- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-22
- Bylos Nr.
- eI3-3295-860/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00747-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, L. K.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir L. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK, ir Komisija) 2022 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 21R-15(AG-12/05-2022) „Atsisakyti priimti nagrinėti skundą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti jo 2022 m. sausio 7 d. skundo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. D1-663 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-210 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“ pakeitimo“ dalies panaikinimo“ (toliau – ir 2022 m. sausio 7 d. skundas, ir skundas) priėmimo klausimą.
Skunde nurodo, kad jis 2022 m. sausio 7 d. pateikė Komisijai skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. D1-663 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-210 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas (toliau – ir Sąrašas) papildytas 536 ir 368 priedais (įtraukiant Kačerginės apylinkės karbonatinių smėlynų pievas (buveinės kodas – (duomenys neskelbtini), plotas – 15,36 ha) ir aliuvines pievas (buveinės kodas – (duomenys neskelbtini), plotas – 2,34 ha) (toliau – ir Saugotinos vertybės)). Šios Saugotinos vertybės patenka į pareiškėjui dalinės nuosavybės teise priklausantį 23,4777 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Tačiau Komisija priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė priimti nagrinėti skundą, o vienintelis sprendimo priėmimo motyvas – 2022 m. sausio 7 d. skundas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai, nes skundžiama Įsakymo dalis yra norminio pobūdžio. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad skundžiama Įsakymo dalis buvo priskirta norminių administracinių aktų kategorijai; jo nuomone, tai administracinis sprendimas (individualus administracinis aktas), kurio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas priskirtinas Komisijos kompetencijai. Visų pirma, savo objekto (dalyko) prasme skundžiama Įsakymo dalis yra tikslingai ir išimtinai susieta su Žemės sklypu ir jo teritorija. Skundžiama Įsakymo dalimi aiškiai apibrėžtos Saugotinų vertybių teritorijos tikslingai Žemės sklypo ribose. Antra, atitinkamai ir savo adresato prasme skundžiama Įsakymo dalis yra tikslingai susieta su Žemės sklypo savininku, t. y. tikslinis teritorijos išskyrimas lemia tikslinio adresato išskyrimą. Atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiama Įsakymo dalis yra adresuota neapibrėžtų subjektų ratui. Trečia, skundžiamo Įsakymo dalyje nėra įtvirtinta ar sukurta teisės norma, nes pats Įsakymas savo teisine prigimtimi ir prasme yra skirtas tik Sąrašui įtvirtinti. Akivaizdu, kad skundžiamo Įsakymo dalies paskirtis yra itin aiški ir konkreti, t. y. pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo teritoriją įtraukti į Sąrašą. Ketvirta, skundžiama Įsakymo dalis nėra orientuota į ateitį ir ta prasme, jog ji nėra skirta taikyti daug kartų ir ji toliau neveikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų lygmenyje, t. y. skundžiama Įsakymo dalis nuo jos priėmimo ir atitinkamai Sąrašo papildymo Žemės sklypo teritorija savaime sukuria individualias teisines pasekmes ir nesukuria teisinių pasekmių, kurios būdingos norminiams administraciniams aktams. Penkta, skundžiama Įsakymo dalimi nėra išreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės) dar ir todėl, jog ja nėra išreiškiami bendri nurodymai atitinkamai elgtis, t. y. skundžiama Įsakymo dalimi nustatomos konkrečios teritorijos juridinis statusas, kuris aiškiai susietas su tos teritorijos savininkais. Šešta, skundžiama Įsakymo dalimi buvo ne nustatytos teisės normos, teisės normos buvo išimtinai tik taikomos. Septinta, remiasi lyginamuoju aspektu su detaliuoju planu, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką priskiriamas prie individualaus administracinio akto. Aštunta, tai, kad Įsakymas ir skundžiama Įsakymo dalis buvo paskelbti Teisės aktų registre, savaime nieko nereiškia ir nepakeičia skundžiamos Įsakymo dalies teisinės prigimties ir specifikos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas teigia, kad priimant Sprendimą minėti požymiai buvo vertinti itin formaliai ir reali skundžiamos Įsakymo dalies analizė anksčiau paminėtais aspektais nebuvo atlikta. Pareiškėjas daro išvadą, kad skundžiama Įsakymo dalis neatitinka norminiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, tačiau atitinka administracinio sprendimo (individualaus administracinio akto) reikalavimus ir atitinkamai turėjo būti įvertinta priimant Sprendimą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Komisijos argumentais, kad tokio pobūdžio ginčai sprendžiami tik teisme. Pirma, pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į ginčo specifiką, šioje administracinėje byloje kilęs ginčas nepatenka į išimčių kategoriją ir gali būti nagrinėjamas Komisijos, t. y. Komisijos kompetencija apima tokio pobūdžio ginčus. Antra, Komisija visiškai be pagrindo rėmėsi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 5 dalimi; minėta nuostata tokio pobūdžio ginčų išimtinio teismingumo nenustato. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi. Trečia, pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu ir kodėl Komisija Sprendime abstrakčiai nurodė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnį; ginčo atveju šis įstatymas iš viso netaikomas. Ketvirta, apskritai Komisijos argumentai yra prieštaringi, t. y., viena vertus, Komisija konstatavo, kad skundžiama Įsakymo dalis yra norminis administracinis aktas ir dėl to toks ginčas nepriskirtinas jos kompetencijai, o kita vertus, Komisija minėtų įstatymų prasme, kuriose nustatyta apskundimo tvarka, Įsakymo dalį jau vertino kaip administracinį sprendimą (individualų administracinį aktą), tačiau ginčo nenagrinėjo dėl to, jog ginčai dėl tokių individualių administracinių aktų sprendžiami išimtinai tik teisme.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad ji sutinka su Komisijos Sprendimo išvada, jog Įsakymas turi visus norminio administracinio akto požymius. Tad nagrinėjamu atveju taikytina norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarka. Pažymi, kad Įsakymas yra teisės aktas, priimtas viešojo administravimo subjekto (Ministerijos), sukuriantis elgesio taisykles, t. y. vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas skirtas pateikti Europos Komisijai, šiame Įsakyme išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos, kurias vienija tai, kad jomis nustatoma, kokios vietovės laikytinos atitinkančiomis gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus ir apie kurias reikia pateikti Europos Komisijai, šis Įsakymas orientuotas į ateitį, taikytinas neapibrėžtam subjektų ratui, paskelbtas laikantis norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, t. y. Teisės aktų registre. ABTĮ 112 straipsnis nustato norminio teisės akto teisėtumo tyrimo tvarką, pagal kurią tokių aktų teisėtumo ištyrimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgusi į ABTĮ 21 straipsnyje nurodytą LVAT kompetenciją, mano, kad Įsakymo teisėtumo ištyrimas priskirtinas LVAT kompetencijai. Tačiau nesutinka su Komisijos Sprendimo išvada, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnis ir jame nurodytų sprendimų apskundimo tvarka. Vis dėlto Komisija Sprendimu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Įsakymo dalies panaikinimo, nes Įsakymas ir jo skundžiama dalis atitinka norminio teisės akto požymius, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti LAGK Sprendimą, kuriuo atsisakytas priimti pareiškėjo skundas dėl Įsakymo dalies panaikinimo, negali būti patenkintas. Pripažinus, kad LAGK pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip išvestinis reikalavimas turi būti atmetamas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti jo 2022 m. sausio 7 d. skundą.
3. Tretieji suinteresuoti asmenys nustatyta tvarka ir terminais atsiliepimų nepateikė.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas 2022 m. birželio 17 d. pateikė rašytinius paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl LAGK 2022 m. sausio 12 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo V. N. skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Kaip matyti iš skundo, pareiškėjas siekia ne perkelti ginčą su Ministerija į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos jo teisės, o kad ginčas būtų išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, t. y. LAGK, nes jo skundas Komisijoje nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Tad būtent šiuo aspektu teismas ir nagrinės pareiškėjo skundą.
7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2022 m. sausio 7 d. skundu kreipėsi į LAGK, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. D1-663 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-210 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“ pakeitimo“ dalį, kuria Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas papildytas 536 punktu ir 368 priedu (įtraukiant Kačerginės apylinkėse karbonatinių smėlynų pievas (buveinės kodas – (duomenys neskelbtini), plotas – 13,36 ha) ir aliuvines pievas (buveinės kodas – (duomenys neskelbtini), plotas – 2,34 ha)).
9. Pareiškėjas, minėta, nesutinka su Komisijos Sprendimu, prašo jį panaikinti ir įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti jo 2022 m. sausio 7 d. skundo priėmimo klausimą.
10. Teismas pažymi, kad siekiant tinkamai išspręsti šį ginčą, pirmiausia reikia nustatyti, ar pareiškėjo skundžiamas Įsakymas, jo dalis yra administracinis sprendimas (individualus administracinis aktas) ar norminis administracinis aktas.
11. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.
VAĮ 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.
12. Teismas pažymi, kad pagrindiniai norminio administracinio akto ir individualaus administracinio akto (administracinio sprendimo) požymiai LVAT praktikoje išskirti analizuojant individualių ir norminių administracinių aktų skirtumus.
Pagal šią praktiką norminiam administraciniam aktui būdingi tokie požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (2011 m. kovo 21 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).
Individuliam administraciniam aktui (administraciniam sprendimui) būdingi tokie požymiai: 1) akte yra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011; 2011 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS492-763/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) akto galiojimas nėra tęstinis, tai vienkartinio taikymo aktas (žr., pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011) ir konkrečiai situacijai (2012 m. sausio 16 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A261-50/2012); 6) aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011; 2012 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012); 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).
13. Kaip minėta, pareiškėjas siekia Įsakymo, jo dalies patikros Komisijoje.
Teismas, įvertinęs skundžiamą Įsakymą, jo dalį, taip pat teisinį reguliavimą, susijusį su administraciniu sprendimu (individualiu administraciniu aktu) ir norminiu administraciniu aktu, bei plačiai išplėtotą teismų praktiką dėl norminio ir individualaus teisės aktų skirtumo, daro išvadą, kad yra pagrindas skundžiamą Įsakymo dalį priskirti prie norminio administracinio akto.
Visų pirma, skundžiamas Įsakymas, jo dalis yra priimta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ 4 punktą ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES. Tai reiškia, kad Įsakymo dalis priimta viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro), vykdančio administracinį reglamentavimą, t. y jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant (įgyvendinat) valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (o ne turint viešojo administravimo įgaliojimus ir priimant konkretų teisės taikymo aktą, t. y. konkrečiai situacijai pritaikant konkrečią teisės normą). Tad šie požymiai yra būdingi norminiam administraciniam aktui.
Antra, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Įsakymas ir jo skundžiama dalis nėra konkrečiai skirta ir privaloma tik pareiškėjui ar kitiems Žemės sklypo savininkams, kuriems priklauso Žemės sklypas ir į kurio ribas (kaip teigia pareiškėjas) patenka nustatomos vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus. Įsakymas ir jo skundžiama dalis sukuria taisykles – elgesio normas, kurios yra bendro pobūdžio ir nėra skirtos kokiems nors konkretiems subjektams ar situacijoms; tiek Įsakymas, tiek ir jo skundžiama dalis yra visuotinai privalomi. Niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad skundžiama Įsakymo dalimi nėra įtvirtinta ar sukurta teisės norma, nes ji yra skirta tik Sąrašui įtvirtinti. Įsakymo dalis yra tam tikra teisinio reguliavimo priemonė, kuri nustatyta valstybės (tam įgalioto subjekto – aplinkos ministro) ir jos garantuojamas, t. y. už nustatyto reguliavimo nesilaikymą gali būti taikomos tam tikros neigiamos pasekmės. Tad Įsakymo dalis atitinka visus teisės normos požymius, kurie išskiriami teisės teorijoje.
Trečia, Įsakymas ir jo skundžiama dalis akivaizdžiai nėra vienkartinio taikymo aktas. Kitaip tariant, jie yra orientuoti į ateitį, t. y. skirti taikyti daug kartų; jie toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.
Ketvirta, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Teisės aktų registro objektai yra: ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai (11 punktas); ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų, taip pat Lietuvos banko valdybos ar valdybos pirmininko, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų ir regionų plėtros tarybų kolegijų priimti teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus (18 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad tiek Įsakymas, tiek ir jo skundžiama dalis buvo paskelbti Teisės aktų registre. Tad jeigu minėtas Įsakymas ir jo dalis būtų teisės taikymo aktas (kaip iš esmės teigia pareiškėjas), jis Teisės aktų registre galėtų būti skelbiamas tik tuo atveju, jeigu kažkoks konkretus teisės aktas numatytų privalomą jo skelbimą (Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 18 punktas). Tačiau nei pareiškėjas teismui nenurodė jokio konkretaus teisės akto, kuriame būtų įtvirtintas privalomas aptariamo Įsakymo ir jo dalies skelbimas Teisės aktų registre, nei teismas ex officio (pagal pareigas) tokio nenustatė. Taigi, kadangi Įsakymas ir jo skundžiama dalis buvo paskelbta Teisės aktų registre, darytina išvada, kad tai buvo padaryta Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. kadangi šis Įsakymas ir jo dalis yra norminis teisės aktas. Vadinasi, ginčijamo Įsakymo dalies paskelbimas viešai Teisės aktų registre netiesiogiai taip pat patvirtina, kad tiek Įsakymas, tiek ir jo dalis yra norminio pobūdžio.
Penkta, teismas pareiškėjo poziciją, kuri grindžiama lyginamuoju aspektu su detaliuoju planu, atmeta kaip nepagrįstą. Kadangi teismų praktikoje detalusis planas, jį vertinant kaip administracinį sprendimą (individualų administracinį aktą), neturi nieko bendro su šioje byloje vertinamu Įsakymu ir jo dalimi.
14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Komisija visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog skundžiama Įsakymo dalis yra norminio pobūdžio, todėl pareiškėjo argumentai, kad skundžiama Įsakymo dalis yra administracinis sprendimas (individualus teisės taikymo aktas), atmestini kaip nepagrįsti; jie vertintini kaip tam tikra interpretacija, kuri neturi teisinio pagrindo.
15. Kadangi Komisija (jos narys) pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundžiama Įsakymo dalis yra norminio pobūdžio, tad ji, pagal Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 2 dalies 1 punktą, turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nagrinėti kaip nepriskirtą LAGK kompetencijai.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylos, t. y. dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priskirtos LVAT, kuris tokias bylas nagrinėja ABTĮ 112–119 straipsniuose nustatyta tvarka.
16. Konstatavus, kad Komisija visiškai pagrįstai nustatė, jog skundžiama Įsakymo dalis yra norminio pobūdžio, o tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas Komisijai atsisakyti priimti pareiškėjo 2022 m. sausio 7 d. skundą nagrinėti, teismas kitų pareiškėjo ir Komisijos argumentų nenagrinės.
17. Taigi, Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo; tad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą ir dėl išvestinio reikalavimo įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti pareiškėjo 2022 m. sausio 7 d. skundo priėmimo klausimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
18. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas kaip nepagrįstas, jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis). Atsakovė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.