Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-01-20 · Administracinė byla Nr. eI3-1351-331/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-20
Bylos Nr.
eI3-1351-331/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03919-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
I. Z.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1351-331/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03919-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-153 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgelio statusą ir papildomą apsaugą.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Departamento 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-153 bei įpareigoti Departamentą suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.1. Paaiškina, kad jis yra čečėnas, musulmonas, gyvena Grozno mieste. Pareiškėjas 2020 m. vasario 7 d., paėmęs iš giminaičių sunkvežimį, važiavo atsivežti žvyro iš Červlionnaja gyvenvietės karjero. Grįždamas iš karjero, netoli gyvenvietės Tolstoj-Jurt apie 23 valandą jis pateko į eismo įvykį: į jo vairuojamą sunkvežimio galą įsirėžė lengvasis automobilis. Po įvykio vienas automobilyje buvęs jaunuolis buvo nuvežtas į ligoninę, kurioje po kelių dienų mirė. Pareiškėjo šeimos vyresnieji nuvyko į laidotuves, tačiau nebuvo įleisti. Pagal čečėnų papročius tai reiškia, kad mirusiojo artimieji turi pretenzijų šiems žmonėms. Kilmės valstybėje pareiškėjui jokia baudžiamoji byla nebuvo iškelta, tačiau mirusio jaunuolio A. M. (įtakingo R. K. aplinkos žmogaus M. D. giminaitis) artimieji jį laikė kaltu. Pareiškėjo pusbrolis sužinojo, kad pareiškėjui yra paskelbtas kraujo kerštas, pareiškėjo namuose jo ieškojo grupė jaunuolių, todėl išvyko iš šalies dėl grėsmės savo gyvybei, negali grįžti į kilmės valstybę, nes jam gresia kraujo kerštas.

2.2. Pažymi, jog pareiškėjo kaip Šiaurės Kaukazo tautos atstovo atžvilgiu galioja bei taikoma ne tik bendroji, valstybės teisė, tačiau ir paprotinė teisė, kuri, kaip atkreipė dėmesį ir Departamentas, neretai gali tapti ir būti prilyginta linčo teismui. Tai leidžia pareiškėją išskirti bei identifikuoti kaip patenkantį į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio taikymo sritį. Pareiškėjas priklauso asmenų grupei, kurios tarpe gajūs papročiai, tame tarpe – kraujo kerštas. Rusijos Federacijoje kraujo kerštas egzistuoja Šiaurės Kaukazo tautose – Čečėnijoje, Ingušijoje, Dagestane, Osetijoje, Kabardino-Balkarijoje. Kraujo kerštas vykdomas laikantis nerašytų taisyklių. Iš to seka, jog pareiškėjas, būdamas čečėnu, esant sąlygai, kai jo namuose pasirodė asmenys, kas yra kraujo keršto pradėjimo ženklas, rodo, jog pareiškėjui iš tiesų gresia rimtas pavojus dėl jo gyvybės ir dėl to pareiškėjas jaučia visiškai pagrįstą baimę.

2.3. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie eismo įvykį vertintinas kritiškai bei savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų tikrumą. Atsakovas nurodė, jog net žiniasklaidai pakankamai detaliai nušviečiant įvykius keliuose, informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. (ar artimomis dienomis) tariamai įvykusią avariją, kuri įvyko prie Petropavlovsk gyvenvietės (ar kitoje Čečėnijos vietovėje 2020 m. vasario mėnesį Grozno rajone nebuvo užfiksuota eismo įvykių, kurių metu žūtų žmonės. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo naudotas šaltinis negali būti laikomas visiškai patikimu. Plačiai kalbama, jog Rusijos žiniasklaida neretai pasižymi dezinformacija, informacijos iškreipimu. Pareiškėjo nuomone, tai leidžia kritikuoti atsakovo naudotus internetinius informacijos šaltinius, Atkreiptinas dėmesys, jog žuvęs asmuo, pasak pareiškėjo, buvo įtakingo asmens giminaitis. Tai galimai lėmė, kad įvykis nebuvo viešintas, nes žuvusiojo giminaičiai pareiškėjui paskelbė kraujo kerštą. Kita vertus, atsakovo pateiktame šaltinyje nėra nurodomi visiškai visi eismo įvykiai. Be to, turint omenyje informacijos ir duomenų pareiškėjo kilmės valstybėje patikimumo problematiką, nėra pagrįsto pagrindo neabejotinam įsitikinimui susiformuoti, jog eismo įvykis, apie kurį pasakojo pareiškėjas neįvyko ar tėra, kaip nurodė atsakovas, improvizacinio pobūdžio, nėra grindžiamas tikrais prisiminimais.

2.4. Atkreipia dėmesį, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui yra atleista, t. y. pareiškėjas pabėgo iš šalies ir jo atžvilgiu atleidimo ritualas negalėjo įvykti. Be to, ir pati atleidimo procedūra yra gana rizikinga, nes iki pat jos pabaigos neaišku, ar asmens atžvilgiu nebus įvykdytas kraujo keršto veiksmas, ar bus atleista. Svarbu ir tai, jog sąvoka „paprastai atleidžiama“, toli gražu nereiškia, kad atleidžiama visais atvejais ar kad pareiškėjas neturi baimintis dėl pavojaus jo gyvybei, būti kankinamam ar dėl kitokio žiauraus elgesio, egzekucijos jam. Todėl, akivaizdu, kad pareiškėjas jaučia visiškai pagrįstą baimę, kuri atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius šio požymio kriterijus, todėl pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

3.1. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog jis negali grįžti į Rusiją, kadangi jam paskelbtas kraujo kerštas. Anot prieglobsčio prašytojo, 2020 m. vasario 7 d. jis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu žuvo įtakingo asmens giminaitis. Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją apie kraujo kerštą. Informacija apėmė duomenis apie tai, kas yra kraujo kerštas, kokiais atvejais taikoma ir kam, bei nuodugniai tai aprašė ginčijamame sprendime. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją apie jam tariamai paskelbtą kraujo kerštą kilmės valstybės informacijos kontekste, Departamentas nustatė, kad jo pateiktos aplinkybės (netyčinio eismo įvykio metu žuvo žmogus) neatitiko situacijų, minimų ryšium su kraujo kerštu. Remiantis surinkta informacija, Čečėnijoje kraujo kerštas nėra vykdomas netyčinių žmogžudysčių (eismo įvykių ir pan.) atveju, išskyrus situacijas, kai kaltininkas yra neblaivus.

Šalies argumentai

3.2. Pareiškėjo istorija, kuria jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo patvirtinta patikimais įrodymais bei nebuvo suderinama su surinkta kilmės valstybės informacija, taigi pareiškėjo pasakojimas buvo įvertintas kaip improvizacinio pobūdžio. Pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo detalumu, informatyvumu, nuoseklumu, prieglobsčio prašytojo pateiktoje istorijoje trūko konkrečių detalių, tikslumo. Per apklausą teko užduoti klausimus kelis kartus, siekiant gauti norimą atsakymą ir, nepaisant to, atsakymai buvo pateikiami abstraktūs ar į klausimus buvo tiksliai neatsakoma. Pareiškėjas negalėjo įvardinti, kas iš jo giminaičių ėjo į mirusio jaunuolio laidotuves, nežinojo, kas iš žuvusiojo artimųjų jam grasino ir paskelbė kraujo kerštą. Tam tikros prieglobsčio prašytojo pasakojimo detalės, susijusios su faktinėmis aplinkybėmis, buvo prieštaringos ir keitėsi pasakojimo eigoje. Galiausiai, prieglobsčio prašytojo istorijoje trūko tam tikrų įvykių, kurių pagrįstai tikimasi, pvz., kelių policijos pareigūnai atlieka šioje istorijoje scheminį nominalų vaidmenį – atvažiuoja, „kažką“ pamatuoja, patikrina blaivumą ir išvažiuoja, o vėliau institucijos, atsakingos už šio įvykio tyrimą, su pareiškėju nekontaktuoja nepaisant to, jog sužalotas žmogus tariamai mirė.

3.3. Departamentas, nesutikdamas su šiais pareiškėjo teiginiais, pažymi, kad duomenys apie eismo įvykius Rusijoje, įskaitant Čečėnijos Respubliką, yra viešinami valstybės institucijų ir žiniasklaidos. Atlikus tyrimą, informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. prie Petropavlovsk gyvenvietės įvykusią automobilių avariją, kurios metu žuvo ar sunkiai nukentėjo žmogus, rasta nebuvo. Rasta informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. eismo įvykį Grozno mieste, tačiau eismo įvykio aplinkybės neatitinka prieglobsčio prašytojo pateiktų eismo įvykio aplinkybių. Nurodoma, kad eismo įvykio metu susidūrė 2 lengvieji automobiliai, yra 2 sužaloti asmenys. Nukentėjo 1985 m. ir 1990 m. gimimo vyrai. Tuo tarpu pareiškėjas pasakojo, kad jis vairavo sunkvežimį, susidūrimas įvyko maždaug 20-25 kilometrų atstumu nuo Grozno, prie Petropavlovsk gyvenvietės. Be to, pareiškėjas yra 1976 m. gimimo. Taigi, net žiniasklaidai pakankamai detaliai nušviečiant įvykius keliuose, informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. (ar artimomis dienomis) tariamai įvykusią avariją, kuri įvyko prie Petropavlovsk gyvenvietės (ar kitoje Čečėnijos vietovėje) ir kurioje sunkiai nukentėjo žmogus, rasta nebuvo. Petropavlovsk gyvenvietė yra Grozno m. rajone. Remiantis Rusijos valstybinės automobilių inspekcijos skelbiamais statistiniais duomenimis, 2020 m. vasario mėnesį Grozno rajone nebuvo užfiksuota eismo įvykių, kurių metu žūtų žmonės. Nors pareiškėjas skunde ir nurodo, kad Rusijos informacija neretai pasižymi dezinformacija, tačiau nepaaiškina, kodėl jokios informacijos apie įvykį žiniasklaidos šaltiniuose nebuvo randama, nors tokių duomenų pagrįstai tikimasi. Tuo labiau nepateikė jokių šią informaciją paneigiančių įrodymų arba kilmės valstybės informacijos, kuri prieštarautų Departamento surinktai kilmės valstybės informacijai.

3.4. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie šį įvykį turėjo tam tikrų trūkumų, kurie savaime nesudarė pagrindo atmesti jo pasakojimo, kaip pramanyto, tačiau, vertinant juos kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie eismo įvykį buvo įvertintinas kritiškai bei nebuvo laikomas savaime patikimu įrodymu, patvirtinančiu prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų tikrumą. Todėl 2020 m. vasario 7 d. eismo įvykis, kurio dalyviu buvo prieglobsčio prašytojas, nelaikomas nustatytu faktu. Atitinkamai nebuvo nustatyta ir tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų pareiškėją (skelbti jam kraujo kerštą). Remiantis kilmės valstybės informacija, kraujo kerštas galėtų būti įvykdytas bet kuriam vyriškos giminės atstovui, jei kaltininkas būtų nepasiekiamas. Tuo tarpu prieglobsčio prašytojo broliai Baudi ir Šamsudin bei tėvas yra (anot jo) likę Čečėnijoje ir jų atžvilgiu nėra kerštaujama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti pabėgelio statusą ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą Departamentui suteikti jam politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, argumentuodamas, kad negali grįžti į kilmės valstybę, nes joje jam gresia kraujo kerštas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

6. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas. Įstatymas įgyvendina 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nuostatas. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz. LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5149-629/2018 ir kt.).

8. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

9. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta pareiškėjo pirminė apklausa, 2020 m. lapkričio 10 d. atlikta pakartotinė pareiškėjo apklausa. Tiek pirminės, tiek pakartotinės apklausos metu, pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybėje jam gresia kraujo kerštas, nes 2020 m. vasario 7 d. Čečėnijoje, Grozno miesto apylinkėse vairuodamas brolio sunkvežimį, pateko į avariją, kai į sunkvežimį rėžėsi kito asmens vairuojamas automobilis. Pareiškėjo teigimu, avarijos metu buvo sunkiai sužalotas lengvajame automobilyje buvęs žmogus, kuris vėliau ligoninėje mirė, žuvęs žmogus yra aukšto rango žmogaus giminatis, žuvusiojo giminaičiai kaltino pareiškėją dėl jo žūties ir grasino ji nužudyti. Čečėnijoje galioja kraujo kerštas, todėl pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę. Departamentas tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, nustatė, kad pareiškėjo istorija, kuria jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nėra patvirtinta patikimais įrodymais bei nėra suderinama su surinkta kilmės valstybės informacija.

11. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją apie kraujo kerštą. Informacija apėmė duomenis apie tai, kas yra „kraujo kerštas“, kokiais atvejais taikoma ir kam, bei Departamentas nuodugniai tai aprašė ginčijamame sprendime. Departamentas, atlikęs tyrimą, informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. prie Petropavlovsk gyvenvietės įvykusią automobilių avariją, kurios metu žuvo ar sunkiai nukentėjo žmogus, duomenų nerado. Tačiau nustatė, kad 2020 m. vasario 7 d. Grozno mieste eismo įvykio aplinkybės neatitinka pareiškėjo pateiktų eismo įvykio aplinkybių. Tyrimo išvadoje teigiama, kad eismo įvykio metu susidūrė 2 lengvieji automobiliai, yra 2 sužaloti asmenys. Nukentėjo 1985 m. ir 1990 m. gimimo vyrai. Tuo tarpu pareiškėjas aiškino, kad jis vairavo sunkvežimį, susidūrimas įvyko maždaug 20-25 kilometrų atstumu nuo Grozno, prie Petropavlovsk gyvenvietės. Taigi Departamentas, informacijos apie 2020 m. vasario 7 d. (ar artimomis dienomis) apie pareiškėjo pasakojamą įvykusią avariją, kuri įvyko prie Petropavlovsk gyvenvietės (ar kitoje Čečėnijos vietovėje) ir kurioje sunkiai nukentėjo žmogus, nerado.

12. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, todėl pareiškėjo teiginys dėl jam gresiančio kraujo keršto dėl automobilių avarijoje žuvusio asmens, yra tik pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas nepateikė duomenų ir/ar argumentų, galinčių paneigti Departamento padarytas išvadas. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų dėl keršto, o pareiškėjo baimė dėl jo gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, sudarančių pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

13. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas pažymi, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjo pasakojimas apie gresiantį kraujo kerštą atmestas. Kaip matyti, Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo kraujo keršto pareiškėjui. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

14. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teismui, įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-3)12PR-153 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasGediminas Užubalis