Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. N-444-8525-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
N-444-8525-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas, Virgilijus Valančius (pran.)
Pažeidėjas
G. B.
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N444-8525/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5; 45.4.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutarties G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. vasario 14 d. surašė G. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, eidamas neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiu paros metu, esant blogam matomumui, nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės, neturėjo šviesą atspindinčių elementų, taip pat pasišalino iš eismo įvykio, kurio metu žmonės nenukentėjo, tačiau buvo apgadintas automobilis, vietos, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 48 ir 55.6 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Institucijos įgaliotas pareigūnas, išnagrinėjęs G. B. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2009 m. kovo 2 d. nutarimu pripažino jį kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 3 dalyje ir 131 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė galutinę 650 Lt baudą. Nutarime patikslinta, jog administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti 2009 m. vasario 14 d., 23.30 val., Alytaus r., kelio Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė 41,2 kilometre, taip pat nurodyta, jog dėl administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų G. B. veiksmų automobilio vairuotojas jį per vėlai pastebėjo, todėl, siekdamas išvengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant šono.

II.

G. B., nesutikdamas su Institucijos 2009 m. kovo 2 d. nutarimu, pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde nurodė, kad 2009 m. vasario 14 d. vakare A. O. jį kartu su D. G. vežė į jo tėvų namus, tačiau automobilis užstrigo pusnyje, todėl jis išėjo ieškoti pagalbos. Išėjęs į pagrindinį kelią, jis pasuko Punios kaimo link. Ėjo kelkraščiu, buvo apsirengęs darbine striuke, ant kurios nugaros yra šviesą atspindinti juosta. Pagrindiniame kelyje stovėjo keturi jaunuoliai, šalia jų buvo apvirtęs automobilis. Priėjęs prie jaunuolių pasiūlė pagalbą, tačiau šie jį apkaltino dėl įvykusio eismo įvykio, pradėjo jam grasinti, todėl jis iš įvykio vietos nuėjo link Punios kaimo pas V. L., ten išgėrė keletą stikliukų degtinės, netrukus jį sulaikė policijos pareigūnai.

Kauno apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs G. B. skundą (Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutarimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartimi dėl netinkamo įrodymų vertinimo), 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi G. B. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole G. B. nurodė, jog jis su jam inkriminuojamais pažeidimais sutinka; 2009 m. vasario 14 d. paaiškinime nurodė, kad jis ėjo dešiniąja važiuojamosios kelio dalies puse apsivilkęs juodą striukę, pamatęs kairėje kelio pusėje į griovį įvažiavusį automobilį, prie jo priėjo, tačiau šalia buvusių jaunuolių buvo apkaltintas dėl eismo įvykio sukėlimo, jam buvo grasinama, todėl jis nuėjo pas pažįstamą; skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad į griovį nuvažiavusį automobilį pamatė dar nepriėjęs pagrindinio kelio; 2009 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje paaiškino, kad išėjęs į pagrindinį kelią už 50 metrų pamatė eismo įvykį, nuo kelio nuvažiavęs automobilis nebuvo jo aplenkęs; 2010 m. lapkričio 8 d. teismo posėdyje paaiškino, kad eidamas dešiniąja pagrindinio kelio puse pamatė 4 žmones ir kairėje kelio pusėje ant šono apvirtusį visureigį, nuo sankryžos iki apvirtusio automobilio buvo apie 400 - 600 metrų. Teismas nustatė, kad G. B. Institucijos įgaliotų pareigūnų neprašė apklausti liudytojais jokių asmenų ir tik teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė liudytojus D. G. ir V. L., o vėliau ir A. O., tačiau nė vienas iš šių liudytojų eismo įvykio nematė, jų eismo įvykio vietoje nebuvo, jie atsirado tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir, nors jie tvirtino G. B. skunde iškeltą versiją, tačiau jų parodymuose yra daug prieštaravimų, jie nenuoseklūs, D. G. yra G. B. draugė, o A. O. - geras jo pažįstamas. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo L. L. M. pozicija tiek iš karto po įvykio, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu išliko nepakitusi, jis nuosekliai tvirtino, jog važiuodamas tamsiu paros metu dešinėje kelio pusėje pastebėjo tamsiai apsirengusį žmogų, kuris svirduliavo, pastarajam žengus žingsnį į kelio vidurį, jis, siekdamas išvengti susidūrimo, pasuko vairą į kairę, bet dėl sudėtingų eismo sąlygų automobilį pradėjo mėtyti, todėl jis nuvažiavo nuo kelio. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino kartu su juo važiavę asmenys - G. J., T. V. ir D. L.. Teismas nenustatė jokio pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, be to, šių asmenų nurodytą aplinkybę, kad jiems nuvažiavus nuo kelio, prie jų priėjo eismo įvykį sukėlęs G. B., patvirtino ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Liudytojai T. V. ir (policijos pareigūnai) G. P. ir J. A. parodė, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, jie visi trys važiavo pagal matomus pėdsakus pagrindiniu keliu link Punios kaimo, tuomet pasuko į šalutinį kelią, pastebėjo sodybą ir po kiemą vaikščiojantį žmogų, T. V. atpažino G. B., o policijos pareigūnams jį sulaikius ir atvežus į įvykio vietą, jį atpažino ir kiti apvirtusiu automobiliu važiavę asmenys. Liudytojai G. P. ir J. A. taip pat parodė, kad eismo įvykio vietoje prie apvirtusio automobilio buvę žmonės paaiškino situaciją, kuri yra analogiška L. L. M., G. J., T. V. ir D. L. parodymams. Teismas nustatė, kad visi byloje apklausti asmenys vienareikšmiai parodė, jog eismo įvykio metu oro sąlygos buvo blogos, matomumas mažas, tuo tarpu duomenų, kad G. B. vilkėjo drabužius ar buvo prie jų prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomus šviesą atspindinčius elementus, byloje nėra.

III.

G. B., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Institucijos priimtą nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skundą grindžia tuo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, jog jis ėjo neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios kelio dalies kraštu (tuo tarpu L. L. M. parodė, kad jis įžengė į važiuojamosios kelio dalies vidurį), tačiau jis tuo pačiu metu negalėjo būti keliose vietose iš karto, todėl Institucijos pareigūnai turėjo surinkti papildomus įrodymus ir užfiksuoti jo judėjimo trajektoriją. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodytas pažeidimo padarymo laikas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis sukėlė eismo įvykį, nepagrįsta, nes tikėtina, jog automobilio vairuotojas, esant blogoms oro ir matomumo sąlygoms, net ir nesant jokios kliūties, nepasirinko saugaus greičio ir nesuvaldė automobilio, be to, liko neaišku, kas iš tiesų vairavo automobilį, ir galbūt vairuotojas buvo neblaivus. Nurodo, kad policijos pareigūnų duoti parodymai yra abejotini, nes bylos nėra duomenų apie tai, dėl kokios priežasties jie atvažiavo į įvykio vietą, taip pat, kodėl sekė jo pėdsakais į Punios kaimą, tačiau nefiksavo jo pėdsakų įvykio vietoje, be to, nefiksavo nukentėjusiojo automobilio važiavimo trajektorijos. Teigia, kad nukentėjusysis ir kartu su juo važiavę asmenys negalėjo jo įsidėmėti, o ant galinės automobilio sėdynės sėdėję keleiviai iš viso jo pamatyti. Nurodo, kad jei būtų kaltas dėl eismo įvykio, būtų pabėgęs iš karto, o ne priėjęs prie apvirtusio automobilio. Teigia, kad jo striukėje buvo įsiūta šviesą atspindinti detalė, tačiau policijos pareigūnai to neužfiksavo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo liudytojų parodymus motyvuodamas tuo, jog šie asmenys yra jo draugai, kai tuo tarpu nuketėjusiojo draugų parodymus įvertino kaip patikimus. Teigia, kad administracinio teisės pažeidimo protokole žodį „sutinku“ įrašė, nes buvo neblaivus ir neginčijo nustatyto neblaivumo laipsnio.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

G. B. buvo pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 3 dalyje ir 131 straipsnio 4 dalyje. ATPK 130 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kitų eismo dalyvių, išskyrus vairuotoją, pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jie yra susiję, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki aštuonių šimtų litų. ATPK 131 straipsnio 4 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ja ten, kur draudžiama, sukėlęs transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimties litų. Kelių eismo taisyklių 48 punkte inter alia įtvirtinta, kad pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Kelių eismo taisyklių 55.6 punkte nurodyta, kad pėstiesiems draudžiama pasišalinti iš eismo įvykio vietos, jeigu pėstieji yra susiję su juo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, kada G. B. išėjo į pagrindinį kelią (ar prieš eismo įvykį, ar po jo), taip pat, ar G. B. ėjimas pagrindiniu keliu nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų buvo priežastiniame ryšyje su sukeltu eismo įvykiu ir automobilio apgadinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad aplinkybės, jog G. B. ėjo dešine kelio puse (kai Kelių eismo taisyklių 44 punktas reikalauja kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantiems pėstiesiems judėti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį), nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais bei nebuvo prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaito ir dėl šių priežasčių sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis, taip pat pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu, kuriame tiek ties G. B. nustatytu 2,39 promilių girtumu, tiek skiltyje „dėl pažeidimo paaiškinu“ įrašyta „sutinku“ (b. l. 11); alkotesterio kvitais, kuriuose užfiksuotas G. B. 2,39 promilių girtumas, o L. L. M. – 0 promilių girtumas (b. l. 14); eismo įvykio vietos schema, kurioje pažymėta L. L. M. vairuoto automobilio slydimo trajektorija, iš šios schemos matyti, kad automobilis važiavo dešine važiuojamosios pagrindinio kelio dalies puse, o pravažiavęs sankryžą su šalutiniu keliu, pradėjo slysti iš dešinės kelio pusės į kairėje kelio pusėje esantį griovį (slydimo kelias apie 24 m), šioje schemoje taip pat pažymėta G. B. buvimo vieta (dešinėje pagrindinio kelio pusėje, iš karto už pagrindinio kelio susikirtimo su šalutiniu keliu) tuo metu, kai L. L. M., siekdamas išvengti susidūrimo, atliko manevrą į kairę ir nuslydo, schemoje nurodyti L. L. M. vairuoto automobilio apgadinimai: priekinis ir užpakalinis dešinės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis stiklas, priekinės ir užpakalinės dešinės pusės durys, šoninis užpakalinis dešinės pusės stiklas, stogas, priekinis bamperis (b. l. 15 – 16); policijos pareigūno G. P. tarnybiniu pranešimu ir jo bei policijos pareigūno J. A. parodymais teismo posėdžio metu apie tai, kad iš budėtojo gavę pranešimą, nuvyko į įvykio vietą, kurioje rado nuo kelio nuvažiavusį ant dešiniojo šono nuvirtusį automobilį ir 4 asmenis, kurie paaiškino, kad vairuotojas, stengdamasis nepartrenkti ant važiuojamosios kelio dalies išėjusio pėsčiojo, neturėjusio jokių šviesą atspindinčių elementų, jį apvažiavo, automobilį sumėtė, todėl nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant dešiniojo šono, pėstysis per laukus pabėgo, tačiau už 3 km buvo surastas (b. l. 17 – 18, 128 - 129); L. L. M., G. J., T. V. ir D. L. rašytiniais paaiškinimais bei parodymais teismo posėdžio metu apie tai, kad ties sankryža pamatė dešine kelio puse be atšvaitų einantį žmogų, kuris susvirduliavo ir išėjo į važiuojamąją kelio dalį, todėl vairuotojas, stengdamasis išvengti susidūrimo, atliko manevrą į kairę, tačiau automobilį sumėtė, ir jis nuvažiavo nuo kelio (b. l. 20 – 27, 51 – 53, 63, 126 - 128); G. B. rašytiniu paaiškinimu ir paaiškinimais teismo posėdžio metu apie tai, kad jis ėjo pagrindinio kelio dešinės pusės važiuojamąja dalimi, buvo tamsiai apsirengęs, šviesą atspindinčios liemenės nebuvo apsirengęs, kairėje kelio pusėje pamatė apvirtusį automobilį, prie jo priėjo, tačiau buvo apkaltintas eismo įvykio sukėlimu, todėl nuėjo pas pažįstamą, pas kurį jį rado policijos pareigūnai (b. l. 28 – 29, 63 – 64, 123 - 124); Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 30 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 52-S-9982, kuriame nurodyta, kad apie eismo įvykį pranešė asmuo, prisistatęs T. V., 2009 m. vasario 14 d., 22.30 val. (b. l. 92).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų (policijos pareigūnų) G. P. ir J. A. parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, anksčiau jie G. B. nepažinojo, todėl nėra pagrindo manyti, jog šie asmenys melagingai apkalba G. B.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojų L. L. M., G. J., T. V. bei D. L. parodymais, nes šių asmenų parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu, jie yra neprieštaringi, logiški, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitą bylos medžiagą, be to, šie asmenys betarpiškai stebėjo šioje byloje analizuojamus įvykius. Tuo tarpu G. B. priešingi prieš tai paminėtų liudytojų parodymams paaiškinimai vertintini kaip jo pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad dalį šioje byloje analizuojamų aplinkybių apeliantas pripažįsta, t. y. kad ėjo dešine važiuojamosios kelio dalies puse, nesegėjo atšvaito, neturėjo šviečiančio žibinto, buvo neblaivus, pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir buvo surastas policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų D. G., A. O. ir V. L. parodymais, nes šie asmenys šioje byloje analizuojamų įvykių betarpiškai nestebėjo.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog G. B. ėjo neapšviestu kelkraščiu, važiuojamosios kelio dalies kraštu, o taip pat įžengė į važiuojamosios kelio dalies vidurį, įrodytos liudytojų L. L. M., G. J., T. V. bei D. L. parodymais apie tai, jog G. B. eidamas svirduliavo, taip pat tuo, kad G. B. buvo neblaivus. Nors apeliantas nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole žodį „sutinku“ įrašė, nes buvo neblaivus ir neginčijo jam nustatyto neblaivumo laipsnio, tačiau ši aplinkybė paneigta tuo, kad šis žodis buvo įrašytas ne tik ties G. B. nustatytu girtumu, bet ir ties jo paaiškinimu dėl pažeidimo esmės (b. l. 11). Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokole iš tiesų nenurodytas pažeidimo padarymo laikas (b. l. 11), tačiau šis laikas yra nurodytas Institucijos priimtame nutarime (b. l. 13), be to, byloje ginčas dėl pažeidimo padarymo laiko nekyla, taip pat konstatuotina, kad jo nenurodymas protokole G. B. gintis nuo pareikšto kaltinimo nesutrukdė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nebuvo užfiksuoti G. B. pėdsakai, nukentėjusiojo automobilio važiavimo trajektorija, taip pat, dėl kokios priežasties policijos pareigūnai atvažiavo į įvykio vietą, paneigtos prieš tai išanalizuota eismo įvykio vietos schema ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 30 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 52-S-9982 (b. l. 15 – 16, 92). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog eismo įvykis kilo dėl G. B. kaltės, ši aplinkybė įrodyta prieš tai išanalizuota ir įvertinta bylos medžiaga, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis važiavo nesaugiu greičiu, kad savo tėvui priklausantį automobilį vairavo ne L. L. M., kuris buvo blaivus (b. l. 14, 58), taip pat, kad G. B. dėvėjo striukę su šviesą atspindinčiais elementais, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, nė vienas iš nukentėjusiojo automobiliu važiavusių asmenų G. B. tokiu atstumu, kuris būtų leidęs išvengti staigaus manevro, nepastebėjo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Virgilijus Valančius