Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-10-30 nuosprendžio, patikslinto Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nutartimi, kuriuo Ž. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą ir Ž. G. paskirta už abi nusikalstamas veikas subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Įskaitytas į bausmės laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-12-04 iki 2012-10-30. Bausmės pradžią nustatyta laikyti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Tuo pačiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-10-30 nuosprendžiu, patikslintu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nutartimi, nuteistas M. G., jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. G. nuteistas už tai, kad jis įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino jiems, tai yra 2011-12-03, apie 21 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus: (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulį V. Š. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulį M. Š., įžeidžiamai apkaltindamas dėl mobilaus telefono vagystės bei pasipriešino policijos pareigūnams M. Š. ir V. Š. - sudavė kumščiu vieną smūgį į kairį petį V. Š., taip sukeldamas jam fizinį skausmą, mojavo rankomis, stovėjo kovinėje padėtyje, mėgindamas suduoti smūgius policijos pareigūnams V. Š. ir M. Š., tačiau nepataikė dėl to, kad abu policijos pareigūnai atsitraukė, ir tokiais savo veiksmais įžeidė policijos pareigūnus bei panaudojęs fizinį smurtą jiems pasipriešino.

Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į jo artimųjų parodymus, o rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais. Teigia, kad jis yra teistas už tokį patį nusikaltimą. Šioje byloje nukentėjusiuoju yra pripažintas tas pats policijos pareigūnas, kuriam buvo iš jo (apelianto) priteistas 500 Lt žalos atlyginimas, tačiau jis žalos neatlygino, todėl mano, kad policijos pareigūnas jį dėl to nepagrįstai apkaltino. Apelianto manymu, jis nuteistas už praeityje padarytus nusikaltimus, o ne remiantis byloje surinktais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo Ž. G. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai Ž. G. pripažino kaltu pasipriešinus ir įžeidus savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str., todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-10-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis Ž. G. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų, apeliantas iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad jis nuteistas remiantis tik policijos pareigūnų parodymais, o ne objektyviais byloje surinktais duomenimis. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus.

Byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiųjų V. Š. ir M. Š., liudytojų G. Ž. ir D. Z. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga sudaro vieningą nuteistojo Ž. G. kaltę įrodančią medžiagą. Nukentėjusysis V. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. G. pasakius, jog iš jo pavogė mobilų telefoną, Ž. G. paklausė, „kur „mobilkė“, „mentai“, „gaidžiai“ ir jam (V. Š.) stovinčiam sudavė į petį. Abu broliai buvo prieš juos (nukentėjusiuosius), prieš jį (V. Š.) konkrečiai buvo M., kuris mojavo kumščiais bandydamas suduoti, tačiau jie (nukentėjusieji) pradėjo atsitraukinėti, todėl M., kuris buvo girtas, nepavyko jiems suduoti. Jie (nukentėjusieji) įspėjo, kad bus panaudotos dujos ir jas panaudojo prieš Ž. G., nes jis ėjo toliau link jų ir nenutraukė neteisėtų veiksmų. Tada patrulis M. Š. panaudojo prieš jį guminę lazdą, nes kai panaudojo dujas, jis nenusiramino, nenutraukė neteisėtų veiksmų, nebėgo prie vandens, o toliau juos puolė. Kai jis (V. Š.) per raciją iškvietė pastiprinimą, Ž. G. nutraukė veikas ir nubėgo kažkur už tvarto. Jų atžvilgiu buvo vartojami žodžiai „mentai“, „gaidžiai“, „čiulpkit“. Šie žodžiai jį įžeidė (2 t. 160 b. l.). Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis V. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t. 32-34 b. l.). Nukentėjusysis M. Š. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad 2011-12-03 budėtojo liepimu vežė į namus M. G.. Parvežus jį į namo kiemą, jam buvo paduoti jo rūbai. Kol jis rengėsi, į kiemą išbėgo jo brolis Ž. G., kuris elgėsi agresyviai, pradėjo juos (nukentėjusiuosius) įžeidinėti. Tuomet M. G. taip pat pasidarė agresyvus ir juos įžeidinėjo, nevykdė jų (nukentėjusiųjų) reikalavimų nusiraminti. Ž. G. sudavė V. Š. smūgį, tai buvo Ž. G. tyčinis veiksmas. Jam (M. Š.) taip pat buvo bandoma suduoti, bet jis atsitraukė. Jis (Ž. G.) buvo perspėtas, kad jei nenutrauks neteisėtų veiksmų, bus panaudotos dujos. Ž. G. nereagavo į perspėjimą, todėl V. Š. panaudojo dujas, tačiau jis toliau puolė juos (nukentėjusiuosius). Panaudojus guminę lazdą, Ž. G. pabėgo. M. G. taip pat bandė pasišalinti, bet buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą tarnybiniu automobiliu. Suduoti jiems (nukentėjusiesiems) bandė tiek M. G., tiek Ž. G., jie (nukentėjusieji) stovėjo prie automobilio, o M. G. ir Ž. G. abu prieš juos. Jie (nukentėjusieji) atsitraukė, kad išvengtų smūgių. M. G. ir Ž. G. juos išvadino „piderais“, „gaidžiais“, „mentais“ (2 t. 161 b. l.). Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis M. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t. 46-48 b. l.). Liudytojas G. Ž. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad 2011-12-03 jo budėjimo metu pranešė, kad kolegoms reikalinga pagalba, nuvyko į (duomenys neskelbtini) gatvę ir ten sutiko patrulių būrio pareigūnus, kurie paaiškino, kad jiems pasipriešino broliai G., tačiau pagalba nebereikalinga, nes viskas jau buvo pasibaigę (3 t. 50 b. l.). Liudytojas D. Z. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad 2011-12-03 jis buvo PK ir gavo pranešimą, kad kolegoms reikalinga pagalba. Su kolega V. Ž. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), tačiau pagalbos kolegoms nebereikėjo. Kažkuris iš kolegų sakė, kad (duomenys neskelbtini) M. ir Ž. G. lygtai sudavė, pasipriešino ir pabėgo (3 t. 50, 51 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiųjų V. Š. ir M. Š. ir liudytojų G. Ž. ir D. Z. suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti Ž. G., todėl netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų iš esmės nuosekliais ir tapačiais parodymais teismas neturi pagrindo. Nuteistojo Ž. G. apeliacinio skundo argumentai, kad po įvykio jo mamai parašius pareiškimą dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, policijos pareigūnai taip pat parašė pareiškimą, kad jis (apeliantas) neva jiems pasipriešino, taip pat argumentai, kad jis (apeliantas) yra teistas už tokį patį nusikaltimą, o šioje byloje nukentėjusiuoju yra pripažintas tas pats policijos pareigūnas, kuriam jis dar neatlygino 500 Lt žalos, priteistos kitoje byloje, todėl policijos pareigūnas jį dėl to nepagrįstai apkaltino, atmestini kaip deklaratyvūs, pagrįsti apelianto subjektyviu manymu.

Be jau išdėstytų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų nuteistojo Ž. G. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – 2011-12-03 tarnybinis pranešimas (1 t. 10 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad pristačius M. G. į (duomenys neskelbtini) rajono PK OVP patalpas dėl jo padaryto administracinio teisės pažeidimo, jis atsisakė nurodyti savo tėvų telefono numerį, todėl patruliams teko jį vežti į namus, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), perduoti tėvams. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme parvežus nepilnametį M. G., patrulius užpuolė jo brolis Ž. G.. M. G. ir Ž. G. panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino tarnybines pareigas einantiems ir veikiantiems teisėtai įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS PB patruliams V. Š. ir M. Š., t. y. Ž. G. sudavė kumščiu vieną smūgį patruliui V. Š. į petį, išplūdo necenzūriniais žodžiais, bandė suduoti smūgį M. Š., tačiau nepataikė. M. G. bandė suduoti kumščiu smūgius patruliams M. Š. ir V. Š., tačiau dėl girtumo nepataikė. Pareigūnai sužaloti nebuvo, į gydymo įstaigą nesikreipė (1 t. 10 b. l.); policijos pateikta pranešimų apie įvykius suvestinė, iš kurios matyti, kad 2011-12-03 22.35 val. (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS PB patrulis V. Š. (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK radio ryšiu pranešė, kad 2011-12-03 21.50 val. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), esančiame namo kieme pristačius girtą nepilnametį M. G. į namus, šis kartu su pilnamečiu broliu pasipriešino policijos pareigūnams (1 t. 11-17 b. l.). Šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią Ž. G. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek nuteistojo Ž. G., tiek jo artimųjų (nuteistojo M. G., liudytojos J. G.) teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistojo Ž. G. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad policijos pareigūnai namo kieme mušė jo brolį M. G., kad jam (apeliantui) išėjus į kiemą ir paklausus, kas čia vyksta, jam nieko nesakė, todėl jis (apeliantas) apsikabino brolį ir norėjo jį vesti namo, tačiau tuomet policijos pareigūnai jam (apeliantui) į akis be priežasties pripurškė dujų ir panaudojo guminę lazdą, kad mama jam sakė, kad policijos pareigūnai dar kojomis spardė jo brolį M. G., vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta.

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl Ž. G. kaltės įžeidus savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus V. Š. ir M. Š., bei panaudojus fizinį smurtą jiems pasipriešinus. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Ž. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kad tokios Ž. G. veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo Ž. G. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jis nuteistas už praeityje padarytus nusikaltimus, o ne remiantis byloje surinktais duomenimis, yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Apelianto Ž. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad po nusikaltimo jo niekas neieškojo, kad byloje nėra ekspertizės išvadų, jog buvo suduotas smūgis, nepatvirtina, kad Ž. G. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir šių veikų kvalifikavimui reikšmės neturi.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam Ž. G. skirtomis bausmėmis. Jų apeliaciniame skunde neginčija ir apeliantas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, bausmės apeliantui paskirtos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė du nesunkius nusikaltimus), į apelianto asmenybę (teistas, teistumas neišnykęs, administracine tvarka baustas), įvertino tai, kad nenustatyta Ž. G. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, ir pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus Ž. G. už padarytus nusikaltimus griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str. sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Ž. G. už Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str. numatytus nusikaltimus paskirtos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir laisvės atėmimas 1 metams – yra mažesnės negu šių straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistajam Ž. G. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmes, apeliantas savo skunde nenurodė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą.