Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į patalpas, o dirbtinė apšvieta labai stipri, nes lempos buvo be apsauginių gaubtų, nebuvo užtikrinta tinkama patalpų temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. birželio 17 d. patikrinimo metu buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 44 ir 91, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, patikrinus šiose kamerose esantį inventorių, santechnikos ir elektros įrenginius, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta, ant kameros Nr. 91 lubų ir sienų kampe virš santechninio įrenginio yra vizualiai matomų pelėsių, kameroje Nr. 44 pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (47-49 b. l.). 2017 m. gruodžio 14 d. atliekant periodinę kontrolę patikrintos ir kameros Nr. 93 bei 90, jose nustatytas vizualiai matomas pelėsis, pažymėta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (52-54 b. l.). Grįžtamosios kontrolės metu 2018 m. vasario 13 d. įvertinus gyvenamųjų kamerų, tame tarpe ir Nr. 63 bei Nr. 106, būklę dėl higienos normos HN 134:20145 12 punkto reikalavimų pažeidimo pašalinimo, nustatyta, kad kamerose Nr. 63 ir 106 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (55-56 b. l.). 2018 m. gegužės 10 d. grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje Nr. 90 pradėtas remontas, o kameroje Nr. 93 remontas bus atliekamas eilės tvarka (62-63 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (44-46 b. l.) matosi, kad 2017 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 39, 90, 38 ir 106. Kameroje Nr. 39 2017 m. vasario mėn. atlikti sienų glaistymo, dažymo, lubų hidroizoliacijos, dažymo, antiseptiko tepimo, naujų vamzdžių, klozeto, praustuvo montavimo darbai, kamerose Nr. 90 ir 38 2017 m. kovo mėn., o kameroje Nr. 106 – gegužės mėn. nuvalytos, perdažytos lubos, sienos. Pelėsis kameroje Nr. 91 nustatytas 2017 m. birželio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. gegužės – birželio mėn., tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas iki pareiškėjo į ją patalpinimo, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kamerose Nr. 93 bei 90 nustatytas 2017 m. gruodžio mėn., pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas 2018 m. liepos mėn., remontas šioje kameroje buvo daromas 2018 m. gegužės mėn., atsižvelgiant į anksčiau nustatytus higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimus (dėl šioje kameroje esančio pelėsio), todėl laikytina, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu pelėsio nebebuvo. Kameroje Nr. 93 pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. gegužės mėn., 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad remontas šioje kameroje bus atliekamas eilės tvarka (62-63 b. l.), kitų duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas iki pareiškėjo į ją patalpinimo, atsakovas nepateikė, todėl laikytina, kad pelėsis šioje kameroje buvo ir pareiškėjo laikymo joje metu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai kamerose Nr. 63 ir 106 nustatyti 2018 m. vasario 13 d., pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas atitinkamai 2018 m. kovo mėn. ir birželio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad higienos normos pažeidimas pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šias kameras, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kitų pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 14, 38, 39, 41 ir 65 oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, dirbtinį apšvietimą, pelėsio nebuvimą, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 63 ir 106 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, reglamentuojančio, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, kamerose Nr. 91 ir 93, pažeidžiant higienos normos 39 punkto, numatančio ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 14, 38, 39, 41 ir 65, pažeidžiant 12 punkto, 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, numatančio ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ir vietoje durų pakabinta plastmasine plėvele, todėl ne kartą, jam naudojantis unitazu, pareigūnai, įskaitant ir moteris, neįspėję atidarydavo duris ir matydavo jį tualete. Kamerose Nr. 63, 41 ir 93 kabėjo paprasta dušo užuolaidėlė, kuri tiesiog plazdėdavo dėl kamerų vėdinimo ir dėl to, kad kamerose judėjo kiti asmenys, todėl buvo matomas kitų asmenų, o tai labai trikdė ir žeidė. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, laikėsi nemalonus kvapas, tualetai įmontuoti grindyse, neuždengiami. Laikino sulaikymo patalpose tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos, užuolaidos.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (34-35 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės ar plastikinių dailylenčių, sienelių aukštis – nuo 1,81 m iki 2,34 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (64-74 b. l.), iš kurių matosi, kad tik kamerose Nr. 14 ir 91 įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos, unitazai įrengti tik kamerose Nr. 14, 38, 39 ir 91, kitose kamerose – sanitariniai įrenginiai grindyse. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, nesuderinami su higienos normos reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018), o tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose Nr. 38, 39, 41, 44, 63, 65, 90, 93 ir 106 atitverti tik užuolaidomis, laikytina, jog privatumas pareiškėjui šiose kamerose nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tuo labiau, kad kamerose Nr. 41, 44, 63, 65, 90, 93 ir 106 įrengti tik sanitariniai įrenginiai grindyse, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla.

Atsakovas į bylą pateikė 2018-10-03 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2273 (76 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras esant galimybei duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo tenisą bei užimtumo kambarį pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką. Į bylą pateikta ir Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtinta Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo programa (78-81 b. l.) bei suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (82-137 b. l.), iš kurių matosi, kad Šiaulių TI laikomi asmenys kiekvieną savaitę vedami į treniruoklių salę, teniso salę, žaidimų kambarį, šiltuoju metų laiku ir į krepšinio aikštelę, tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą. Šiaulių tardymo izoliatoriuje asmenys laikomi rakinamose kamerose, todėl akivaizdu, kad jame negali būti užtikrinama judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (75 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jo teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose Nr. 16 ir 97 nebuvo lovų galuose atramų pagalvei, o tai neleisdavo tinkamai išsimiegoti, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės. Nei vienoje iš kamerų ant lovų nebūdavo kopetėlių, todėl buvo sunku užlipti į antrą lovos aukštą, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, kildavo konfliktinės situacijos

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Taigi aktualus teisinis reglamentavimas nenumato, kad lovos turi būti su kopetėlėmis ir atramomis lovų galuose, pareiškėjas kamerose Nr. 16 ir 97 nagrinėjamu laikotarpiu iš viso nebuvo laikomas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai tiesiog nebuvo registruojami, juos išmesdavo, tačiau šis jo teiginys abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo parašęs skundą ar konkretų prašymą, ir jie nebuvo užregistruoti, kada tai buvo padaryta, todėl tokių jo abstrakčių teiginių nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista skundų ir prašymų gavimo ir registravimo tvarka.