Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistojo S. S., asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, - A. S. ir K. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl automobilio „Hyundai Tucson“ remonto) ir paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 228 str. 2 d. (dėl automobilio „Hyundai Tucson“ remonto) ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus;

- pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl apmokėjimo UAB „K“ 2007-02-05 sąskaitos) ir paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 228 str. 2 d. (dėl apmokėjimo UAB „K“ 2007-02-05 sąskaitos) ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus;

- pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl apmokėjimo UAB „K“ 2007-06-11 sąskaitos) ir paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 228 str. 2 d. (dėl apmokėjimo UAB „K“ 2007-06-11 sąskaitos) ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus;

- pagal BK 228 str. 2 d. (dėl telefono „Nokia“ įgijimo) ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 4 d., už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, bei dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejus metus.

S. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl telefono „Nokia N95“ įgijimo), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d. (dėl automobilio „Hyundai Tucson“ remonto) nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, vadovaujantis BK 37 str.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d. (dėl telefono „Nokia“), vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, vadovaujantis BK 37 str.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., P. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, vadovaujantis BK 37 str.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 4 p., K. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. S. priteista 2508,68 Lt UAB „B“ turtinei žalai atlyginti. Iš P. J. priteista 1397,02 Lt UAB „Kh“ turtinei žalai atlyginti.

Iš S. S., A. S., P. J. ir K. S. priteista 116,12 Lt (iš kiekvieno po 29,03 Lt) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, siekdamas asmeninės naudos, t. y. kad jo pažįstama D. D. išvengtų apmokėjimo už UAB „Vv“ (duomenys neskelbtini) atstovybėje atliktą automobilio „Hyundai Tucson“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontą bei remonto metu panaudotas detales, nuo 2006-12-15 iki 2007-02-26 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu įkalbėjo A. S. ir asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta, apmokėti minėto automobilio remontą bendrovių UAB „B“ ir UAB „Laa“ lėšomis bendrai 5024,11 Lt sumai. Įkalbinėdamas atlikti apmokėjimą, S. S. melagingai nurodė, kad paminėtas automobilis priklauso vienam iš jo, kaip prokuroro, vadovų (duomenys neskelbtini) prokuratūroje ir taip sukurstė A. S. ir asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta, padaryti nusikalstamas veikas, t. y. iššvaistyti jų žinioje buvusį svetimą UAB „B“ ir UAB „Laa“ turtą, t.y. piktnaudžiaudamas tarnyba, padarė didelę žalą valstybei, kadangi pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino prokuratūros kaip teisėsaugos institucijos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, jog tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, tačiau ir kiti prokurorai, prokuratūros vadovai.

A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jis ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, sukurstyti S. S., davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti 2007-02-28 išrašytas sąskaitas iš UAB „Vv“ (duomenys neskelbtini) filialo ir apmokėti už automobilio „Hyundai Tucson“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontą bei panaudotas detales. Tokiu būdu, nesant pagrindo , UAB „B“ apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2508,68 Lt sumai, o UAB „Laa“ apmokėjo sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2515,43 Lt sumai. Šiais A. S. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, veiksmais buvo iššvaistytas jų žinioje buvęs UAB „B“ ir UAB „Laa“ turtas.

Taip pat S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas išvengti mokėjimo už paties užsakytas ir UAB „K“ 2007-02-02 suteiktas svečių maitinimo paslaugas, nuo 2007-02-01 iki 2007-02-05 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu, nurodydamas, kad maitinimosi paslaugomis naudojosi jis pats ir jo kolegos prokurorai bei teisėsaugos institucijų vadovai ataskaitinio susirinkimo metu ir tokiu būdu akcentuodamas bei pabrėždamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „Kh“ valdybos pirmininką P. J. iš jo vadovaujamos bendrovės lėšų apmokėti 1397,02 Lt sąskaitą, t. y. sukurstė P. J. padaryti nusikalstamą veiką – iššvaistyti jo žinioje buvusį svetimą UAB „Kh“ turtą, t. y. piktnaudžiaudamas tarnyba, padarė didelę žalą valstybei, kadangi pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino prokuratūros kaip teisėsaugos institucijos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, jog tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, tačiau ir kiti prokurorai, teisėsaugos institucijų vadovai.

P. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad, būdamas UAB „Kh“ valdybos pirmininkas ir sukurstytas S. S., 2007-02-05 davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti iš UAB „K“ PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), bei, nesant pagrindo, apmokėti iš UAB „Kh“ lėšų. Tokiu būdu tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „Kh“ priklausantį 1397,02 Lt vertės turtą.

Taip pat, S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas išvengti mokėjimo už paties užsakytas ir UAB „K“ 2007-06-07 suteiktas svečių maitinimo paslaugas, nuo 2007-06-07 iki 2007-06-11 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu, nurodydamas, kad maitinimosi paslaugomis naudojosi jis pats ir jo kolegos prokurorai bei teisėsaugos institucijų vadovai ir tokiu būdu akcentuodamas bei pabrėždamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „Ko“ generalinį direktorių K. S. iš jo vadovaujamos bendrovės lėšų apmokėti 1181,70 Lt sąskaitą, t. y. sukurstė K. S. padaryti nusikalstamą veiką – iššvaistyti jo žinioje buvusį svetimą UAB „Ko“ turtą, t. y. piktnaudžiaudamas tarnyba, padarė didelę žalą valstybei, kadangi pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino prokuratūros kaip teisėsaugos institucijos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, jog tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, tačiau ir kiti prokurorai, teisėsaugos institucijų vadovai.

K. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad, būdamas UAB „Ko“ generalinis direktorius ir sukurstytas S. S., 2007-06-11 gavęs iš UAB „K“ PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), pateikė buhalterijai apmokėti kaip už įmonei suteiktas paslaugas. Tokiu būdu nesant pagrindo apmokėjo 1181,70 Lt sąskaitą iš UAB „Ko“ lėšų. Šiais veiksmais tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „Ko“ priklausantį 1181,70 Lt vertės turtą.

Taip pat S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas neatlygintinai įgyti mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 95N“, nuo 2007-08-03 iki 2007-08-23 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu melagingai nurodydamas, kad telefono aparatas reikalingas jo kolegai, Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui, ir tokiu būdu akcentuodamas bei pabrėždamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „B“ direktoriaus pavaduotoją A.S. veikti taip, kad jis bendrovės vardu iš UAB „O“ pagal galiojančią sutartį įgytų telefono aparatą ir jį perduotų S. S. neatlygintinai. Tokiu būdu S. S. įgijo 2399 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 95N“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)). 2007-08-13 šis telefono aparatas buvo atiduotas remontui, tačiau jo nesutaisius, 2007-08-24 pakeistas kitu tos pačios markės aparatu (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. piktnaudžiaudamas tarnyba padarė didelę žalą valstybei, kadangi pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino prokuratūros kaip teisėsaugos institucijos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, jog tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, tačiau ir kiti prokurorai, teisėsaugos institucijų vadovai.

S. S. šioje byloje taip pat kaltinamas tuo, kad būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas neatlygintinai įgyti mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 95N“, sukurstė UAB „B“ direktoriaus pavaduotoją A. S. padaryti nusikalstamą veiką, t. y. tyčia iššvaistyti jo žinioje buvusį svetimą – UAB „B“ 2399 Lt vertės turtą.

A. S. taip pat buvo kaltinamas, kad būdamas UAB „B“ direktoriaus pavaduotojas, sukurstytas (duomenys neskelbtini) prokuroro S. S. neatlygintinai jam perdavė UAB „B“ priklausantį turtą – 2399 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 95N“ ir taip tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „B“ priklausantį 2399 Lt vertės turtą.

Kita nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas įmonės turto neiššvaistė.

Byloje pareikštas civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes UAB „B“ jokių turtinių pretenzijų apeliantui nereiškė ir nereiškia.

Skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų apeliantas nepadarė, jo veikoje nenustatyta jokio nusikaltimo sudėtis, tyčios požymių, nuosprendis šališkas, paremtas prielaidomis, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, padaryti esminiai BPK pažeidimai, todėl jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo S. S. ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. S., skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

S. S., A. S. ir K. S. nuosprendį ginčija teisės taikymo, įrodymų vertinimo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektais.

Iš S. S., A. S., K. S. skundų turinio matyti, kad dauguma šių skundo argumentų yra deklaratyvūs, dažnai iškreipiantys neabejotinai nustatytas faktines bylos aplinkybes arba nesusiję su šia baudžiamąja byla. Kolegija taip pat daro išvadą, kad nuteistasis S. S. neteisingai supranta arba sąmoningai klaidingai interpretuoja įstatymų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą bei procesinių prievartos priemonių taikymo metu gautos informacijos panaudojimą.

Atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, kolegija pirmiausia aptaria šiuose skunduose nurodytus BPK pažeidimus, kurių padarymas ar nepadarymas turi lemiamą reikšmę vertinant byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir patikimumo aspektais.

BPK 162 str. nurodyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse nurodytas procesines prievartos priemones, surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Tai reiškia, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo prašyti ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo leidimo panaudoti tokio pobūdžio informaciją iš viso nebuvo teisinio pagrindo, nes toks prašymas, pagal paminėto įstatymo prasmę, galimas tik pradėjus tokį tyrimą.

BPK 155 str. reglamentuoja prokuroro teisę susipažinti su informacija, esančia bet kokioje valstybės ar savivaldybės viešoje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje. Tokia teise šioje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nesinaudojo. Informacija apie galimai padarytas nusikalstamas veikas buvo gauta kitoje baudžiamojoje byloje iš FNTT ir STT pareigūnų ir perduota prokurorui, kuris, vykdydamas jam įstatymo deleguotą pareigą (BPK 169 str.), teisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 1-2). Taigi, S. S. apeliaciniame skunde esanti nuoroda į BPK 155 str. pažeidimą nėra teisinga.

Pažymėtina ir tai, kad galimi tokio pobūdžio pažeidimai jokiu būdu nesuvaržė įstatymo garantuojamų nuteistojo teisių. Be to, VMI medžiagoje esančių bylai reikšmingi dokumentų kopijų originalai yra paimti ikiteisminio tyrimo metu atliktų poėmių metu ir pridėti prie baudžiamosios bylos (t. 2, b. l. 15, 85, 86). Juos pirmosios instancijos teismas įvertino, priimdamas nuosprendį.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad sutinkamai su BPK 20 str. 2 d., sprendimą dėl gautų duomenų pripažinimo įrodymais kiekvienu atveju priima teismas, kurio žinioje yra byla, o ne prokuroras, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas S. S. ir jo gynėjo pokalbių įrašų nepripažino įrodymu. Kolegijos nuomone, prokuroras, nesukeldamas abejonių dėl garso įrašo vientisumo ir neapribodamas teismo prerogatyvos BPK 20 str. 2, 4 d. prasme vertinti gautus duomenis, neturėjo galimybės sunaikinti dalį garso įrašų. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras (duomenys neskelbtini) nenumatė ir negalėjo numatyti, kad į nusikalstamas veikas padariusių bendrininkų ir kitų asmenų pasitarimą atvyks S. S. gynėjas O.Martinkus. Todėl teigti, kad prokuroras sąmoningai pažeidė BPK ir Advokatūros įstatymo reikalavimus, reglamentuojančius advokato ir jo ginamojo tarpusavio susižinojimą, nėra pagrindo.

Iš baudžiamosios bylos (t. 7, b. l. 190) matyti, kad susipažinimui su baudžiamosios bylos medžiaga S. S. ir jo gynėjui buvo suteiktas 10 darbo dienų terminas. Kolegijos nuomone, toks terminas, įvertinus pateiktos susipažinti baudžiamosios bylos apimtį (7 tomai), yra pakankamas. Todėl prokuroro sprendimas atsisakyti tenkinti S. S. gynėjo prašymą dėl papildomo 14 d. termino nustatymo susipažinimui su baudžiamąja byla yra teisėtas ir pagrįstas.

Kad nuteistasis ir jo gynėjas yra pakankamai gerai susipažinę su bylos medžiaga, rodo apeliacinio skundo turinys ir aktyvi, visų bylos aplinkybių žinojimu pagrįsta paminėtų proceso dalyvių pozicija bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas nenurodo kokie dar konkretūs BPK pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu, buvo neįvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kokią suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (išskyrus šiame nuosprendyje jau paminėtų šiai bylai neaktualią kasacinę nutartį) ar Europos žmogaus Teisių Teismo praktiką ignoravo pirmosios instancijos teismas. Todėl į šiuos skundo argumentus atsakyti nėra galimybės.

Iš S. S. apeliacinio skundo turinio seka, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą nuteistasis iš esmės sieja su, jo nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu ir atskirų prokuroro baigiamosios kalbos fragmentų panaudojimu nuosprendyje.

Kolegija pažymi, kad pagal ilgametę teismų praktiką ne toks, kokio pageidautų kaltinamasis ar nuteistasis, įrodymų vertinimas nelaikomas teismo šališkumu (kasacine nutartis Nr. 2K-7-645/2005, 2K-30/2006).

Nuteistasis BPK 261 str. 6 d. numatyta teise pareikšti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepasinaudojo. Todėl skundo argumentai dėl šio procesinio dokumento neteisingumo ar neišsamumo nevertinami.

Kolegija dar kartą pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. S. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo yra pagrįstos ir motyvuotos. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad apygardos teismas, vertinant įrodymus, buvo šališkas arba pažeidė BPK normas.

Priešingai nei teigiama nuteistojo ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų skunduose, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, nuosprendyje aiškiai nurodė kokiais įrodymais grindžia nuosprendį ir kokius įrodymus atmetė.

Kolegija nemato prasmės dar kartą detaliai analizuoti skundžiamame nuosprendyje aptartus atskirus įrodymus, jų patikimumą ir įrodomąją vertę, juos lyginti tarpusavyje ir visumos kontekste.

Aptardama S. S., A. S. ir R. S. gynybines versijas pagrindžiančių įrodymų vertinimą, kolegija akcentuos esminius apeliacinių skundų argumentus ir aptars tas skunde nurodytas aplinkybes, kurios, pagal apeliantus, liko neįvertintos.

Dėl apmokėjimo už automobilio ,,Hundai Tucson“ remontą

Ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo S. S. ir A. S. teigia, kad jų ir A. B. parodymuose esminių prieštaravimų nėra, todėl teismas neturėjo pagrindo juos atmesti.

Su tokiu įrodymų vertinimu sutikti negalima.

Akivaizdu, kad S. S., A. S. ir A. B. parodymuose dėl automobilio įklimpimo vietos, juo važiavusių asmenų atvykimo prie įklimpusio automobilio, automobilio ištraukimo aplinkybių ir grąžinimo D. D. laiko, automobilio greičių dėžės ypatumų, S. S. gyvenamosios vietos žinojimo (t. 4, b. l. 5-10; t. 8, b. l. 47-50; t. 9, b. l. 166-168; t. 4, b. l. 74-78; t. 9, b. l. 168-169; t. 4 b. l. 98-100) yra esminių prieštaravimų, kurių negalima paaiškinti įvykio aplinkybių pamiršimu, parodymų iškraipymu, sąmoningu melavimu, norint įrodyti savo nekaltumą ir priversti ikiteisminio tyrimo pareigūnus objektyviai ištirti pareikštuose įtarimuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Visi šie neįtikinami ir logiškai nepaaiškinami prieštaravimai, įvertinus byloje esančius duomenis, gautus atliekant telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir slapta klausantis apeliantų ir kitų asmenų pokalbių prokuratūros patalpose, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad D. D. automobilis buvo sugadintas ne S. S., A. S. ir asmens, kuria byla išskirta, nurodytomis aplinkybėmis, t. y. A. S. ir asmeniui, kuriam byla išskirta, nedalyvaujant šiam procese. Iš to seka, kad paminėti asmenys neturėjo jokios pareigos atlyginti automobilio remonto išlaidas, o juo labiau tai daryti ne savo, o jų vadovaujamų bendrovių lėšomis. Todėl yra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. svetimą turtą iššvaistė sukurstytas S. S., t. y. vykdydamas neteisėtą S. S. prašymą.

Byloje nustatyta, kad už automobilio remontą sumokėjo ne privatūs asmenys – A. S. ir asmuo, kuriam byla išskirta, bet UAB ,,B“ ir UAB ,,Laa“.

Byloje taip pat nustatyta, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir meluodamas, jog sugedęs automobilis priklauso vienam iš Generalinės prokuratūros vadovų, S. S. siekė, kad remonto išlaidos būtų atlygintos iš paminėtų bendrovių lėšų. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi visų telefoninių pokalbių ir pokalbio prokuratūros patalpose turinį (t. 3, b. l. 6-14), o ne atskirus pokalbius ar jų fragmentus, nurodytus S. S. apeliaciniame skunde.

Iš S. S. ir A. S. telefoninių pokalbių (t. 1, b. l. 70-74) aiškiai matyti, jog S. S. įkalbinėja A.S., kad UAB ,,B“ apmokėtų pusę sąskaitos už automobilio remontą (,,pusę jis apmokant, pusę – kita firma“). Kitų pokalbių metu S. S. kelis kartus klausia kam išrašyti sąskaitą - ,,L“ ar ,,B“. Iš A.S. pasakytų žodžių seka nedviprasmiška išvada, kad jis sutinka apmokėti už svetimą, o ne UAB ,,B“ priklausantį automobilį (,,Nu ką padarysi, pamačyt reikia“).

Kolegija daro išvadą, kad S. S. bandymai savaip interpretuoti atskirus pokalbio sakinius ar žodžius, siekiant įrodyti, kad jis neprašė, jog bendrovė apmokėtų sąskaitą, yra naivūs ir neįtikinami. Akivaizdu, kad A. S. pagalbos ,,kolegai iš Generalinės“ pačiam norint apmokėti už automobilio remontą, tokiu atveju visai nereikėjo.

Šiuo aspektu yra reikšmingi liudytojo Ž. M. aprodymai, iš kurių matyti, kad būtent A. S. nurodymu į UAB ,,Vv“ jis padavė UAB ,,B“ rekvizitus, o vėliau iš A. S. sužinojo, jog buvo apmokėta už prokuroro automobilį, nes su šiuo prokuroru būtina palaikyti draugiškus santykius.

S. S. apeliaciniame skunde nurodytas automobilio sugadinimo aplinkybes, apelianto nuomone, patvirtina 2007 m. spalio 22 d. telefoninis pokalbis tarp jo ir A. B. (t. 1, b. l. 161-162). Tačiau, vertinant paminėto pokalbio prasmę, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad šio telefoninio pokalbio dalyviai derina savo pozicijas dėl įvykių, kuriuose patys nedalyvavo. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi pokalbių prokuratūros patalpose turinį (t. 3, b. l. 6-14), iš kurio seka, kad nei A. S., nei asmuo, kuriam byla nutraukta, net nežino kur gyvena S. S., kur tariamai įklimpo automobilis, o šią daug kartų aptariamą versiją yra sugalvota tam, kad pateisinti paslaugos S. S. padarymą - apmokėjimą už automobilio remontą.

S. S. apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl skundžiamame nuosprendyje nurodyto automobilio sugadinimo ir jo pristatymo į UAB ,,Vv“ (duomenys neskelbtini) filialą laiko. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas nenurodo tokio laiko. Kolegijos nuomone nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas laikotarpis – nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2007 m. vasario 26 d. neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, liudytojų A. M., B. B., L. Z., D. D. parodymams.

Nuosprendį šioje dalyje ginčija ir A. S.. Jo skundo motyvai (dėl teismo šališkumo įrodymų vertinimo, nuosprendžio surašymo, automobilio sugadinimo laiko, pokalbio prokuratūros pasitarimų kambaryje turinio) yra iš esmės analogiški S. S. skundo motyvams. Todėl kolegija jų dar kartą neaptarinėja.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismas rėmėsi įrodymais (A. B. pokalbių įrašais), kurie buvo neišnagrinėti teisiamojo posėdžio metu. Šis skundo argumentas neatitinka tikrovės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 9, b. l. 173) matyti, jog A. S. ir kiti proceso dalyviai nepageidavo, kad būtų perskaityta bylos medžiaga. Todėl teismas apsiribojo dokumentų, tarp jų ir A. B. pokalbių išklotinių, išvardijimu. Tai neprieštarauja BPK 290 str. reikalavimams ir nereiškia, kad teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 276 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, turėjo teisę perskaityti A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismas ir šiuo atveju pažeidė BPK 301 str. 1 d. nuostatas. Be to, A. B. buvo apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių bylai reikšmingų aplinkybių prisiminti negalėjo.

Iš paraiškos-sutarties dėl automobilio priėmimo remontui seka, kad automobilis į UAB ,,Vv“ (duomenys neskelbtini) atstovybę buvo pristatytas 2006 m. gruodžio 14 d. Tokia data nurodyta ir dokumente, pavadintame ,,Serviso peržiūra“. Šiame dokumente nurodytas dar tikslesnis automobilio pristatymo laikas – 2006 m. gruodžio 14 d., 10 val. 51 min. Tai, kad abejuose paminėtuose dokumentuose nurodyti gedimai, kurie galėjo būti nustatyti tik po automobilio detalesnės apžiūros (apie tai papildomai padarant prierašus paraiškoje-sutartyje) nereiškia, kad automobilio pristatymo data nustatyta netiksliai. Pats S. S. teisme patvirtino, kad automobilis į autoservisą buvo pristatytas jo sugadinimo dieną, o jo remontas organizuotas sekančią dieną. A. S. šių aplinkybių nepaneigia. Taigi, S. S. ir A. S., apeliuodami į, jų nuomone, netiksliai nustatytą automobilio sugadinimo ir pristatymo į autoservisą laiką, prieštarauja patys sau.

Kolegijos nuomone, nuosprendyje šiuo aspektu išdėstyta A. S. telefono veikimo zonų analizė yra vienas iš įrodymų, kurie patvirtina, kad A. S. su automobilio sugadinimu nėra susijęs. Kolegija netiki A. S. aiškinimu, kad 2006 m. gruodžio 13 d. jis telefono neturėjo. Šis telefonas veikė, tačiau ne S. S. gyvenamosios vietos bazinės stoties veikimo zonoje (t. 1, b. l. 113-117). Daryti prielaidą, kad A. S. mobilaus ryšio telefonu intensyviai naudojosi kiti asmenys nėra pagrindo.

Neatitinka tikrovės ir A. S. tvirtinimas, kad teismas nesvarstė pokalbio įrašo prokuratūros patalpose įrašymo teisėtumo. Šis klausimas yra pakankamai plačiai aptartas skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 10-as lapas).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasi CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. ir UAB ,,B“ įstatais, padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad A. S. veikė ne bendrovės interesais ir padarė jai žalą. Žalos bendrovei padarymas, esant visiems nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d., požymiams, teisingai kvalifikuotas pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl 2008 m. kovo 28 d. akcininkų patvirtinimo (t. 8, b. l. 155-162) reikšmės, sprendžiant A. S. kaltės klausimą. Su šiomis išvadomis kolegija sutinka ir jų plačiau neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad tokį aiškiai pavėluotą akcininkų pritarimą A. S. gavo meluodamas jiems, jog apmokėjimas susijęs su tuo, kad automobilis buvo sugadintas susitikimo su verslo partneriu A. B. metu. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi visumą byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų, tarp jų ir pokalbį prokuratūros patalpose bei telefoninius pokalbius tarp A. S. ir S. S., iš kurių matyti , kad jokio akcininkų sutikimo leisti apmokėti už automobilio remontą šio apmokėjimo metu A. S. neturėjo.

A. S. iškraipo nuosprendžio teiginius, nurodydamas, kad teismas, vadovaudamasis Akcinių bendrovių įstatymo 15 str., padarė išvadą, jog šios bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tokių tiesioginių nuostatų paminėtame įstatymo 15 str. iš tiesų nėra. Tačiau iš aptariamos nuosprendžio dalies (nuosprendžio 11 lapas) seka, kad tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasi ilgalaike teismų praktika, kurios esmė yra tokia, kokia nurodyta skundžiamame nuosprendyje (1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo 4 p., kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2005, 2K-213/2006).

Akcinių bendrovių 15 str. nurodyta, kad bendrovės akcininkas šios bendrovės turtą gali gauti tik pelno (dividendų) pavidalu (15 str. 1 p.). Vienintelė galimybė gauti dalį turto įstatymas numato tik likviduojant bendrovę (15 str. 6 p.). Tai reiškia, kad teisės disponuoti bendrovės turtu kaip savo neturi nei akcininkai, nei bendrovės valdymo organas ar jo narys (direktorius ar jo pavaduotojas).

CK 2.87 str. įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su asmeniniu turtu bei nenaudoti juridinio asmens turto savo ar trečiųjų asmenų naudai.

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. S. būtent šių pareigų nevykdė. Jis tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą. Todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 str. 1 d.

Dėl apmokėjimo už svečių maitinimą 2007 m. vasario 2 d.

Pirmosios instancijos tesimas savo sprendimą dėl S. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir šiuo atveju tinkamai motyvavo. Teismo išvados pagrįstos visetu byloje surinktų įrodymų, nuosekliai įvertinant jų turinį ir įrodomąją vertę.

Nuosprendyje, atskleidžiant S. S., P. J., K. J. parodymų nenuoseklumą, vidinės darnos stoką (t. 3, b. l. 53-55; t. 4, b.l . 5-10, 114-116; t. 8 b. l. 47-50; t. 9, b. l. 160, 166-168, 172), padaryta teisinga išvada, kad šių asmenų parodymai yra nepatikimi ir todėl atmetami.

Kolegija netiki S. S., A. J. ir K. J. aiškinimais, kad nagrinėjant bylą teisme, t y. praėjus dviems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, jie pradėjo geriau prisiminti įvykio aplinkybes. Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2007 m. vasario 2 d. (penktadienį) (duomenys neskelbtini) prokuratūroje vyko koordinacinis pasitarimas, po kurio svečiai buvo vaišinami. Kolegijos nuomone, nuosprendyje aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad būtent už šias, o ne už P. J. verslo partnerių vaišes apmokėjo AB ,,Kh“.

S. S. ir šiuo atveju bando sau palankia linkme aiškinti telefoninių pokalbių turinį. Tačiau tokie aiškinimai stokoja elementarios logikos. Nei S. S., nei P. J. ar K. J. nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl šiuo atveju reikėjo (duomenys neskelbtini) prokuroro tarpininkavimo gauti iš viešojo maitinimo įstaigos visiems Lietuvos piliečiams prieinamas paslaugas.

Iš 2007 m. vasario 1 d. P. J. ir S. S. telefoninio pokalbio (t. 1, b. l. 11-12) seka, kad kitą dieną, t. y. 2007 m. vasario 2 d., pas S. S. vyks ataskaitinis susirinkimas. Šio pokalbio metu S. S. klausia ar P. J. per savo firmą galėtų apmokėti ,,valgyklos“ sąskaitą. P. J. atsako ,,bus, bus, sakau , viskas. Supratau“. Dar informatyvesnis yra sekantis, t.y. 2007 m. vasario 5 d., pokalbis (t. 1, b. l. 14), iš kurio matyti, kad P. J. ruošiasi pasiųsti į UAB ,,K“ savo brolį paimti sąskaitą už ,,penktadienį“. S. S. nurodo, kad sąskaita bus ,,apie vieną“. Iš šio pokalbio aiškiai matyti, kad maitinimo paslaugos jau buvo suteiktos penktadienį, t. y. 2007 m. vasario 2 d. Maža to, S. S. jau žino, kad šios paslaugos kainavo apie 1000 Lt. Būtent panašaus dydžio kaina nurodyta sąskaitoje-faktūroje serija (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 16). Taigi, S. S. parodymai, kad UAB ,,Kh“ už koordinacinio pasitarimo dalyvių maitinimą sąskaitos neapmokėjo, o vaišės paruošė ir gėrimus nupirko žmona, viso išleisdama apie 100-200 Lt, neatitinka tikrovės.

Taip pat neatitinka tikrovės S. S., P. J. ir K. J. teiginiai, kad ši sąskaita buvo išrašyta ir apmokėta už būsimą neįvardijamų svečių iš Latvijos maitinimą P. J. sodyboje.

Paminėtuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoti duomenys taip pat paneigia apygardos teisme papildytus liudytojų D. G. ir E. Š.-J. parodymus, kad sąskaitos už maitinimą būdavo būtinai išrašomos tą pačią dieną.

Pažymėtina, kad S. S., ginčydamas teismo išvadas dėl apmokėjimo už pasitarimo dalyvių maitinimą, rėmėsi jau paminėtų liudytojų parodymais, kurie visai nesiderina su jo iškelta versija apie tarpininkavimą dėl P. J. svečių maitinimo ateityje (,,ateinantį penktadienį“).

S. S. ir P. J. santykių pobūdis nėra šioje byloje nustatinėtina aplinkybė. Galima sutikti su S.S. tvirtinimu, kad šie santykiai buvo draugiški. Tačiau tokių draugiškų santykių buvimas šiuo atveju ir įgalino S. S., piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, kurstyti P. J. iššvaistyti svetimą turtą. Akivaizdu, kad nuteistasis nebūtų galėjęs pateikti panašaus pobūdžio prašymo bendrovės vadovui, kurio nepažįsta ir su kuriuo artimiau nebendrauja.

Tokiu būdu, S. S. kaltė pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. yra įrodyta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad P. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 1 d.

Dėl apmokėjimo už svečių maitinimą 2007 m. birželio 7 d.

Ginčydamas pirmosios instancijos išvadas ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimą, S.S. didžiąją savo skundo dalį skiria savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, analizei bei juose esančių prieštaravimų aiškinimui, bandydamas juos (prieštaravimus) pateisinti pajuokavimais ar tam tikrų aplinkybių pamiršimu.

Nuteistojo ir K. S. parodymai, duoti viso proceso metu, o taip pat S. S. paaiškinimai, esantys 2008 m. birželio 9 d. pareiškime, detaliai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Juose esantys prieštaravimai dėl apsilankymo UAB ,,K“ progos, S. S. ir K. S. susitikimo šioje kavinėje aplinkybių, išvykimo iš jos laiko ir eiliškumo yra akivaizdūs. Tokių prieštaravimų aiškinimas pajuokavimais, išsakytais įtariamojo apklausos metu, nėra įtikinamas.

Iš K. S. ir S. S. telefoninių pokalbių (t. 1, b. l. 158-159) matyti, kad šių asmenų versijos apie skolos grąžinimą apmokant sąskaitą arba apmokant už vaišes, kuriose pats (K. S.) dalyvavo, yra išgalvotos. Visos šios aplinkybės rodo, kad K. S. paminėtame bankete nedalyvavo ir pareigos apmokėti sąskaitą neturėjo. Tokia išvada pilnai sutampa su pirmaisiais ikiteisminio tyrimo metu duotais K. S. parodymais, iš kurių seka, kad S. S. paprašė apmokėti UAB ,,K“ sąskaitą. Šios apklausos metu K. S. nurodė, kad jis nežino kur ir kam buvo suteiktos paslaugos už kurias S. S. prašė sumokėti, jo tai nedomino (t. 1, b. l. 180-182). Kad maitinimosi paslaugomis UAB ,,K“ aptariamu atveju S. S. naudojosi su savo draugais prokurorais, patvirtino pats nuteistasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Galiausiai tikrosios aptariamos sąskaitos apmokėjimo priežastis ir aplinkybes niekieno neverčiamas aiškiai įvardijo pats K. S., UAB ,,Ko“ akcininkų metiniame visuotiniame susirinkime nurodydamas, jog 2007 m. vasarą į jį asmeniškai kreipėsi (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroras S. S., prašydamas padengti svečių maitinimo išlaidas, sumoje 1181,70 Lt. Už šias paslaugas UAB ,,K“ išrašė UAB , ,Ko“ sąskaitą-faktūrą aukščiau nurodytos sumos dydžio, kuri buvo apmokėta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš šio paaiškinimo seka, jog jokia dalis iš šios sumos nebuvo išleista paties K. S. ar jo draugų.

Byloje iš tiesų nėra patikimų duomenų, kad S. S. su svečiais UAB ,,K“ lankėsi būtent 2007 m. birželio 7 d. Tikslios pobūvio datos negalėjo įvardyti ir pats apeliantas (t. 9, b. l. 167). Tačiau skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad pobūvis UAB ,,K“ vyko būtent 2007 m. birželio 7 d. Apeliantai S. S. ir K. S. yra teisūs, nurodydami, kad „furšeto“ laiko (2007 m. birželio 7 d.) nepatvirtina nei pasitarimo protokolas, nei liudytojų, tarp jų ir B. I., parodymai.

Kolegijos nuomone, šiuo aspektu (dėl pobūvio laiko) nėra pagrindo sureikšminti liudytojų D. G., E. Š.-J. parodymų bei sąskaitoje-faktūroje ir pardavimų operacijų žurnale užfiksuotų duomenų (t. 2, b. l. 28-34), nes byloje nustatyta (apmokėjimo už maitinimo paslaugas 2007 m. vasario 2 d. atveju), kad UAB ,,K“ sąskaitas išrašydavo ne tik paslaugos suteikimo dieną. Todėl nuosprendis šioje dalyje tikslintinas jo nekeičiant, t. y. nustatant, kad svečių maitinimo paslaugos UAB ,,K“ buvo suteiktos laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. birželio 11 d. Toks nusikalstamų veikų padarymo laiko patikslinimas S. S. ir K. S. teisių į gynybą nesuvaržo ir nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas konkrečią paslaugos suteikimo datą, buvo šališkas.

Nustačius, kad K. S. nedalyvavo S. S. ir jo draugų pobūvyje, teismo išvada, jog nuteistasis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, įkalbėjo K. S. jo vadovaujamos bendrovės lėšomis apmokėti 1181,70 Lt sąskaitą asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Kolegija dar kartą pažymi, kad S. S. ir asmenų, kuriuos jis kurstė iššvaistyti svetimą turtą, tarpusavio santykių kokybė nėra šioje byloje įrodinėtina aplinkybė. Galima sutikti su nuteistojo ir K. S. tvirtinimu, kad jų santykiai buvo geri. Tačiau pagal gyvenimo realijas tokių santykių buvimas ir yra būtinoji sąlyga kurstytojui prašyti savo artimo pažįstamo atlikti neteisėtus veiksmus.

Apie iššvaistyto turto statusą ir akcininko ar valdymo organo nario galimybes juo disponuoti kolegija jau pasisakė aptardama A. S. padarytos nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą. Todėl atsakant į K. S. apeliacinio skundo argumentus, šių analogiškų motyvų kartoti nebėra prasmės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad K. S. skolos išskaitymas iš jam išmokamų dividendų gali būti laikomas tik savanorišku žalos atlyginimu, kuris neturi jokios reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Tokia išvada yra teisinga nepriklausomai nuo to, ar jos atlyginimo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar ne.

Dėl telefono ,,Nokia N95“ įgijimo

Nuteistasis S. S. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo A. S. savo apeliaciniuose skunduose ginčija teismo sprendimo išteisinti juos pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. ir BK 184 str. 1 d., motyvus, nurodydami, kad telefonas S. S. buvo duotas tik pabandymui, o šis vėliau jį būtų nupirkęs kolegai iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Tokias pačias aplinkybes S. S. ir A. S. nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuos S. S. ir A. S. parodymus (dėl telefono davimo pabandymui) teismas įvertino ir motyvuotai atmetė remdamasis objektyviais bylos duomenimis, t. y. pažyma iš UAB ,,O“, iš kurios matyti, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. iki 2007 m. rugpjūčio 10 d. ir nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d. iki 2007 m. spalio 22 d. dvejuose mobilaus ryšio telefonuose buvo naudojama ta pati SIM kortele, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 12). Byloje nustatyta, kad šiuo numeriu naudojosi S. S.. Kad paminėtą telefoną, praėjus daugiau nei dviems mėnesiams nuo jo įgijimo, dar pas save turėjo S. S., matyti iš jo ir A. S. pokalbio prokuratūros patalpose (t. 3, b. l. 7). Laiko tarpas, praėjęs nuo įgijimo, kuris yra daugiau nei pakankamas jo (telefono) išbandymui, rodo, jog S. S. šį telefoną siekė gauti ir gavo asmeninėn nuosavybėn, t. y. galėjo juo disponuoti savo nuožiūra. Ta aplinkybė, kad nuteistasis ateityje telefoną galimai būtų perdavęs ,,skyriaus vadui iš Generalinės“, neturi jokios reikšmės sprendžiant S. S. bei A. S. kaltės, atsakomybės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus.

S. S. yra teisus, teigdamas, kad paminėta SIM kortelė yra Lietuvos Generalinės prokuratūros nuosavybė. Tačiau tai nereiškia, kad pats telefono aparatas, kuris buvo naudojamas tarnybiniais ir asmeniniais tikslais, į jį įdėjus prokuratūrai priklausančią SIM kortelę, tapo prokuratūros nuosavybe.

Ikiteisminio tyrimo metu S. S. parodė, kad gauti telefono A. S. paprašė juokaudamas, o šis, nesupratęs juokų, telefoną jam atnešė į darbą, o po to išsinešė, kai jis (S. S.) pasakė, jog telefono jam nereikia (t. 4, b. l. 5-10). Savo pareiškime S. S. jau nurodė, kad skambino bendrovės juristei ir prašė, jog A. S. paimtų telefoną, nes jis jam nereikalingas, tačiau A. S. uždelsė paimti telefoną (t. 8, b. l. 47-50). Taigi, tarp šių S. S. paaiškinimų ir jo teisme duotų parodymų yra akivaizdžių esminių prieštaravimų. Todėl S. S. teiginiai apie jo parodymų nuoseklumą neatitinka tikrovės. Apie telefono vertę ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išteisinti S. S. pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. teisėtumą, kolegija pasisakys aptardama prokuroro apeliacinio skundo argumentus.

Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi

Skundžiamame nuosprendyje pakankamai plačiai atskleisti piktnaudžiavimo tarnyba sudėties elementai ir turtinės ar kitokios naudos požymiai, kurie, nustačius kurstymo iššvaistyti svetimą turtą faktą, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 228 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde be lakonišką teiginių ,,nepiktnaudžiavau“, ,,prokuratūros vardo nežeminau“, ,,žalos valstybei nepadariau“, ,,prokuratūros prestižo nesumenkinau“, nėra nurodyti argumentai, kodėl teismo išvados dėl piktnaudžiavimo tarnyba, apelianto nuomone, yra nepagrįstos ir neteisėtos. Todėl atsakyti į tokius skundo argumentus nėra galimybės.

Pažymėtina tik tai, kad S. S. prisistatinėti prokuroru nebuvo reikalo. Jo užimamos pareigos A. S., P. J., K. S. ir asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, buvo žinomos. Kad šios pareigos nulėmė paminėtų asmenų pasiryžimą nusikalsti, aiškiai patvirtina jau aptarti liudytojo Ž. M. parodymai ir UAB ,,Ko“ akcininkų susirinkimo protokolas (t. 7, b. l. 179-180). Piktnaudžiavimo tarnyba būtinojo požymio – didelė žala valstybei, tarptautinei viešai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui sąvoka ir turinys yra atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 str.) apžvalga, kasacinės nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004, 2K-139/2006, 2K-319/2006). Pagal šią praktiką valstybės autoritetas visada nukenčia, kai valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas taryba, padaro nusikaltimą. Nustatant žalos dydį, reikšmės turi ir tarnautojo užimamų pareigų svarba, kuo aukštesnis pareigos, tuo didesnė žala padaroma valstybei ar jos institucijos autoritetui.

S. S., siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, svetimą turtą iššvaistyti kurstė būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, t. y. užimdamas aukštas pareigas prokuratūros sistemoje. Todėl paminėtų nusikalstamų veikų padarymas (o ne Generalinės prokuratūros pateikta informacija visuomenei apie jo padarytus nusikaltimus), neabejotinai diskreditavo prokuratūrą, kaip valstybės instituciją ir teisinės sistemos dalį, ir padarė didelę neturtinę žalą valstybės ir jos institucijos – prokuratūros autoritetui.

Dėl civilinių ieškinių

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas tenkindamas Generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį, iš A. S. priteisė UAB ,,B“ 2508,68 Lt ir iš P. J. 1397,02 Lt – UAB ,,Kh“. Teismas, tenkindamas civilinius ieškinius, nuosprendyje nurodė tik tai, kad žala padaryta kaltais A. S. ir P. J. veiksmais.

BPK 117 str. nurodyta, kad prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti teisėtų savo interesų.

Iš tiesų tiek BPK 117 str., tiek Prokuratūros įstatymo 19 str. nėra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant, prokuroras privalo atlikti šią įstatymų numatytą pareigą. Tačiau Prokuratūros įstatymo 19 str. 4 d. aiškiai nurodyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai privalo pareikšti civilinį ieškinį (BPK 117 str. nurodytais atvejais) tik gindami viešąjį interesą. Akivaizdu, kad UAB ,,B“ ir ,,Kh“, kuriose nei valstybė, nei savivaldybė savo akcijų neturi, turtinių interesų gynimas, bendrovių akcijų savininkams to nereikalaujant, nėra viešojo intereso gynimas. Taigi, prokuroras civilinį ieškinį, šiuo atveju, pareiškė neturėdamas tokios teisės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino nepagrįstai. Todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas. Prokuroro civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 str. 1 d.).

P. J. nuosprendžio apeliacine tvarka nėra apskundęs. Tačiau, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., kolegija nuosprendį civilinio ieškinio dalyje keičia ir jo atžvilgiu. Toks sprendimas neužkerta kelio UAB ,,B“ ir ,,Kh“ ateityje reikalauti žalos atlyginimo iš A. S. ir P. J. civilinio proceso tvarka.

Dėl S. S. išteisinimo pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. ir

A. S. išteisinimo pagal BK 184 str. 1 d. telefono ,,Nokia N95“ įgijimo atveju

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad telefono ,,Nokia N95“ kaina rinkoje buvo 2399 Lt. Tokia telefono kaina yra nurodyta ir UAB ,,O“ 2007-08-07 sąskaitoje faktūroje UAB ,,B“. Tačiau telefono aparatas UAB ,,B“ buvo parduotas pritaikius tokio paties dydžio nuolaidą, t. y. realiai UAB ,,B“ už šį aparatą nieko nemokėjo. Telefono aparatas bendrovės apskaitoje neužpajamuotas. Teismo nuomone, tai reiškia, jog telefonas nelaikomas vertybe, nes UAB ,,O“ telefonus duodavo nuolatiniams klientams skatinti lojalumą, vieno lito mokestis imamas už sąskaitos išrašymą. Kiek telefonų ir su kokia nuolaida duodama, priklauso nuo sutarties su klientu. UAB ,,B“ yra stambus ,,O“ klientas, kadangi turi ir naudoja apie 300 abonentų, todėl bendrovei periodiškai suteikiama teisė gauti ribotą kiekį naujų telefono aparatų nemokamai. Šiuos aparatus bendrovė naudoja ir skirsto savo nuožiūra. Nuo to, ar pasinaudojama teise pasiimti telefono aparatus nemokamai, ar ne, sutarties sąlygos, skambučių ir kitų ryšio paslaugų tarifai nesikeičia.

Toks teismo sprendimas prieštarauja ilgalaikei teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamose bylose“ 6 p. yra konstatuota, jog pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Kai daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., jei mobiliojo ryšio telefonas parduodamas už mažesnę kainą sudarant abonentinę sutartį, jei savininkas įsigijo turtą mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikius kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą.

Paminėto nutarimo 6 p. nurodytas turto vertės nustatymo būdas – pagal pirkimo-pardavimo sandorio kainą, kolegijos nuomone, gali būti taikomas tik tokiu atveju, kai nėra galimybių nustatyti turto rinkos kainą. Šiuo atveju telefono ,,Nokia N95“ rinkos kaina yra nustatyta – 2399 Lt (t. 6, b. l. 2).

Prokuroro skunde teisingai nurodoma, kad paminėto telefono rinkos kaina yra objektyvus dydis, kuris nepriklauso nuo to, kaip jį vertina vienas ar kitas juridinis arba fizinis asmuo ir nuo to ar buvo jis įtrauktas į UAB ,,B“ buhalterinę apskaitą.

Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog S. S., būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, siekdamas turtinės naudos – norėdamas neatlygintinai įgyti mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“, nuo 2007-08-03 iki 2007-08-23, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu melagingai nurodydamas, kad mobilaus ryšio telefono aparatas reikalingas jo kolegai Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui, tokiu būdu akcentuodamas bei pabrėždamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB ,,B“ direktoriaus pavaduotoją A. S. veikti taip, kad mobilaus ryšio telefono aparatą savo sąskaita įgytų ir S. S. neatlygintinai perduotų UAB ,,B“, ko pasekoje UAB ,,B“ 2007-08-07 įgijo 2399 Lt vertės mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurį A. S. tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), perdavė S.S.. Paminėtas mobilaus ryšio aparatas ,,Nokia N95“ 2007-08-13 buvo atiduotas remontui, tačiau nesuremontavus pakeistas nauju ir 2007-08-04 A. S. (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose, S. S. perdavė kitą tokį pat mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo S. S. naudojosi iki 2007-10-22.

Byloje taip pat yra nustatyta, kad A. S., būdamas UAB ,,B“ direktoriaus pavaduotoju ir (duomenys neskelbtini) prokuroro S. S. sukurstytas (kurstymas pasireiškė tuo, kad S. S., siekdamas turtinės naudos – norėdamas neatlygintinai įgyti mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“, nuo 2007-08 -03 iki 2007-08-23 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu melagingai nurodydamas, kad mobilaus ryšio telefono aparatas reikalingas jo kolegai Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui, tokiu būdu akcentuodamas bei pabrėždamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB ,,B“ direktoriaus pavaduotoją A. S. veikti taip, kad mobilaus ryšio telefono aparatą savo sąskaita įgytų ir S. S. neatlygintinai perduotų UAB ,,B“), 2007-08-07 kreipėsi į UAB ,,O“ pardavimo saloną, esantį (duomenys neskelbtini), kur UAB ,,B“ vardu įgijo 2399 Lt vertės mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), perdavė S. S.. Paminėtas mobilaus ryšio aparatas ,,Nokia N95“ 2007-08-13 buvo atiduotas remontui, tačiau nesuremontavus pakeistas nauju ir 2007-08-24 A. S. (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose S. S. perdavė kitą tokį patį mobilaus ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo S. S. naudojosi iki 2007-10-22. Tokiu būdu A. S., sukurstytas S. S., neatlygintinai jam perdavė 2399 Lt vertės UAB ,,B“ priklausantį mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia N95“ ir taip tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB ,,B“ priklausantį turtą. Todėl nuosprendžio dalis dėl S. S. išteisinimo pagal BK 24 str. 5 d. , 184 str. 1 d. ir A. S. išteisinimo pagal BK 184 str. 1 d. naikintina. Šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismas padarė išvadą, kad A. S., P. J., K. S. veikos savo vadovaujamų bendrovių lėšomis apmokant už automobilio remontą ir S. S. bei jo draugų ar kolegų vaišes, atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 184 str., požymius, tačiau jų pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininkus už jų padarytus nusikaltimus traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti sankcijoje numatyta bausme. Kolegija nusprendė, kad A. S., P. J. ir K. S. padarytos veikos yra mažareikšmės ir jie turi būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 str. pagrindu. Ši išvada grindžiama tuo, kad UAB ,,B“, UAB ,,Kh“ ir UAB ,,Ko“ sumokėtos sumos (atitinkamai 2508,68 Lt, 1397,02 Lt ir 1181,70 Lt) nėra didelės lyginant minėtų bendrovių metine apyvarta bei gaunamu pelnu. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad lėšos buvo iššvaistytos ne A. S., P. J. ir K. S. savanaudiškais tikslais. Jie tai padarė ne savo iniciatyva, o sukurstyti S. S., kuris įkalbinėdamas naudojosi savo kaip (duomenys neskelbtini) prokuroro statusu. A. S., P. J. ir K. S. netiesiogiai galbūt buvo sudaromas įspūdis, kad apmokant sąskaitas jie remia teisėsaugą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad BK 37 str. numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų buvimą teismas pirmiausia siejo su iššvaistyto turto verte, kuri lyginant su bendrovių metine apyvarta ir gaunamu pelnu, nėra didelė.

Kolegijos nuomone, toks palyginimas nėra teisingas, o juo labiau leidžiantis, nepažeidžiant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų, pripažinti padarytas nusikalstamas veikas mažareikšmėmis pagal šį požymį – turto vertę.

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą, teismas gali pripažinti veiką mažareikšmę tik tuomet, kai šis dydis yra viršytas labai nežymiai. Veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšme gali būti pripažinta (ar nepripažinta) tik visų bendrininkų veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-12-31 nutarimas Nr. 29 ,,Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.)“, kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008.

Byloje nustatyta, kad A. S., P. J. ir K. S. iššvaistyto turto vertė ne nežymiai, o keletą kartų viršija 3 MGL dydžio sumą ir daug kartų 1 MGL sumą, nuo kurių pagal įstatymą kyla baudžiamoji atsakomybė atitinkamai pagal BK 184 str. 1 d. ir BK 184 str. 3 d.

Nuosprendyje nustatyta, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys turtą iššvaistė veikdami tiesiogine tyčia, tenkindami neteisėtus S. S. prašymus ir siekdami palaikyti gerus ir naudingus santykius su aukštas pareigas (duomenys neskelbtini) užimančiu prokuroru. Todėl šiuo požiūriu yra teisinga prokuroro apeliaciniame skunde suformuluota išvada, kad paminėtų asmenų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nemažina ta aplinkybė, kad šių veikų padarymą inicijavo S. S.. Akivaizdu ir tai, kad prokuroro pažįstamų automobilio remontas ar jo draugų arba kolegų maitinimas negali būti suprantamas ir nebuvo suprastas kaip teisėsaugos institucijos rėmimas.

Jau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškiai pasisakyta, kad veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšme gali būti pripažinta (ar nepripažinta) tik visų bendrininkų veika. Į šią praktiką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė.

Tokiu būdu, apygardos teismas, pripažindamas A. S., P. J., K. S. padarytas nusikalstamas veikas mažareikšmėmis, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (nepagrįstai taikė BK 37 str.). Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl BK 37 str. taikymo.

Kolegija, skirdama S. S. ir A. S. bausmes už kurstymą iššvaistyti svetimą turtą (telefoną ,,Nokia N95“) ir šio turto iššvaistymą bei skirdama P. J., K. S., A. S. bausmes už nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo skundžiamu nuosprendžiu jie nuo baudžiamosios atsakomybės buvo nepagrįstai atleisti, įvertina padarytų veikų pavojingumą, nuteistųjų asmenybes, tyčios turinį ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui ir rūšiai.

K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Įvertinusi visas šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti visiems paminėtiems asmenims už nurodytų nusikalstamų veikų padarymą, paskiriant baudas, kurių dydžiai nustatomi atsižvelgiant į iššvaistyto turto vertę, kitiems bendrininkams paskirtų analogiškų bausmių dydį ir prokuroro apeliacinio skundo ribas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 3, 4 d., 328 str. 1, 4 p., 329 str. 2 p.,

n u sprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį dėl S. S. išteisinimo pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl kurstymo iššvaistyti svetimą turtą - telefoną ,,Nokia N95“) ir A. S. išteisinimo pagal BK 184 str. 1d. (dėl svetimo turto - telefono ,,Nokia N95“, iššvaistymo) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

S. S. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl kurstymo iššvaistyti telefoną ,,Nokia N95“) ir paskirti jam 15 MGL dydžio (1950 Lt) baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., šią bausmę apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 228 str. 2 d., 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl automobilio ,,Hundai Tucson“ remonto), pagal BK 228 str. 2 d., 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl apmokėjimo UAB ,,K“ 2007 m. vasario 5 d. sąskaitos), pagal BK 228str. 2 d., 24 str. 5 d., 184 str. 1 d. (dėl apmokėjimo 2007 m. birželio 11 d. sąskaitos) ir galutinę bausmę S. S. paskirti 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą ir atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams.

A. S. pripažinti kaltu pagal BK 194 str. 1 d. (dėl svetimo turto - telefono ,,Nokia N95“, iššvaistymo) ir paskirti jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis, pritaikius BK 37 str. nuostatas, A. S., P. J. ir K. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, paskiriant jiems baudžiamojo poveikio priemones.

A. S. pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 1 d. (dėl automobilio ,,Hundai Tucson“ remonto) ir paskirti jam 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes iš dalies sudedant, galutinę bausmę A. S. paskirti 30 MGL (3900 Lt) baudą.

P. J. pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 1 d. ir paskirti jam 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą.

K. S. pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 1 d. ir paskirti jam 13 MGL (1690 Lt) dydžio baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. S. UAB ,,B“ naudai priteista 2508,68 Lt ir iš P. J. UAB ,,Kh“ naudai priteista 1397,02 Lt.

Prokuroro civilinį ieškinį, pareikštą UAB ,,B“ ir UAB ,,Kh“ naudai, atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

S. S. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens K. S. apeliacinius skundus atmesti.