Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovams Robertui Verkulevičiui ir Romai Timofejavienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Robertas Verkulevičius nurodė, kad atsakovas su ieškiniu nesutinka, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jo sveikata buvo buvo sutrikdyta dėl to, kad nebuvo pateiktas atsakymas į jo pareiškimą. Atstovas pripažįsta, kad policijos komisariato pareigūnai padarė formalaus pobūdžio nusižengimą, raštu neatsakydami ieškovui į jo pareiškimą, tačiau nėra jokių įrodymų, kad ieškovui dėl to buvo sutrikdyta sveikata. Byloje pateikti dokumentai rodo, kad ieškovas yra neįgalus, tačiau neįgalumas jam buvo nustatytas dar iki automobilio pagrobimo. Be to, kiekvienas protingas ir rūpestingas žmogus pats kreipiasi į gydytojus, rūpinasi savo sveikata. Ieškovas į gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Atsakovo atstovas prašo ieškinį atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Roma Timofejavienė nurodė, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl prašo jį atmesti, nes ieškovui pareigūnų veiksmais neturtinė žala nebuvo padaryta. Atstovės teigimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, todėl ieškovas turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir žalą. Ieškovas šių sąlygų neįrodė ir pripažino, kad fizinį skausmą jam sukėlė būtent pagrobėjai, pagrobdami ieškovui priklausantį automobilį. Tai ieškovui sukėlė nepatogumus, atsirado poreikis daugiau vaikščioti, judėti, dėl ko (ne dėl to, kad pareigūnas nepriėmė kokio tai procesinio sprendimo) atsirado skausmai. Tai, kad nebuvo priimtas procesinis sprendimas dėl ieškovo 2010-07-26 d. pareiškimo, neatima ieškovui teisės reikšti baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio ir reikalauti iš automobilio pagrobėjo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ginčo sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas: neteisėtus veiksmus (neveikimą); ieškovo patirtą žalą; priežastinį neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) bei ieškovo patirtos žalos ryšį; pareigūnų kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima. Valstybei, kaip ir bet kuriam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.236 str. 1 d., tai yra valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 str. 1 d.). Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas tiesiogiai ištirtų visus byloje esančius įrodymus (išskyrus CPK numatytus atvejus) ir sprendimą grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 1, 2 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 (b.l. 8) matyti, kad 2010 m. liepos 7 d. Šiaulių apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl R. B. priklausančio automobilio “T. M.”, 2004 metų laidos, valst. Nr. EJB 463, pagrobimo (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 2). 2010 m. liepos 19 d. nutarimu R. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 21). 2011 m. vasario 25 d. nutarimu (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 65) ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, nes automobilį pagrobę asmenys nenustatyti, automobilis nerastas.

2010 m. liepos 26 d. pareiškimu (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 22), pateiktu Šiaulių apskrities VPK, R. B. prašė pradėti tyrimą dėl sunkiai sutrikdytos ir pakenktos sveikatos, nurodydamas, kad dėl automobilio pagrobimo jam atsinaujino rankos ir klubo sąnario skausmai, kurie kasdien stiprėja. Šis pareiškimas buvo prijungtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau išspręstas nebuvo, atsakymas R. B. nebuvo išsiųstas. 2010 m. rugsėjo 14 d. R. B. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai pateikė prašymą (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 50) pradėti ikiteisminį tyrimą ir įpareigoti bylos tyrėją vykdyti būtiniausius paieškos veiksmus ir nutraukti daromą žalą kitam asmeniui, o 2010 m. spalio 26 d. pateikė pareiškimą (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 52), kuriame nurodė, kad nepradėta baudžiamoji byla ir neatlikta pirminė sveikatos priežiūros ekspertizė, siekiant įvertinti pakenkimo sveikatai laipsnį. 2010 m. spalio 29 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Sandis Povilauskas išsiuntė atsakymą R. B. (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 40-1-00233-10 l. 51), kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 141 str. (BK XVIII skyrius) įtvirtintos teisės normos galioja bei yra taikomos tik tuo atveju, kai asmeniui tiesiogiai atitinkama XVIII skyriuje įtvirtinta nusikalstama veika yra padaroma žala sveikatai, ko pasekoje skiriama atitinkama užduotis atlikti sveikatos sužalojimų pobūdį, mastą. Be to, nukentėjusiajam R. B. buvo išaiškinta teisė ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 40-1-233-10 reikšti civilinį ieškinį patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga, gavusi skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba nustačiusi nusikalstamos veikos požymius, tuoj pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu praneša apie tai prokurorui. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 str. 1 d.). Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą, kurio nuorašas turi būti išsiunčiamas skundą, pareiškimą ar pranešimą padavusiam asmeniui. Nutarime turi būti išaiškinta galimybė ir tvarka nutarimui apskųsti (BPK 168 str. 2, 3, 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad pareiškėjo pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sunkiai sutrikdytos sveikatos ikiteisminio tyrimo įstaiga neišsprendė, kaip tai numato Baudžiamojo proceso kodekso normos, nes ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, tačiau ir nebuvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusiajam nebuvo išsiųtas nutarimo nuorašas ir nebuvo išaiškinta nukentėjusiojo teisė ir tvarka nutarimą apskųsti. Todėl laikytina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai vykdant jiems pavestas pareigas. Tačiau toks pažeidimas laikytinas formaliu, nes tyrimas siekiant nustatyti galimus įtariamus automobilio pagrobimu asmenis, surasti pagrobtą automobilį buvo atliekamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 40-1-00233-10, o tokius asmenis nustačius ir esant duomenų apie kitą galimai R. B. atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, ši nusikalstama veika ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, būtų nurodyti pranešime apie įtarimą (BPK 187 str.). Tokiu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro, kontroliavusio ikiteisminį tyrimą (BPK 170 str.), neveikimu nukentėjusiajam R. B. galimybė pareikšti ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nebuvo užkirsta, nes iki šiol automobilio pagrobimu įtariami asmenys nebuvo nustatyti.

Pažymėtina, kad, ieškovo teigimu, nepradėjus tyrimo dėl galimai sutrikdytos ieškovo sveikatos ir nepaskyrus atitinkamos užduoties nustatyti sveikatos sužalojimų pobūdį, mastą, tai yra, neužfiksavus realaus fizinio skausmo masto, buvo užkirsta galimybė ieškovui įstatymų nustatyta tvarka kvalifikuotai ir pagrįstai reiklauti iš automobilio pagrobėjų neturtinės žalos dėl fizinio skausmo sukėlimo atlyginimo, tačiau teismas su tokiu ieškovo teigimu nesutinka. Vadovaudamasis byloje esančia medžiaga teismas laiko, kad galimybė įtvirtinti dokumentuose ieškovo sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį (jei sveikata buvo sutrikdyta) nebuvo užkirsta, nes ieškovas turėjo galimybę dėl sveikatos sutrikdymo kreiptis į gydymo įstaigas, kur medicininiuose dokumentuose būtų užfiksuoti objektyvūs ieškovo sveikatos tyrimo duomenys. Todėl ieškovas, pateikęs ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui objektyvius duomenis apie jam padarytą sveikatos sutrikdymą, gali ir dabar prašyti paskirti užduotį nustatyti ieškovui padaryto sveikatos sužalojimo pobūdį, mastą (BPK 205 str.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, kaip jis pats nurodė, jam padarytą neturtinę žalą, kurią jis reikalauja priteisti iš valstybės kaip padarytą neteisėtais pareigūnų veiksmais (neveikimu), patyrė dėl fizinio skausmo, sukelto pagrobus jam priklausantį automobilį, nes jis, būdamas iš dalies darbingas, neteko susisiekimo priemonės, todėl turėjo daugiau vaikščioti pats, dėl ko atsinaujino rankos ir klubo sąnario skausmai. Taigi, ieškovas jo patirtą fizinį skausmą sieja su pagrobėjų veiksmais, bet ne su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro neveikimu. Įvertinus byloje esančius įrodymus, laikytina, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareigūnų neveikimo, sprendžiant ieškovo pateiktą prašymą ikiteisminio tyrimo medžiagoje, ir jo dėl fizinio skausmo jam sukėlimo patirtos neturtinės žalos. Dėl ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio teismas nepasisako, nes konstatavo, kad ieškovo dėl jam sukelto fizinio skausmo patirta neturtinė žala nėra priežastiniu ryšiu susijusi su pareigūnų ar prokuroro veiksmais.

Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, teismas laiko, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų, būtinų deliktinės civilinės atsakomybės taikymui, todėl jo ieškinys atmestinas.

Nors ieškovo ieškinys atmestinas, bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jo nepriteistinos, nes ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas (CPK 3 str. 6 d., 83 str. 1 d. 6 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso 259-270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo R. B. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.