Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui P. R., pareiškėjo atstovui advokatui Zenonui Juknevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013-09-20 gautas P. R. skundas ir 2013-10-09 patikslintas prašymas, kuriuose prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės 25 941,67 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį, šią sumą įvardydamas žala, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–2, 10–12).

Paaiškino, kad jokių sprendimų mokėti sumažintą po perskaičiavimo pensiją nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nėra priėmęs. Į VSDFV kreipėsi dėl informacijos apie jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal įstatymą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nepriėmė jokių sprendimų mokėti jam sumažintą senatvės pensijos dalį ar sprendimų atmesti prašymą išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį, nes pareiškėjas tokio prašymo ir nebuvo pateikęs. Šių institucijų darbuotojai neatliko neteisėtų veiksmų, bet vykdė tuo metu galiojusį įstatymą, todėl, grįsdamas savo prašymą ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, mano, kad nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius negali būti atsakovai, nes nėra atsakingi dėl jam neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-12-09 priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo nustatė valstybinių pensijų ir kitų išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką. Vykdydamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėjui mokėjo perskaičiuotą senatvės pensiją. Dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jam neišmokėta 25 941,67 Lt senatvės pensijos dalies suma, kuri iki šiol nekompensuota, nors pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalėjo iki 2010-07-01 parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Tuo pačiu nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai prieštaravo ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis bei to paties įstatymo 2010-10-26 redakcijos 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas nurodytiems asmenims.

Pažymi, kad šios bylos kontekste labai svarbus yra Konstitucinio Teismo 2002-11-25 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2011 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Šio nutarimo II skirsnio 2.1 punkte Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis šiuo principu, jeigu asmeniui senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos dydžio. Šio skirsnio 2.3 punkte Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Cour eur. D.K, arržt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas dujuin 2002).

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teigia, kad žala dėl neišmokėtos pensijos dalies jam atsirado dėl viešojo administravimo subjekto, Lietuvos Respublikos Seimo, priimto antikonstitucinio įstatymo, t. y. neteisėtų veiksmų, ir turi būti atlyginta (CK 6.271 straipsnis).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų, negavęs jam priklausančios pensijos dalies, patyrė žalą: neteko turto ir negavo pajamų, ir rėmėsi CK 6.249 str. nuostatomis. Taip pat nurodė, kad jokių sprendimų pareiškėjo atžvilgiu VSDFV ir VSDVF Vilniaus skyrius nepriėmė, nes pareiškėjas į šias institucijas ikiteismine tvarka nesikreipė, kadangi jam tai atrodė nelogiška, nes šios institucijos tik vykdė tuo metu galiojantį valstybės priimtą Laikinąjį įstatymą ir veikė pagal įstatymus. Pažymėjo, kad CK nustatytas 3 metų terminas prašymui dėl žalos priteisimo nepraleistas, nes apie tai, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas galėjo sužinoti tik Konstituciniams Teismui priėmus 2012-02-06 nutarimą. Taip pat nurodo, kad nėra įstatymų, kurie nustatytų Seimo atsakomybę dėl antikonstitucinių įstatymų priėmimo, todėl teismo prašo šiuo atveju tiesiogiai taikyti Konstitucijos 6 ir 23 str. nuostatas, nes 2002-11-25 Konstitucinio Teismo nutarime pensija traktuota kaip nuosavybė, o už Seimo, kaip institucijos, veiksmus turi atsakyti valstybė. Taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti ir pensijų kompensavimo mechanizmą pagal Laikinojo įstatymo 16 str. nuostatas. Žala turi būti priteista iš valstybės taikant CK 6.271 str. nuostatas.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, nesikreipė į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus prašydamas nurodyti kompensuoti 2010–2011 metais neišmokėtą 25 941,67 Lt senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi tik su 2014-03-07 skundu, tačiau VSDFV sprendimo dar nėra priėmusi.

Remiasi Civilinio kodekso normomis dėl žalos atlyginimo ir teigia, kad, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda. Būtina sąlyga tenkinti pareiškėjui reikalavimą atlyginti neva padarytą turtinę žalą yra valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo konstatavimas. VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui senatvės pensija pagal tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010-01-01 buvo perskaičiuota ir mokama teisėtai, tad VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenustato. Teigia, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų terminas, kuri pareiškėjas praleido.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009-08-14 sprendimu Nr. 11-17-16703 pareiškėjui nuo 2009-08-27 iki gyvos galvos skirta 1 840,88 Lt senatvės pensija, 2011-07-13 sprendimu Nr. 11-17-11974 pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki gyvos galvos skirta 1 884,63 Lt senatvės pensija, 2011-11-08 sprendimu Nr. 11-17-19430 pareiškėjui nuo 2011-11-01 iki gyvos galvos skirta 1 915,81 Lt senatvės pensija (b. l. 30–34). Pareiškėjas 2013-05-27 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu išduoti pažymą, kokiu Vyriausybės nutarimu remiantis jam neišmokėta visa pensija laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2011-12-31 (b. l. 35). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013-06-13 rašte Nr. (10.1)3-72687 pareiškėjui pateikė pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydžius bei dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius skaičiavimus, kokio dydžio nepriemoka susidarė (b. l. 36–37).

Laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija) 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. šio įstatymo 8 str. (2009-12-09 redakcija) nustatyta, kaip perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime ištyrė ir nustatė, kad Laikinojo įstatymo (2009-12-09 ir 2010-10-26 redakcijos) 8 str. 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, vėliau pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčas iš esmės keliamas dėl teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti iš Lietuvos valstybės priteisti pensijos nepriemoką, kaip žalą.

Pažymėtina, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156. Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nuo 2013-01-01 minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis).

Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15–20 straipsniai. Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

ABTĮ 25 str. 1 d. nustatyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų. Nurodytos nuostatos tvirtina, kad pareiškėjo keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-10-09 nutartis a. b. Nr. AS502-849/2013, 2013-11-20 nutartis a. b. Nr. AS552-800/2013, 2013-11-13 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. AS520-789/2013).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasi į teismą, nesiekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, o iš karto kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės žalą, kuri kilo dėl neišmokėtos pensijos dalies. Iš esmės pareiškėjas savo prašyme nurodo, kad ši žala kilo dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto antikonstitucinio įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, taigi žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (šiuo atveju turtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, kad valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pažymėtina, kad atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl turtinės žalos priteisimo. Minėta, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką reglamentuoja CK nuostatos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. A6-317/2007, A39-2025/2008), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad, priėmus Laikinąjį įstatymą 2009-12-09, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas (šiuo atveju pensijų dydžio ribojimai) ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus. 2012-09-21 įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Pareiškėjas pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos jam buvo apskaičiuojama ir išmokama pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo terminus, į tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, žalą patyrė 2010–2011 metais ir apie Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų prieštaravimą Konstitucijai sužinojo tik 2012-02-06 Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pripažintina, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjas mano, kad dėl Seimo priimtos Laikinojo įstatymo antikonstitucinės nuostatos patyrė finansinių nuostolių, t. y. prarado dalį pensijos. Kaip jau minėta anksčiau, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine tvarka, siekdamas, kad būtų išmokėta pensijos nepriemoka, ir iškart kreipėsi į teismą. Tai, kad jis gali kreiptis ikiteismine tvarka ir paskui skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus bei VSDFV sprendimus ar kitus aktus, jam buvo išaiškinta 2014-02-19 teismo posėdyje ir 2013-08-27 teismo nutartyje, siūlant prašyti panaikinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus bei VSDFV sprendimus, tačiau pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo. Taigi iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, kad jis įsitikinęs, jog valstybės pareiga atlyginti žalą dėl pensijos nepriemokos atsiranda taikant CK 6.271 str. nuostatas, taip pat tiesiogiai taikant Konstitucijos 6 ir 23 straipsnius, nes Seimas priėmė antikonstitucines Laikinojo įstatymo normas, kuriomis remiantis ir buvo 2010–2011 m. laikotarpiu jam sumažinta senatvės pensija.

Teismas pažymi, kad Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji institucija, priimdamas Laikinąjį įstatymą, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl dėl jo veiksmų ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. ir CK 6.271 str. nustatyta tvarka negali kilti pareiga valstybei kompensuoti žalą. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektais byloje galėtų būti tos institucijos, į kurias pareiškėjas būtų kreipęsis dėl senatvės pensijos nepriemokos anksčiau aptarta ikiteismine tvarka, o pastarųjų institucijų neteisėti sprendimai ar veiksmai galėtų lemti valstybės pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad turtinę žalą jam sukėlė Seimo, kaip administravimo subjekto, veiksmai, priimant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjo ginčijami Seimo veiksmai, priimant Laikinąjį įstatymą, bei galimai jam sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalykas, todėl teismas Seimo veiksmų neanalizuoja.

Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo pareiškėjui senatvės pensiją įgyvendindamas įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kokiais nors veiksmais galėjo pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į tai, kad byloje nėra nustatyti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus ar jų darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas, o Seimas, priimdamas antikonstitucines Laikinojo įstatymo nuostatas, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir priteisti turtinę žalą, nes nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl P. R. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo prašymas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo P. R. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.