- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-30
- Bylos Nr.
- ATP-38-185/2015
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pažeidėjas
- T. S.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patrauktos T. S. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014-11-11 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Visagino miesto apylinkės teismo 2014-11-11 nutarimu T. S. pripažinta kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 164 str. 3 d. numatytą teisės pažeidimą ir jai paskirta 80 Lt dydžio bauda už tai, kad 2014-08-29 apie 11 val., dirbdama pardavėja parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), Visagine, pardavė girtam S. K., kuriam nustatytas 2,30 promilės girtumas, butelį vyno „Liepsna“, kainuojančio 4,50 Lt, taip pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu T. S. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Nurodo, kad nesutinka su šiuo apylinkės teismo nutarimu, nes jis yra nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas. Teismas neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Teigia, kad ji niekada nėra mačiusi S. K., pirmą kartą jį pamatė teismo posėdyje. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apie 11 val. butelį vyno pardavė ne jam, ką tvirtino ir teismo posėdžio metu. Šį faktą patvirtino ir S. K., teismo posėdyje nurodydamas, kad ją taip pat mato pirmą kartą. Šios aplinkybės patvirtina, kodėl policijos pareigūnas į patalpą buvo atvykęs vienas ir nepateikė jai atpažinti asmens, kurio neblaivumas buvo užfiksuotas. Mano, kad policijos pareigūnai, sulaikę S. K. ir nustatę jo neblaivumą, administracinio teisės pažeidimo protokolą jai surašė be jokio pagrindo ir vadovaudamiesi tik tuo, kad S. K. buvo sulaikytas netoli parduotuvės (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės teismo proceso metu nebuvo paneigtos. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų S. R., I. F. ir S. K. paaiškinimai, išsakyti teismo posėdžio metu, yra prieštaringi ir netgi paneigia vienas kitą. S. R. nurodė, kad galimai neblaivų S. K. pastebėjo tuo metu, kai jis išėjo iš parduotuvės (duomenys neskelbtini). Taip pat S. R. nurodė, kad S. K. pats priėjo prie policijos automobilio, kas leidžia teigti, kad policijos pareigūnai net nebuvo išlipę iš automobilio. Tuo tarpu I. F. nurodė, kad S. K. pastebėjo tada, kai jis neleistinoje vietoje kirto važiuojamąją kelio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad vasaros metu parduotuvės (duomenys neskelbtini) nuo važiuojamosios kelio dalies paprasčiausiai nesimato dėl pakelėje augančių medžių, liudytojo S. R. paaiškinimai, kad S. K. pastebėjo jau išeinantį iš parduotuvės, vertintini kritiškai. Nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nebuvo neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad S. K. išėjo būtent iš parduotuvės (duomenys neskelbtini). To nepatvirtino nė vienas liudytojas. Taip pat nebuvo paneigtos jos paminėtos aplinkybės, kad S. K. galėjo turėti kelis butelius, kurių vieną išgėrė jau po to, kai išėjo iš parduotuvės. Pats S. K. nurodė neatsimenantis parduotuvės, kurioje pirko vyną, pavadinimo. Be to, jis nurodė ir tai, jog neatsimena, ar ši parduotuvė yra penkiaaukštyje ar devynaukštyje daugiabutyje. Mano, kad jo paaiškinimų akivaizdžiai nepakanka norint nustatyti, kur jis nusipirko vyno butelį. Taigi byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. K. butelį vyno įsigijo būtent parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ryšys tarp neblaivaus S. K. sulaikymo ir vyno pardavimo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) fakto taip ir nebuvo nustatytas. Nesant nustatyto šio ryšio, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad vyną pardavė neblaiviam S. K.. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino to, kad iš esmės skiriasi liudytojų S. R. ir I. F. parodymai dėl S. K. neblaivumo nustatymo ir fiskalinio kvito poėmio iš parduotuvės (duomenys neskelbtini). S. R. paaiškino, kad kvito poėmis buvo atliktas nustačius S. K. neblaivumą policijos komisariate. Tuo tarpu I. F. paaiškino, kad kvito poėmis buvo atliktas nedelsiant sulaikius S. K. ir įsodinus jį į policijos automobilį ir tik po to policijos komisariate buvo nustatytas S. K. neblaivumas. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu nepašalino abejonių, kada ir kur buvo nustatytas S. K. neblaivumas. Mano, kad teismas privalėjo įvertinti liudytojų parodymų prieštaringumą. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina jos paaiškinimus, kad buvo užfiksuotas ne to asmens, kuriam pardavė alkoholį, tačiau bet kurio kito asmens neblaivumas arba buvo užfiksuotas asmens, kuris alkoholinius gėrimus įsigijo kitoje parduotuvėje, neblaivumas. Taigi nagrinėjamoje byloje nepakanka įrodymų neginčijamai nustatyti, kad S. K. vyną įsigijo būtent parduotuvėje (duomenys neskelbtini) ir kad vyno pirkimo metu jis buvo neblaivus. Pamatinis teisės principas draudžia sprendimą grįsti prielaidomis, visos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tačiau priešingai šiam principui, skundžiamas nutarimas yra pagrįstas tik prielaidomis, apylinkės teismas visai neatsižvelgė į tai, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, o be to, jų akivaizdžiai nepakanka nustatyti, kad ji padarė ATPK 164 str. 3 d. numatytą teisės pažeidimą.
Nurodo, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog ji vyno butelį pardavė būtent S. K., jos veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties, t. y. tyčios. Teigia, kad vidutinio girtumo stadija, kaip šiuo atveju buvo nustatyta S. K., pasiekiama nuo didesnio alkoholio kiekio pavartojimo. Būdamas šios stadijos žmogus nebegali tinkamai valdyti savo raumenų veiklos, neišlaiko kūno pusiausvyros ir pan. Požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai ir pan. Tokio pirkėjo elgesio ji nepastebėjo ir negalėjo pastebėti, nes iš paties S. K. paaiškinimų matyti, kad jam 2014 m. rugpjūčio 29 d. ryte buvo pagirios, su draugu jis išgėrė tik vieną butelį vyno. Iš to akivaizdu, kad alkoholio kiekis kraujyje buvo labiau vakarykščių išgertuvių liekamasis reiškinys, bet ne tos dienos girtumo pasekmė. Nuolat alkoholį vartojantis žmogus yra labiau atsparus alkoholio poveikiui, todėl pirkėjas parduotuvėje prekių pirkimo ir aptarnavimo kasoje metu nerodė jokių neblaivumo požymių – kalbėjo rišliai, nesvirduliavo, negriuvinėjo, nebuvo praradęs orientacijos, natūraliai atliko veiksmus su grynaisiais pinigais. Iš paties S. K. paaiškinimų taip pat yra akivaizdu, jog jis toleruoja nemažus alkoholio kiekius. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad sulaikymo metu „iš veido nesimatė, kad girtas“. Taip pat jis buvo nustebintas užfiksuoto jo neblaivumo lygio. Savo būsenos jis nevertino kaip girtumo, kurį visais atvejais gali pastebėti pašalinis asmuo. Taigi atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad ji negalėjo per itin trumpą laiką iš akies nustatyti girtas yra pirkėjas ar ne. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojo S. R. parodymus, kad S. K. yra kone valkataujantis asmuo. Iš akivaizdžių girtumo požymių S. R. akcentavo tik S. K. veido nubrozdinimus. Tokia išvaizda dažniausiai yra būdinga visiems asocialiems žmonėms ir tik iš šių detalių neįmanoma nustatyti, ar toks asmuo yra blaivus, tik išgėręs ar visiškai girtas. Dėl šios priežasties jai visiškai nesuprantama, kodėl teismas vertino, kad ji galėjo ir turėjo nustatyti, jog pirkėjas yra neblaivus. Visi byloje esantys įrodymai patvirtina prieštaringas aplinkybes. Mano, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, jog pirkėjas parduotuvėje užtruko itin trumpai. Tik padavęs pinigus ir pasiėmęs butelį iš karto pasišalino. Per mažiau negu minutę ji neturėjo jokios objektyvios galimybės suprasti visiškai svetimo niekada nematyto asmens girtumo lygio. Nurodo, kad pagal liudytojo I. F. parodymus, S. K. buvo sulaikytas dėl to, kad perėjo gatvę neleistinoje vietoje. Pagal S. R., S. K. neblaivumą iš šono buvo galima nustatyti tik pagal „veido nubrozdinimus ir aprangos būklę“. Jokių akivaizdžių girtumo požymių, būdingų asmeniui, į alkoholio matuoklį pripūtusiam 2,3 promilės, jis nepastebėjo. Abi šios aplinkybės patvirtina, kad S. K. sulaikymo metu neatrodė taip, jog jo nepažįstantis asmuo galėtų neabejodamas teigti, kad S. K. yra girtas. Atitinkamai to negalėjo pastebėti ir ji. Mano, kad be šių jau paminėtų aplinkybių, administracinio teisės pažeidimo sudėties nebuvimą patvirtina ir tai, jog ji yra susipažinusi su Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis ir žino už mažmeninės prekybos taisyklių pažeidimą gresiančias nuobaudas. Maisto prekių parduotuvė yra jų šeimos verslas ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Todėl, akivaizdu, jog matydama, kad pirkėjas yra neblaivus, nerizikuotų sulaukti sankcijų ir baudų tokiam asmeniui parduodama vyną už 5 Lt. Be to, atvykę į parduotuvę policijos pareigūnai rado ant prekystalio matomoje vietoje padėtą pirkėjui jos išmuštą čekį už parduotą vyną. Nekyla abejonių, kad tuo atveju, jeigu suvoktų, jog pirkėjas yra neblaivus, nedelsiant sunaikintų čekį ar jį paslėptų. Šių veiksmų ji neatliko, nes nematė tam jokio reikalo – nesuvokė ir negalėjo suvokti pirkėjo neblaivumo. Taigi visos pirmiau nurodytos aplinkybės parodo, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios, todėl mano, jog teisena jos atžvilgiu turėjo būti nutraukta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas A. A. nurodo, kad apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes, t. y. nutarimą T. S. atžvilgiu priėmė pagrįstai ir teisėtai. Nutarimas priimtas vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, remiantis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos įstatymuose, bei objektyviai įvertinus visas aplinkybes. Mano, kad alkoholio pardavimo neblaiviam asmeniui faktas yra įrodytas administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, liudytojo paaiškinimu, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, alkotesterio parodymais. Tai, kad S. K. alkoholį pirko akivaizdžiai neblaivus patvirtina policijos pareigūnas, kuris atkreipė dėmesį į iš parduotuvės išeinantį svirduliuojantį, siūbuojantį, nestabiliai einantį S. K. bei nurodė, jog iš karto po išėjimo iš parduotuvės nuo S. K. sklido alkoholio kvapas. S. K. iš karto po įvykio iš įvykio vietos buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur jam buvo nustatytas vidutinis (2,3 promilės) girtumas. Pažymi, jog aplinkybė, ar asmuo yra blaivus ar apsvaigęs, pagal kompetenciją vykdydami tarnybines pareigas atlieka ir tikrina policijos pareigūnai, bet ne pardavėja. Todėl byloje nekvestionuojami alkotesterio parodymai. Po įvykio (11 val.) iki S. K. buvo nustatytas girtumas (11.17 val.) minėtas asmuo alkoholio nevartojo, buvo nuolat stebimas policijos pareigūnų, todėl akivaizdu, jog įvykio metu jo girtumas buvo dar didesnis nei užfiksuotas. Policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime užfiksavo tai, jog S. K. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apie 11 val. pasirodė girtas prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios Visagine, (duomenys neskelbtini), taip įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę. Už tai S. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 178 str. 1 d. ir 2014-08-29 nutarimu pripažintas kaltu už šio teisės pažeidimo padarymą bei nubaustas administracine nuobauda – įspėjimu. Nurodo, kad T. S. teiginiai, jog ji nesupratusi ir nepastebėjusi, kad asmuo neblaivus, pripažintini nepagrįstais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2 ir 3 p., neblaiviu asmuo laikomas, kai alkoholio koncentracija biologinėse terpėse viršija 0,4 procento. Todėl mano, kad šiuo atveju, kai S. K. buvo nustatytas 2,3 promilės neblaivumas, net ir nesiimdama specialių veiksmų pardavėja galėjo ir privalėjo suprasti, jog asmuo yra neblaivus ir alkoholio parduoti jam neturėjo teisės. Jokie teisės aktai neapibrėžia, kokio girtumo asmeniui negali būti parduotas alkoholis. Tačiau esant bent vienam iš Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 2 p. nurodytų požymių (šiame punkte nurodyti tokie požymiai: iš burnos sklinda alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, nestabili laikysena ir pan.) ir kilus įtarimui, kad asmuo neblaivus, alkoholis jam neturi būti parduodamas. Jokių papildomų veiksmų, tikrinant asmens blaivumą (neblaivumą), prekybos įmonės darbuotojas, prieš nuspręsdamas parduoti ar ne alkoholį, neturi imtis. Nagrinėjamu atveju T. S., dirbdama pardavėja, pagal savo atliekamas funkcijas privalėjo laikytis atitinkamų teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių prekybą alkoholiu. Taigi nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog pardavėja turėjo ir galėjo suprasti, kad asmuo, kuriam ji parduoda alkoholį, yra neblaivus. Nėra pagrindo tikėti, kad nuo tokios būsenos asmens nesklido joks alkoholio kvapas. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose yra akcentuota, kad nuo S. K. sklido alkoholio kvapas. Todėl pardavėja, su pirkėju bendraudama per gana mažą atstumą, išklausydama jo prašymą dėl prekių, priimdama pinigus, tikrai turėjo jausti alkoholio kvapą. S. K., apklausiamas teisme teigė, jog gėrė ryte, taigi sutikęs policijos pareigūnus jis nebuvo labiau girtas nei pirkdamas alkoholį. Pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nereikalauja, jog prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholį. Todėl mano, kad pardavėjos argumentai, jog ji neva nepardavusi alkoholinių gėrimų neblaiviam asmeniui, vertinami kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio keisti nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
T. S. administracinėn atsakomybėn patraukta už ATPK 164 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad pardavė alkoholinį gėrimą (vyno butelį) neblaiviam asmeniui, t. y. S. K.. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p., kurio pažeidimu kaltinama T. S., nustato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, T. S., nesutikdama su jos nubaudimu pagal ATPK 164 str. 3 d., iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, teigdama, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. K. butelį vyno įsigijo būtent jos parduotuvėje (duomenys neskelbtini), taip pat ji neigia savo kaltę, motyvuodama tuo, jog vyną pirkęs asmuo neatrodė taip, jog ji būtų supratusi, kad jis yra neblaivus ir dėl to negalėjusi jam parduoti alkoholio.
ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. įtvirtinta, kad nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams; nagrinėdami bylas teismai taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais; priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl nagrinėdami bylas teismai privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.
Formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėjęs, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl jų vertinimo. Tačiau pirmiau paminėtuose ATPK 256 ir 257 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad byloje esančius įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas (byla Nr. A-180-1212/2006).
Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą pripažindamas apeliantę kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 str. 3 d. Priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu T. S., ginčydama apylinkės teismo nutarimą, pateikia savitą byloje esančių įrodymų įvertinimą, kuris šiuo atveju apylinkės teismo išvadų nepaneigia. Apeliaciniame skunde ji nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios apylinkės teismui, priimant skundžiamą nutarimą, būtų buvę nežinomos ir kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip bei naikinti ar keisti ginčijamą nutarimą.
Kaip minėta, vienas iš aspektų, kurį ginčija apeliantė – duomenų, patvirtinančių, jog S. K. vyną įsigijo būtent jos parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Visagine, nepakankamumas, t. y. pasak T. S., nagrinėjamoje byloje nepakanka įrodymų neginčijamai nustatyti, kad S. K. vyną įsigijo būtent parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Aukštesnės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Kaip matyti iš teisme apklaustų policijos pareigūnų S. R. ir I. F. parodymų, jie dirbdami 2014-08-29, apie 11 val., akivaizdžiai neblaivų S. K., kuris rankoje turėjo butelį vyno, pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) namo, Visagine, t. y. prie namo, kuriame yra parduotuvė (duomenys neskelbtini). Jį iš karto sulaikė, ir S. K. jiems nurodė, kad butelį vyno jis įsigijo čia pat esančioje parduotuvėje (duomenys neskelbtini), čekio su savimi neturėjo. I. F., nuėjęs į parduotuvę (duomenys neskelbtini), paėmė išmuštą čekį už parduotą vyną, kurio kaina – 4,50 Lt. Pats S. K. savo pirminiame paaiškinime taip pat nurodė, kad 2014-08-29 apie 11 val. užėjęs į parduotuvę (duomenys neskelbtini) nusipirko vieną butelį vyno „Liepsna“, o jam išėjus iš parduotuvės ir einant per kelią jį sulaikė policijos pareigūnai, kurie pastebėję, jog jis neblaivus, jo klausė, kur ir kada jis pirko vyną. Kai pirko vyną parduotuvėje kitų žmonių nebuvo. Pardavėja buvo moteris. Šių savo paaiškinimų S. K. teisme nepaneigė. Taip pat iš S. K. teisme duotų parodymų matyti, kad jis už vyno butelį atsiskaitė grynaisiais, t. y. pardavėjai padavė 5 Lt. Šie parodymai sutampa ir su byloje esančio pirkimo čekio Nr. 065577, kurį policijos pareigūnui pateikė T. S., duomenimis, t. y. iš pirkimo čekio matyti, kad 2014-08-29 11.02.31 val. parduotuvėje (duomenys neskelbtini), Visagine, pirktas vienas butelis vyno, kurio kaina 4,50 Lt, atsiskaityta grynaisiais, paduodant 5 Lt, atiduota grąža – 0,50 Lt (b. l. 17). Taigi įvertinęs šiuos tarpusavyje sutampančius ir vienas kitą papildančius duomenis aukštesnės instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad S. K. vyną įsigijo būtent parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Visagine.
Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas T. S. apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys nepatvirtina jos kaltės, t. y. tyčios, nes ji nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog alkoholį parduoda neblaiviam asmeniui, ir neblaiviam asmeniui alkoholio nepardavusi. Tokie apeliantės skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai.
Požymiai, kad asmuo yra akivaizdžiai neblaivus, yra netinkamas jo elgesys, asmuo nekontroliuoja savo poelgių, pažeidinėja viešąją tvarką, dėl alkoholio poveikio sunkiai ir nerišliai kalba ir pan. Nagrinėjamu atveju iš policijos pareigūnų S. R. ir I. F. parodymų matyti, kad S. K. jie sulaikė dėl to, kad jis buvo akivaizdžiai neblaivus viešoje vietoje ir būdamas tokios būsenos su savimi nešėsi vyno butelį. Pasak policijos pareigūnų, S. K. eidamas gatve svirduliavo, o tiesiogiai su juo bendraujant, buvo juntamas nuo jo sklindantis alkoholio kvapas. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad policijos pareigūnai asmeniškai pažįsta S. K. ir dėl kokių nors priežasčių gali būti suinteresuoti šios bylos baigtimi. Taip pat aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad policijos pareigūnų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių būtų buvę prieštaringi, todėl netikėti jų parodymais neturi pagrindo. Be to, policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir byloje esantis asmens blaivumo testas, iš kurio matyti, kad S. K., iš karto iš įvykio vietos pristatytam į policijos komisariatą, buvo nustatytas vidutinis (2,3 promilės) girtumas (b. l. 6). Byloje nėra duomenų, kad S. K. po 11.02.31 val., kada nusipirko vyno butelį, iki 11.17 val., kada policijos komisariate jam buvo nustatytas 2,3 promilės neblaivumas, būtų vartojęs alkoholinius gėrimus. Kaip matyti iš policijos pareigūnų parodymų, S. K. buvo pastebėtas ir sulaikytas ką tik išėjęs iš parduotuvės, kurioje jis nusipirko vyno butelį. Sulaikytas S. K. visą laiką buvo stebimas policijos pareigūnų, vyno butelis, kurį jis nešėsi su savimi, nebuvo atkimštas. Pats S. K., apklausiamas teisme teigė, jog alkoholinius gėrimus jis vartojo ryte, taigi sutikęs policijos pareigūnus jis nebuvo labiau girtas nei parduotuvėje pirkdamas alkoholį. Policijos pareigūnas S. R. tarnybiniame pranešime užfiksavo tai, jog S. K. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apie 11 val. pasirodė girtas prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios Visagine, (duomenys neskelbtini), taip įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę. Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. už tai, kad jis pasirodė girtas viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Visagine, taip įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei jo atžvilgiu priimtas nutarimas, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius ATPK 178 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. S. K. su padarytu teisės pažeidimu sutiko, nuoširdžiai gailėjosi dėl jo padarymo (b. l. 14, 15). Byloje nėra duomenų, kad S. K. šį nutarimą būtų apskundęs apylinkės teismui. Taigi apibendrindamas šiuos duomenis aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog šiuo konkrečiu atveju pardavėja T. S., parduodama alkoholį S. K., objektyviai turėjo ir galėjo pastebėti, kad pirkėjas, siekiantis įsigyti alkoholinį gėrimą, yra neblaivus, ir jam jo neparduoti, kaip tai draudžia Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p., o to nepadariusi ir pardavusi alkoholį akivaizdžiai neblaiviam S. K., T. S. padarė ATPK 164 str. 3 d. įtvirtintą teisės pažeidimą. Pardavėjos T. S. apeliacinio skundo argumentai, jog ji neva nesupratusi, kad pirkėjas yra neblaivus ir nepardavusi alkoholinių gėrimų neblaiviam asmeniui, vertinami kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti atsakomybės.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. nustatyto reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pareigą ūkio subjektui, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo draudimas. Pažymėtina, kad konkretus pareigos, užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013; 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-331/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-481/2014). Taigi, nors aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, kaip turi būti užtikrintas minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos įgyvendinimas, ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti šiame įstatyme numatytą imperatyvią pareigą neparduoti alkoholinių gėrimų neblaiviems asmenims, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais įvykdyti šią pareigą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013).
Taigi atsižvelgęs į tai bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Apylinkės teismo išvada, kad T. S. 2014-08-29 apie 11 val., dirbdama parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pardavėja, pardavė butelį vyno akivaizdžiai girtam S. K. ir tokiais savo veiksmais pažeidė įstatymo draudimą pardavinėti alkoholinius gėrimus girtiems asmenims, t. y. padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 str. 3 d., yra teisėta ir pagrįsta, padaryta atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes. Vien tai, kad apeliantei yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad ji patraukta administracinėn atsakomybėn nepagrįstai.
Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
T. S. apeliacinį skundą atmesti ir Visagino miesto apylinkės teismo 2014-11-11 nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.