- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-27
- Bylos Nr.
- 2K-2/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Ona Aldona Budienė, Jonas Prapiestis (pran.)
- Kaltinamasis
- A. L.
- Nuteistasis
- A. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Alvydo Pikelio, teisėjos Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
gynėjams advokatams A. Kuzmai, A. Jarašiui, K. Stasiuliui, I. Brazlauskui, B. Strimaitytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo A. B. gynėjo kasacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 30 d. nuosprendžio.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu: N. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį dvejiems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė N. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams; A. B., E. V., J. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį trejiems metams, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį po vienerius metus šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, jiems paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinės bausmės A. B., E. V., J. L. paskirta laisvės atėmimas po trejus metus; A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. nuosprendis, kuriuo Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 30 d. nuosprendis pakeistas: A. L., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį išteisintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo 2004 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria A. L. ir N. S. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, N. S., A. B., E. V. ir J. L. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, panaikinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). N. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio l dalį, 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. N. S., A. B., E. V., J. L. panaikintas BK 63 straipsnio 2 dalies taikymas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. B. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo A. L., nuteistųjų N. S., A. B., E. V., J. L. gynėjų, prašiusių Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo A. B. gynėjo, prašiusio, jo pateiktą kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 30 d. nuosprendžiu N. S., A. B., E. V., J. L. ir A. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą gauti turtinės ar kitokios naudos, pasikėsino nupirkti du asmenis, kuriuos šių sutikimu rengėsi gabenti iš Lietuvos Respublikos prostitucijai, būtent:
2002 m. vasario 7 d., apie 16.00 val., N. S. tarpininkaujant dėl moterų pirkimo ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos prostitucijai, A. B. ir E. V. atvyko į Alytų, susitiko su asmenimis vardais „Vidas“ bei „Eimas“ ir susitarė dėl merginų pirkimo. 2002 m. vasario 15 d., apie 17.00 val., J. L., padedant A. L., pastarojo vairuojamu automobiliu atvyko į AB „Lietuvos kuras“ degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino iš asmenų vardais „Vidas“ bei „Eimas“ nupirkti G. J. ir Š. R., sumokėdami šiems asmenims 200 eurų ir 50 litų. Šias merginas jų sutikimu A. B., E. V., J. L. rengėsi gabenti iš Lietuvos Respublikos prostitucijai ir užsienyje jas parduoti.
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nuteistųjų N. S., A. B., A. L. apeliacinius skundus tenkino iš dalies.
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį išteisinti, konstatavo, kad nenustatytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šį savo sprendimą grindžia paties A. L. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, kurie iš esmės tapatūs jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, E. V. parodymais, kad jis paprašė A. L. nuvežti jį į (duomenys neskelbtini), liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Vidas“, parodymais, kad jam bendraujant su nuteistaisiais susidarė įspūdis, jog nuteistasis A. L. nebuvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, nes jis atvežė J. L. į (duomenys neskelbtini), taip pat tuo, kad „visi kiti byloje nuteistieji nepatvirtino, kad A. L. būtų jų grupės narys ir būtų su juo susitarę pirkti merginas išvežimui į užsienį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o pasikėsinimas padėti padaryti nusikaltimą galimas tik žinant galutinį susitarimo tikslą, konstatavo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad toks susitarimas buvo tarp A. L. ir kitų nuteistųjų.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. L. ir N. S. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, A. B. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) motyvavo tuo, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas nepriskiriamas prie sunkių, o baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti apysunkį nusikaltimą nenustatyta (BK 21 straipsnio 1 dalis), o, nesant prokuroro skundo, „kvalifikuoti šią veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 307 str. 2 d. apeliacinėje teismo instancijoje negalima, nes būtų pasunkinta nuteistojo padėtis“. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad dėl nurodytų motyvų pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį nepagrįstai nuteisti ir skundų nepadavę E. V. ir J. L., panaikino ir šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas N. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio l dalį, 147 straipsnį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo atliktų veiksmų apimtį, pobūdį, taip pat į tai, kad teisiamas pirmą kartą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nuteistojo A. B. apeliacinio skundo prašymo išteisinti pakeitimas į prašymą švelninti bausmę nėra apeliacinio skundo ribų viršijimas ir nuteistojo parodymų pakeitimą apeliacinės instancijos teisme bei prisipažinimą kaltu pripažinusi atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat sušvelnino ir A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę N. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio l dalį, 147 straipsnį, A. B. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį paskyrė nuosprendyje iš esmės nenurodydamas motyvų, o nesant jų pakankamai, laikytina, kad bausmė paskirta neteisingai (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Šalies argumentai
3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, N. S. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, A. B., E. V., J. L. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, taip pat nuosprendžio dalį, kuria N. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį (turėtų būti 147 straipsnio 2 dalį), A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį (turėtų būti 147 straipsnio 2 dalį) paskirtos bausmės, panaikinti ir šioje dalyje palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: N. S. ir A. L. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, A. B., E. V., J. L. nusikalstamą veiką iš BK 21 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog nupirktas moteris buvo ketinama gabenti iš Lietuvos Respublikos verstis prostitucija ir taip padaryti dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, tačiau, padarytą veiką kvalifikuodamas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pritaikė ne tą normą, kurią reikėjo taikyti. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ši nusikalstama veika buvo sumanyta, iš anksto apgalvota bei pradėta vykdyti, t. y. nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl šioje dalyje veika turi būti kvalifikuojama ne pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 22 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltais ir nuteisė N. S. bei A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio l dalį, 307 straipsnio 2 dalį, o A. B., E. V. ir J. L. pagal BK 21 straipsnio l dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nes už rengimąsi padaryti apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, baudžiamosios atsakomybės nėra (BK 21 straipsnio l dalis), esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, požymiams, padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuteistieji N. S., A. B. ir A. L. apeliaciniuose skunduose savo kaltę dėl visų jiems inkriminuotų nusikaltimų neigė teigdami, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie dalyvavo perkant merginas ar jas šių sutikimu gabenant iš Lietuvos Respublikos prostitucijai. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių esminių N. S., A. L., A. B. apeliacinių skundų argumentų nepasisakė, nepateikė ginčijamų įrodymų, kuriais jiems grindžiamas kaltinimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, vertinimo ir apsiribojo tik konstatavimu, kad už nusikalstamą veiką pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė negalima (BK 21 straipsnio l dalis), o nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nesant prokuroro skundo, apeliacinėje instancijoje nėra galimybės, nes būtų pasunkinta nuteistųjų padėtis.
Šalies argumentai
3.3. Kasaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, viršijo jo skundo ribas. Apeliaciniu skundu A. B. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, nes nepadarė jam inkriminuotų veikų. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka A. B. prisipažino kaltu ir prašė sušvelninti bausmę, tačiau apeliacinio skundo neatšaukė. Kasatoriaus nuomone, nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo pakeitimas yra tolygus pranešimui apie apeliacinio skundo atšaukimą, o baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės pakeisti ar papildyti paduotą apeliacinį skundą, todėl apelianto prašymo pakeitimas ir šio prašymo tenkinimas sušvelninant bausmę laikytinas apeliacinio skundo ribų viršijimu.
3.4. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas A. L. nepagrįstai išteisino pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. L. nežinojo J. L. ir kitų nuteistųjų nusikalstamų kėslų ir tikslų, kad jis su kitais nuteistaisiais nebuvo susitaręs pirkti merginų vežti į užsienį, prieštarauja byloje esantiems duomenims, nes iš garso įrašų stenogramos, liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, „Vidas“ bei „Eimas“ parodymų, paties A. L. rašyto paaiškinimo ir parodymų, duotų apklausiant jį kaip įtariamąjį (kaltinamąjį), ikiteisminio tyrimo metu duotų J. L. parodymų akivaizdu, kad A. L. žinojo, kokiu tikslu važiuoja į (duomenys neskelbtini). Kasatorius nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas šių duomenų visiškai nevertino, pabrėžia, kad visi minimi duomenys gauti teisėtu būdu, t. y. laikytini įrodymais.
3.5. Be to, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas N. S. ir A. B. bausmes, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės yra per griežtos, nepakankamai įvertino BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus bei tikslus, neatsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnis), neįvertino nuteistųjų parodymų nenuoseklumo, teisėsaugos institucijų klaidinimo nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes, neatsižvelgė į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
3.6. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis apeliacinės instancijos teisme pripažino savo kaltę. Kasatorius nurodo, kad A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę, nepripažino esminių bylos aplinkybių. Prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ pateiktu išaiškinimu, kad prisipažinimu laikytina esminių įvykio aplinkybių pripažinimas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, tvirtina, jog prisipažinimas padarius nusikaltimą tik po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo nėra ta aplinkybė, kuri gali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia, tvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
3.7. Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog N. S., A. B. bei kiti nuteistieji nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, tai pripažindamas jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kasatoriaus nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti, tačiau netaikė BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų ir A. B. bei N. S. paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Kartu prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas N. S. ir A. B. bausmes paskyrė pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nors jie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nebuvo ir negalėjo būti pripažinti kaltais, nes tuo metu galiojusi BK 147 straipsnio redakcija tokios veikos nenustatė.
Šalies argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo 2004 m. kovo 30 d. ir apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 23 d. nuosprendžių dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir baudžiamąją bylą A. B. nutraukti.
4.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai A. B. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau, iš esmės neišnagrinėdamas jo apeliacinio skundo, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymo garantuotos nuteistojo teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu jo ginamasis prašė panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti, išanalizavus bylos medžiagą dėl nusikalstamos veikos imitavimo elgesio modelio (toliau – ir NVIEM) pritaikymo, surinktus įrodymus.
4.2. Kasatorius tvirtina, kad jo ginamojo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, sudėties, nes byloje nėra nukentėjusiųjų – G. J. ir Š. R., kurias neva buvo kėsinamasi išvežti parduoti, yra policijos darbuotojos, nuteistiesiems pristatytos kitų dviejų policininkų – NVIEM dalyvių „Vidas“ ir „Eimas“, nukentėjusiomis jos byloje nepripažintos. Kasatorius pabrėžia, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei, disponuoti kitu žmogumi – jį parduoti, kitaip perleisti, elgtis su žmogumi kaip su daiktu, preke – įmanoma tik jam esant priklausomam nuo kaltininko, t. y. esant pagrobtam, ar kitaip, pvz., apgaulės būdu suvaržius jo laisvę, ir nurodo, jog nei vienos šių aplinkybių byloje nėra. Todėl, kasatoriaus nuomone, nesant nusikaltimo objekto, nėra ir nusikaltimo sudėties.
4.3. Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neapklausus labai svarbios liudytojos, vardu „Dana“, galėjusios paaiškinti esmines bylos aplinkybes, buvo suvaržyta A. B. teisė į gynybą.
4.4. Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, jog A. B. organizavo jam inkriminuotą nusikaltimą ir iki to vertėsi prekyba žmonėmis, teismai nenurodė nė vienos aplinkybės, kad A. B. tuo metu žinojo ir suprato daromo nusikaltimo esmę ir jame dalyvavo. Kasatoriaus nuomone, 2002 m. vasario 15 d. A. B. ir kiti nuteistieji NVIEM dalyvių buvo tiesiog apgauti. Nuteistojo A. B. gynėjas, teigdamas, kad buvo pažeistas tiek baudžiamojo proceso įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir BPK 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nurodo, jog NVIEM, aktyviai dalyvaujant liudytojams, kuriems taikomas anonimiškumas, skatinant ir provokuojant daryti nusikaltimą, realiai pradėtas vykdyti 2002 m. vasario 7 d., o sankcionuotas tik 2002 m. vasario 13 d. Kasatorius pabrėžia, kad A. B. įslaptintiems liudytojams neskambino – priešingai jie po 2002 m. vasario 7 d. patys jam nuolat skambino ir, prašydami perduoti E. V. informaciją bei atvykti į (duomenys neskelbtini), provokavo daryti nusikaltimą.
4.5. Nuteistojo A. B. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis draudžia teisėsaugos institucijoms provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas, o tuo atveju, jeigu atliekant operatyvinius veiksmus ar taikant procesinės prievartos priemones, numatytas BPK 158, 159 straipsniuose, asmenys buvo kurstomi (provokuojami) padaryti nusikalstamą veiką, tokie veiksmai yra neteisėti ir duomenys, surinkti atliekant šiuos veiksmus, negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, tai, kad operatyvinės veiklos subjektai neapsiribojo vien pasyviu A. B. (ir kitų) veiksmų tyrimu ir kurstė padaryti nusikaltimą, kasatoriaus tvirtinimu, suvaržė A. B. teisę į teisingą procesą, garantuotą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
5. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo A. B. gynėjo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, taikymo
1. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad N. S., A. L., A. B. apeliaciniuose skunduose savo kaltę neigė teigdami, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jie dalyvavo perkant merginas ar jas šių sutikimu gabenant iš Lietuvos Respublikos prostitucijai, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių, prokuroro nuomone, esminių jų (tuo metu nuteistųjų) skundų argumentų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pažymėtina, kad nuteistojo A. B. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl jo ginamojo apeliacinio skundo neišnagrinėjimo iš esmės yra tapatūs prokuroro kasacinio skundo argumentams, todėl šie nuteistojo A. B. gynėjo ir prokuroro kasacinių skundų argumentai nagrinėjami kartu.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 25 punktas).
Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. S., A. L. buvo pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį , 307 straipsnio 2 dalį, o, A. B. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniuose skunduose N. S., A. L., A. B., neigdami savo kaltę dėl visų jiems inkriminuotų nusikaltimų, tvirtino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie dalyvavo perkant merginas ar jas šių sutikimu gabenant iš Lietuvos Respublikos prostitucijai, ginčijo NVIEM teisėtumą. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 23 d. nuosprendžio matyti, kad teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl šių esminių N. S., A. L., A. B. skundų argumentų ir tik lakoniškai konstatavo, kad baudžiamajame įstatyme atsakomybė už rengimąsi padaryti apysunkį nusikaltimą, t. y. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nenustatyta (BK 21 straipsnio 1 dalis), o „kvalifikuoti šią veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 307 str. 2 d. apeliacinėje instancijoje negalima, nes būtų pasunkinta nuteistojo padėtis. Prokuroro skundo apeliacinės instancijos teismas negavo“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų N. S., A. L., A. B. skundus, pažeisdamas BK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma jų apeliaciniuose skunduose.
2. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. B. skundą, kartu viršijo ir jo (skundo) ribas, taip pažeisdamas minėtus BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pažymėtina, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų pobūdį ir apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. (Senato nutarimo Nr. 53 6 punktas).
Nuteistasis A. B., tvirtindamas, kad jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, bylą jam nutraukti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis prisipažino kaltu ir prašė teismo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinio skundo neatšaukė. Apeliacinės instancijos teismas, A. B. skundo prašymo jį išteisinti pakeitimo teismo posėdyje į prašymą švelninti jam paskirtą bausmę nepripažinęs apeliacinio skundo ribų viršijimu, 2005 m. birželio 23 d. nuosprendyje konstatavo, jog „bausmė pirmos instancijos teismo nuosprendyje paskirta iš esmės nemotyvuota. Nesant pakankamai motyvų laikytina, kad ji paskirta neteisingai (BPK 328 straipsnio 2 punktas)“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti. Apeliantai paduotus skundus gali tik atšaukti (BPK 316 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas, A. B. apeliacinio skundo neatšaukus bei nepadavus naujo skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeitus prašymą jį išteisinti į prašymą švelninti jam bausmę, privalėjo ne pasisakyti dėl bausmės dydžio, bet bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. B. skundą, viršijo jo ribas, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kolegija BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, padarytus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pripažįsta esminiais, suvaržiusiais ne tik nuteistųjų teisę į jų apeliacinių skundų tinkamą išnagrinėjimą, bet ir sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
3. Pažymėtina, kad, be kasatorių nurodytų BPK pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas padarė ir kitų BPK pažeidimų, dėl kurių priimtas nuosprendis taip pat negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. S., A. L. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, o A. B., E. V., J. L. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 126 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė: A. L., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), pagal BK pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį išteisindamas, o apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria N. S., A. L. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, A. B., E. V., J. L. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, panaikino konstatavęs, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys nustatytos BPK 326 straipsnyje. Teismas, siekdamas tinkamai parinkti sprendimo, priimamo išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), turi nustatyti įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti nuosprendžio trūkumus. Panaikindamas apskųstą nuosprendį ir nutraukdamas bylą, pakeisdamas apskųstą nuosprendį, panaikindamas apskųstą nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, teismas turi tiksliai suformuluoti pagrindą, nurodyti atitinkamą BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame šis pagrindas numatytas (Senato nutaromo Nr. 53 12 punktas).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas tada, kai nusikalstamą veiką reikia perkvalifikuoti į lengvesnį ar sunkesnį BK straipsnį ir (arba) keisti bausmės dydį ir (ar) rūšį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai). Jei pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai apeliacinėje instancijoje nuteistąjį reikia išteisinti už atskiras nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas priimto naujo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti teismo sprendimą panaikinti atitinkamą apskųsto nuosprendžio dalį ir nuteistąjį išteisinti dėl tos kaltinimo dalies, kuri buvo nepagrįsta (Senato nutarimo Nr. 53 21 punktas).
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, nes nenustatytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ir nepanaikindamas šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendžio, taip pat panaikindamas apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria N. S., A. L. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, A. B., E. V., J. L. – pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir nenurodydamas sprendimo dėl šios kaltinimo dalies, nepagrįstai vadovavosi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 126 straipsnio 3 dalimi, o ne BPK 326 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 1 punktu ir taip pažeidė šių BPK straipsnių reikalavimus.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2005 m. birželio 23 d. nuosprendį, be nurodomo BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, taip pat vadovavosi ir BPK 126 straipsnio 3 dalimi, kai, pirma, BPK 126 straipsnis reglamentuoja nutarties atsisakyti skirti suėmimą, namų areštą ar įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo turinį, antra, šį BPK straipsnį apskritai sudaro viena dalis.
4. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, analizavo ir vertino ne tik bylos nagrinėjimo teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus A. L., J. L. parodymus, liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, vardais „Vidas“ ir „Eimas“, parodymus, garso įrašų stenogramas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. L. pagal minėtus straipsnius, vadovavosi jo parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, ir, neatlikęs pirmosios instancijos teismo tirtų bei aptartų įrodymų analizės, konstatavo, kad A. L. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės davė tokius pačius parodymus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinti byloje surinktus įrodymus, įvertinimą pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas A. L. išteisinimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį motyvavo ir tuo, kad kiti nuteistieji nepatvirtino, jog A. L. buvo jų grupės narys, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, vardu „Vidas“, parodė, kad jam susidarė įspūdis, jog A. L. nebuvo aktyvus nusikaltimo dalyvis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog A. L. nebuvo aktyvus nusikaltimo dalyvis ir atliko tik padėjėjo vaidmenį, o liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, vardais „Vidas“ ir „Eimas“, parodymus vertino ne kaip A. L. kaltumą paneigiančius, bet patvirtinančius įrodymus. Tai, kad kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti asmenys nepatvirtino, jog A. L. buvo jų grupės narys, taip pat negali būti savaime pakankamas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jie (nuteistieji) visi apskritai nepripažino dalyvavę padarant nusikalstamą veiką.
Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. L. padaryti veiksmai ir pasakyti žodžiai „geriau dirbti (prostitute) užsienyje nei Lietuvoje“ nepatvirtina susitarimo daryti nusikaltimą, nėra pakankamai motyvuota ir pagrįsta įrodymų analize, nes susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnį, 2005 m. birželio 23 d. nuosprendyje iš esmės nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, įvertina kitaip, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
5. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nutartyje nurodytus BPK pažeidimus kolegija pripažįsta esminiais BPK pažeidimais, kurie suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kolegija nevertina tų kasacinių skundų argumentų, kurie susiję su bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.
Kasacinės instancijos teismas taip pat neanalizuoja kasacinių skundų argumentų, kad A. B. veiksmuose nėra BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, kad kaltininkams inkriminuojant BK 307 straipsnio 2 dalį, jų padaryti veiksmai buvo klaidingai kvalifikuoti kaip rengimasis, kai tuo tarpu padaryti veiksmai iš esmės reiškė pasikėsinimą pelnytis iš kito asmens prostitucijos, kad netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir kitos BK straipsnių nuostatos. Baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų sprendimas šioje byloje neįmanomas be išsamaus bylos faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų visumos ištyrimo apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, analizuodamas nurodytus argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėjančio bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalis tiesiogiai jam draudžia nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. nuosprendį N. S., A. B., E. V., J. L., A. L. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.