Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Sprendime nurodyta, jog asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas biometrinį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2019-01-02 iki 2029-01-02 ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022-08-16 iki 2024-08-16. Nustatyta, kad asmuo 2024-07-04 Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą Nr. 2406-LLGK-3406 pakeisti leidimą laikinai gyventi išduotą darbo pagrindu, tarpininkaujant MB „White list“. 2024-09-14 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S109102 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 35 str. 1 d. 13 p, nes asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų. 2024-09-16 asmuo ir darbdavys buvo informuoti apie priimtą

Sprendimą (2024-09-16 abu adresatai pranešimus perskaitė). Pažymėtina, kad vadovaujantis UTPĮ 35 str. 2 d., užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Asmuo nepasinaudojo apskundimo teise ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Sprendimo neapskundė. Pasibaigus asmens leidimo gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui 2024-08-17 asmuo iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės neišvyko.

Šis sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai ir tik tada jis sužinojo, kad įmonė, kurioje jis dirba, nepateikė Migracijos departamentui būtinų dokumentų laikino leidimo gyventi pratęsimui, todėl jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

Nurodo, kad apie 2024-09-14 Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S209102 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi“ jis nežinojo, jam asmeniškai jis buvo įteiktas tik 2025-01-06, kai buvo įteiktas sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę.

Skundžiamame sprendime Nr. 25S3241 „Dėl grąžinimo į užsienio valstybę“ yra nurodyta, kad asmuo turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena ir turi galiojantį leidimą gyventi išduotą laikinosios apsaugos pagrindu asmens sutuoktinė T. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini). MIGRIS duomenimis asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2020-09-20, jis turėjo du leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu. Asmuo nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), neturi. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis asmuo nuo 2019-06-25 iki 2021-12-02 dirbo įvairiose Lietuvoje įregistruotose įmonėse, nuo 2021-12-02 dirba MB ”White list“. Šiuo metu, iki 2025-10-12 asmuo augina vaiką iki 3 metų ir yra draudžiamas valstybės lėšomis. Asmens sutuoktinė T. A., gim. (duomenys neskelbtini) nuo 2023-08-17 registruota kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Nustatytos socialinės ir ekonominės aplinkybės yra reikšmingos tačiau aplinkybė, kad vadovaujantis UTPĮ 35 str. 2 d., asmuo prašymą pateikti išduoti leidimą gyventi gali praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo Sprendimo priėmimo dienos, t. y. jis negali įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iki 2025-09-14, yra reikšmingesnė.

LR Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 10 str. 5 d. nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtaką turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai, įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Nurodo, kad atsakovui neužtenka tik konstatuoti, jog asmuo ir bendrovė peržiūrėjo siųstus pranešimus, būtina ir įsitikinti, jog šie tikrai buvo realiai įteikti. Pareiškėjas nurodo, kad jam asmeniškai sprendimai nėra pateikiami jam suprantama rusų kalba, tik lietuvių, buvo siųstas el.paštu: (duomenys neskelbtini) kai mano el.pašto adresas: (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu sprendimas Nr. 24S209102 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi“ jam visai nebuvo įteiktas. Tik sužinojęs apie priimtus sprendimus, iškart kreipėsi į savo bendrovę MB „White list“, kurios direktorius E. V. jam pateikė atsakovo reikalaujamus dokumentus.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėtie“ (toliau - Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Atsižvelgdamas į minėtas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktu, Įstatymo 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes bei nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tai yra iki 2024 m. vasario 5 d. ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas savo skundu nepaneigia ginčijamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas iki 2024 m. lapkričio 15 d. neįteisino savo buvimo Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą ar sustabdyti tokio sprendimo vykdymą), o būtent - buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama - užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba žeminamas jo orumas, arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Pažymime, kad atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik šiame Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 32 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.

Manome, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025-01-06 Sprendimu nusprendė: grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos , t. y. iki 2025-02-05. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Sprendimas priimtas, nes: asmuo gyvena Lietuvos respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui; asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Sprendimas priimtas, vadovaujantis UTPĮ 125 str. 1 d. 4p., 125str. 1 d. 6 p., 125 str. 1 d. 7 p. ir 127 str. 1 d., 3 (1) ir 6 d. pagrindu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas biometrinį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą , galiojantį iki 2029-01-02 bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022-08-16 iki 2024-08-16. 2024-07-04 pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą Nr.2406-LLGK-3406 pakeisti leidimą laikinai gyventi išduotą darbo pagrindu, tarpininkaujant MB „White list“. 2024-09-14 atsakovas priėmė sprendimą Nr. 24S109102 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 13 p., nes asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų. 2024-09-16 pareiškėjas ir jo darbdavys buvo informuoti apie priimtą Sprendimą. Pareiškėjas pasibaigus jo leidimo gyventi galiojimo laikui 2024-08-17 iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės neišvyko.

Įstatymo 39 str. 2 p. numatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, taikomas bevizis režimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2024-08-17 iki 2025-01-06 Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje išbuvo 143 dienas ir iki bevizio režimo pabaigos , t. y. iki 2024-11-15 savo buvimo Šengeno erdvėje neįteisino ir iš jos neišvyko, tuo pažeisdamas Įstatymo 124 str. 2 d. nuostatas. Įstatymo 23 str. 1 p. nurodyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 str. 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Pareiškėjas nuo 2024-11-15 Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo 53 dienas.

MIGRIS duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena ir turi galiojantį leidimą gyventi išduotą laikinosios apsaugos pagrindu pareiškėjo sutuoktinė T.A., gim. (duomenys neskelbtini) ir sūnus A.B., gim. (duomenys neskelbtini). MIGRIS duomenimis pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2020-09-20, jis turėjo 2 leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu. Sodros duomenimis pareiškėjas nuo 2019-06-25 iki 2021-12-02 dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse, nuo 2021-12-02 dirba MB „White list“.Šiuo metu asmuo iki 2025-10-12 augina vaiką iki 3 m. ir yra draudžiamas valstybės lėšomis. Pareiškėjo sutuoktinė T.A. nuo 2023-08-17 registruota kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Tokios socialinės ir ekonominės aplinkybės yra konstatuotos ginčijamame Sprendime. Laikytina, kad aplinkybė, jog , sutinkamai su Įstatymo 35 str. 2d. , asmuo prašymą pateikti leidimą gyventi gali praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo Sprendimo priėmimo dienos, t. y. jis negali įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iki 2025-09-14, yra svarbesnė. Pareiškėjas sutinka išvykti iš Šengeno erdvės, neprieštarauja dėl grįžimo į Ukrainą, o Sprendimas grąžinti asmenį į užsienio valstybę neuždraudžia jam teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas šiuo metu neturi dokumento, suteikiančio jam teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.

Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėjui ginčijamas Sprendimas buvo įteiktas 2025-01-06, rusų kalba perskaitytas ir išaiškintas, tai pareiškėjas pasirašytinai patvirtino. 2025-01-06 pareiškėjas buvo apklaustas, jis nurodė, kad Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pageidauja išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad 2025-02-04 ginčijamas Sprendimas buvo įvykdytas.

Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1p., Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.