Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-750-348/2010

2010 m. lapkričio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Juozui Petrui Klimaičiui, nuteistajam A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl 2010 m. rugsėjo 14 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. – laisvės apribojimu 12 (dvylikai) mėnesių.

Nuteistasis A. M. įpareigotas laisvės apribojimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. M. priteista 2080 litų Valstybinei ligonių kasai prie SAM.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2008-06-26 apie 21 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu iš asmeninių paskatų peiliu dūrė R. M. į krūtinę, tačiau R. M. užsidengus krūtinę kairiąja ranka, peiliu įpjovė nukentėjusiajam į kairės rankos plaštaką, po to R. M. siekiant atimti peilį, suėmus jį už ašmenų, A. M. tyčia traukė peilį ir taip padarė nukentėjusiajam R. M. kairės plaštakos 2-3-4-5 pirštų pjautines žaizdas su sulenkiamųjų sausgyslių sužalojimu, dėl ko nukentėjusysis R. M. neteko 15-a procentų bendrojo darbingumo, tuo padarydamas R. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas neįvertino aplinkybių apie tai, jog namuose broliai nuolatos girtaudavo, triukšmaudavo, jo atžvilgiu vartojas smurtas, dėl ko jis buvo priverstas užsikabinti duris ir vaikščioti per langą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas J.P. Klimaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokuroras prašė nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d. padarymą.

Nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų dėl jo veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde tvirtina, jog tyčia nukentėjusiajam peiliu nedūrė ir jo netraukė iš nukentėjusiojo rankų, jis tik gynėsi nuo prieš jį vartojamo smurto. Tačiau kolegijos nuomone, paminėti apelianto teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

LR BK 28 str. 1 d. yra nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis į asmenį yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, yra akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2008-06-26 būnant namuose brolis R. M., būdamas neblaivus, pradėjo spardyti jo kambario duris, grasinti, jis liepė eiti nuo jo kambario durų, tačiau Rimvydas nepakluso ir, išspyręs kambario duris, spyrė jam į krūtinę, nuo ko jis parkrito ir apsvaigo. Rimvydas jį gulintį spardė, sužalojo jam ranką. Jis į R. išpurškė du dujų balionėlius. Po to atėjo brolis Alvydas, kuris ir šepečio kotu jam sudavė į krūtinę. Atsigavęs atsikabino kabliuką atsidarė ir iššoko pro langą, pro kurį jau apie penkeri metai kasdien laipioja į savo kambario vidų ir atgal. Nubėgęs apie 100 metrų matė kaip Rimvydas su ranka išdaužė kambario langą. Jis peiliu brolio R. M. nesužalojo, o Rimvydas ranką galėjo susižaloti suduodamas į lango stiklą iš vidaus arba pats peiliu susižalojo.

Tačiau vėliau teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. M. pakeitė parodymus ir parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies ir prisipažino, kad nukentėjusįjį gindamasis sužalojo peiliu, nes brolis R. M. girtas išspyrė jo kambario duris, jį spardė. Jis gulėdamas ant grindų pasiėmė peilį ir gynėsi nuo Rimvydo, o šis susižalojo peiliu, kadangi griebė norėdamas atimti peilį. Tada jis iššoko per langą ir paskambino policijai.

Kolegijos nuomone nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo R. M., liudytojų V. R., V. Š., O. A. M., A. M. parodymais, kurie parodė, jog konflikto iniciatorius buvo pats nuteistasis A. M., kuris tyčia sužalojo R. M..

Nukentėjusiojo R. M. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną girdėjo kaip brolis A. M. rėkauja, šaukia ant mamos, ją užgaulioja. A. šaukė ir ant brolio sugyventinės V. R. bei V. Š.. Jis Algio paklausė „kodėl jis triukšmauja, ko jam trūksta“, tačiau jam vos perėjus per slenkstį, A. nuo sekcijos griebė peilį, pradėjo mosikuotis ir užsimojo peiliu į krūtinės sritį. A. M. dūrė du kartus, jis kėlė ranką norėdamas apsiginti, o kita ranka stvėrė už rankos, norėdamas išmušti peilį. Vengdamas įdūrimo, užsidengė krūtinę kaire ranka, kurios delnas buvo ištiestas, dėl ko peilis įpjovė jam į ištiestos rankos delną. Po to bandydamas iš Algio atimti peilį, jis ta pačia kaire sužalota ranka griebė už brolio rankos kurioje laikė peilį, riešo, o A. traukdamas peilį jam perpjovė tris pirštus, iš viso keturi pirštai buvo perpjauti. Po to A. pradėjo purkšti dujas, tuo metu iš lauko atbėgo brolis Alvydas, laikydamas rankoje šepečio kotą. Tai pamatęs A. nubėgo į savo kambarį ir užsikabino duris, o jis nuėjo į lauko virtuvę nusiprausti akis bei rankas. Kai atėjo į kambarį pamatė, kad Algio namuose nėra, langas buvo pravertas, o stiklo dešinė pusė išdaužta. Jis broliui Algiui nespyrė, jam rankų nepjaustė, brolis Alvydas su šluota kaltinamojo tikrai nesužalojo.

Nors apeliantas skunde tvirtina, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. R. bei V. Š. parodymais, nes minėtos liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, tačiau nenurodė kuo pasireškia šių liudytojų suinteresuotumas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juos patvirtino ir liudytoja apklausta nuteistojo motina O. A. M., kuri parodė, jog be jokios priežasties A. iš savo kambario pradėjo rėkti, kolioti R. bei ją. Neužilgo V. išėjo iš jos kambario, kuriai išėjus girdėjo kaip A. M. šaukė ant Violetos. Dėl tokio Algio elgesio, kitas sūnus Rimvydas išėjo iš kambario jo raminti. Būnant kambaryje girdėjo, kad prieškambaryje kažkas vyksta, nes buvo šauksmai. Po to išgirdo stiklo dužimą. Vėliau pamatė, kad Rimvydui sužalotas kairės rankos delnas. Rimvydas jai sakė, kad jam ranką peiliu sužalojo A.. Liudytojos tvirtinimu sūnus A. nervuotas, piktas, niekur nedirba, iš kambario išeina pro langą, ji pas jį kambaryje retai lankosi, kadangi sūnus ne visada įsileidžia. Anksčiau A. buvo ir kitam sūnui Alvydui buvo įdūręs peiliu. Visa tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų V. R., V. Š., A. M. parodymais.

Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo R. M. veiksmai negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis bei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. R. M. neatliko veiksmų, kėlusių A. M. realią grėsmę. Priešingai, pats nuteistasis A. M. išprovokavo konfliktą, peiliu dūrė kelis kartus, nors realaus pavojaus jo gyvybei nebuvo, nes nukentėjusysis R. M. jo nepuolė, negrasino, jo atžvilgiu smurto nevartojo, jokio įrankio savo rankose neturėjo. Iš bylos medžiagos daroma išvadą, kad nuteistojo veiksmai yra tyčiniai, turint tikslą sužaloti nukentėjusįjį, todėl negali būti vertinami kaip būtinoji gintis. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, A. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatas sutrikdymas (LR BK 138 str. 1 d.).

Kolegija nuomone apylinkės teismas išsamiai ištyrė visus tyrimo metu surinktus faktinius duomenis ir priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą nuosprendį, kurio naikinti skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.