- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-755-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59214-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- G. B.
- Advokatai
- Atas Molis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. gynėjo advokato Ato Molio (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, už ką jam paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su 2014 m. birželio 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie neatliktos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, G. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, G. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant G. B. visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota 50 eurų kupiūra Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 15 d. 9.15 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vengdamas administracinės atsakomybės už nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 415 straipsnio 2 dalyje ir 454 straipsnio 4 dalyje, padarymą, siekdamas valstybės tarnautojo – Lietuvos Kelių policijos Specialios paskirties skyriaus vyriausiojo patrulio J. P. (J. P.) neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, kartu su transporto priemonės registracijos liudijimu padavė vieną 50 eurų kupiūrą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tiesiogiai davė 50 eurų kyšį.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad kaltinimas G. B. pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą ir įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino svarbias bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos vykdymą atidedant.
Šalies argumentai
3. Nuteistojo gynėjas advokatas Atas Molis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, G. B. išteisinantį nuosprendį. Nepanaikinus minėto nuosprendžio, prašo jį pakeisti ir panaikinti G. B. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę - neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kas lėmė procesinių teisės normų pažeidimą. Jo vertinimu, G. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais laikyti duomenys, t. y. liudytojų J. P., L. P. ir A. B. teisme duoti parodymai, vaizdo ir garso įrašas, įvykio vietos apžiūros protokolas su fotonuotraukomis, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolas, tarnybinis pranešimas, išrašas iš administracinių nusižengimų registro, iš esmės niekaip nepagrindžia nuteistojo kaltės, įrodymai vertinti selektyviai, pirmenybę teikiant kaltę grindžiantiems įrodymams. Iš esmės teismas rėmėsi vien įrodymais, kurie yra susiję išskirtinai su J. P. nurodytomis aplinkybėmis. Tai iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią pasisakoma, jog sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą, neužtenka vien įvertinti, kaip atitinkamus papirkėjo veiksmus suprato valstybės tarnautojas, bet turi būti įrodyta ir jo veiksmų tyčia, t. y., kad jis suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, Nr. 2K-176/2014).
3.2. Skunde pažymima, kad apeliantas neneigia ir byloje nebuvo reiškiama prieštaravimų faktui, jog tarp automobilio dokumentų buvo įdėta ir 50 Eur kupiūra, tačiau šis faktas neįrodo nuteistojo tyčios duoti policijos pareigūnui kyšį, t. y. minėtus pinigus, kurie buvo tarp perlenktų dokumentų. G. B. patvirtino, jeigu jis tuos pinigus, buvusius tarp automobilio dokumentų, tiesiog pamiršo išimti prieš pateikiant pareigūnui. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei pasisakoma skundžiamame nuosprendyje, nei įvykio vietos apžiūros protokolas, nei fotonuotraukos, nei dokumentų pateikimo protokolas su kartu pateikta 50 Eur kupiūra niekaip neįrodo G. B. siekimo ir noro policijos pareigūnui duoti kyšį.
3.3. Skundo autoriaus teigimu, jo ginamojo kaltės, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką nepatvirtina liudytojų L. P., A. B. teisme duoti parodymai. Šių liudytojų parodymai apsiribojo vien tuo, jog pareigūnas J. P. L. P. bei A. B. nurodė, jog nuteistasis jam davė kyšį. Tačiau nėra pagrindo neabejotinai ir neginčijamai konstatuoti, jog G. B. pareigūnui J. P. davė kyšį, kadangi nei L. P., nei A. B. kyšio siūlymo, nei davimo fakto negirdėjo ir nematė, jie net šalia nebuvo. Šių liudytojų parodymų turinys iš esmės apsiriboja vien J. P. nurodytomis aplinkybėmis, kad tariamai G. B. davė kyšį. Teismas nepagrįstai šių parodymų nevertino ir nelygino kartu su nuteistojo duotais parodymais, kurių visuma neabejotinai paneigia G. B. kaltę.
3.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įrašo stenogramos ir garso įrašas yra neaiškus, girdimi tik tam tikri pokalbio fragmentai, todėl, apelianto nuomone, tokie įrodymai apskritai turėjo būti vertinami kritiškai, niekaip nepatvirtinantys inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą. Iš stenogramų, garso įrašo matyti, jog pareigūnas J. P. vis kartojo, jog „jūs iš karto man jau 50 eurų kišot, nes aš dokumentų nepatikrinau. Nes man dokumentų nieko nedavėt, o man iš karto 50 eurų kišat. Ir vat sau prisidarėt reikalų“. Tačiau apklausos metu jis parodė, jog „automobilio vairuotojas atsakė, kad neturi automobilio dokumentų ir dar kartą sėdėdamas automobilyje ir pasilenkęs link jo tiesė ranką, laikydamas joje perlenktą kupiūrą. Kokio nominalo kupiūra buvo, tuo metu jis nepastebėjo“. Iš 2019 m. sausio 31d. akistatos protokolo taip pat matyti, jog J. P. taip pat pakartotinai parodė: „man priėjus prie automobilio, vairuotojas atidarė duris ir kairėje rankoje turėjo kupiūrą. Kokio nominalo kupiūra nemačiau, kadangi buvo sulenkta“. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad J. P. parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi, todėl teismo turėjo būti vertintini kritiškai, niekaip nepatvirtinantys G. B. kaltės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neištyrė didelės dalies prieštaringų aplinkybių, vertindamas įrodymus buvo šališkas, neįvertino, jog nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, duodančių pagrindą pripažinti jo ginamąjį kaltu.
3.5. Skunde apeliantas nesutinka su nuteistajam G. B. baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu, paskyrimu. Laiko, kad ji paskirta nepagrįstai, pažeidžiant proporcingumo principą, nes per daug varžanti nuteistojo teises ir teisėtus interesus ir iš esmės dubliuojanti paskirtą kitą baudžiamojo poveikio priemonę – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apelianto vertinimu, šis apribojimas paskirtas visiškai neatsižvelgiant į nuteistajam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei bylos aplinkybes ir jį charakterizuojančią medžiagą, neįvertinus paskirto įpareigojimo reikalingumą. Skundo autoriaus manymu, įpareigojimas, uždraudžiantis nuteistajam išeiti iš namų tarp 22.00 val. ir 06.00 val., yra perteklinis ir neproporcingas, kas reikštų tik iš esmės betikslį nuteistojo kontroliavimą, kadangi reali grėsmė dėl naujų nusikalstamų veikų padarymo, atsižvelgiant į jo asmenines savybes, negresia. Todėl, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, prašo panaikinti G. B. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę - neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir G. B. išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo G. B. gynėjo advokato Ato Molio apeliacinis skundas atmestinas.
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
7. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdami, jog teismas nepagrįstai pripažino G. B. kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia apelianto kaltę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.
8. Apeliantas neginčija, jog 50 eurų kupiūrą kartu su jo vairuoto automobilio Mercedes-Benz 950.03, valst. Nr. BK (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu perdavė jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui J. P., tačiau jis viso proceso metu neigė, taip pat ir apeliaciniame skunde neigia atlikęs tyčinius kyšio davimo veiksmus, t. y. siekia įrodyti, kad policijos pareigūnui pinigus su dokumentais padavė per apsirikimą.
9. BK 227 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Pagal šį straipsnį papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš straipsnio dispozicijoje įvardytų veiksmų padarymu. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad atliko šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus veiksmus siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti nustatyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kokie padariniai dėl to gali atsirasti, ir jų siekia.
10. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad G. B. pinigus pareigūnui padavė, jį sustabdžius vairuojant automobilį su Vokietijos registracijos numeriais, dar neregistruotą Lietuvoje, taip pat nedraustą ir be techninės apžiūros. Pats apeliantas patvirtino, kad jį sustabdžius policijos pareigūnams ir paklausus, ar automobilio dokumentai tvarkoje, jis pasakė, kad automobilis neseniai pirktas Vokietijoje ir parvarytas į Lietuvą, čia dar neregistruotas. Apeliantas nuo pat bylos tyrimo pradžios laikėsi nuoseklios pozicijos, kad 50 Eur pareigūnui jis padavė ne tyčia, norėdamas jį papirkti ir išvengti baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau padavė kartu su automobilio dokumentais, pamiršęs, kad ta kupiūra ten buvo įdėta jo viršininko kurui įsigyti. Tačiau G. B. versija yra visiškai paneigta tiesiogiai su apeliantu bendravusio ir pinigus iš jo gavusio policijos pareigūno J. P. iš karto po įvykio surašyto tarnybinio pranešimo turiniu, šio asmens, apklausto kaip liudytojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais vienodais parodymais, kita byloje surinkta medžiaga.
10.1. Pažymėtina, kad nors G. B. savo kaltę neigė ikiteisminio tyrimo, teisminio bylos nagrinėjimo metu bei tokios pat gynybinės pozicijos laikosi ir apeliaciniame skunde, byloje surinktų įrodymų visuma aukštesniajam teismui neleidžia abejoti jo kaltės įrodytumu. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų apelianto pateiktą versiją laikyti teisinga ir atitinkančia nustatytus faktus, todėl jo kaltės neigimas apylinkės teismo pagrįstai laikytas gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija. Kaltę patvirtinančius įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą G. B. neigia siekdamas paaiškinti sau naudinga linkme, tačiau tie paaiškinimai objektyviai nepagrįsti, o grindžiami tik jo iškeltomis versijomis, teigiant, kad byloje esantys duomenys nenuoseklūs, dauguma jų nėra tiesioginiai, todėl negali būti laikomi jo kaltės įrodymais. Kaip minėta, kiekvienas įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę duoti sau palankius parodymus, o teismo pareiga yra juos vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti, ar jais remtis kaip patikimais įrodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apelianto parodymai yra gynybinio pobūdžio ir pagrįstai vertino juos kritiškai.
10.2. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik J. P. parodymais, nes kiti policijos pareigūnai L. P. bei A. B. nei kyšio siūlymo, nei davimo fakto negirdėjo ir nematė, nes šalia nebuvo. Su tokiu argumentu skundą nagrinėjantis teismas nesutinka ir konstatuoja, kad, visų pirma, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti J. P. parodymais, nes įvykio metu liudytojas vykdė savo tarnybines pareigas, su nuteistuoju nebuvo pažįstami, jokių konfliktų ar nesutarimų tarp jų nei iki įvykio, nei jo metu nebuvo, šis liudytojas viso bylos tyrimo metu nuosekliai nurodė vienodas aplinkybes. Įvykio dieną J. P. surašytame tarnybiniame pranešime nuosekliai nurodyta įvykių eiga, kokiomis aplinkybėmis ir kaip G. B. jam pasiūlė 50 eurų dydžio kyšį, kad jis kelis kartus perspėjo asmenį dėl tokių neteisėtų veiksmų, tačiau pinigai jam vis tiek buvo siūlomi kaip susitarimas, kad nuteistais nebūtų nubaustas už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Apeliacinio skundo teiginį, kad J. P. parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi, G. B. grindžia visiškai neesminiais neatitikimais, nurodytomis skirtingomis detalėmis. Tačiau išanalizavus tiek garso įrašą, tiek liudytojo parodymus viso bylos proceso metu, jo surašytą tarnybinį pranešimą, akistatos protokolą, akivaizdu, jog jis nuosekliai ir išsamiai dėstė įvykio aplinkybes, ir iš esmės visur analogiškai nurodė tas pačias aplinkybes. Tai, kad skirtinguose bylos dokumentuose liudytojo J. P. parodymai užfiksuoti neidentiškais žodžiais, neduoda pagrindo jų vertinti kaip nenuoseklių ir nepatikimų.
10.3. Be to, liudytojo J. P. parodymų patikimumą patvirtino ir kitų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. P. ir A. B. teisme duoti parodymai. L. P. nurodė, kad jis dirbo kartu su J. P., kuris ir sustabdė kaltinamąjį. Tik grįžęs į tarnybinį automobilį jo kolega pasakė, kad ką tik jam davė 50 Eur kyšį, L. P. matė jo rankose dokumentus su 50 eurų kupiūra. Prie jų tarnybinio automobilio buvo priėjęs kaltinamasis ir per atvirą langą girdėjo, kaip jis sakė, kad anksčiau buvo galima susitarti. A. B. parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl kyšio davimo, buvo paaiškinta, kad policijos pareigūnų sustabdytas kaltinamasis G. B. pasiūlė 50 eurų kyšį. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, patvirtina J. P. parodymus ir todėl pagrįstai buvo laikyti apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pažymėtina, kad liudytojų L. P. ir A. B. parodymai nėra tiesioginiai, todėl jie ir nebuvo teismo vertinti kaip vieninteliai asmens kaltę patvirtinantys įrodymai. Nuosprendyje nuosekliai išdėstyti įrodymai, jų gavimo šaltiniai bei byloje surinktų įrodymų turinys, teismas šių parodymų patikimumą vertino juos lygindamas su kitais įrodymais byloje.
10.4. Tais pačiais argumentais apeliaciniame skunde nesutinkama ir su kito bylos įrodymo – vaizdo įrašo patikimumu, teigiant, jog įrašas yra neaiškus, girdimi tik tam tikri pokalbio fragmentai, todėl tokie įrodymai apskritai turėjo būti vertinami kritiškai, niekaip nepatvirtinantys inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šis įrodymas pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas tinkamai, nepažeidžiant BPK nustatytų įrodymų vertinomo taisyklių. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip sustabdytas nuteistasis prieina prie tarnybinio automobilio, vėliau girdisi policijos pareigūno balsas „kad buvot perspėtas, gausit baudos ir viskas, vis tiek kišot tuos pinigus, jūs pats kaltas. Aš sakiau duokit dokumentus, baudą surašom, būtumėt gavęs 70 Eur, o dabar gausit 300 Eur. Viską jūs suprantat kuo puikiausiai, bet vis tiek reikia tą daryti“. Girdisi kitas vyriškas balsas: „Aš vietoj“, tada policijos pareigūnas atsako: „Vietoj senai baudų nemoka“. Vėliau girdisi policijos pareigūno balsas: „G., ką aš galiu padaryti kaip geriau. G. nu pats kišot tuos pinigus. Būtumėt baudą gavęs ir nuvažiavęs, o dabar sau problemų prisidarėt. Ką aš dabar kaltas, kad kišot tuos pinigus. Kaip pasakiau pateikti dokumentus, jūs iš karto man 50 Eur ir susitariam, važiuoju, važiuoju. Taip buvo?“ Kitas vyriškas balsas sako: „aš galvojau pasiūlysiu, baudą man duodat“. Policijos pareigūnas tada sako: „man dokumentų nedavėt, o iš karto 50 Eur kišat“. Kitas vyriškas balsas: „sakė tuoj bus už poros minučių šefas“. (1 t., b. l. 21-24). Visi šie užfiksuoti duomenys, vertinant juos aukščiau aptartų duomenų – J. P. tarnybinio pranešimo bei jo parodymų, liudytojų L. P. ir A. B. parodymų visumoje, pagrįstai buvo įvertinti kaip apelianto kaltę patvirtinantys įrodymai.
10.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo J. P. parodymų, kad pinigai prie dokumentų buvo įdėti kurui pirkti, nelaikė nuteistojo kaltę paneigiančiais duomenimis, nes aukščiau aptartų duomenų visuma patvirtina, kad juos apeliantas panaudojo neteisėtiems veiksmams atlikti, todėl, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šio liudytojo parodymai G. B. kaltės nei patvirtina, nei paneigia.
11. Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentu, kad byloje surinkti duomenys neįrodo nuteistojo veiksmų tyčios, t. y. kad jis suvokė, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Šioje nutartyje aptarti duomenys patvirtina, kad G. B. suprato, jog vairuoja automobilį, kuris neturi visų dokumentų, leidžiančių jam dalyvauti teisme, iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo bei vaizdo ir garso įrašo matyti, kad policijos pareigūnui priėjus prie nuteistojo, sėdinčio automobilyje, pastarasis, rankoje laikydamas pinigus, iš karto bandė tartis su policijos pareigūnu, kad nebūtų fiksuotas jo padarytas administracinis nusižengimas, ir jis galėtų važiuoti toliau, pareigūnui paprašius pateikti automobilio dokumentus, apeliantas ir toliau bandė derėtis su pareigūnu, rodydamas akivaizdžią iniciatyvą pasiekti pageidaujamą rezultatą (kad už galimai padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą jam nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas), nepaisydamas pareigūno nevienkartinio perspėjimo, kad šis pateiktų dokumentus ir įspėjus, kad jis gali būti nubaustas administracine tvarka už pažeidimą, taip pareigūnui išreiškiant poziciją, kad jokių derybų negali būti, G. B. nesiliovė derėjęsis su pareigūnu ir vis tiek tarp dokumentų įdėjo 50 eurų ir padavė policijos pareigūnui. Taigi, byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareigūnas J. P. ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, kurie būtų davę pagrindą apeliantui manyti, jog duodamas kyšį pareigūnui jis galėtų tokiu būdu išvengti administracinės atsakomybės, skatinęs jį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip daręs įtaką jo sprendimui pasiūlyti kyšį. Atvirkščiai, pats nuteistasis inicijavo pokalbį su pareigūnu ir siūlė susitarti, duodant 50 eurų, pasakydamas tokius žodžius kaip: „imk ir aš toliau važiuoju“. „susitariam ir aš važiuoju“.
12. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos. G. B., žinodamas, kad vairuojama transporto priemonė nėra registruota Lietuvos Respublikoje bei nėra dokumentų, kurie leistų su ja dalyvauti eisme, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už pažeidimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, Lietuvos Kelių policijos Specialios paskirties skyriaus vyriausiajam patruliui J. P. davė 50 Eur kyšį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, t. y. kad pareigūnas neteisėtai neveiktų jo naudai. Byloje yra duomenų, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu buvo paleistas lygtinai iš laisvės atėmimo vietos ir jau buvo baustas administracine nuobauda, todėl dar viena administracinė nuobauda galėjo ženkliai pabloginti jo teisinę padėtį, todėl G. B. šiais nusikalstamais veiksmais bandė nuobaudos išvengti. Nors kaltinamasis savo kaltės nepripažino, nurodydamas, jog neturėjo tiesioginės tyčios papirkti policijos pareigūną, pinigai policijos pareigūnui buvo paduoti netyčia, nes jis pamiršo, kad jie įdėti tarp automobilio dokumentų, tačiau tokius kaltinamojo parodymus teismas vertina kritiškai, tik kaip siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl paskirto įpareigojimo.
14. Skundo autorius nesutinka su nuteistajam paskirtu įpareigojimu, uždraudžiančiu išeiti iš namų tarp 22.00 val. ir 06.00 val., laiko jį pertekliniu, neproporcingu ir betiksliu, per daug varžančiu nuteistojo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės nuteistajam skyrimo, įvertino ne tik tai, kad G. B. naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu, kas jau savaime rodo padidintą asmens pavojingumą ir polinkį nusikalsti, tačiau atsižvelgė ir į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y. kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, nėra smurtinio pobūdžio, žala nepadaryta, kas leido teismui padaryti išvadą, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant ir paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. O BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir įpareigojimų paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
15. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad G. B. tyčinį nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įtaigos laikotarpiu, leidžia teigti, jog teismas, jo atžvilgiu taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, parodė pernelyg didelį pasitikėjimą nuteistuoju, tačiau, šiuo atveju nagrinėjant paties nuteistojo skundą, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sunkinti nuteistojo padėtį ir spręsti šios įstatymo normos taikymo pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina ir tai, kad 2017 m. balandžio 18 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo nutarta taikyti G. B. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos neatlikus 3 metų 3 mėnesių ir 10 dienų laisvės atėmimo bausmės, ši baudžiamojo poveikio priemonė taip pat buvo paskirta, tačiau tuo metu nuteistasis šios baudžiamojo poveikio priemonės neskundė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė per daug varžo nuteistojo teises ir teisėtus interesus, todėl, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, jog nuteistajam nustatytos pareigos, susiję su apribojimu būti tam tikru laiku namuose, atitinka bausmės paskirtį bei pusiausvyrą tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų įgyvendinimo.
15. Įvertus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo G. B. gynėjo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.