Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-17933-505/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04794-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 51.5; 55.1.3 (S)

2025 m. lapkričio 10 d.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Medvedevienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo L. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja E. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja skunde, taip pat ji ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu L. S.. 2015 m. gruodžio 14 d. pareiškėjai pirmą kartą išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo nuolat keičiamas ir pratęsiamas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 15d., nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 7 d., nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2022 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo (duomenys neskelbtini). 2022 m. rugsėjo 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti leidimo laikinai gyventi pagrindą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (sutuoktinis – (duomenys neskelbtini) pilietis). 2022 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis (duomenys neskelbtini) (galiojimas sutrumpintas dėl paso galiojimo iki (duomenys neskelbtini)).

Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjos anūkas. Pareiškėjos sūnus iš pirmos santuokos su sutuoktine, gyvenantys (duomenys neskelbtini), dirbo, darbo laikas intensyvus (vaiko mamos – nuo 8.00 val. iki 17.30 val., dažni viršvalandžiai; tėvo – individuali veikla, komandiruotės), auklę tokiam mažam vaikui rasti sunku ir brangu, kitų artimųjų pagalbai nėra. Todėl jie paprašė pareiškėjos atvykti ir padėti prižiūrėti kūdikį kol jam sueis vieneri metai bei padėti su vyresnių vaikų ((duomenys neskelbtini) metų) priežiūra ir buitimi. Šiuo metu pareiškėjos sūnus su šeima gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), ten samdė auklę. Pareiškėja šiuo metu nedirba, o iki (duomenys neskelbtini) vykdė veiklą pagal verslo liudijimą.

Nurodė, jog 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir RPĮ) 3 straipsnio 9 dalyje numatyta ribojamoji priemonė, jog Rusijos piliečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, jei per 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Respubliką ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (ekipažų/įgulų nariai; objektyvios nuo asmens nepriklausančios priežastys).

2025 m. gegužės 26 d. pareiškėjai, pasikeitus kelionės dokumentui, pakeistas leidimas laikinai gyventi ir įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2 kartus vyko į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), sieną kirto per Kybartų pasienio kontrolės postą. Po šių kelionių atsakovas per MIGRIS paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą dėl vykimo priežasčių. Pareiškėja pranešimą pamatė tik 2025 m. rugpjūčio 19 d. (penktadienį), kai grįžo iš atostogų į (duomenys neskelbtini). Reikėjo parašyti paaiškinimą, tačiau nebuvo aišku, kur jį rašyti, todėl nutarė paaiškinimą parašyti kaip atsakymą į pranešimą. Migracijos departamentas antradienį paskambino ir pakvietė į pokalbį, ten paprašė parašyti paaiškinimą ir pasakė, kad klausimas išspręstas. Pareiškėja paaiškinimą atsakovui pateikė 2025 m. rugpjūčio 21 d., atvykusi atsiimti skundžiamo atsakovo Sprendimo.

Pastebėjo, kad atsakovas suklastojo skundžiamo Sprendimo priėmimo datą. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas 2025 m. rugpjūčio 19 d., bet tuo pačiu metu į jį įtraukė pareiškėjos paaiškinimo, kuris buvo parašytas 2025 m. rugpjūčio 21 d., esmę. Tikriausiai atsakovas atbuline tvarka papildė savo Sprendimą, nes jo nebuvo galima priimti neišgirdus pareiškėjos pozicijos.

Nurodė, kad nei ji, nei jos sutuoktinis nežinojo apie nuo 2025 m. gegužės 3 d. taikomą ribojimą vykti į Rusijos Respubliką daugiau kaip kartą per 3 mėnesius. Pareiškėjos kelionių tikslas buvo laikina būtina pagalba šeimai, be intencijos pažeisti teisės aktus. Pažymėjo, jog jei pareiškėja būtų žinojusi, kad yra toks įstatymas priimtas, būtų nevažiavusi. Pareiškėja apie taikomą ribojimą nežinojo, todėl išvažiavo pabaigti savo reikalus.

2025 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) RPĮ 3 straipsnio 9 dalies pagrindu, konstatavęs kad per 3 kalendorinius mėnesius pareiškėja į Rusijos Respubliką vyko du kartus ir nenustatyta išimčių. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nėra ekipažų / įgulų narė, o anūko priežiūra nelaikyta objektyvia, nuo asmens valios nepriklausančia priežastimi.

Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas formaliai, be būtino individualaus ir proporcingumo vertinimo. Teigė, jog RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje numatyta „objektyvių priežasčių“ išimtis yra materialus saugiklis, saugantis nuo mechaninio leidimo laikinai gyventi naikinimo tais atvejais, kai gyvenimo realijos (ne nuo asmens valios priklausančios aplinkybės) neišvengiamai lėmė keliones ir kai leidimo laikinai gyventi panaikinimas neproporcingai skirtųsi nuo RPĮ paskirties (saugumo ir užsienio politikos) siekio.

Paaiškino, kad pareiškėja Rusijoje nieko neturi, Lietuvoje gyvena jos vyras, vyro sūnus ir mama, vyro giminės, taip pat Lietuvoje pareiškėja su vyru turi nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos vyrui buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, jis du mėnesius nesikėlė iš lovos ir šiuo metu jis turi problemų su (duomenys neskelbtini), jam reikia daug padėti, taip pat reikia padėti vyro mamai.

Akcentavo, jog šiuo atveju pareiškėjos kelionių į (duomenys neskelbtini) tikslas buvo prižiūrėti ką tik gimusį anūką. Migracijos departamento motyvai dėl išimties yra lakoniški – pažodžiui konstatuota, kad „asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti“, todėl „ne nuo jo priklausančių objektyvių priežasčių“ nėra. Jokio realių aplinkybių (naujagimis, alternatyvų nebuvimas, darbų grafikai, komandiruotės, finansinė našta auklei, vaikų interesai) individualaus vertinimo sprendime nėra. Pagal RPĮ 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą išimtis taikoma, kai kelionės priežastys yra nepriklausančios nuo asmens (objektyvios). Iš bylos medžiagos matyti reali būtinybė: naujagimis, dviejų vyresnių vaikų priežiūra, abiejų tėvų darbas (vieno – su komandiruotėmis ir nenormuotu grafiku), nėra kitų giminaičių; auklei – objektyvūs barjerai (prieinamumas/kaina). Tai ne „laisvas pasirinkimas keliauti“, o faktinės būtinybės nulemtas elgesys. Atsakovas to netyrė, nors privalėjo. Net jei Migracijos departamentas laikytų, kad išimtis formaliai netaikytina, vis tiek būtinas proporcingumo principo taikymas ir individualizavimas.

Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas nebalansuoja šeimos interesų ir nevertina vaikų geriausių interesų, neieško mažiau ribojančių priemonių (pvz., įspėjimas, individualus įpareigojimas ateityje vengti dažnų kelionių, papildomų paaiškinimų/įrodymų pareikalavimas). Sprendime nėra jokio vaikų interesų identifikavimo ir vertinimo – nepasisakyta, kaip leidimo laikinai gyventi panaikinimas (ir iš to kylančios pasekmės šeimai) dera su nepilnamečių geriausiais interesais. Sprendimas neatitinka teisėtumo, tikslingumo, proporcingumo ir motyvavimo standartų.

Nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi lems jos išsiuntimą iš šalies ir jos ryšio su sutuoktiniu, kuris yra sąžiningas Lietuvos Respublikos pilietis (be kita ko, tarnaujantis krašto apsaugos sistemoje), nutraukimą. Migracijos departamentas, net ir esant formaliam RPĮ 3 straipsnio 9 dalies taikymo pagrindui, privalėjo motyvuotai aiškinti, kaip leidimo laikinai gyventi panaikinimas konkrečiu atveju realiai prisideda prie RPĮ tikslų; įvertinti šeimos ryšius, gyvenimo Lietuvoje trukmę, kelionių tikslą ir pasekmes, pagrįsti, kodėl mažiau ribojančios priemonės netiktų. Migracijos departamentas net neįrodinėjo, kaip pareiškėjos trumpalaikės kelionės, kurių tikslas – naujagimio priežiūra sūnaus šeimoje, galėjo padidinti grėsmę ar kitaip realiai paveikti užsienio politikos tikslus.

Skundžiamame Sprendime neatskleista, kodėl naujagimio priežiūra esant realiam alternatyvų nebuvimui (ir ypač vertinant vaikų interesus) negali būti laikoma nuo asmens nepriklausančia objektyvia priežastimi. Sprendime nėra jokių kriterijų, nėra lyginamojo vertinimo. Tai prieštarauja Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) įtvirtintiems principams. Įstatymų leidėjo tikslas – riboti piktnaudžiavimą, o ne mechaniniu būdu naikinti leidimus ignoruojant realias gyvenimo situacijas. Todėl RPĮ taikymas negali būti automatinis ir atsietas nuo paskirties – kiekvienu atveju turi būti patikrinta, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas prisideda prie Lietuvos Respublikos saugumo/užsienio politikos tikslų, ir ar jis nėra taikomas kaip socialinė sankcija šeimai, kuri su tomis rizikomis nesusijusi.

Pabrėžė, kad atsakovas taip pat neįvykdė savo pareigos informuoti ir užtikrinti realią teisę gintis. RPĮ 3 straipsnio 9 d. įsigaliojo 2025 m. gegužės 3 d., o leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo pakeistas ir įteiktas 2025 m. gegužės 26 d. Atsakovas Sprendime nenurodė jokių duomenų, kad paskutinio leidimo laikinai gyventi įteikimo pareiškėjai metu jai būtų aiškiai išaiškinta naujos priemonės esmė (kad antras išvykimas per 3 mėnesius lems leidimo laikinai gyventi panaikinimą) ir kokie įrodymai reikalingi „objektyvioms priežastims“ pagrįsti. Gero administravimo požiūriu, toks informavimas ypač svarbus naujo reguliavimo pradžioje, priešingu atveju pažeidžiamas teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., t. y. įsigaliojus RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, per 3 kalendorinius mėnesius buvo išvykusi į Rusijos Respubliką 2 kartus: (duomenys neskelbtini).?

Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėja vyko į (duomenys neskelbtini), per MIGRIS komunikaciją paprašė pareiškėją pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, atsakydamas į Migracijos departamento pranešimą, nurodė, kad vyko į (duomenys neskelbtini) prižiūrėti gimusi anūką.

Įvertinęs pareiškėjos paaiškinimą dėl vykimo į (duomenys neskelbtini) priežasčių, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja į (duomenys neskelbtini) vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į (duomenys neskelbtini). Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, pareiškėja ginčijamo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikoje nedirbo.

Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes ir jos pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini).

Nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėja vyko į (duomenys neskelbtini) dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjos anūką galėjo prižiūrėti tik pati pareiškėja.

Taip pat nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėja paaiškinimą pateikė tik 2025 m. rugpjūčio 21 d. (po ginčijamo Sprendimo priėmimo) ir, kad Migracijos departamentas suklastojo ginčijamo sprendimo priėmimo datą, kadangi MIGRIS komunikacijos duomenys patvirtina, kad pranešimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2025 m. rugpjūčio 14 d., pareiškėja jį perskaitė 2025 m. rugpjūčio 14 d. ir 2025 m. rugpjūčio 14 d. pateikė paaiškinimą. Sprendimas buvo priimtas 2025 m. rugpjūčio 19 d. Ginčijamame Sprendime minimas pareiškėjos paaiškinimas buvo gautas 2025 m. rugpjūčio 18 d. Pareiškėja, žinodama, kad yra panaikintas leidimas laikinai gyventi, pateikė antrą paaiškinimą ir apkaltino Migracijos departamentą klastojimu. Sprendimo metaduomenys patvirtina, kad data nebuvo klastota.

Pažymėjo, kad RPĮ 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Iš skundo teiginių ir pareiškėjos paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjos vykimo į Rusijos Respubliką priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų RPĮ nuostatoms ir tikslams.

Pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia asmenų nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Pastebėjo, kad informacija apie RPĮ pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats RPĮ yra viešai prieinamas.

Išreiškė nuomonę, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl atsakovas prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. prašė pareiškėjos skundą patenkinti. Teismo posėdyje paaiškino, kad su pareiškėja santuokoje gyvena daugiau kaip dvidešimt metų, todėl dėl priimto Sprendimo partirs moralines ir ekonomines pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė.

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu trečiuoju suinteresuotu asmeniu L. S..

Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiuo pagrindu pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjos kelionės dokumentas galiojo iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pasikeitus kelionės dokumentą, leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas ir leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją du kartus: (duomenys neskelbtini) (visus kartus vyko per Kybartų pasienio kontrolės punktą).

Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastis, 2025 m. rugpjūčio 14 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją, prašydama pareiškėją pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusijos Respubliką.

Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Migracijos departamentui paaiškinimą, nurodydama jog dažniau lankosi, nes jai gimė trečiasis anūkas. Tėvai dirba, todėl pareiškėja laikinai jiems padeda prižiūrėti vaikus. Taip pat nurodė, jog šiuo metu jos apsilankymai mažės.

Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), nes pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, įsigaliojus RIP 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Respubliką ar Baltarusijos Respubliką. Sprendimas priimtas, vadovaujantis RPĮ 3 straipsnio 9 ir 10 dalimis, ĮUTP 28 straipsnio 4 dalimi.

Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Pagal ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. ĮUTP 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka ĮUTP 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Taigi, užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu ĮUTP nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus.

RPĮ 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą.

RPĮ 3 straipsnio 9 dalis (įsigaliojo 2025 m. gegužės 3 d.) numato, jog panaikinamas Rusijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Respubliką ar Baltarusijos Respubliką. Ši nuostata netaikoma ekipažų ar įgulų nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse, kai tokie vežimai vykdomi į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvą, ir galintiems tai įrodyti – pavyzdžiui, pateikiant darbo pažymėjimą, taip pat kai buvo vykstama dėl nuo Rusijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Taigi, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo RPĮ 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas. Kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Respubliką ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėja turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nuo 2025 m. gegužės 3 d. per pastaruosius 3 mėnesius 2 kartus išvyko į Rusiją, taip pat tuo, kad nenustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys, todėl yra pagrindas pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja po RPĮ 3 straipsnio 9 dalies įsigaliojimo du kartus – (duomenys neskelbtini) vyko Rusijos Respubliką. Tačiau pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, jog vykimą į Rusijos Respubliką lėmė nuo jos valios nepriklausančios objektyvios priežastys.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes ginčo, kad pareiškėja nėra ekipažų ir įgulų narė, dirbanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nėra, t. y. ji negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Respubliką ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau kad ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios. Tokios priežastys, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos sutrikimų atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tačiau tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais.

Pareiškėja savo kelionių tikslu nurodo vykimą pas sūnaus šeimą prižiūrėti gimusio anūko, taip pat prižiūrėti vyresniuosius vaikus, padėti sūnaus šeimai buityje. Šių aplinkybių, teismo vertinimu, negalima laikyti objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis priežastimis. Pareiškėjos nurodytos priežastys, jog pareiškėjos anūko tėvai dirbo, o auklę susirasti tokiam mažam vaikui labai suku ir brangu, todėl pareiškėja turėjo vykti prižiūrėti anūką, pagal savo pobūdį nepriskirtinos prie objektyvių nuo asmens valios nepriklausančių priežasčių, kadangi iš esmės sąlygotos pareiškėjos sūnaus ir jo sutuoktinės sprendimų, susijusių su jų darbinės veiklos ir gimusio kūdikio priežiūros derinimu, taip pat su galimomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis pareiškėjos sūnaus šeimai (didelis auklės atlyginimas ar vieno iš vaiko tėvų darbinės veiklos nutraukimas). Taigi, pareiškėjos sprendimas vykti į Rusijos Respubliką nebuvo sąlygotas neišvengiamomis aplinkybėmis, dėl kurių antrosios kelionės būtų buvę neįmanoma išvengti.

Pareiškėja taip pat teigia, jog nežinojo apie RPĮ pakeitimus ir nurodo, jog jei būtų žinojusi, kad yra toks įstatymas priimtas, būtų nevažiavusi. Ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė taip pat pagrindžia, jog į Rusijos Respubliką ji vyko savo pasirinkimu ir turėjo galimybę nevykti.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog Migracijos departamentas jos neinformavo apie taikomus ribojimus, teismas pažymi, jog Migracijos departamentui nėra nustatyta pareiga informuoti asmenis apie teisės aktų pakeitimus. Be to, informacija apie RPĮ pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats įstatymas yra viešai prieinamas. Taip pat pažymėtina, kad teisėje galioja principas ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), kuris taip pat įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jos kelionių tikslą, taigi pareiškėjai buvo sudaryta galimybė pateikti informaciją, kuri galėtų būti reikšminga sprendžiant klausimą dėl jos leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 2025 m. rugpjūčio 19 d. rėmėsi pareiškėjos 2025 m. rugpjūčio 21 d. pateiktu paaiškinimu. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Migracijos departamento pranešimas, kuriuo pareiškėjos prašoma pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją, pareiškėjai buvo išsiųstas 2025 m. rugpjūčio 14 d. ir 2025 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjos perskaitytas. 2025 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui paaiškinimą apie vykimo į Rusijos Respubliką priežastis. Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjos paaiškinimą, 2025 m. rugpjūčio 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėja Migracijos departamentui paaiškinimą pateikė taip pat ir 2025 m. rugpjūčio 21 d., tačiau nėra jokio pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas būtent vėlesniu pareiškėjos paaiškinimu rėmėsi priimdamas Sprendimą ir, kaip nurodo pareiškėja, suklastojo ginčijamo Sprendimo priėmimo datą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas vadovaujantis RPĮ nuostatomis, kurios yra skirtos nacionalinio saugumo užtikrinimui, todėl individualūs pareiškėjos argumentai dėl jos sutuoktinio gyvenimo Lietuvoje, turimo nekilnojamojo turto, socialinių ryšių negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą. Skundžiamu Sprendimu pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl jos argumentai, kad ji turi Lietuvoje padėti sutuoktiniui turinčiam sveikatos problemų, sutuoktinio mamai, Rusijoje neturi jokių artimųjų, kadangi sūnaus šeima Rusijoje nebegyvena, neturi teisinio pagrindo. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjos šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina, jog įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė ĮUTP bei RPĮ nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamas Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos E. S. (E. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.