Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-734-485/2015

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00195-2014-2 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistajai M. R., jos gynėjui advokatui Artūrui Baužai viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

M. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu bei per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos ieškinys patenkintas pilnai ir priteista iš M. R. 2994,10 Eur (10338,02 Lt) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 137 str. 1 d., dėl nusikalstamo nerūpestingumo sunkiai susargdinusi ir sužalojusi mažametį, o būtent: 2014-02-09 apie 23.00 val., savo gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus I. R., gim. (duomenys neskelbtini), kambaryje, elgdamasi akivaizdžiai rizikingai, t.y. mažamečio nukentėjusiojo I. R. kambaryje ant vaikiško staliuko stikliniame inde kepdama dešreles, o tam tikslui naudodama denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+5 %, mažamečio nukentėjusiojo I. R. akivaizdoje, pastarajam būnant šalia, dešrelių kepimo procese į stiklinį indą su kepamomis dešrelėmis šliūkštelėjo denatūruoto etilo alkoholio, kas sukėlė liepsnos pliūpsnį, ko pasėkoje užsidegė mažamečio nukentėjusiojo I. R. drabužiai, kuriais vilkėjo mažametis, dėl ko mažamečiui nukentėjusiajam I. R. konstatuotas terminis 2A-2B0 nudegimas veide, kairiame petyje ir žaste, abiejų rankų dilbiuose ir plaštakose, kairiame šone, šlaunyse ir blauzdose, sudarantis apie 30 % kūno paviršiaus ploto, o taip pat viršutinių kvėpavimo takų nudegimas, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios M. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistosios M. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 str. 1 d. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistajai paskirtu įpareigojimu - neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, todėl nuosprendis keičiamas šioje dalyje dėl netinkamai paskirtos bausmė (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuteistosios apeliaciniu skundu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kita rašytine bylos medžiaga, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju M. R. dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo) sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo I. R. sveikatą bei tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš įrodymų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

BK 137 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007).

Apeliantė savo skunde nesutinka su jos pripažinimu kalta pagal BK 137 str. 1 d. ir nurodo, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamo nerūpestingumo požymių - turėjimo ir galėjimo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes. Bylos duomenys, anot apeliantės patvirtina, kad sunkų nukentėjusiojo I. R. sveikatos sutrikdymą sukėlė ir nulėmė ne dešrelių kepimas degančio spirito liepsnose, o visa eilė nuo apeliantės veiksmų nepriklausančių aplinkybių, kurių atsiradimo, apeliantė pagal konkrečios veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo ir neturėjo numatyti, todėl jos veika turėtų būti vertinama ne kaip nusikalstama, bet kaip įvykis (kazusas).

Pažymėtina, kad BK 16 str. 3 d. numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412-697/2015).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ant kepamų dešrelių, užgesus liepsnai, papildomai užpylė spirito, tačiau negalėjo numatyti, kad dešrelės gali užsidegti ir sužaloti vaiką, anksčiau ne kartą yra taip kepusi dešreles ir nieko panašaus nėra buvę. Pripažino, kad nors jie turi ir virtuvę, ir vonios kambarį, kur tai padaryti būtų buvę saugiau, tačiau nuėjo į vaiko kambarį kepti dešreles, nes virtuvė maža. Į dubenį sudėjo supjaustytas dešreles, įpylė spiritą iš 2 litrų plastikinio butelio ir spiritą dubenyje uždegė. Dešrelės pakepė ir užgeso. Ji patikrino jas, jos buvo dar šaltos, todėl ji dar įpylė spirito ir nuo ugnies pliūpsnio užsidegė jo sūnaus kūno priekinė dalis - veidas, rankytės, kojos, rūbeliai. Nors vaikų kambaryje mediniame padėkle degė dešreles pirmą kartą, tačiau ji nematė didesnio pavojaus nei anksčiau, kai jas tokiu pat būdu kepdavo virtuvėje ar ant vaišių stalo. Nepripažino, kad jos veika buvo rizikinga ( t.1, b. l. 168-169). Liudytojas M. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme nurodė, kad paties įvykio nematė, nes miegojo kitame kambaryje. Žmona pasakojo, kad kepė dešreles ir jos dar buvo nepilnai iškepusios, todėl ji pylė spiritą pakartotinai. Jie dešreles ir ankščiau tokiu būdu kepdavo. Mano, kad vaikas apdegė, nes įvyko nelaimingas atsitikimas ( t.1, b. l. 28, 169-170). Liudytoja M. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dešrelės buvo tankiai sudėtos, jos degė, tačiau kaltinamoji vizualiai dar pilnai neužgesusios liepsnos galėjo ir nepamatyti, todėl jai pasklaidžius dešreles, tarp dar silpnai degančių dešrelių pateko deguonies ir užpylus pakartotinai degios medžiagos, dešrelės vėl užsidegė. Kambaryje buvo labai šilta, todėl spiritas dar stipriau garavo visoje erdvėje, dėl to įvyko sprogimas, nes garavimo greitis buvo labai didelis, kuris ištaškė įkaitusius riebalus ir todėl gavosi toks stiprus ugnies fakelas. Kadangi vaikas buvo mažo ūgio, buvo pasilenkęs prie lėkštės su degančiomis dešrelėmis, todėl jam atiteko visas gaisro pliūpsnis. Labiau tikėtina, kad su ugnies pliūpsniu ant vaiko pateko degantys riebalai, kurie yra didesnio svorio ir todėl lekia toliau, ir todėl jis taip stipriai apdegė. Jokių duomenų, kad moteris specialiai pylė spiritą ant vaiko nebuvo nustatyta. Vaiko kambaryje buvo sintetiniai daiktai, kurie labai degūs. Bendrosios priešgaisrinės taisyklės numato saugų naudojimąsi ugnimi. Butuose leidžiama naudoti atvirą ugnį. Vaikas buvo teisingai gesintas vonioje, nes ten yra galimybė greitai užgesinti ugnį, kad ji neišplistų. Ugnies pliūpsnis tikrai buvo, nes I. R. gaisro metu įkvėpė karšto oro ir todėl vaiko gleivinė buvo paburkusi. Kadangi indas buvo dideliais kraštais, jis ugnį kreipė į viršų (t. 2., b. l. 7-9). Liudytojas A. D. nurodė, kad gydė nukentėjusįjį mažametį I. R. Kortelėje aprašoma objektyvi vaiko būklė, t.y. rašoma tai, kas yra matoma, rašomas gydymo planas. Liudytojas paaiškino, kad kortelėje nurodyta, jog prieš vidurnaktį buvo kepamos dešrelės namie, pilamas papildomas kiekis spirito, ko pasėkoje apdegė vaikas. Vaikui buvo nustatyta žema kūno temperatūra, buvo neramus. Nustatytas didelio ploto nudegimas. Buvo įtarti ir nudegę kvėpavimo takai. Išrašant suskaičiavo daugiau nei 30 proc. nudegusio ploto. Buvo nustatyta, kad viršutiniai ir viduriniai kvėpavimo takai stipriai paraudę, nusilupimo nesimatė (t. 2., b. l. 9-10). Specialistas teismo medicinos ekspertas J. V. nurodė, kad apžiūrėjus vaiką jam buvo diagnozuota 2A ir 2 B nudegimo plotas plius kvėpavimo takų nudegimas. Sunkus sveikatos sutrikdymas pripažintas dėl kvėpavimo takų nudegimo. Jis nustatė, kad nukentėjusiojo nudegimo plotas buvo 30 proc.: pažeistos dvi galūnės, veidas, pilvas, kvėpavimo takai. Mano, kad įvykio metu degimo proceso metu degiojo skysčio garai susimaišė su riebalais, dėl ko įvyko sprogimas, kuris galėjo nusviesti ir dešrelių gabaliukus ir dėl to išdegė ir gilesni odos sluoksniai, nes pakliuvo riebalai, kurie degė. Tai buvo rizikingas kepimas, nes motina kepė dešreles vaiko kambaryje naktį, kai motinos budrumas jau buvo sumažėjęs. Vien tai, kad mama pavartė dešreles, nereiškia, kad jos tuo metu jau nedegė. Tuo metu liepsnos nesimatė, nes spiritas dega melsva liepsnele. Be to, buvo naktis, degė kambario šviestuvas, kuris sumažino matomumą. Vaikas turėjo būti arti dešrelių kepimo vietos. Vaikas užsidegė, iš skausmo rėkė ir įkvėpė karštų garų, kurie nudegino jam kvėpavimo takus, kas yra papildomas kūno sužalojimas prie patirto vaiko kūno 31 proc. apdegimo (t. 2., b. l. 10-11). Tokį sveikatos sutrikdymo mastą patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad I. R. padaryta terminis 2A-2Bo nudegimas veide, kairiame petyje ir žaste, abiejų rankų dilbiuose ir plaštakose, kairiame šone, šlaunyse ir blauzdose sudarantis apie 30% kūno paviršiaus ploto, o taip pat viršutinių kvėpavimo takų nudegimas. Išvadoje taip pat nurodyta, kad terminiai nudegimai išsidėstę rūbais nepridengtose kūno vietose (veide ir galūnėse) ir susidarė tiesioginio pirminės liepsnos poveikio. Kairiojo peties srities nudegimas galėjo būti ir nuo užsiliepsnojusių rūbų. Kvėpavimo takus nudegė įkvėpdamas karštą orą su dūmais. Liepsnos šaltinis vaikui buvo iš priekio (t.1., b. l. 45-46). Iš Kauno APGV 2014-02-10 akto dėl kilusio gaisro Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nurodyta gaisro kilimo priežastis - neatsargus elgesys su ugnimi (t. 1., b. l. 23-24).

Atsižvelgus į išdėstytus įrodymus akivaizdu, kad tarp nuteistosios M. R. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusiajam I. R. buvo sunkiai surikdyta sveikata, buvo tai, jog jo mama M. R. anksčiau paminėtomis aplinkybėmis kepė dešreles vaiko kambaryje ir tai darė netinkamu būdu. Nors apeliantė savo skunde teigia, kad šiuo atveju ji nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog jos veiksmų pasėkoje bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, kadangi dešreles tokiu būdu kepė ne pirmą kartą, buvo įsitikinusi, kad jos yra užgesę kai vėl įpylė spirito, todėl visiškai neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad pliūptels liepsnos pliūpsnis, kuris sužalos jos vaiką. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog M. R. naktį, norėdama iškepti mažamečiui vaikui dešreles, elgdamasi akivaizdžiai rizikingai, paėmė dubenį su dešrelėmis ir spirtu ir nuėjo į vaiko kambarį, kur uždegė dešreles, naudodama denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+/-5 %, neįsitikino, kad dešrelės yra visiškai užgesusios, įpylė dar denatūruoto etilo alkoholio, kas sukėlė liepsnos pliūpsnį, ko pasėkoje apdegė mažametis I. R.. Sutiktina su pirmos instancijos teismo konstatavimu, kad M. R. elgėsi rizikingai – kepė dešreles, naudodama degų skystį, tam neskirtoje vietoje – vaiko kambaryje, pastarajam būnant arti ugnies, kambaryje esant daugybei greitai užsidegančių daiktų, užgesus dešrelėms pilnai neįsitikino, kad kepimui naudotas degusis skystis yra užgesęs ir atvėsęs, dešreles pakartotinai apliejo spiritu, t.y. nesilaikant atsargumo principo, neįsitikinus kad gali kilti tam tikri pavojingi padariniai, kas ir atsitiko, dėl ko sunkiai dėl neatsargumo buvo sužalotas nukentėjusysis I. R. Pati apeliantė, apklausiama pirmos instancijos teisme pripažino, kad jos sūnus buvo sunkiai sužalotas, sutiko, kad vonioje ar virtuvėje būtų buvę saugiau kepti dešreles, tačiau šį kartą nuėjo kepti į vaikų kambarį, be to nurodė, kad žino, jog ugnis yra pavojinga, spiritas greitai dega, o kilimas vaiko kambaryje yra sintetinis, labai degus. Taigi, M. R. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (būdama pilnametė, turėdama išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį) suvokė daromos veikos rizikingą pobūdį. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog M. R. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta nukentėjusiojo atstovo, liudytojų parodymais, specialistų parodymais, iš dalies ir pačios M. R. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis, byloje surinkta ir ištirta bylos medžiaga. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad faktiniai bylos duomenys rodo, jog vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis I. R. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą – terminį 2A-2Bo nudegimą veide, kairiame petyje ir žaste, abiejų rankų dilbiuose ir plaštakose, kairiame šone, šlaunyse ir blauzdose, o taip pat viršutinių kvėpavimo takų nudegimą, buvo tai, jog nuteistoji M. R. rizikingai elgdamasi, kepė dešreles vaiko kambaryje netinkamu būdu, todėl jos veika apylinkės teismo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 137 str. 1 d. Vis dėlto sutiktina su apeliantės skundo argumentu, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo aplinkybę, kad M. R. sunkiai susargdino nukentėjusįjį I. R.. Kaip matyti iš bylos duomenų ir esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), I. R. konstatuoti kūno sužalojimai, tačiau nėra jokių duomenų dėl jo susargdinimo. Atsižvelgiant į tai, iš nuosprendžio šalintina teismo nustatyta aplinkybė, jog M. R. sunkiai susargdino mažametį.

Aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad, priešingai M. R. nuomonei, jos kaltė pagrįsta teismo teisiamajame posėdyje patikrintų ir tarpusavyje sulygintų bei įvertintų įrodymų visuma. Šie įrodymai, papildydami bei patvirtindami vieni kitus, sudarė nuoseklią bei logišką grandinę, kuri susiejo visus įrodymus į vieną M. R. kaltę patvirtinančią įrodymų visumą. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija nenustatė, todėl nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas.

Dėl apeliantės argumento, kad byloje nėra tiksliai nustatyta liepsnos pliūpsnio kilimo priežastys ir I. R. užsidegimo mechanizmas, kad netiksliai nurodyta, jog nukentėjusysis užsidegė nuo drabužių, nors jis apdegė nuo tiesioginio liepsnos pliūptelėjimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės nėra esminės sprendžiant M. R. atsakomybės klausimą, kadangi pagrindinis veiksnys, sukėlęs BK 137 str. 1 d. numatytas pasekmes, buvo degiojo skysčio pylimas ant neužgesusių dešrelių, dėl ko kilo ugnies pliūpsnis, ir pasekmėms atsirasti esminės reikšmės nėra, ar I. R. užsidegė tiesiogiai nuo ugnies pliūpsnio, ar nuo užsidegusių drabužių.

Apeliantės skunde nurodomas argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog veikos padarymo metu M. R. naudojo denatūruotą etilo alkoholį, kurio koncentracija 90+5 %, nors iš byloje esančios specialisto išvados, matyti, kad etilo alkoholio koncentracija yra 90+/-5%, apeliacinės instancijos teismo atmestinas kaip nepagrįstas. Ši aplinkybė laikytina apylinkės teismo padarytu rašymo apsirikimu, kuris esminės reikšmės sprendžiant dėl M. R. atsakomybės pagal BK 137 str. 1 d. neturi.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. R. bausmę ir nuspręsdamas taikyti M. R. atžvilgiu BK 54 str. 3 d., įvertino byloje nustatytų aplinkybių visetą, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties. Buvo įvertinta, kad skiriant sankcijoje numatytą areštą arba laisvės atėmimą, nukentėtų nuteistosios mažamečiai vaikai, tame tarpe ir šioje byloje nukentėjęs I. R., sutuoktinis vaikų negalėtų prižiūrėti, nes jis yra vienintelis šeimos maitintojas, šeimos finansinė padėtis sunki, pareikštas didžiulis civilinis ieškinys. Taip pat įvertinti teigiami socialiniai ryšiai, darbinė veikla, rūpestis vaikais, veikos atsitiktinis pobūdis, nuteistosios asmenybė (neteista, administracine tvarka nebausta, dirba, charakterizuojama teigiamai), atsižvelgta į paties nukentėjusiojo interesus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti M. R. paskirtos bausmės teisingumu. Tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo M. R. nesutinka su jai paskirtais teismo įpareigojimais, kadangi jie turi neigiamos įtakos ir taip sunkiai šeimos finansinei būklei bei mažamečių vaikų interesams.

Remiantis teismų praktika, teismo, kartu su laisvės apribojimo bausme nustatomi įpareigojimai ir draudimai, yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, todėl teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011). Tačiau pažymėtina, kad BK 48 str. 8 d. reglamentuoja, jog teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, jie tik turi būti suderinami. Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas neprivalėjo jai skirti jokių įpareigojimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nuteistajai skirtas įpareigojimas per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nemotyvavo, kodėl nuteistajai paskyrė tokį įpareigojimą, nenurodė kokiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi skirdamas M. R. neatlygintinus darbus, tuo tarpu teismo skiriamų įpareigojimų parinkimas siejamas su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, siekiant kuo efektyviau įgyvendinti bausmės tikslus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas šios bylos aplinkybes, nuteistosios asmenybę, šeimos sunkią finansinę padėtį, pareikštą didelį civilinį ieškinį, nuteistosios mažamečių vaikų, tame tarpe ir nukentėjusiojo interesus, kuriam po patirtų sužalojimų, reikalinga nuolatinė priežiūra ir gydymas bei atsižvelgus į teisingumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad yra pagrindas naikinti teismo įpareigojimą nuteistajai dėl neatlygintinų darbų skyrimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti ir Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio tenkinimo pagrįstumu. BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad M. R. neatsargiais nusikalstamais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį I. R., kuris dėl sužalojimų buvo gydomas, o Valstybinei ligonių kasai už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai apmokėjus, šios išlaidos pagrįstai pripažintos kaip atsiradusios dėl nuteistosios M. R. neteisėtų veiksmų ir pritiestos Valstybinei ligonių kasai.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, kurią M. R. parinktas teikti advokatas Zenonas Žymančius (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 120), išlaidos sudaro 36,56 EUR dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų valstybės paskirtas gynėjas nė viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo ir jokių gynybos veiksmų neatliko, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. R. gynė advokatas Artūras Bauža, su kuriuo M. R. sudarė susitarimą. Esant tokioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos nepripažįstamos proceso išlaidoms ir iš M. R. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti M. R. šiuo nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo formuluotę „sunkiai susargdino“.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.