Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl 2017 m. kovo 6 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl smurto 2016 m. lapkričio 18 d.) ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b) papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. (viena para), 1 arešto parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, iš viso įskaitytos 2 laisvės apribojimo dienos. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios – paliktos nepakeistos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu V. N. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl smurto 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: jis 2016 m. lapkričio 18 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo rūsyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, pargriovė žmoną J. N. ant žemės ir ją laikydamas prispaudė keliu kairįjį šoną, taip nukentėjusiajai J. N. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.Be to, V. N. buvo kaltinamas tuo, jog sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui: jis 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tikslesnė data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo svetainėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, paėmęs žmoną J. N. nusviedė į lovą, rankomis prispaudė prie lovos, po ko pastarajai nuėjus į virtuvę, atėjęs prie jos 8–10 kartų, tikslesnis skaičius nenustatytas, tyčia delnu sudavė į galvą, po ko pastarajai pradėjus skambinti į policiją trenkė apie 10 kartų delnu į galvą, taip nukentėjusiajai J. N. sukeldamas fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo 2017 m. kovo 6 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl smurto 2016 m. lapkričio 18 d.), panaikinti ir jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Nuosprendžio dalį dėl smurto 2016 m. rugsėjo pabaigoje prašo palikti nepakeistą, nes ši jo dalis teisėta ir pagrįsta.Apeliantas nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl smurto 2016 m. lapkričio 18 d. yra neteisėta ir nepagrįsta, nes prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, todėl turi būti panaikinta. Teigia, kad jis dėl smurto pavartojimo 2016 m. lapkričio 18 d. kaltu neprisipažino, nes smurto nevartojo. Nukentėjusioji J. N. teisme parodė, jog 2016 m. lapkričio 18 d., apie 21 val., buvo namuose su apeliantu, kuris buvo neblaivus, jie susibarė, nes V. N. norėjo paimti jos telefoną. Tuomet vyras pargriovė ją ant žemės, prispaudęs su keliu laikė, norėjo atimti telefoną, ji supyko, tačiau tą vakarą į policiją nesikreipė. Teismo posėdžio metu net nebuvo aiškintasi, kokioje padėtyje J. N. nugriuvo ant grindų, kokioje padėtyje buvo, kai vyras prispaudė šoną keliu. Nukentėjusioji teisme net nepasakė, kad dėl prispaudimo keliu jautė fizinį skausmą, o teismo posėdžio metu nukentėjusioji net nepaminėjo, kad tą vakarą susižalojo, nusibrozdino alkūnę. Kad V. N. sužalojo jai rankos alkūnę, nukentėjusioji nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu atliekant jos apklausą. Nukentėjusioji į teismo medicinos ekspertą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 24 d., o specialisto išvadoje Nr. G272/2016(11) nurodyta, kad J. N. padarytas odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, šis sužalojimas galėjo sukelti jai fizinį skausmą. Apeliantas pažymi, kad apie sužalojimus šone ir (ar) apie tai, kad šono prispaudimas keliu sukėlė jai fizinį skausmą, specialisto išvadoje net neužsiminta, o tai reiškia, kad J. N. nesiskundė ekspertui dėl šone sukelto skausmo. Tai dar kartą patvirtina, kad jai fizinio skausmo sukelta nebuvo. Tačiau pranešime apie įtarimą ir teismo nuosprendyje nurodoma, kad V. N. pargriovė žmoną J. N. ant žemės ir ją laikydamas prispaudė keliu kairįjį šoną, taip J. N. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikimą. Apie sužalotą (nubrozdintą) alkūnę, kas J. N. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikimą, net neužsiminta. Tai dar kartą įrodo, jog apeliantas nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė, nes alkūnės nubrozdinimu jis nebuvo kaltinamas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.Apelianto manymu, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis sužalojo J. N. alkūnę ar spausdamas šoną keliu sukėlė fizinį skausmą, nes fizinis skausmas buvo sukeltas ne dėl šono prispaudimo, o dėl alkūnės nubrozdinimo. Alkūnės nubrozdinimu jis nebuvo kaltinamas ir jo kaltė dėl šios dalies, kaltinamasis aktas šioje byloje neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Mano, kad jis yra nuteistas už nusikalstamos veikos, kuria nebuvo kaltinamas, padarymą, todėl ši nuosprendžio dalis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina.Teismo posėdyje nuteistasis V. N. ir jo gynėja advokatė M. Kunickienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji taip pat prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje V. N. buvo kaltinamas dėl smurto prieš sutuoktinę J. N. vartojimo 2016 m. lapkričio 18 d. ir 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs V. N. baudžiamąją bylą, V. N. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš sutuoktinę vartojimo 2016 m. lapkričio 18 d., tačiau dėl 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje vartoto smurto prieš sutuoktinę V. N. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš sutuoktinę vartojimo 2016 m. lapkričio 18 d., pirmosios instancijos teismo sprendimo išteisinti jį dėl 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje prieš sutuoktinę vartoto smurto V. N. neskundžia, dėl to negautas ir prokuroro apeliacinis skundas, todėl skundą nagrinėjantis teismas dėl šios nuosprendžio dalies nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir spręsdamas nuteistojo V. N. kaltės klausimą, padarė išvadas, neatitinkančias nustatytų bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą V. N. kaltės klausimu. Todėl nuosprendis naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas V. N., yra nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas būtent smurtavimu.Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto 2016 m. lapkričio 18 d. V. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2016 m. lapkričio 18 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo rūsyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, pargriovė žmoną J. N. ant žemės ir ją laikydamas prispaudė keliu kairįjį šoną, taip nukentėjusiajai J. N. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi V. N. kaltinimas buvo suformuotas dėl to, kad jis pargriovė žmoną J. N. ant žemės, ją laikydamas prispaudė keliu kairįjį šoną ir dėl to sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, rėmėsi nukentėjusiosios J. N., liudytojų A. Lapinskienės, A. M. ir L. G. parodymais ir specialisto išvada Nr. G272/2016(11). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. N. apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusiąją J. N., taip pat ekspertą A. G. ir nustatė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų, kad V. N. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

10.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs. 2016 m. lapkričio 21 d. pareiškime dėl netinkamo vyro elgesio nukentėjusioji V. N. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl to, kad vyras ją ir tris mažamečius vaikus nori iškraustyti iš namų (b. l. 1). Šiame pareiškime V. N. nurodo, kad vyras 2016 m. lapkričio 21 d. smurto nevartojo, tačiau anksčiau yra kelis kartus ją sumušęs, tačiau jokių detalių duomenų apie tai nenurodė, o tik prašė sudrausminti vyrą. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad po įvykio, dėl kurio nuteistas V. N., nukentėjusioji kreipėsi į policiją dėl vyro sudrausminimo, tačiau praėjus kelioms dienoms po esą prieš ją vartoto smurto, ji pareiškime policijai nieko nedetalizavo apie 2016 m. lapkričio 18 d. prieš ją vartotą smurtą, nors turėjo galimybę tai padaryti. 2016 m. lapkričio 23 d. apklausos protokole V. N. jau nurodo, kad 2016 m. lapkričio 18 d. kilus konfliktui tarp jos ir vyro, V. N. ją pargriovė ant žemės, dėl to ji nukrito ir susižalojo dešinės rankos alkūnę. Po to V. N. keliu atsirėmė į jos kairį šoną ir ją stipriai spaudė prie grindų ir taip sukėlė jai fizinį skausmą (b. l. 11). Papildomos apklausos metu J. N. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir papildomai papasakojo apie 2016 m. rugsėjo mėnesį prieš ją vartotą smurtą (b. l. 16–17). Taigi, iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu analizės matyti, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs, kiekvienos apklausos metu ji nurodydavo vis naujas aplinkybes, todėl jos parodymus reikia įvertinti itin detaliai, būtina išanalizuoti ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, kuri patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes.

10.2. Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji jau nurodė, kad 2016 m. lapkričio 18 d. jie su vyru susibarė, susipyko ir vyras ją pargriovė ant žemės, prisispaudęs su keliu laikė, norėjo atimti telefoną. Ji supyko dėl to, tačiau tą vakarą į policiją nesikreipė, tai padarė tik po kelių dienų, po to kreipėsi į ekspertą, kuris jai nustatė sužalojimus, jai buvo nubrozdinta alkūnė (b. l. 97). Taigi, nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir buvo nurodžiusi aplinkybes, kad konflikto metu sutuoktinis ją buvo prispaudęs keliu ir stipriai spaudė, tačiau pirmosios instancijos teisme apie fizinį skausmą, kurį būtų patyrusi dėl tokių V. N. veiksmų, nenurodė, o tik paaiškino, kad šio įvykio metu jai buvo sužalota ranka, tačiau V. N. nebuvo kaltinamas J. N. rankos sužalojimu.

10.3. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, jog J. N. padarytas odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, dėl to jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 20). Taigi, specialisto išvadoje J. N. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl dešinės alkūnės nubrozdinimo, tačiau J. N. pateiktame kaltinime minimas nežymus sveikatos sutrikdymas siejamas ne su alkūnės nubrozdinimu, kaip nustatyta specialisto išvadoje, o su tuo, kad J. N. keliu prispaudė nukentėjusiajai kairįjį šoną. Specialisto išvadoje apie nukentėjusiosios kairiojo šono sužalojimus nieko nepasakyta, nors ekspertui ir buvo užduoti tokie klausimai (6 klausimas). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas A. G. nurodė, kad apžiūros metu J. N. skundėsi, kad vyko su vyru grumtynės ir ji nusibrozdino alkūnę, apžiūrėjus ją rastas nubrozdinimas alkūnėje, tai rodo kontaktą su kietu daiktu, kai ji buvo parvirtusi. Dėl prispaudimo kelio sąnariu jokių požymių nebuvo, tik pasiskundė, kad jaučia skausmą nubrozdintoje vietoje ant rankos, o apie krūtinę nebuvo jokios kalbos, dėl skausmo pilve, šone nesiskundė. Ekspertas paaiškino, kad jis apžiūrėjo J. N. pilvą, šoną, nes užduotyje buvo nurodyta, kad buvo prispausta keliu, todėl galima įtarti ir šonkaulių lūžį arba vidaus organų plyšimą, bet tokių požymių nebuvo. Dėl išvados 6 klausimo taip pasisakyta, kadangi kitose kūno vietose jokių sužalojimų nebuvo, nors, eksperto manymu, atsiremiant keliu į tokią nestambią moterį, galėjo būti padaryta didelių sužalojimų spaudžiant krūtinę, tačiau jokių sužalojimų, išskyrus alkūnės nubrozdinimą, nebuvo. Ekspertas taip pat paaiškino, kad nepatirti fizinio skausmo, kai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, nubrozdinta alkūnė, šiuo atveju neįmanoma, nes kūnas nusėtas receptoriais, jaučiančiais skausmą, o dėl nubrozdinimo skausmas juntamas, tačiau skausmo stiprumas tai reliatyvi sąvoka, jei audinių vientisumas pažeistas, žmogus jaučia skausmą (b. l. 137).

10.4. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklausta nukentėjusioji J. N. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 18 d. susipyko su savo vyru ir apsistumdė, nes V. N. norėjo sužinoti, kas rašoma jos telefone. Įvykį pamena, jie susistumdė, nukentėjusioji apvirto ir nusibrozdino ranką, nežino, ar vyras laikė prispaudęs su keliu, gal kažkiek ir buvo prispaudęs su keliu. Atsimena, kokius parodymus davė teisme, tada melavo, nes buvo supykusi ant vyro, nepamena, kokius parodymus davė policijoje, tačiau mano, kad nesakė, jog prispaudė šoną. Teisme apklausta ji nurodė, kad grumtynių metu jai buvo nubrozdinta dešinės rankos alkūnė, tačiau teisme nesakė, kad prispaudė. Taip pat nurodė, kad gal grumtynių metu jai nugriuvus ant grindų V. N. keliu atsirėmė į jos kairį šoną ir prispaudė, bet ji dėl to skausmo nejuto (b. l. 137).

10.5. Iš nukentėjusiosios ir eksperto A. G. parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad J. N. nebuvo nustatyti jokie kairiojo šono sužalojimai, nors, kaip teigė ekspertas, prispaudus tokią nestambią moterį, galėjo būti padaryta didelių sužalojimų, todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, šie duomenys paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes, jog V. N. keliu prispaudė nukentėjusiosios kairįjį šoną ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Kaip jau minėta anksčiau, inkriminuojant BK 140 straipsnį, būtina, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Šiuo atveju J. N. nurodė, kad ji skausmo dėl prispaudimo keliu nejuto.

10.6. Byloje yra duomenų, kad J. N. buvo padarytas odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau J. N. nebuvo kaltinamas, kad padarė šį sužalojimą J. N.. Pagal BK 255 straipsnį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

11. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. N. kaltu, rėmėsi ir liudytojų A. Lapinskienės (nukentėjusiosios kaimynė), A. M. (nukentėjusiosios mama) ir L. G. (tyrėja, atlikusi ikiteisminį tyrimą) parodymais. Tačiau išanalizavus šių liudytojų parodymus, nėra pagrindo sutikti, kad jie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja A. Lapinskienė nurodė, kad 2016 m. lapkričio 18 d. pas ją buvo atėjusi kaimynė ir sakė, kad susipyko su vyru, tačiau detaliau apie įvykusį konfliktą nepasakojo (b. l. 108). Liudytoja A. M. apie vykusį konfliktą nurodė tik tiek, kad dukra jai pasakojo, kad V. N. ją pastūmė, norėjo atimti telefoną, dėl to ji apvirto ant žemės (b. l. 109). Taigi, šios liudytojos paties įvykio nematė, joms nukentėjusioji nepasakojo nieko, kad V. N. ją būtų prispaudęs keliu ir dėl to ji būtų patyrusi fizinį skausmą, iš viso nieko nepasakojo apie kažkokius padarytus sužalojimus, todėl šių liudytojų parodymai nepatvirtina V. N. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių ir negali būti pagrindas pripažinti jį kaltu. Liudytoja L. G. tik patvirtino, kad ji atliko nukentėjusiosios ir kaltinamojo apklausas, J. N. apklausos protokolą surašė pagal jos žodžius, nukentėjusioji atrodė išsigandusi, neatrodė, kad galėtų meluoti, nukentėjusiosios sužalojimų neapžiūrinėjo (b. l. 109). Šie ikiteisminį tyrimą atlikusios pareigūnės parodymai tik suteikia informacijos apie tai, kaip buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kaip buvo atliekamos apklausos ir surašomi parodymai, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo teisingi ir nuoseklūs. Pati nukentėjusioji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje paneigė, kad dėl jos prispaudimo keliu ji patyrė fizinį skausmą, todėl liudytojos L. G. parodymais taip pat negalima remtis pripažįstant V. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

12. Įvertinusi V. N. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių V. N. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog nuteistasis V. N. 2016 m. lapkričio 18 d. padarė nusikalstamą veiką, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistojo kaltę, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl V. N. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. N. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl smurto 2016 m. lapkričio 18 d.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti V. N. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.