Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Antano Burdulio ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui E.Tamašauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Hronas“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje nr. 2-0004-408/2007 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Statybos technika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno Hronas“ dėl skolos priteisimo, atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl apmokėjimo už atliktus darbus, buvo būtina nustatyti, kas ir kieno medžiagomis juos atliko. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovas iš UAB „Gravera" pirko įvairių dydžių 10 mm Panibel pilkojo grūdinto stiklo gaminių, tačiau neįrodo, kad vykdydamas žodinę rangos sutartį, iš minimo stiklo objekte berėmes stiklo konstrukcijas sumontavo būtent ieškovas. Perskaičiavus vienetinius stiklo gaminius kvadratiniais metrais, faktiškai sumontuoto stiklo plotas yra 56,56 m², o pirktas - 57,048 m² (skirtumas 0,488 m²).

Iš 2004 m. liepos 1 d. krovinio važtaraštyje Nr. 2004-07-01/1 padarytų įrašų matyti, kad krovinio vežėjas, siuntėjas ir gavėjas buvo UAB „Asnija". 2004 m. liepos 1 d. krovinys pervežimui į objektą buvo paimtas iš uždarosios akcinės bendrovės „Gravera" sandėlio ir perduotas vairuotojui G. K. ir G. K. Jiems krovinį iš UAB „Gravera" sandėlio perdavė ne šios bendrovės darbuotojas, o UAB „Asnija" direktorius R. S. ( b.l. 94). Kadangi UAB „Asnija" krovinio važtaraštyje nurodyto automobilio neturėjo, o G. K. ir R. K. šioje bendrovėje nedirbo, UAB „Asnija“ negalėjo būti vežėju. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad montavimo darbus objekte atliko jo darbuotojai. Liudytojo R. S. teigimu, berėmes stiklo konstrukcijas objekte sumontavo R. S., A. B. ir R. K. Atsakovo liudytojas A. B. šią aplinkybę paneigė. Paaiškino, kad bendrovėje dirbo tik keturi darbuotojai, jis Kėdainių konservų fabriko statomame objekte jokių montavimo darbų neatliko ir neprisimena darbuotojo, pavarde K. Nepasisakydamas dėl minėtų įrašų krovinio važtaraštyje ir prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė atsakovo įrodymus. Tuo pažeidė CPK 270 str. 4 d. bei CPK 185 str. nuostatas.

Nepagrįsta ir neteisėta sprendimo dalis dėl 2136 Lt delspinigių priteisimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalys dėl jų susitarė. Taip pat nebuvo nustatytas terminas atsiskaitymui už atiliktus darbus. Nors senaties termino taikyti atsakovas neprašė, tačiau, sutapatinus delspinigius ir palūkanas, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Jis galėjo būti pradėtas skaičiuoti tik nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo dienos (CK 1.127 str. 3 d.). Ieškovas pareikalavo atsakovą per penkias dienas atsiskaityti už tariamai atliktus darbus tik 2006 m. gegužės 30 d. raštu.

Vadovaujantis CK 2.83 str. nuostatomis sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens valdymo organas, pažeisdamas savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui. Viršijant savo kompetenciją, 2006 m. gegužės 15 d. skolų aktą pasirašė ne juridinio asmens valdymo organas, o samdos pagrindais dirbanti įmonės buhalterė. Dėl to šis dokumentas negali sukelti teisinių pasekmių. Įvertinus tai, kad skolų suderinimo aktas nėra privalomas buhalterinės apskaitos dokumentas, jo rekvizitus nusistatė atsakovas, ieškovas, gavęs akte nurodytų asmenų nepasirašytą dokumentą, turėjo žinoti, jog šis dokumentas nepilnai atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. reikalavimus dėl privalomų rekvizitų trūkumo. Tuo pagrindu apylinkės teismas jį turėjo pripažinti negaliojančiu.

Priteistos atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės, lyginant su Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu nr. 1R-85 patvirtintais maksimaliais dydžiais, nuo kurių leidžiama nukrypti tik išimtiniais atvejais.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus bei patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apygardos teismas konstatuoja, jog, spręsdamas apie ieškinio dėl 17800 Lt priteisimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. birželio 1 d. atsakovas ir UAB „Vikstata“ sudarė rangos sutartį nr. 524 dėl 56,56 kvadratinių metrų ploto berėmių konstrukcijų pagaminimo ir sumontavimo konservų gamybos fabrike Kėdainių rajone Šingalių kaime. Tarp šalių nėra ginčo dėl 2004 metais sudaryto žodinio susitarimo, jog šiuos darbus, įskaitant ir medžiagų įgijimą, subrangos pagrindu atliks ieškovas. Iš atstovų paaiškinimų matyti, jog tuo metu abiejų įmonių administracijų buveinės buvo viename pastate, jų vadovai bendravo, todėl minimas susitarimas nebuvo įformintas rašytine sutartimi. Susitarimas įtvirtintas, ieškovui išrašius 2004 m. liepos 5 d. sąskaitą – faktūrą GDC nr. 0037690. Šią sąskaitą pasirašęs atsakovo įmonės atstovas teigia, jog ją apmokėti turėjo, pridavus darbus, tačiau jų ieškovas neatliko. Faktas, jog darbus užsakovui UAB „Vikstata“ 2004 m. liepos 22 d. perdavė atsakovas, pagrindžia jų atlikimą, tačiau neįrodo, jog darbų atlikėjas buvo ne subrangovas, o rangovas. Neturėdamas sutartinių santykių su užsakovu, ieškovas jam darbų perduoti negalėjo, o santykiai su rangovu nebuvo išreiškiami rašytiniu būdu. Nors darbų priėmimo - perdavimo akto šalys nepasirašė, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis apie kitus jų atlikimo įrodymus. Privalomo rangos sutarties dalyko perdavimo - priėmimo pažeidimo pasekmių įstatymų leidėjas imperatyviai nesieja su šalių atleidimu nuo atsiskaitymo už atliktus darbus ( CK 6.662, 6.694 straipsniai). Aplinkybę, kad objektui panaudotas berėmes stiklo konstrukcijas įsigijo pats atsakovas, UAB „Kauno hronas“ įrodinėjo 2004 m. birželio 8 d. PVM sąskaita – faktūra LEC nr. 2811193. Nurodė, jog susitarimą su ieškovu sudarė, darbų nespėdamas atlikti pats. Toks aiškinimas logiškai nepagrindžia, kodėl, turėdamas konkrečiam objektui skirtas medžiagas, atsakovas antrą sykį jas užsakė pas ieškovą. Stiklo konstrukcijų pirkimo, gabenimo dokumentais, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, UAB „Gravera“ pažyma apie parduotų stiklų tikslų atitikimą sumontuotiems objekte ieškovas pagrindė, jog žodžiu sutartus rangos darbus atliko. Tai, kad ieškovas nupirko stiklo 0,48 kvadratinio metro daugiau, nei nurodyta 2004 m. liepos 5 d. PVM sąskaitoje –faktūroje GDC nr. 0037690, atsakovo atsikirtimų nepatvirtina. Byloje nėra tikslių duomenų apie faktiškai sumontuotų konstrukcijų stiklo plotą. Jo neatitikimas pernelyg mažas. Nėra teisiškai reikšmingi apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškovas, neturėdamas krovinio važtaraštyje nurodyto automobilio, negalėjo būti įvardintas vežėju, siuntėju ir tuo pačiu gavėju. Stiklo pirkimo faktą pagrindžia mokėjimo dokumentai, todėl ieškovas pagrįstai įvardintas vežamo daikto siuntėju, o kaip subrangovas – gavėju. UAB „Statybos technika“ pasamdytas vairuotojas G. K. faktiškai atliko krovinio ekspedijavimo veiksmus ( CK 6.824 straipsnis). Tai, kad krovinio nugabenimą į objektą organizavęs ieškovas važtaraštyje įvardintas vežėju, šio dokumento nedaro niekiniu.

Dviejų liudytojų parodymai dėl konkrečių darbų atlikimo prieštaringi, todėl, vertindamas apeliacine tvarka revizuojamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apygardos teismas jais nesivadovauja dėl galimo liudytojų šališkumo savo darbdaviams. Atmetus liudytojų parodymus, pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog egzistavo ne atsakovo, o ieškovo nurodyti faktai, todėl teismas pagrįstai pripažino juos nustatytais (2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas). Be nurodytų duomenų, ieškinio pagrįstumą patvirtina ir atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentai. LR Buhalterinės apskaitos įstatymas ūkio subjektų reikalauja visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus ( 12 straipsnis). Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio redakcijos reikalavimus tuo atveju, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu prekių grąžinimas ar paslaugų atsisakymas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo PVM apskaitą. Tvirtindamas, jog atliko 2004 m. liepos 5 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nr. 003790 nurodytus darbus, ieškovas debetinio dokumento neišrašė. Paslaugų pirkėju esantis atsakovas tokiu dokumentu neįrodė savo teiginio apie tai, jog šioje sąskaitoje užfiksuotas sandoris neįvyko. Priešingai - ieškinio pagrindu esančią PVM sąskaitą – faktūrą atsakovas įtraukė į pirkimo dokumentų registracijos žurnalą ir jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė savo nurodomų sutartinių santykių pokyčių ( b.l. 99). Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, nėra pagrindo daryti išvados apie priešieškinio pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tarpusavio skolų suderinimo aktas atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimus privalomiems dokumentų rekvizitams. Šis aktas atitinka ir atsakovo ūkines operacijas žyminčius buhalterinės apskaitos dokumentus. Ieškovas neturėjo įstatymais apibrėžtos pareigos domėtis aktą pasirašiusios atsakovo įmonės finansininkės kompetencija. Pastarąją nubaudęs, atsakovas neinformavo ieškovo apie akto negaliojimą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, sprendimo dalis dėl skolos priteisimo nekeistina.

Už termino įvykdyti prievolę praleidimą skolininkas privalo mokėti kreditoriui sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ( CK 6.261, 6.210 straipsniai). Vienok apeliantas pagrįstai teigia, jog darbų apmokėjimo terminas nebuvo nustatytas, bei kad šalys nesusitarė dėl netesybų mokėjimo. Ieškovas nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo vadovaujantis atsakovas privalėtų sumokėti delspinigius nuo prašomos priteisti sumos. Spręsdamas dėl atsakovo pareigos sumokėti delspinigius, teismas netaikė jokių materialinės teisės normų. Nesant įstatyminio pagrindo delspinigių priteisimui, sprendimas pakeistinas ir ši jo dalis panaikintina ( CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio pirmosios dalies tretysis punktas).

Apeliaciniu skundu teisingai nurodoma, jog priteistos atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės, lyginant su Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu nr. 1R-85 patvirtintais maksimaliais šių išlaidų dydžiais. Atsižvelgiant į ieškovo atstovės darbo apimtį, jos sumažintinos pusiau ( CPK 98 straipsnio 1,2 d.). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atsakovui priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą, panaikinant jo dalį dėl 2136 (dviejų tūkstančių šimto trisdešimt šešių ) Lt delspinigių priteisimo. Ieškovui priteistas advokato pagalbos išlaidas sumažinti iki 1500 ( vieno tūkstančio penkių šimtų ) Lt, žyminį mokestį – iki 534 ( penkių šimtų trisdešimt keturių) Lt.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statybos technika“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno hronas“ 78,43 ( septyniasdešimt aštuonis Lt 43 ct) Lt žyminio mokesčio.