Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arvydas Žibas, sekretoriaujant Ingai Miškinienei, dalyvaujant ieškovo bankrutavusios ŽŪB „Agroma“ atstovui advokatui Aivarui Škėmai, atsakovo R. J. atstovui advokatui Arūnui Virkučiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios ŽŪB „Agroma“ ieškinį atsakovui R. J. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas bankrutavusi ŽŪB „Agroma“ ieškiniu (b.l.4-7) prašo priteisti iš atsakovo R. J. 695 126,31 Lt žalos atlyginimo, 5 % metinių procesinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, jog jis neįrodė savo atsiliepime nurodytų argumentų ir atkreipia dėmesį, jog ne tik atsakovas, bet ir ieškovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis įrodinėja ieškinį. Pareiga įrodyti ieškinį pirmiausia tenka ieškovui, o ieškovui ieškinio neįrodžius, atsakovas iš esmės gali nenurodyti jokių aplinkybių (CPK 12 str. 178 str.). LAT, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo atsakomybės, ne kartą nurodė, jog įmonės administracijos vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str. str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.) (LAT 2003-11-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1130/2003; LAT 2009-07-31 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-335/2009). Vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (LAT 2006-11-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-604/2006). Kadangi įmonės vadovų veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Įrodinėdamas, jog pastatai buvo parduoti nuostolingai, ieškovas remiasi tik VĮ Registrų centro paskaičiuota vidutine rinkos verte. Tačiau vidutinė rinkos vertė nėra tapati rinkos vertei. Ieškovas nepateikė jokių kitokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokia tikroji parduotų pastatų rinkos vertė. Tokiu būdu ieškovas siekia perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovui, nors žalos dydį pirmiausia turi įrodyti pats ieškovas. Žalos dydžiui įrodyti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus įrodymus apie statistinę vidutinę rinkos vertę, kuri nustatoma neatsižvelgiant į faktinę nekilnojamojo turto būklę. Todėl atsakovas mano, jog ieškovas neįrodė, kad parduodama nekilnojamąjį turtą, bendrovė patyrė konkrečią žalą. Siekdamas atsikirsti į ieškovo ieškinį, atsakovas pateikė tam tikrus įrodymus, kuriuos jam pavyko surasti (atsakovas nebedisponuoja ieškovo buhalteriniais dokumentais), t. y. skelbimus iš laikraščio, pastatų nuotraukas, iš kurių matyti, jog pastatai yra avariniai. Papildomais įrodymais disponuoja pats ieškovas, kurių jis tyčia neteikia. Skelbimą laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ padavė būtent ieškovas, skelbime yra aiškiai nurodytas telefonas, kuriuo reikia kreiptis dėl parduodamo turto (8-652-80964). Šis telefonas skelbimo padavimo dieną priklausė ieškovui. Pasitikrinęs savo buhalterinius dokumentus, ieškovas šias aplinkybes gali nesunkiai nustatyti. Tačiau reikšdamas nepagrįstą ieškinį, ieškovas šias aplinkybes nutyli. Iš skelbimo turinio ir byloje esančios pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad skelbime nurodyti pastatų plotai ir kiti duomenys iš esmės sutampa. Ieškovas turi dokumentus ir apie nekilnojamojo turto agentūras, su kuriomis buvo bendrauta, bandant parduoti nekilnojamąjį turtą (b.l.72). Atsakovo nuomone, ieškovo argumentas, jog atsakovas nepateikia turto vertinimo ataskaitos, yra visiškai nereikšmingas, kadangi atsakovas remiasi paties ieškovo pateiktais duomenimis, t. y. kreditorių susirinkimo protokolu, kuriame informaciją pateikė pats ieškovas. Ieškovas turi visus bendrovės finansinius dokumentus, todėl pakankamai aiškiai gali nurodyti, koks turtas sumažėjo 492 577 Lt suma, tačiau ieškinyje to nenurodo. Ieškovas ginčija su turto sumažėjimu susijusias atsakovo nurodytas aplinkybes, tokiu būdu bandydamas įrodinėjimo pareigą perkelti atsakovui, nors būtent ieškovas turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas dėl kiekvieno jo nurodomo tariamo atsakovo neteisėto veiksmo. Atsakovas pažymi, jog jis jokio ieškovo turto nesumažino, o ieškovas priešingai neįrodė. Atsakovo nuomone, ieškovas netinkamai įrodinėja žalos dydį, t. y. prašo priteisti teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą - 695 126,31 Lt, nors žala (nuostoliai) nepreziumuojami ir jos faktą bei dydį privalo įrodyti ieškovas. Atsakovas mano, jog įrodinėdamas, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų prarado 695 126,31 Lt vertės turtą, ieškovas pirmiausia turi jį įvardinti ir tik tada įrodyti atitinkamo prarasto (netekto) turto rinkos vertę. Šiuo atveju ieškovas ne tik neįrodo rinkos vertės, bet net neįvardina prarasto turto, taip apribodamas atsakovui galimybę gintis nuo nepagrįsto ieškinio.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais keliamas buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas. Civilinei atsakomybei nagrinėjamu atveju kilti būtina nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 2.87 str. 7 d., 6.245 str. 1 d., 6.246-6.249 str.). Pareiga įrodyti pirmąsias tris sąlygas teko ieškovui, o atsakovas turėjo paneigti savo kaltės prezumpciją (CPK 178 str.).

Išnagrinėjus bylą teismo poėdžio metu yra nustatyta, jog ieškovui Kauno apygardos teisme 2009-09-04 buvo iškelta bankroto byla (b.l.20-21). Kauno apygardos teismas patvirtino bankroto byloje kreditorinius reikalavimus viso 695 126,31 Lt sumai (b.l.22-23). Ieškovas bankrutavusi ŽŪB „Agroma“ byloje įrodinėjo, kad buvęs bendrovės vadovas R. J. kaip bendrovės vadovas veikė netinkamai ir neteisėtai, šiuos teiginius grindė ta aplinkybe, kad atsakovas 2009-04-17 sudarė sutartį su UAB „Rapslita“ (b.l.8-13), kuria pardavė bendrovės turtą per pigiai, nes pastatų, esančių Kauno r. sav. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė buvo 530 560 Lt, tačiau UAB „Rapslita“ šis turtas buvo parduotas tik už 334 000 Lt ir nuorodomis, jog 695 126,31 Lt dydžio skolinis bendrovės įsipareigojimas kreditoriams galėjo atsirasti tik dėl netinkamo atsakovo bendrovės valdymo ir jos veiklos organizavimo. Todėl ieškovas mano, jog atsakovas padarė bendrovei žalą, lygią visai teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai bankroto byloje ir ją privalo atlyginti, ieškinį grindė teisiniu pagrindu, numatytu LR CK 6.249 str. 1 d., 6.251 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju visų pirma reikalinga nustatyti bendrovei padarytos žalos faktą ir dydį, tik tai nustačius, būtų galima spręsti dėl buvusio bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), žalos ir atitinkamų veiksmų priežastinio ryšio bei kaltės.

Teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje konstatuoja, jog 2009-04-17 pirkimo pardavimo sutartimi bendrovei „Agroma“ turtinė žala nebuvo padaryta. Iš byloje surinktų rašytinų įrodymų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų, nustatytos tos faktinės aplinkybės, kad ieškovas parduoto turto vertę grindžia 2009 04 17 sutarties aprašomojoje dalyje (sutarties 1 str. b.l. 8-11) nurodytomis turto kainomis. Tačiau tikrąją turto rinkos vertę rodo ta kaina, kurią pardavėjas gavo, o pirkėjas sumokėjo už perkamą turtą. Atsakovas teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad iki 2009 04 17 pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, siekė parduoti 2009 04 17 sutartyje įvardintą turtą už 300 000 litų (b.l. 45, 46, 72), tačiau pirkėjų neatsirado. Teismas įvertina tas faktines aplinkybes, jog byloje nagrinėjama pirkimo pardavimo sutartis nėra panaikinta, galiojanti, sutartis pilnai įvykdyta, nes ieškovui turto pirkėjas iki bankroto bylos iškėlimo sumokėjo daugiau kaip 290 000 Lt sumą, ieškovas 2009 04 17 pirkimo pardavimo sutarties neginčijo ir Actio Pauliana teisiniu pagrindu (LR CK 6.66 str.), o likusią sutartą pirkimo pardavimo kainos dalį UAB „Rapslita“ ieškovui sumokėjo pagal šalių paaiškinimus vėliau, todėl pagal 2009-04-17 pirkimo pardavimo sutartį ieškovas jokios turtinės žalos nepatyrė. Ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad ieškovas realiai galejo už 2009 04 17 sutartimi parduotą turtą gauti didesnę pinigų sumą ir tokiu būdu įrodyti negautas pajamas. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (LR CPK 178 str,), tačiau reikalavimui dėl negautų pajamų (nuostolių) pagrįsti, ieškovas įrodymų teismui nepateikė. Todėl teismas konstatuoja, kad dėl 2009 04 17 sudarytos pirkimo pardavimo sutarties ieškovas jokios turtinės žalos nepatyrė. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad ieškinys iš esmės buvo grįstas labiau matematiniais skaičiavimas, nei įrodymais apie žalos padarymą ir faktiniu atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė ieškinyje išdėstytų teiginių, jog bankroto byloje teismo patvirtintas 695 126,31 Lt dydžio skolinis bendrovės įsipareigojimas kreditoriams galėjo atsirasti tik dėl netinkamo atsakovo bendrovės valdymo ir jos veiklos organizavimo. Ieškovas šiam teiginiui pagrįsti neįvardijo nei vieno atsakovo netinkamo veiksmo ar ūkinės finansinės operacijos, kurią jis kaip bendrovės vadovas atliko ar be pagrindo neatliko. Teismas pažymi, kad pagal galiojančias teisės normas, nustatančias įmonės vadovo atsakomybę, įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Dėl to ieškinio teiginiai apie netinkamą atsakovo bendrovės valdymą ir jos veiklos organizavimą atmestini kaip niekuo nepagrįsti (LR CPK 178 str.).

Teismas sprendžia, kad pagal pateiktus byloje įrodymus nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, bendrovei padarytos žalos fakto ir priežastino ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl ieškinys atmetamas (LR CPK 178 str., 185 str,).

Atmestus ieškinį panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos ieškovo prašymu Kauno apygardos teismo 2011 08 22 nutartimi (LR CPK 150 str. 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 265 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 08 22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto 695 126,31 (šešių šimtų devyniasdešimt penkių tūkstančių vieno šimto dvidešimt šešių litų ir 31 cento) sumai, areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.