Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. įstatyminės atstovės R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą vieneriems metams.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria nuteistojo M. D. įstatyminės atstovės R. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo įstatyminę atstovę, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 10 d., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko į PPC „Akropolis“, esantį Vilniuje, Ozo g. 25, užėjo į parduotuvę „City Sport“, persirengimo kambaryje po savo kelnėmis apsivilko UAB „City Sport“ priklausančias kelnes, kurių vertė 289 Lt, ir taip pasikėsino jas pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojo.

Nuteistojo M. D. įstatyminė atstovė kasaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį dėl auklėjamojo poveikio priemonės paskyrimo pakeisti ir paskirti M. D. kitą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą ir atidavimą tėvams ugdyti ir prižiūrėti.

Kasatorė nurodo, kad teismai už M. D. įvykdytą nusikalstamą veiką paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. M. D. nusikalto būdamas nepilnametis, todėl teismai parinkdami jam auklėjamojo poveikio priemonę turėjo vadovautis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi. BK 80 straipsnyje, reglamentuojančiame nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį, nurodyta, kad nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtis yra padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. Įstatyminės atstovės nuomone, paskyrus M. D. atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą, jo elgesys tikrai nepasikeis, o buvimas tarp nusikaltusių nepilnamečių jo polinkį nusikalsti gali tik sustiprinti, todėl siekiant įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį M. D. tikslinga skirti auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą, sugriežtinant jos sąlygas, palyginus su sąlygomis, nustatytomis ankstesniais teismų sprendimais. Išvadą, kad tokia poveikio priemonė leis įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį, leidžia padaryti bylos aplinkybės, kad M. D. padaryta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, kad ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad reali žala niekam nebuvo padaryta, kad nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, taip pat tai, kad įstatyminė atstovė garantavo už sūnų, jog jis ateityje nepadarys naujų nusikalstamų veikų. Įstatyminės atstovės manymu, teismas, paskirdamas M. D. atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą, deramai neatsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Įstatyminė atstovė taip pat teigia, kad teismas atsižvelgęs į tai, kad M. D. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad ja niekam nebuvo padaryta realios žalos, vadovaudamasis BK 62 straipsniu, turėjo paskirti kaltininkui švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę.

Nuteistojo M. D. įstatyminės atstovės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo

Nuteistojo įstatyminė atstovė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 62 straipsnį, neskirdamas M. D. švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. D. paskirta ne bausmė, o auklėjamojo poveikio priemonė. Auklėjamojo poveikio priemonės turi kitą paskirtį, sukelia kitokias teisines pasekmes kaltininkui nei kriminalinė bausmė. Antai atidavimas į specialią ugdymo įstaigą atliekamas kitoje vietoje, kitomis sąlygomis ir pan. nei paskirta laisvės atėmimo bausmė. Įstatyminės atstovės kasaciniame skunde nurodomas BK 62 straipsnis reglamentuoja bausmių, o ne auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo taisykles, todėl teismas paskirdamas M. D. auklėjamojo poveikio priemonę šio straipsnio taisyklių netaikė ir dėl to negalėjo jų pažeisti.

Dėl auklėjamojo poveikio priemonės paskyrimo

Kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai M. D. parinko tinkamą auklėjamojo poveikio priemonę. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. D. jau anksčiau yra padaręs dvi nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas teismų nuosprendžiais. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. lapkričio 16 d., ir jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant per šį laiką darbo dienomis nuo 15 iki 6 val. ryto būti namuose, tęsti mokslą, uždrausta be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu M. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. rugsėjo 18 d., jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atidedant paskirtos bausmės vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, kartu paskiriant auklėjamo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant darbo dienomis būti namuose nuo 15 iki 6 val. ryto, tęsti mokslą, uždrausti be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą (b. l. 52-55). Nepaisydamas to, kad dėl įvykdytos naujos nusikalstamos veikos, jis gali būti priverstas realiai atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, M. D. 2007 m. vasario 10 d. vėl padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad tiek iki to laiko, kai apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, tiek po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo M. D. nuolat pažeidinėjo pamokų drausmę, konfliktavo su mokytojais, po apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo, kuriais buvo įpareigotas tęsti mokslą, nepakeitė savo požiūrio į mokymosi svarbą, nes be pateisinamų priežasčių praleido daug pamokų, jo žinios buvo įvertintos neigiamai net iš septynių mokymo dalykų, o iš vieno jis visai nebuvo atestuotas (b. l. 42, 43). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad įstatyminė atstovė pati pripažįsta turinti mažai įtakos savo sūnui, mėgino pakeisti jo elgesį padedant specialistui psichologui, tuo tarpu su tėvu M. D. bendrauja retai (b. l. 102). Išdėstytos aplinkybės rodo, kad norint pakeisti M. D. elgesį anksčiau jam taikytos poveikio priemonės nebuvo veiksmingos, todėl siekiant pakeisti jo elgesį yra reikalingos radikalesnės poveikio priemonės. Būtent tokį sprendimą ir priėmė bylą nagrinėję teismai, nes už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė M. D. vienintelę likusią nepanaudotą, bet, deja, numatančią gana griežtus apribojimus auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią ugdymo įstaigą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas už padarytą nusikalstamą veiką galėjo M. D. paskirti griežtesnę poveikio priemonę – kriminalinę bausmę, tačiau apsiribojo savo turiniu švelnesnės poveikio priemonės – atidavimo į specialią ugdymo įstaigą – paskyrimu, taip pat, į tai, kad speciali ugdymo įstaiga yra institucija, skirtinga nei pataisos namai, nes joje yra kitokios artimųjų lankymosi, išvykimo iš šios įstaigos su artimaisiais sąlygos, joje M. D. galės tęsti mokslą, jį ugdys ir elgesį mėgins pakeisti didelę darbo patirtį su panašių socializacijos problemų turinčiais jaunuoliais įgiję pedagogai ir kiti specialistai (socialiniai darbuotojai, psichologai), o tai nebūtų įmanoma tik pakeitus M. D. paskirtus elgesio apribojimus, kaip yra prašoma kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. D. įstatyminės atstovės R. G. kasacinį skundą atmesti.