos, bei nutarimų projektai yra pagalbinio pobūdžio vidaus darbo dokumentai, kurie neprivalomi nei Komisijos nariams, priimant tam tikrus sprendinius, nei asmenims, kuriems jie skirti, t. y. neišreiškia Komisijos, kaip kolegialios institucijos, pozicijos.
Atsakovė paaiškino, kad Komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 03-99 patvirtinta Tvarka yra poįstatyminis, pagalbinio pobūdžio teisės aktas. Nesant pakankamo teisinio reglamentavimo, atsakovės technologinis pajėgumas vertintas sistemiškai, vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktais, reglamentuojančiais licencijuojamą veiklą. Skundžiamame nutarime konstatuota, kad pareiškėja neatitinka gamtinių dujų paskirstymo įmonei keliamų technologinio pajėgumo reikalavimų, nustatytų Energetikos įstatymo 12 straipsnio l dalyje, Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, Taisyklių 35.3 ir 35.6 punktuose. Priimant skundžiamą nutarimą, buvo vadovautasi imperatyviomis minėtų teisės aktų nuostatomis bei 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrosiomis taisyklėmis. Pareiškėjos teiginiai, kad minėti reikalavimai iškraipo konkurenciją, nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, dujotiekių statybos darbai nėra energetikos veiklos rūšis, kuriai būtų reikalinga licencija ir jiems taikomos bendros Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų normos. Pati Bendrovė skunde pripažįsta, kad jos valdomos suskystintų dujų sistemos, taip pat leidžiančios užtikrinti gamtinių dujų skirstymą tuo pačiu metu objektyviai nebūti prijungtos prie kitų gamtinių dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų. Ši aplinkybė l patvirtina nepakankamą pareiškėjos pajėgumą vykdyti gamtinių dujų paskirstymo veiklą. Pareiškėja neturi veikiančio gamtinių dujų skirstomojo tinklo, jos valdomi suskystintų dujų vamzdynai neproporcingai trumpi numatomai licencijuojamos veiklos teritorijai ir nėra sujungti su kitais gamtinių dujų perdavimo ar paskirstymo įrenginiais, t. y. Bendrovė pageidauja skirstyti gamtines dujas visose minėtų savivaldybių teritorijose, iš esmės dar neturėdama nei pačių gamtinių dujų, nei galimybės jų pristatyti iki savo valdomų įrenginių.
Komisija pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2005 m. lapkričio 17 d. spendime nevertino Bendrovės technologinio pajėgumo vykdyti licencijuojamą veiklą, o tik konstatavo Viešojo administravimo įstatyme ir Taisyklėse nustatytų procedūrų pažeidimo faktą bei nustatė bendrą įpareigojimą- išnagrinėti pareiškėjo prašymais esmės, t. y. priimti sprendimą pakeisti licenciją arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Tik vykdydama minėtą teismo sprendimą, pirmą kartą išnagrinėjo pareiškėjo prašymus bei priėmė teisėtą ir motyvuotą nutarimą atsisakyti pakeisti licenciją.
Komisijos nurodė, kad visose minėtose savivaldybėse Pareiškėja valdo suskystintų dujų vamzdynus, kurie užima dvi atitinkamo miesto gatves (vamzdynų ilgis Nutarime nurodytose gatvėse yra atitinkamai 1781,59 metrų, 914,90 metrų, 350 metrų, 1250 metrų). Skirstyti suskystintas dujas šiais vamzdynais licencijos nereikia, todėl pareiškėjo siekis skirstyti gamtines dujas visose minėtų savivaldybių teritorijose, valdant palyginti trumpus suskystintų dujų vamzdynus, tačiau neturint gamtinių dujų skirstomojo tinklo yra praktiškai neįgyvendinamas. Be to, pareiškėjos nuomojama sistema negali būti lyginama su gamtinių dujų sistema apibrėžta minėtos Taisyklės bei Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr.113 patvirtintose Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklėse.
Anot atsakovės, Bendrovės skundo reikalavimai negali būti tenkinami atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 23 d. (adm. byla Nr. P(4)-76-2002) bei 2003 m. rugsėjo 17 d. (adm. byla Nr. A(5)-122/2003) nutartyse pateiktus išaiškinimus bei Tvarkos 6 punkto nuostatas, numatančias įmonės technologinį pajėgumą vertinti kaip pakankamą galima tik tuo atveju, jeigu jos valdomi įrenginiai yra sujungti su energijai išgauti, perdirbti ar gaminti skirtais įrenginiais arba kitais energijos perdavimo ar skirstymo įrenginiais, kurie užtikrintų vartotojų aprūpinimą energija. Atsižvelgiant į pareiškėjo veiklą (tiksliau - neveikimą) kitų savivaldybių teritorijose, kuriose pareiškėjas turi licenciją paskirstyti gamtines dujas, tačiau veiklos nevykdo, akivaizdu, jog turint nepakankamą vamzdynų kiekį neįmanoma užtikrinti visų vartotojų, gyvenančių atitinkamoje savivaldybėje, poreikių, o turimų vamzdynų nesujungus su kitais gamtinių dujų įrenginiais, dujų tiekimas vartotojams iš viso neįmanomas.
Komisija akcentavo, kad AB „Suskystintos dujos" 2004 m. balandžio 4 d. raštu Nr.O6-328 informavo atsakovę, kad nuo 2006 m. balandžio 9 d. negalioja Bendrovės ir AB „Suskystintos dujos" sudarytos dujų vamzdynų nuomos sutartys, kuriomis pareiškėja grindė savo reikalavimus ir įrodinėjo teisėtą naudojimąsi dujų vamzdynais, esančiais Vidiškių kaime, Ignalinos rajone, Traksėdžių kaime, Šilutės rajone, Šilutės, Švenčionių, Kazlų Rūdos, Jurbarko miestuose, Tauragės mieste. AB „Lietuvos dujos" 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 7-211-468 informavo Komisiją, kad 2006 m. balandžio 13 d. pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir nuosavybės teise įgijo dujų tinklų paskirties inžinerinius įrenginius, esančius Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje (tuos pačius, kuriuos tariamai valdė pareiškėja). Šią aplinkybę patvirtina Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai. Minėti dokumentai liudija, kad šiuo metu pareiškėja nevaldo jokių dujų vamzdynų, esančių minėtose teritorijose, t.y. neatitinka Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnyje nustatyto reikalavimo, kad licencijos perduoti, paskirstyti ir laikyti gamtines dujas išduodamos tik dujų sistemas nuosavybės teise ar kitais teisėtais būdais jas naudojančioms įmonėms. Be to, pateikta informacija kelia pagrįstų abejonių, ar Bendrovė apkritai kada nors teisėtai valdė ir naudojo minėtus dujų vamzdynus.
Atsakovė nurodė, kad pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutarčių nuostatos išdėstytos CK IV knygos septintajame skirsnyje. CK 6.531 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tada, kai ji įregistruota viešajame registre. 6.535 straipsnio l dalyje numatyta, kad pastatas, statinys ar įrenginys perduodamas ir priimamas pagal perdavimo-priėmimo aktą. Tokia pat nuostata įtvirtinta tiek 2005 m. birželio 16 d. nuomos sutarties Nr.05-40B tiek 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutarties 6.1 punktuose. CK 6.535 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu viena šalis vengia pasirašyti pastato, statinio ar įrenginio perdavimo-priėmimo aktą nuomos sutartyje aptartomis sąlygomis, tai laikoma, kad atitinkamai nuomotojas atsisako vykdyti prievolę perduoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas atsisako juos priimti. Vadovaujantis CK 6.477 straipsnio l dalimi, pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Komisija neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas įregistravo minėtas sutartis viešajame registre ir su AB „Suskystintos dujos" pasirašė dujų vamzdynų perdavimo-priėmimo aktą, t. y. įvykdė tokioms sutartims keliamus reikalavimus, nustatytus CK. Tvarkos 6 punkte nustatyta viena iš sąlygų, kurioms esant technologinis pajėgumas vertinamas kaip pakankamas licencijuojamos veiklos sąlygoms vykdyti, t. y. įmonė privalo nuosavybės teise valdyti arba teisėtai naudoti energetikos įrenginius ir sistemas licencijuojamai veiklai vykdyti. Minėtos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėja prašymo pakeisti licenciją pakeitimo metu minėtų dujų vamzdynų faktiškai nevaldė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pabrėžė, kad Komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr.O3-99 patvirtintos Tvarkos 3 bei punkte ir CK 6.530 straipsnio l dalyje įtvirtintų teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad teisėtu nuomojamojo daikto naudotoju, nuomininkas tampa ne nuo nuomos sutarties sudarymo momento, tačiau nuo tada, kai nuomos. sutartyje nurodyti nuomojami pastatai, statiniai ar įrenginiai perdavimo - priėmimo aktu yra perduodami nuomininkui, t. y. kai perduodamas pats nuomojamas daiktas. Neperdavus daikto nuomininkui negalima teigti, jog nuomininkas juo naudojasi ar teisėtai valdo. Teismas nustatė, kad tarp Bendrovės ir AB "Suskystintos dujos" 2005 m. liepos 20 d. bei 2005 m. birželio 16 d. buvo sudarytos nuomos sutartys, kuriomis nuomotojas (AB "Suskystintos dujos") įsipareigojo išnuomoti nuomininkui (UAB "Intergas") požeminį dujotiekį ir įrenginius, esančius Kazlų Rūdos mieste bei Ignalinos, Jurbarko, Tauragės, Šilutės, Švenčionių rajonų savivaldybių teritorijose. Tiek 2005 m. birželio 16 d., tiek 2005 m. liepos -20 d. sutarčių 6.1 punkte buvo numatyta, kad AB "Suskystintos dujos" perduoda Bendrovei dujų vamzdynus perdavimo-priėmimo aktu. Tačiau, teismo nuomone, Vilniaus m. 2 apylinkės teismui pateiktas Bendrovės ieškinys dėl nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei įpareigojimo jas vykdyti liudija, kad tarp pareiškėjo ir AB "Suskystintos dujos" sudarytos minėtos nuomos sutartys, kuriomis Bendrovė pagrindė savo atitikimą Tvarkoje nurodytam technologinio pajėgumo kriterijui bei prašymą Komisijai pakeisti licenziją Nr.GDS-05, nebuvo vykdomos. Iš ieškinio turinio matyti, kad tarp Bendrovės ir AB "Suskystintos dujos" 2005 m. liepos 20 d. bei 2005 m. birželio 16 d. nuomos sutartyse nurodyti dujų vamzdynai perdavimo-priėmimo aktu pareiškėjai nėra perduoti. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai, teismo manymu, taip pat liudija, kad 2005 m. birželio 16 d. bei 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutartys, kaip juridiniai faktai, buvo užregistruotos Nekilnojamojo turto registro duomenų banke, tačiau minėtuose išrašuose Bendrovė nenurodyta vamzdynų naudotoja ar valdytoja. Vertindamas minėtas faktines aplinkybes teismas nusprendė, jog nei paraiškos padavimo metu nei vėliau Bendrovė nebuvo teisėta 2005 m. birželio 16 d. bei 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutartyse nurodytų dujų vamzdynų valdytoja ir naudotoja.
Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tiek Komisijos licenzijų skyrius 2005 m. gruodžio 7 d. pažymoje Nr.L3-27 tiek Komisija skundžiamame 2005 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr.O3-80 konstatavę, kad Bendrovė teisėtai valdo suskystintų dujų vamzdynus jos prašyme pakeisti dujų paskirstymo licenziją nurodytoje teritorijoje, neteisingai vertino pareiškėjos pateiktas minėtas nuomos sutartis bei Nekilnojamojo turto registro išrašus, neatsižvelgė į tą Bendrovės techninio pajėgumo įvertinimui reikšmingą aplinkybę, jog nuomos sutartyse nurodyti dujų vamzdynai perdavimo-priėmimo aktu perduoti nebuvo, taigi pareiškėja minėtų įrengimų teisėtai nevaldė ir jais nesinaudojo. Kadangi Bendrovė teisėtai nesinaudoja ir nevaldo 2005 m. birželio 16 d, bei 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutartyse nurodytais dujų vamzdynais, darytina išvada, kad pareiškėja neatitinka Tvarkos 3 punkte nurodyto įmonės technologinio pajėgumo kriterijaus, todėl, atsižvelgiant į Bendrovės prašymus, jos turima licenzija Nr.GDS-05 negali būti pakeista.
Todėl, nors Komisija 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.O3-80 atsisakė Bendrovei išduoti licenziją kitais motyvais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neatitinka technologinio pajėgumo kriterijaus, todėl ginčijamo nutarimo sprendimas yra teisingas. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kitus Bendrovės nurodytus motyvus (atsakovės kompetencijos viršijimą, skirtingų faktinių aplinkybių nustatymą Komisijos licenzijų skyriaus pažymose L3-27 bei L3-18, teisėtų lūkesčių principo pažeidimą) teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus. Todėl išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, jog Komisijos 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr.O3-80 iš esmės yra teisingas, jį naikinti Bendrovės nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Intergas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Skundžiamame sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, jog tarp pareiškėjo ir AB „Suskystintos dujos“ 2005 m. liepos 20 d. bei 2005 m. birželio 16 d. buvo sudarytos nuomos sutartys, kuriomis nuomotojas (AB „Suskystintos dujos“) įsipareigojo išnuomoti nuomininkui (UAB „Intergas“) požeminį dujotiekį ir įrenginius, esančius Kazlų Rūdos mieste bei Ignalinos, Jurbarko, Tauragės, Šilutės, Švenčionių rajonų teritorijose. Teismas sprendime taip pat nurodė, jog „vertindamas minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nei paraiškos padavimo metu, nei vėliau Bendrovė nebuvo teisėta 2005 m. birželio 16 d. bei 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutartyse nurodytų dujų vamzdynų valdytoja ir naudotoja“. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas suformavo ir sprendimu įtvirtino prejudicinę reikšmę turinčią aplinkybę, tiesiogiai įtakojančią bei deformuojančią tarp pareiškėjo (UAB „Intergas“) ir neįtraukto į bylą asmens – AB „Suskystintos dujos“ – susiklosčiusių nuomos santykių teisinį statusą. Todėl, pareiškėjos manymu, sprendime konstatuodamas, jog pareiškėjas niekada nebuvo 2005 m. birželio 16 d. bei 2005 m. liepos 20 d. nuomos sutartyse nurodytų dujų vamzdynų teisėtas valdytojas ir naudotojas, teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens AB „Suskystintos dujos“ teisių ir pareigų. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
2. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Visų pirma, teismas neteisingai išaiškino gamtinių dujų licencijų išdavimo tvarką reglamentuojančių Licencijavimo taisyklių 10 punktą ir Lietuvos Respublikos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutarimu patvirtintos įmonės technologinio pajėgumo įvertinimo tvarkos 3 punktą. Pareiškėjos nuomone, energetikos įrenginių ir dujų sistemų perdavimo nuomininkui faktas objektyviai negali turėti reikšmės nuomininko teisių į daikto naudojimą egzistavimui. Anot, pareiškėjos Licencijavimo taisyklių 10 punkto ir Tvarkos 3 punkto prasme, energetinių įrenginių ir dujų sistemų teisėtas naudojimas licencijuojamai veiklai vykdyti yra traktuotinas kaip suinteresuoto asmens turėjimas teisės naudoti minėtus įrenginius ar sistemas licencijuojamai veiklai vykdyti. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Tvarkos 5.1 punktą ir šios normos taikymu grindė perdavimo – priėmimo akto, kaip būtinos sąlygos licencijai gauti, egzistavimą. Pareiškėja pabrėžia, kad Tvarkos 5.1 punktas nustato, jog „įrenginių valdymo forma nurodoma vadovaujantis Valstybės įmonės Registrų centro išduotu nuosavybės teisę pagrindžiančiu pažymėjimu ar pažyma, sutartimi dėl įrenginių teisėto naudojimo ar kitais dokumentais, įrodančiais įrenginių teisėtą valdymą ar naudojimą“. Anot pareiškėjos, įrenginių perdavimo jų valdytojui (nuomininkui) faktas negali būti laikomas pagrindu atitinkamai įrenginių valdymo formai atsirasti ar jai pasikeisti, tad Tvarkos 5.1 punkte minima sutartis dėl įrenginių teisėto naudojimo yra traktuotina kaip sutartis, kurios pagrindu asmeniui atsiranda teisė į įrenginių naudojimą (nuomos sutartis, panaudos sutartis). Pareiškėja akcentuoja, kad ir pagal Civilinio kodekso 6.535 straipsnio 2 dalį turto perdavimo – priėmimo aktas nėra vienintelis dokumentas, kuriuo patvirtinamas nuomotojo pareigos perduoti daiktą nuomininkui įvykdymas, tam yra pakankamas ir faktinis daikto perdavimas. Galiausiai, anot pareiškėjos, Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatuodamas faktines aplinkybes ir sprendime nurodydamas, jog pareiškėjas neužregistravo savo valdymo ar naudojimo teisių, pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą.
3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tai, jog teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog pareiškėja niekada nebuvo teisėta dujų sistemų naudotoja, patvirtina pareiškėjos sudarytos sutartys, kuriomis pareiškėjas realizavo savo, kaip teisėto dujų sistemų naudotojo teises. Atsiliepime nurodoma, kad 2005 m. birželio 17 d. pareiškėja pasirašė išsinuomotų dujų sistemų techninio aptarnavimo sutartį su TŪB „Energija“, kuriai perdavė techniniam aptarnavimui išsinuomotus dujų vamzdynus. Šios sutarties nuorašas, kaip teigia pareiškėja, yra pateikiamas būtent kartu su apeliaciniu skundu, kadangi iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo tarp atsakovo ir pareiškėjo nebuvo jokio ginčo dėl pareiškėjo teisių į nuomojamus dujotiekius ir pareiškėjas net nemanė, jog šias aplinkybes teks įrodinėti apeliaciniame skunde. Atsiliepime pabrėžiama, kad minėta sutartis buvo pateikta ir Lietuvos valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pareiškėjui kreipiantis dėl licencijos, tai yra užfiksuota byloje esančiose Komisijos licencijų skyriaus pažymose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo, jog prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, tik konstatavo faktą, kad apeliantės nurodomos dujų vamzdynų nuomos sutartys niekada nebuvo vykdomos, kad apeliantės pajėgumas vykdyti licencijuojamą veiklą minėtose teritorijose yra nepakankamas, tačiau niekaip nedarė įtakos šių nuomos sutarčių šalies – AB „Suskystintos dujos“ – teisėms ir pareigoms. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad „teismas nutarė tirti aplinkybes, liečiančias tarp pareiškėjo ir AB „Suskystintos dujos“ susiklosčiusius nuomos santykius“ vertinamas kaip nelogiškas ir neatitinkantis tikrovės. Atitinkamai, atsakovo nuomone, apelianto reikalavimas naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų), yra atmestinas kaip nepagrįstas.
2. Atsakovė pabrėžia, kad nors apeliantė savo argumentus grindžia su TŪB „Energija“ 2005 m. birželio 17 d. sudaryta dujų vamzdynų aptarnavimo sutartimi Nr. 05-06-03 (apeliacinio skundo ketvirtas priedas), tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad šiuos dujų vamzdynus faktiškai perdavė. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad apeliantė ir negalėjo jų perduoti, nes neįmanoma perduoti daikto, jo neperėmus, nenaudojant ir nevaldant, taip pat neturint dokumentų (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenų išrašų), patvirtinančių daikto nuomos juridinį faktą. Atsakovė teigia, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog minėta sutartis buvo vykdoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoj a:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčija atsakovo 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. 03-80, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui pakeisti licenciją į suteikiančią teisę paskirstyti gamtines dujas Ignalinos, Jurbarko, Tauragės rajonų ir Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijose, pagrįstumą.
Šis ginčijamas atsakovo administracinis aktas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjo technologinis pajėgumas, kiek tai susiję su galėjimu prisijungti prie gamtinių dujų perdavimo įrenginių ir jas paskirstyti, yra nepakankamas.
Pareiškėjas skundu teismui tokį atsakovo administracinio akto pagrindimą ginčijo ir įrodinėjo priešingai, kad jo įmonė technologinio pajėgumo kriterijų, nustatytą atitinkamuose teisės aktuose, atitinka.
Tokiu būdu, bylos nagrinėjimo dalyką ir sudarė nustatymas aplinkybės ar ginčijamo administracinio akto išvada dėl pareiškėjo nepakankamo technologinio pajėgumo yra pagrįsta, ar ne.
ATPK 86 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą, nagrinėjantį bylą, atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pareiškėjo skunde nurodyto skundo pagrindo netyrė ir dėl jo nepasisakė, o pareiškėjo skundą atmetė tuo pagrindu, jog pareiškėjas nėra teisėtas ginčo teritorijose esančių dujų vamzdynų naudotojas bei valdytojas, kas neatitinka būtinos sąlygos pareiškėjo prašomai licencijai gauti.
Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas nurodė kitą pagrindą nesuteikti pareiškėjo prašomos licencijos, kurio ginčijamame administraciniame akte nebuvo nurodęs atsakovas.
Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimo pagrindimas, išeinant iš skunde nurodytų pagrindų ribų yra galimas, kai nustatomos imperatyvios, besąlyginės vados atsisakyti asmeniui suteikti subjektinę teisę dėl kurios suteikimo jis kreipėsi į viešojo administravimo subjektą.
Pavyzdžiui, asmuo, kaip subjektas, neatitinka keliamų reikalavimų atitinkamai subjektinei teisei gauti, t. y. neatitinka subjektiškumo požymių. Arba kreipiasi dėl subjektinės teisės suteikimo tokiam objektui, kuriam negali būti suteikta atitinkama subjektinė teisė ir pan.
Iš bylos matyti, kad šiuo atveju dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto pareiškėjo skundo atmetimo pagrindo yra kilęs ginčas, kuris yra nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. O būtent ginčas tarp nuomotojo AB „Suskystintos dujos“ ir nuomininko UAB „Intergas“ dėl dujų vamzdynų neteisėto nuomos sutarčių nutraukimo ir įpareigojimo jas vykdyti (t. 1, b.l. 168-174).
Kadangi tokio pobūdžio ginčai yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas arba dėl administracinės bylos sustabdymo iki bus išnagrinėta minėta civilinė byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas), arba nagrinėti bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytus pagrindus.
To teismui nepadarius, jos sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes vienu atveju liko neišnagrinėtas vienas iš pagrindinių byloje pareikštų reikalavimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o kitu atveju teismas išsprendė klausimą, kuris nepriskirtas jo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl paminėtų priežasčių teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.