- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- I-1774-789/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04301-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. 2013-09-30 pateikė teismui skundą (b. l. 1–3), kurį 2014-01-06 (b. l. 18–20) patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras), laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (793,49 Lt) ir įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Biuro, susidariusį darbo užmokesčio skirtumą išmokėti.
Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento mažinimo. Nurodė, kad Biure statutinės valstybės tarnautojos pareigas eina nuo 2005-04-14. Savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), nes jis, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad nuo 2009 m. pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Atsiliepimas
Atsakovas Biuras, atstovaujantis ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-10-17 (b. l. 6–8) ir 2014-01-23 (b. l. 23) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, Biuras neturi teisinių galimybių išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad Biuras, apskaičiuodamas ir mokėdamas valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, dėl kurių pakeitimų ginčijamu laikotarpiu nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 793,49 Lt. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento neteisėto sumažinimo, o ne dėl bazinio dydžio pakeitimų. Mano, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš vidaus tarnybos statutinės įstaigos, nes atitinkamos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimą pareiškėjai lėmė tai, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Prašė pareiškėjos reikalavimo atžvilgiu taikyti bendrą 3 metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Ginčas kilo dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-09-30 neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė valstybėje ekonominiu sunkmečiu sumažinus valstybės tarnautojų darbo užmokestį, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo statutinės valstybės tarnautojos (Biuro Ikiteisminio tyrimo valdybos 1-o skyriaus vyriausiosios tyrėjos) pareigas (A lygio 12 kategorijos, nuo 2013-07-01 – A lygio 13 kategorijos).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 24 str. 1–2 d.).
Pagal iki 2009-08-01 galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą buvo nustatyti tokie valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai: 12 kategorija – 5,7; 13 kategorija – 6,3. Nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje buvo nustatyti tokie valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai: 12 kategorija – 5,64; 13 kategorija – 6,2.
Atsižvelgiant į pareiškėjos pareigybę (A lygio 12 kategorija, nuo 2013-07-01 – A lygio 13 kategorija), ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01, be kita ko, pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi.
Pažymėtina, kad ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai asmens teisių pažeidimo pasekmių savaime nepašalina. Dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Įstatymų leidėjas, nustatęs Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 107 str. 1 d., 110 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d., kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiuo Konstitucijos 110 str. įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2003-12-30 nutarimas ir kt.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada negalės būti taikomas (2006-03-28 nutarimas ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (2014-01-09 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma įvykdytu sprendimu. Pažymėtina, kad šios pozicijos LVAT laikosi ir vėlesnėje praktikoje.
Pagal Konstitucijos 6 str. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, iki bus priimtas pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.
Tokią teismo poziciją patvirtina Konstitucinio Teismo 2014-04-16 priimtas sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame Konstitucinis Teismas išaiškino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti teisės aktus, kuriais būtų atitinkamai pakoreguotas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai teisinis reguliavimas (2008-02-01 sprendimas ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisinio reguliavimo spragas galima užpildyti ad hoc, teismams pagal kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant bei aiškinant teisę, teismai turi konstitucinę teisę užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes (2008-02-01 sprendimas ir kt.).
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo paskelbimo atidėjimas yra taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tai nėra įprastas reiškinys. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (Konstitucinio Teismo 2005-08-23 ir kt. nutarimai). Kaip nurodyta 2013-07-01 nutarime, Konstitucinis Teismas atidėjo nutarimo paskelbimą, atsižvelgdamas į tai, kad jam įgyvendinti, t. y. atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti valstybės biudžeto asignavimai asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčiui, ir (arba) priimti įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos būtų nustatytas toks asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, kuriuo nebūtų iškreiptos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų dydžių proporcijos, įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas. Tačiau kartu nurodyta, kad laikas, per kurį įstatymų leidėjas turi priimti reikiamus įstatymų pakeitimus, negali būti ilgas, nes Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas yra susijęs su konstitucinės žmogaus teisės į teisingą apmokėjimą už darbą, kuri yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę teisę į nuosavybę, apsauga.
Nuo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo priėmimo praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs, t. y. iki šiol nėra priimtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymas, nėra parengtas net jo projektas, taigi jokie klausimai, susiję su kompensavimo mechanizmo nustatymu, nėra išspręsti. Byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad jie nėra sprendžiami pakankamai operatyviai, jų sprendimas yra atidėtas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovų argumentas, kad pareiškėjai praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas.
Vykdant konstitucinę teismo pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes, pareiškėjos teisės gintinos priteisiant jai neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuojama, taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 5,7 pareiginės algos koeficientą, kai pareiškėjai buvo nustatyta 12 pareigybės kategorija, ir 6,3 pareiginės algos koeficientą, kai pareiškėjai buvo nustatyta 13 pareigybės kategorija.
Biuro parengta 2013-12-06 pažyma Nr. 38-PA21-322 patvirtina, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-09-30 susidarė 793,49 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 15–16). Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėja vadovaujasi nurodyta pažyma. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos apie pareiškėjai neišmokėtą valstybės tarnautojo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų buvęs mokamas pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojo darbo užmokestį iki 2009-08-01 (apskaičiavimams buvo taikomas ginčo laikotarpiu galiojęs 450 Lt bazinis dydis), teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėja prašo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, neviršija Darbo kodekso 301 str. nustatyto trejų metų termino. Be to, nors Biuras 2013-10-17 atsiliepime (b. l. 6–8) prašė pareiškėjos reikalavimo atžvilgiu taikyti bendrą 3 metų senaties terminą, tačiau pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytino trejų metų ieškinio senaties termino (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Taigi pareiškėjai priteistina pažymoje nurodyta darbo užmokesčio nepriemokos suma.
Pareiškėja susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro (b. l. 18–20). Teismas 2014-01-07 nutartimi nutarė atsakovais laikyti Biurą ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Biuro (b. l. 21). Nors pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su Biuru, tačiau jos teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Pareiškėjos turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus; pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Naujausioje LVAT praktikoje atsakovo klausimas yra sprendžiamas panašiai. 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus, todėl valstybė yra laikytina atsakinga už tokių garantijų realų įvykdymą. Teismas konstatavo, kad neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš institucijos, kurioje asmuo dirba.
Nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pareiškėjos turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Biuro valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-07 nutarimo Nr. 992 2 p. nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) kaip atsakovė (trečiasis asmuo, trečiasis suinteresuotas asmuo) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą). Atsižvelgiant į tai, neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tačiau nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ str. nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Nors atsakovai neprašo atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, konstatuoja, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015-12-31.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 2 p., 85¹ str., 127 ir 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos R. K. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjai R. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro, 793,49 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt tris litus 49 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-09-30.
Sprendimo vykdymą atidėti iki 2015-12-31.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.