Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-21 · Civilinė byla Nr. 2S-262-104/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-21
Bylos Nr.
2S-262-104/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09646-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Natalja Cikoto
Skolininkas
A. M.
Kreditorius
AB SEB banko
Kategorijos
  • 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-262-104/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09646-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 32.5; 122.4; 128.17. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-13069-558/2012 pagal kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. (duomenys neskelbtini) užtikrindamas iki 2047 m. rugsėjo 20 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070032963, 2007-11-20 įregistruotu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, įkeitė AB SEB Vilniaus bankui (pavadinimas pakeistas į AB SEB bankas) skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 43,30 kv.m. ploto butą, (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Kreditorius AB SEB bankas pateikė teismui pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas areštuoti įkeistą turtą ir įspėti skolininką A. M.. Nurodė, kad skolininkas nevykdo įsipareigojimų. Skolą sudaro: 99 337,48 EUR negrąžinto kredito, 10 938,19 EUR nesumokėtų palūkanų, 4 819,47 UER delspinigių, iš viso: 115 095,14 EUR bei 142,00 LTL žyminio mokesčio išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi tenkino kreditoriaus prašymą ir areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą - 43,30 kv.m. ploto butą, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį A. M. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant įkeisto turto savininkui juo disponuoti. Išaiškino daikto savininkui, kad areštavus įkeistą turtą, jis netenka teisės perleisti turto kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į turtą arba mažinti jo vertę, bei įspėjo skolininką (įkeisto turto savininką) A. M., kad negrąžinus skolos, t. y. 99 337,48 EUR negrąžinto kredito, 10 938,19 EUR nesumokėtų palūkanų, 4 819,47 EUR delspinigių, iš viso: 115 095,14 EUR bei 142,00 LTL žyminio mokesčio išlaidų, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Teismas išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeistų daiktų arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šios nutarties įteikimo skolininkui (įkeistų daiktų savininkui) dienos turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.

Teismas nustatė, kad kreditorius, vadovaudamasis CK 6.217 str., 6.218 str. bei kredito sutarties 5.2 p., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, suėjus nustatytam terminui nuo 2012-02-06 skolininkui (įkeisto turto savininkui) A. M., įteikto pranešimo dienos, vienašališkai nutraukė minėtą kredito sutartį, kadangi skolininkas nevykdė sąlygų, numatytų kredito sutartyje, – paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Teismas nustatė, kad skolininkas nemoka pilnų įmokų nuo 2010-06-21. Per papildomai suteiktą terminą neatliko ženklaus skolos dengimo, o tik 112,67 EUR kai tuo tarpu mėnesinė kredito įmoka buvo 535,56 EUR ir tai buvo paskutinė iš kliento gauta kredito įmoka. Sutartis nutraukta 2012-05-11. Teismas padarė išvadą, jog kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos, uždelsta mokėti daugiau nei vieną mėnesį ir nesumokėta per papildomai nustatytą terminą, todėl yra įstatyminis pagrindas pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Skolininkas A. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti AB SEB banko prašymą dėl A. M. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (43,30 kv.m. ploto buto, (duomenys neskelbtini) arešto. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kreditorius akivaizdžiai pažeidė kooperavimosi ir bendradarbiavimo imperatyvą. Skolininkas susidūrė su finansiniais sunkumais, negavo pakankamai pajamų bei negalėjo sumokėti apie 2000 Lt siekiančių kredito įmokų, todėl iki kredito sutarties nutraukimo mokėjo kredito įmokas pagal savo finansines išgales po 1000 Lt kas mėnesį. Siekdamas išspręsti laikinus savo finansinius sunkumus bei pradėti derybas su kreditoriumi dėl palūkanų mažinimo, kreipėsi į banko atstovus prašydamas jo skolos administravimą perkelti iš Marijampolės į Vilnių, tačiau šio prašymo bankas netenkino. Vėliau apeliantas kreipėsi elektroniniu paštu dėl palūkanų sumažinimo, bet buvo gautas atsakymas, kad kredito sutartis jau nutraukta, prašymas sumažinti palūkanas netenkintinas, nes apeliantui nuosavybės teise dar priklauso namas, esantis (duomenys neskelbtini). Šis namas yra įkeistas kitai kredito įstaigai („Swedbank“, AB) bei šio turto įkeitimo mastas viršija namo rinkos vertę. Todėl net ir pradėjus priverstinį išieškojimą iš namo, visos gautos lėšos atitektų įkaito davėjui „Swedbank“, AB, o ne SEB bankui. Be to, apeliantas turi tris nepilnamečius vaikus ir šis namas yra apelianto šeimos būstas. Net ir skolininkui pačiam suradus buto pirkėjus, visa apimti nebūtų išspręstas jo finansinių įsipareigojimų įvykdymo klausimas, kadangi butą būtų galima realizuoti už maždaug 250 000 Lt, o įsipareigojimai AB SEB bankui siekia daugiau nei 350 000 Lt. Tikėtina, jog likusią iš įkeisto turto neišieškotą sumą, kreditorius sieks išieškoti areštuodamas ieškovo banko sąskaitas bei inicijuodamas priverstinį išieškojimą iš šeimos būsto. Bankas kredito sutartį nutraukė nepagrįstai, kadangi šalys neišbandė galimybių taikiai susitarti dėl kredito sutarties vykdymo, apeliantas dalį įmokų pagal kredito sutartį vykdė bei kredito sutarties nutraukimo pagrindu tapo tik 140,20 EUR pradelsta kredito dalis (kitą pradelstų mokėjimų dalį sudaro banko paskaičiuoti mokesčiai – palūkanos, netesybos). Šiuo atveju kredito sutarties nutraukimas motyvuojamas sutarties 5.2 p. ir 4.1 p. Apelianto nuomone, šiuose punktuose numatytos sąlygos ta apimti, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui 140,20 EUR kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.Apeliantui iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kokios ir už kokį laikotarpį paskaičiuotos 10938,19 EUR palūkanas. Ar šios palūkanos yra prievolių nevykdymo palūkanos, ar palūkanos už pinigų skolinimą. Apelianto įsitikinimu, banko priskaičiuoti 4819,47 EUR delspinigiai yra akivaizdžiai per dideli, todėl turi būti mažinami.

Atsiliepimas

Kreditorius AB SEB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą, prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad skolos administravimo perkėlimas iš Marijampolės į Vilnių neturi esminės reikšmės. Prašymą dėl prievolių vykdymo apeliantas pateikė nekonkretų, bendro pobūdžio nenurodant, iš kokių šaltinių ir kokiomis dalimis jis galės vykdyti prievolę. Kadangi skolininkas buvo nepajėgus toliau vykdyti savo įsipareigojimų bankui, bankas sutartį nutraukė 2012 m. gegužės 11 d. kreditorius turi teisę nutraukti sutartį vadovaudamasis kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p., Finansų įstaigų įstatymo 21 str. 7 d. 4 p., CK 6.217 str. 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 19 str. šio įstatymo 16 str. 2 p. kreditoriui suteikia teisę nutraukti sutartį, jei mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas pradelstas ilgiau kaip 3 mėnesius. Paskutinį mokėjimą apeliantas atliko 2012 m. kovo mėn. (bankui pervedė 390 Lt, skirtų skolos dengimui, tai nepadengė pradelstų mokėjimų). Todėl bankas, nutraukdamas sutartį nei sutarties, nei įstatymų reikalavimų nepažeidė. Kredito sutarties nuostatos dėl delspinigių dydžio nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Detalus skolos paskaičiavimas pirmos instancijos teismui nebuvo pateiktas dėl tos priežasties, jog klausimai susijęs su skolos dydžiu, byloje dėl hipotekos nenagrinėjami.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, priimtą išsprendus pareiškėjo (kreditoriaus) prašymą areštuoti skolininkams (įkeisto daikto savininkams) nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl priverstinio skolos ieškojimo vykdymo procedūros pirmojo etapo (CPK 558 str. 1 d.), įforminto skundžiama hipotekos teisėjos nutartimi, teistumo ir pagrįstumo.

Pagal išieškojimo veiksmų pradžioje galiojusį teisinį reglamentavimą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą nustatė CPK XXXVI normos. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Taigi atskirojo skundo argumentai dėl Kredito sutarties 5.2 p. ir 4.1 p. numatytų sąlygų ta apimti, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui 140,20 EUR kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai hipotekos teisėjo kompetencijai nepriklauso, jie galėtų būti nagrinėjami tik CPK nustatyta ieškininės teisenos tvarka.

Apeliantas, teigdamas, jog nebuvo pagrindo nutraukti sutartį, nurodo ir tai, kad jam nebuvo pateikta reikalaujamos sumokėti sumos detalizacija, nebuvo nurodyta, kaip susidarė įsiskolinimas pagal kredito sutartį, kaip skaičiuojami delspinigiai, palūkanos. Pažymėtina, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas kredito sutarties nutraukimo teisėtumo teismine tvarka nekvestionavo (CPK 179 str. 3 d.). Todėl tokie skundo argumentai neįtakoja skundžiamos nutarties pagrįstumo ar teisėtumo.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą iš esmės grindžia nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos atkreipia dėmesį į tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nagrinėjamos tarp šalių individualiai susiklosčiusios aplinkybės, todėl kreditoriaus, turinčio galiojantį reikalavimą skolininkui, teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, turi būti vertinamos atsižvelgiant į byloje nustatytas konkrečias aplinkybes

Byloje nustatyta, jog skolininkas A. M. 2007-09-21 su kreditoriumi AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr. 2050718011033-03, pagal kurią bankas suteikė kreditą, o A. M. įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (b.l. 2-7). Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui banko naudai buvo įkeistas apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – 43,30 kv.m. ploto butas, (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-10). Kadangi prievolė pagal 2007-09-21 nebuvo tinkamai vykdoma nuo 2010-06-21, todėl kreditorius 2012-02-06 raštu (b.l. 4) informavo skolininką, jog šis nevykdo sutartinių prievolių, bei pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą įspėdamas, jog nesumokėjus įsiskolinimo iki 2012-03-08, bus svarstomas sutarties nutraukimas. Po sutarties nutraukimo įstatymų nustatyta tvarka bus vykdomas skolos išieškojimas. 2012-05-23 raštu kreditorius informavimo skolininką, kad nuo 2012-05-11 kredito sutartis buvo nutraukta. Kadangi skolininkas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi tenkino kreditoriaus prašymą ir areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą - 43,30 kv.m. ploto butą, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį A. M., uždraudžiant įkeisto turto savininkui juo disponuoti. Skolininkas, nesutikdamas su minėta teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su skolininko teisinės padėties, lyginat su kreditoriumi, nelygiavertiškumu (jis yra silpnesnioji sutarties šalis, vartotojas) bei tuo klausimu plėtojamos kasacinio teismo praktikos, sutiktina su apeliantu, kad tam tikrais atvejais (esant vartojimo teisiniams santykiams) ir teismui, nagrinėjančiam ne ginčo tvarka paduotą hipotekos kreditoriaus prašymą, kyla pareiga būti aktyviam. Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamos bylos atveju tokią pareigą hipotekos teisėja įvykdė, įvertino sutarties nutraukimo prielaidas ir šiuos klausimus aptarė nutartyje.

Pastebėtina, kad kasacinis teismas, plėtodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju, kredito sutartis sudaryta tarp kreditoriaus – banko iš vienos pusės ir kredito gavėjo – skolininko A. M., kuris yra fizinis asmuo, iš kitos pusės (b.l. 2-7). Kaip matyti, skolininkui buvo suteikta kredito suma – 101620,11 EUR, o kredito sutarties Specialiosios dalies 2.1. ir 2.2. punktuose numatyta suteikto kredito paskirtis – pirkti būstą, nurodytą Specialiosios dalies 7.1 punkte (t. y. statomą butą pagal 2007-09-18 buto statybos rangos sutartį Nr. SRS07BN270 (duomenys neskelbtini) ir baigti šio būsto statybą (b.l. 5-6). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendžia, jog skolininkas kreditą ėmė vartojimui, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai ir sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

Vis dėlto, bylos medžiaga patvirtina, jog kredito gavėjas (skolininkas) sutartinės prievoles pradėjo netinkamai, nemokėdamas pilnų įmokų, vykdyti nuo 2010-06-21. Tą pripažino ir pats skolininkas atskirajame skunde, nurodydamas, kad susidūręs su finansiniais sunkumais iki kredito sutarties nutraukimo mokėjo kredito įmokas pagal savo finansines išgales po 1000 Lt kas mėnesį. Iš kreditoriaus 2012-02-06 įspėjimo dėl galimo kredito sutarties nutraukimo (b.l. 4) matyti, kad skolininkas 2012-02-05 dienai iš viso skolingas pagal pradelstus mokėjimus 13275,98 EUR sumą. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Todėl teismas pripažįsta, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis ir nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę.

Nagrinėjamu atveju kredito gavėjui sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito davėjas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto.

Atskirojo skundo argumentai, kad jis siekė bendradarbiauti su banku, tačiau bankas pažeidė kooperavimosi ir bendradarbiavimo imperatyvą, vertintini kritiškai. Kaip matyti iš skolininko pridėtų dokumentų apie vykusį tarp apelianto ir banko elektroninį susirašinėjimą, bei banko atsakymo į skolininko prašymą dėl skolos administravimo iš Marijampolės i Vilnių perkėlimo, matyti, kad skolininkas ėmėsi iniciatyvos bendradarbiauti su banku tik po Kredito sutarties nutraukimo (b.l. 60-64). Byloje nėra pateikta įrodymų, jog skolininkas tik iškilus finansiniams sunkumams būtų kreipęsis į banką dėl palūkanų ar įmokų atidėjimo ir pan.

Atskirojo skundo argumentai, dėl galimo priverstinio skolos išieškojimo nukreipimo į apeliantui nuosavybės teise priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra šeimos būstas, ir kuris yra įkeistas kitai kredito įstaigai („Swedbank“, AB) bei šio turto įkeitimo mastas viršija namo rinkos vertę, nevertinami, kadangi tai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi, vertinant atskirojo skundo argumentus bei byloje nustatytus faktus, nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Natalja Cikoto