- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-545-926/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18075-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Nerijus Strazdas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K., toliau – A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, atliekant ją pataisos įstaigoje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio A. K. sulaikymo dienos.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento – asmens tapatybės kortelės Nr. 15002206, išduotos 2018 m. spalio 1 d., paėmimą, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę kardomąsias priemones panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. A. K. Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnį, už tai, kad jis, neturėdamas leidimo laikė prie savęs tinkamą šaudyti B kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 16 kalibro vienavamzdį lygiavamzdį „Iž-K“ modelio medžioklinį šautuvą, kurio identifikacinis Nr. „I13198“, o taip pat tinkamus šaudyti devynis pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinius šovinius bei vieną namudinio užtaisymo šovinį, priskiriamus prie B kategorijos šaudmenų, skirtų šaudyti iš daugelio modelių lygiavamzdžių šaunamųjų ginklų, iki kol 2020 m. gegužės 10 d. apie 22.40 val. (duomenys neskelbtini), sulaikomas vietinių gyventojų dėl neteisėtos medžioklės, šaunamąjį ginklą jis išmetė iš vairuojamo automobilio „Volkswagen Pickup“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o automobilio salone likę šaudmenys apžiūros metu buvo surasti ir paimti policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nuosprendį arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį dėl jam skirtos bausmės, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba atidėti bausmės vykdymą.
2.1. Nuteistojo teigimu, vertinamo įvykio dieną jis buvo sulaikytas medžiotojų dėl to, kad, jų teigimu, jis brakonieriavo, nors šaunamojo ginklo su savimi neturėjo. Kitą dieną šaunamasis ginklas buvo rastas pievoje netoli tos vietos, kur nuteistasis buvo sulaikytas. Nors šis ginklas byloje priskirtas A. K. nuosavybei, tačiau nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino matę, kaip nuteistasis ginklą išmetė pro automobilio langą. Ant ginklo rasti rankų pėdsakai nebuvo tinkami asmeniui identifikuoti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsirado liudytojas A. M., patvirtinęs, jog pievoje rastas ginklas priklauso jam, tačiau šio liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo. Nors liudytojai tvirtino, kad įvykio vietoje buvo plynas laukas, todėl A. M. nebūtų galėjęs pasislėpti, tačiau nuteistasis pateikė priešingus įrodymus – įvykio vietos fotonuotraukas, kuriose matomas ir miškas, ir griovys, ir krūmai, kas sudarė galimybę A. M. pabėgti nepastebėtam. Tai, kad fotonuotraukos yra iš įvykio vietos patvirtino ir byloje apklausti liudytojai.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors ant A. K. rankų ir galvos plaukų buvo rastos šūvio pėdsako dalelės, tačiau nuo pat tyrimo pradžios nuteistasis tvirtino, kad jis buvo tame pačiame automobilyje, iš kurio buvo šauta, todėl tokiu būdu ant jo kūno galėjo atsirasti šūvio pėdsakai. Kadangi šūvio metu jis buvo atsisukęs į A. M., todėl ant jo dešinės rankos šūvio pėdsakų buvo rasta daugiau nei ant kairės.
2.3. Apeliantas pažymi, kad liudytojo G. L. D. parodymai nebuvo nuoseklūs. Administracinio nusižengimo byloje jis tvirtino, kad įvykio vietoje buvo tamsu, todėl jei būtų buvęs dar vienas asmuo, jis būtų jo nematęs. Tuo tarpu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jis jau tvirtino, kad lauke buvo tamsu, tačiau ne tiek, kad jis nematytų kito žmogaus. Šiame kontekste A. K. pažymi, kad jo automobilio langai yra tamsinti, todėl įžvelgti, kas yra automobilio viduje, yra neįmanoma. Tačiau, siekiant patvirtinti šiuos apelianto teiginius, byloje nebuvo atlikta jokia ekspertizė.
2.4. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. K. paskirta bausme, teigiant, jog ji yra per griežta. Nuteistojo teigimu, po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos 2019 m. birželio 4 d. jis gyvena su sugyventine A. R. ir augina du jos nepilnamečius vaikus. Iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo penkerių metų laikotarpyje jis nebuvo baustas administracine tvarka, priklausomybės ligų centre neregistruotas, psichiatrijos įstaigoje nesigydė ir nesilankė, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Šių aplinkybių visuma, pasak nuteistojo, rodo, kad jis yra linkęs keisti savo gyvenimo įpročius, yra pasiryžęs pakeisti savo buvusį gyvenimo būdą, įgyti specialybę ir dirbti.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas N. Strazdas, sutikdami su apeliacinio skundo prašymais ir juos pagrindžiančiais motyvais, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, prašė pateiktą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
5. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis, pagrįstai atmesdamas nuteistojo A. K. pateiktas analizuojamo įvykio versijas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamais tais pačiais motyvais, kurie buvo išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme ir aprašyti skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. šios nutarties 1 punkte nurodytoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis, neturėdamas leidimo laikė prie savęs tinkamą šaudyti B kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 16 kalibro vienavamzdį lygiavamzdį „Iž-K“ modelio medžioklinį šautuvą, kurio identifikacinis Nr. „I13198“, tinkamus šaudyti devynis pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinius šovinius bei vieną namudinio užtaisymo šovinį, priskiriamus prie B kategorijos šaudmenų, skirtų šaudyti iš daugelio modelių lygiavamzdžių šaunamųjų ginklų. Nors su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniame skunde nesutinkama, teigiant, jog laukuose rastas šautuvas ir automobilyje „Volkswagen Pickup“ buvę šaudmenys priklauso ne A. K., bet A. M., kuris pasikvietė A. K. į medžioklę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuteistojo versija skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai atmesta kaip nepagrįsta. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį A. K. pateikto apeliacinio skundo motyvų kontekste, neabejotina, kad į visas nuteistojo keltas versijas (be kita ko, analogiškos pateiktos ir jo apeliaciniame skunde) skundžiamu nuosprendžiu atsakyta itin išsamiai, nuteistojo motyvai buvo pagrįstai paneigti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, abejonių pirmosios instancijos teismo argumentacija teisėjų kolegijai nekyla.
7. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumos, A. K. versija, jog jis automobilyje buvo ne vienas, su juo buvo ir kitas asmuo (A. M.), kuriam ir priklausė ginklas bei šaudmenys, atsirado ne iš karto. Remiantis liudytojo N. D., parodymais, tuo metu, kai jis priėjo prie A. K. vairuojamo automobilio (šiam sustojus), nuteistasis jam paaiškino, kad jis nešaudė, važinėja vienas ir jokio ginklo neturi. N. D. kiek pabendravus su A. K., šis pradėjo prašyti pasigailėti, neneigė medžiojęs, siūlėsi nebemedžioti šiuose medžioklės plotuose, nurodė turintis mažų vaikų. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas G. L. D., įvykio vietoje buvęs kartu su N. D., papildomai pažymėdamas, kad jam nekilo jokių abejonių, jog A. K. įvykio vietoje buvo vienas, kitų asmenų jis nematė. Negana to, G. L. D., pastebėjęs, kad A. K. vairuojamame automobilyje buvo tik šaudmenys, tačiau nesimatė ginklo (jis girdėjo šūvį, dėl ko ir pradėjo persekioti A. K. vairuojamą automobilį), paklausė A. K., kur yra šio partneris, į ką nuteistasis atsakė, jog yra vienas. Versiją, kad jis vis tik medžiojo ne vienas, nuteistasis liudytojams pateikė tik tada, kai sužinojo apie į įvykio vietą atvyksiančius policijos pareigūnus, suvokdamas, jog jam nepavyks išvengti jam gresiančios atsakomybės.
8. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, A. K. apskritai neigė vairavęs automobilį, teigė, jog šiuos veiksmus atliko kitas asmuo, kuris iš automobilio pabėgo. Nuteistojo teigimu, tam asmeniui pabėgus iš automobilio, jis liko sėdėti automobilyje, niekur nevažiavo, kas visiškai neatitinka liudytojų G. L. D. ir N. D. parodymų, kad jiems sekant A. K. vairuojamą automobilį, šiam priverstinai sustojus (liudytojai jam užkirto kelią), automobilio vairuotojo vietoje buvo būtent A. K., kuris, kaip minėta, jiems prisipažino medžiojęs jų medžioklės plotuose, prašė jo pasigailėti, žadėdamas šioje vietoje nebemedžioti. Versija, kad kitam asmeniui iššokus iš automobilio A. K. persėdo į vairuotojo vietą ir pavažiavo apie 30 metrų, nuteistasis pateikė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, neabejotinai jau susipažinęs su aukščiau aptartais liudytojų parodymais, tokiu būdu, savo versiją priderindamas prie liudytojų pateiktų komentuojamo įvykio faktinių aplinkybių. Būtina pažymėti ir tai, kad nors į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, priešingai nei aptartiems liudytojams, A. K. jau tvirtino, jog su juo buvo dar vienas asmuo, tačiau jokių to asmens duomenų nurodyti negalėjo, pareigūnams atskleisdamas tik jo pravardę „(duomenys neskelbtini)“, patikindamas, kad jokių kitų šio asmens duomenų jis nežino. Jų nuteistasis nepateikė ir viso ikiteisminio tyrimo metu, kol apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis pagaliau nurodė, jog asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“ tai A. M., kuris, tikrinant A. K. keliamas įvykio versijas, buvo apklaustas tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. A. K. teigimu, ankščiau to asmens surasti jam nepavyko, kol A. M., kiek daugiau nei po vienerių metų, atvyko į automobilių plovyklą, kurioje jis (A. K.) dirbo, kur, sužinojęs iš A. K., kad jam gresia baudžiamoji atsakomybė už neva A. M. atliktus veiksmus, šis A. K. paliko savo asmens duomenis. Tačiau, ši A. K. versija, kaip ir kiti jo parodymai, skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai atmesta.
9. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl A. K. parodymų vertinimo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, jo teigimu, A. M. vairavo automobilį „Volkswagen Pickup“ ir tik šiam iššokus iš automobilio ir pasišalinus iš įvykio vietos, jis persėdo į vairuotojo vietą. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, apžiūrėjus komentuojamą automobilį į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ant automobilio keleivio priekinės sėdynės buvo sudėti daiktai, ant kilimėlio gulėjo šaudmenų dėžutė ir optinis taikiklis (1 t., b. l. 17-24), iš ko seka, kad, tikint A. K. versija, visą nelegalios medžioklės laiką, kuomet automobilį vairavo A. M., nuteistasis sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės ant begalės daiktų, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatlaiko kritikos. Juo labiau, jog, sprendžiant tiek iš aukščiau aptartų duomenų visumos, tiek ir skundžiamo nuosprendžio argumentacijos, A. K. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams ir neatitiko liudytojų parodymų, todėl faktas, kad ant priekinės keleivio sėdynės automobilio apžiūros metu buvo rasti įvairūs daiktai, teisėjų kolegijai tik patvirtina A. K. parodymų nepatikimumą.
10. Šios išvados kontekste, įvertinus tai, kad, A. K. teigimu, į stirną šovė A. M., atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo parodymus apie vietą, iš kurios buvo šauta į stirną. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams A. K. tvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ į stirną šovė išlipęs iš automobilio. Tačiau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šią savo versiją nuteistasis pakeitė (neabejotinai jau žinodamas apie ant jo rankų ir plaukų rastas šūvio pėdsakų daleles), nurodydamas, kad „(duomenys neskelbtini)“ į stirną šovė per atidarytą automobilio vairuotojo pusės langą, po ko, išlipęs iš automobilio švietė prožektoriumi apžiūrinėdamas teritoriją, tačiau nieko neradęs išvažiavo į kelią, kur pamatė atvažiuojantį automobilį. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. M., kuris, nuteistojo teigimu, buvo su juo komentuojamo įvykio metu, nors ir patvirtino A. K. teiginius, jog į stirną jis (A. M.) šovė iš automobilio, tačiau aplinkybės, kad būtų išlipęs iš jo ir ieškojęs galimai sumedžioto žvėries, kaip kad ikiteisminio tyrimo metu tvirtino A. K., nenurodė. Tuo tarpu liudytojas N. D., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino matęs, kaip asmuo vaikšto po pamiškę su prožektoriumi, todėl nesant pagrindo netikėti N. D. parodymais, A. M. nenurodžius, jog jis buvo išlipęs iš automobilio ir šviesdamasis prožektoriumi vaikščiojo po pamiškę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuos veiksmus, ieškodamas galimai sumedžioto žvėries, atliko būtent nuteistasis.
11. Nors A. K. versiją, jog vertinamo įvykio metu šaudė ne jis, o ginklas ir šaudmenys jam nepriklauso, patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. M., tačiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šio asmens parodymais. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, jie neatitinka ne tik kai kurių A. K. nurodytų aplinkybių, bet ir prieštarauja liudytojų parodymams bei kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams. A. K. tvirtino, jog iš automobilio A. M. iššoko su ginklu rankose, tačiau A. M. nurodė, jog pradžioje jis išmetė ginklą pro automobilio langą ir tik tada pats iššoko iš automobilio ir pasišalino. Šie A. M. teiginiai neatitinka ne tik A. K. parodymų, bet prieštarauja ir kitiems bylos duomenimis. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, šautuvas buvo rastas plyname lauke pievoje (1 t., b. l. 37-39). Tuo tarpu remiantis A. M. parodymais, iš automobilio, pro langą išmetęs ginklą, jis iššoko tiesiai į griovį, iš ko spręstina, kad ginklas turėjo būti rastas netoli jo, tačiau šį faktą paneigia paminėtame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos nuotraukos, iš kurių matyti, kad ginklas buvo rastas lygioje pievoje, o liudytojas G. L. D. patvirtino, jog griovys buvo net už 500 metrų nuo tos vietos, kur buvo rastas ginklas. Šių duomenų visumoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. K. pateiktas įvykio vietos fotonuotraukas, kurios neva patvirtina, jog įvykio vietoje buvo daug krūmynų, miškas, kas A. M. neva sudarė galimybę pabėgti nepastebėtam. Iš aukščiau aptartų duomenų seka, kad, tikint A. M. ir A. K. pateiktomis versijomis, ginklas turėjo būti rastas būtent tokioje vietoje – krūmuotoje, su mišku, tačiau šiuo atveju ginklas buvo rastas plyname lauke, todėl tikėti, jog A. K. pateiktuose fotonuotraukose yra užfiksuota ta pati vieta kaip ir komentuojamo įvykio vieta, nėra pagrindo.
12. Vertinant A. M. parodymus, kyla pagrįstų abejonių ir dėl jo galimybės, neturint teisės vairuoti transporto priemones (niekada jos nebuvo įgijęs), vairuoti automobilį su tokio dydžio ginklu rankoje, jį išmesti pro langą ir vėliau pabėgti. Neabejotina, jog automobilio vairavimas rankose laikant medžioklinį ginklą, reikalauja ypatingų įgūdžių, apie kuriuos spręsti, atsižvelgiant į tai, kad A. M. neturi nei teisės vairuoti, nei automobilio, nėra jokios objektyvios galimybės. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu A. M. negalėjo įvardinti neva jam priklausančio ginklo pavadinimo, nesugebėjo apibūdinti ir ginklo individualių savybių, ką padaryti asmeniui, kuriam minėtas ginklas priklausė, nebūtų labai sudėtinga. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad A. M., remiantis jo paties parodymais, vaikystėje turėjo traumą, kai jį mažiuką išmetė iš rankų. Po to, jam sutriko vystymasis, kalba, jis yra gydytas ir dėl alkoholio vartojimo, 10 klasių baigė mokydamasis pagal specialią programą, kas visumoje pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai abejoti A. M. gebėjimu suvokti A. K. pareikštų kaltinimų esmę bei A. M. gresiančios baudžiamosios atsakomybės pasekmes. Su šiais apylinkės teismo motyvais, įvertinęs A. M. parodymus, visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Vietomis A. M. parodymai yra nelogiški ir neišsamūs. Kaip matyti iš A. M. parodymų visumos, jis kalba apie pažįstamą asmenį, kuris jam neva davė vairuoti savo automobilį, kurį jis ne kartą vežė į plovyklą, kurioje neva susipažino su A. K., nuplauti (minėta, jog A. M. neturi teisės vairuoti transporto priemones ir jos niekada neturėjo), tačiau jokių išsamesnių to pažįstamo asmens duomenų neįvardino. Taip pat jis tvirtina turįs daug pažįstamų toje teritorijoje, kurioje jis neva nusprendė pamedžioti, į medžioklę pasiimdamas ir A. K., tačiau jokių šių pažįstamų asmenų duomenų, pagal kuriuos būtų galima juos identifikuoti, jis nurodyti taip pat negalėjo. Be to, nors A. M. tvirtina, kad moka naudotis ginklu, kad tai jis išmokęs iš asmens, kurio sodyboje kurį laiką jis gyveno (tas asmuo neva buvo varovas ir jis matė, kaip vyksta medžioklė), tačiau čia pat pažymi, kad tas asmuo jo šaudyti nemokino, kad komentuojamo įvykio dieną jis šaudė pirmą kartą. Aplinkybių, kuriomis esant jis įgijo ginklą, A. M. taip pat nesugebėjo išsamiai paaiškinti, nurodydamas, jog gavo jį iš draugo. Tokie itin neišsamūs A. M. parodymai, priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis, negali būti pripažįstami objektyviais, jais negalima remtis sprendžiant A. K. kaltės klausimą, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Su apylinkės teismo argumentacija dėl A. M. parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas sutinka visiškai.
13. Šioje vietoje aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į A. K. teiginius, jog svetimiems asmenims automobilio vairuoti jis neduoda, tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis, dorai A. M. jis nepažinojo, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių juo vis tik pasitikėjo ir išvyko su juo ne tik kartu pamedžioti, bet ir leido jam vairuoti savo sugyventinės motinai priklausantį automobilį. Kokiu būdu, A. K., neturėdamas teisės vairuoti, perdavė savo uošvienės automobilį vairuoti A. M., kai jie (tikint jų versija) susitiko (duomenys neskelbtini) soduose prie fermų, iki kur abiem kažkokiu būdu teko atvykti, taip ir lieka neaišku. A. K. tvirtino, jog iki susitikimo vietos jį atvežė pažįstamas „G.“, tačiau jokių šio asmens duomenų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis nenurodė. A. M. tvirtino, kad į susitikimo su A. K. vietą jį atvežė draugas, tačiau ir A. M. šio draugo asmens duomenų apklausiamas teisme nenurodė, todėl patikrinti tiek A. K., tiek A. M. versijas apie jų atvykimą į susitikimo vietą, nėra jokios galimybės. Ir vis tik, įvertinus jų parodymuose esančius prieštaravimus bei jų parodymų nenuoseklumą, tikėti nuteistojo bei A. M. versija, jog į susitikimo vietą juos atvežė kažkokie draugai, kurių jokių duomenų nei vienas jų nežinojo, nėra pagrindo. Tokia A. M. ir A. K. versija atmestina kaip nepagrįsta.
14. Be to, pasak A. K., su A. M. jie susipažino automobilių plovykloje, į kurią A. M. atveždavo išplauti automobilį (kas įvertinus tai, kad A. M. neturi teisės vairuoti transporto priemones, atrodo itin nelogiška), išsišnekėjo su A. K., tvirtino esąs medžiotojas, pasiūlė A. K. pamedžioti, su kuo šis sutiko, neturėdamas nei leidimo medžioti, nei ginklo, neišsiaiškinęs, ar leidimą medžioti turi A. M.. Svarbu ir tai, kad, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. M. jokios medžiotojo patirties neturėjo, įvykio dieną medžiojo pirmą kartą, leidimo medžioti bei laikyti ginklą taip pat neturėjo. Tuo tarpu A. K. jau buvo teistas Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Šios baudžiamosios bylos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėmis – pirmojoje byloje A. K. taip pat aiškino, kad nei ginklas, nei šoviniai jam nepriklauso, neva jie kito asmens, sustabdytoje transporto priemonėje buvo rastas šernas, kurį A. K. tikino nutrenkęs automobiliu (2 t., b. l. 87-95). Ir nors praeityje buvęs A. K. teistumas už iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymą nelaikytinas pakankamu pagrindu spręsti, jog A. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau, šio fakto įvertinimas aukščiau aptartų duomenų visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms tiek dėl A. K., tiek ir dėl A. M. parodymų, kaip nepatikimų, vertinimo.
15. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad tiek nuteistojo, tiek A. M. parodymus paneigia liudytojų A. D., G. L. D. bei N. D. parodymai, kurių patikimumu, įvertinus pirmosios instancijos teismo argumentaciją, teisėjų kolegija neabejoja. Visi šie asmenys betarpiškai stebėjo A. K. vairuojamą automobilį, pradžioje jį sekė su neįjungtomis šviesomis, vėliau jas įjungė ir aiškiai matė, jog automobilyje yra tik vienas asmuo – A. K.. N. D. patvirtino, jog apšvietus A. K. vairuojamą automobilį šviesomis, jame jokių kitų asmenų nesimatė, jų nei vienas iš liudytojų nepastebėjo ir bėgant nuo automobilio. Liudytojas A. D. paantrino N. D., papildomai pažymėdamas, kad A. K. automobilis, jam matant ir jį sekant be įjungtų automobilio šviesų, net nebuvo sustojęs, kas iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog automobilis buvo sustojęs, kai iš jo pabėgo A. M. ir tik tuomet A. K. persėdo į vairuotojo vietą.
16. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinami liudytojo G. L. D. parodymai, tačiau abejoti jų objektyvumu ar patikimumu, teisinio pagrindo vis tik nėra. Remiantis A. K. apeliacinio skundo motyvais, apklausiamas administracinio nusižengimo byloje dėl to paties įvykio G. L. D. tvirtino, jog įvykio vietoje buvo tiek tamsu, kad jis būtų nematęs, jei kas nors iš mašinos būtų bėgęs, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, jis jau aiškino, kad lauke buvo tamsu, bet ne tiek, kad nieko nesimatytų. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo G. L. D. administracinio nusižengimo byloje duotus parodymus, liudytojas paaiškino, kad buvo tamsoka, tačiau, ne taip tamsu, kaip tuo pačiu metu būna lapkričio mėnesį, t. y. iš esmės nebuvo taip tamsu, kad negalima būtų matyti aplinkos (juo labiau, kai ji buvo apšviesta net kelių automobilių šviesomis). Vertindamas šiuos liudytojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad G. L. D. parodymai apie matomumą įvykio metu buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu, kadangi tiek nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, tiek ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė, kad įvykio metu buvo tamsus paros metas, šios aplinkybės neneigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, parodydamas, kad buvo prietema ir matomumas buvo pakankamai geras, o aplinkybę, kad matė, jog automobilyje sėdi vienas asmuo ir nematė, kad kas nors būtų iššokęs iš automobilio ir pabėgęs, iš esmės grindė tuo, kad teritorija buvo gerai apšviesta nuo A. K. ir liudytojo N. D. automobilių šviesų, todėl, esant tokiam teritorijos apšvietimui, tikrai būtų matęs kitą asmenį. Apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog liudytojo G. L. D. parodymus dėl matomumo įvykio vietoje patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai, kurių parodymų vertinimas apeliaciniame skunde nėra ginčijamas. Liudytojai N. D. ir A. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad įvykio vietoje buvo tamsu, tačiau nebuvo visiškai sutemę, o automobilių šviesos leido matyti teritoriją, tokiu būdu, iš esmės patvirtindami G. L. D. poziciją.
17. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad A. K. vairuojamo automobilio langai yra tamsinti, dėl ko, minėti liudytojai negalėjo matyti automobilio viduje sėdinčių asmenų, tačiau ši nuteistojo versija vėlgi atmestina kaip nepagrįsta. Iš byloje esančių automobilio fotonuotraukų matyti, kad tik galiniai A. K. vairuoto automobilio langai yra tamsinti, kai tuo tarpu šoniniai ir priekinis – skaidrūs. Įvertinus tai, kad A. K. sėdėjo automobilio priekyje, kaip, be kita ko, ir, A. K. teigimu, A. M., matyti juos abu tiek per šoninius, tiek per priekinį automobilio langus vertinamu atveju jokių sunkumų nebuvo.
18. Abejonių A. K. kalte teisėjų kolegijai nekelia ir tai, kad ant pievoje rasto ginklo rasti pirštų antspaudai nebuvo tinkami asmeniui identifikuoti. Vien tik šis faktas, priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Įvertinus prieštaravimus A. K. parodymuose, nesant jokio objektyvaus pagrindo tikėti A. M. parodymais, abejonių tuo, kad minėtas ginklas priklausė būtent A. K., teisėjų kolegijai nekyla. Šioje vietoje pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadą, ant A. K. rankų ir galvos plaukų buvo rasta šūvio pėdsakų dalelių; dauguma dalelių yra vienodos su šūvio pėdsakais ant ginklo (1 t., b. l. 126–127), kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad ant A. K. rankų ir galvos plaukų rastos šūvio pėdsakų dalelės buvo paliktos to paties ginklo, kuris buvo rastas pievoje. Tikėti A. K. versija, jog šios dalelės ant jo rankų ir galvos plaukų buvo rastos dėl to, kad A. M. į stirną šovė būdamas automobilyje, nėra pagrindo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtino, kad atlikus šūvio pėdsakų paiešką, ant A. K. dešinės rankos buvo aptiktos devynios stibio-bario-švino dalelės, kai tuo tarpu ant kairės rankos – tik dvi stibio-bario-švino ir viena alavo-stibio-bario dalelės. A. M., neva šovusiam iš automobilio vairuotojo pusės pro atidarytą automobilio langą, o A. K. sėdint automobilio vairuotojui iš dešinės priekinėje keleivio vietoje, yra didesnė tikimybė, jog daugiau dalelių (jei tokių galėjo atsirasti sėdint šalia iššaunančio asmens) vis tik turėjo būti rasta ant kairės, o ne dešinės A. K. rankos, kadangi A. K. dešinė ranka šiuo atveju buvo nutolusi toliau nuo neva automobilį vairavusio ir iššovusio asmens – A. M.. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir A. K. teiginiai, jog šūvio metu jis savo kūnu buvo pasisukęs į A. M.. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. K. sėdint net ir tokioje pozicijoje, toks šūvio dalelių, rastų ant A. K. kūno, išsidėstymas nebuvo galimas. Juo labiau, jog jos buvo rastos ne tik ant A. K. rankų, bet ir ant jo plaukų. Šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad šūvį iš pievoje rasto ginklo paleido būtent A. K., dėl ko, ant jo dešinės rankos buvo rasta daugiau šūvio dalelių, jų buvo rasta ir ant kitų jo kūno vietų. Neabejotina, jog tokia šūvio dalelių lokalizacija paprastai randama būtent ant šūvį paleidusio asmens.
19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad A. K. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pripažindamas A. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. K. kaltės bei jo veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
20. Nors apeliaciniame skunde keliamas ir A. K. paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog ji yra per griežta, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, todėl jam skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padarytos nusikalstamos veikų pobūdžiui bei pavojingumui. Keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
21. Bylos duomenims, A. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną apysunkį ir baigtą nusikaltimą, keliantį ypatingą pavojų visuomenės saugumui. Nusikaltimą A. K. įvykdė neseniai išleistas į laisvę iš laisvės atėmimo vietos, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą. Ši aplinkybe skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos. Svarbu ir tai, kad praeityje A. K. buvo teistas ne kartą, tame tarpe ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, jam buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau išlaikyti tinkamo savo elgesio ilgesnį laikotarpį jis nesugebėjo. Neabejotina, kad ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, negalimas. Esant šiems duomenims akivaizdu, kad ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais A. K. taikytos bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nebuvo pakankamos siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja, todėl nesutiktina su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas švelnesnės bausmės skyrimui. Net ir realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, jokios teigiamos įtakos A. K. nepadarė, praeityje jis buvo nuteistas ir už nusikalstamą veiką, padarytą laisvės atėmimo vietoje.
22. Nešvelninant nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės įvertintina ir tai, kad komentuojamo įvykio metu transporto priemonę A. K. vairavo būdamas neblaivus (0,54 promilių neblaivumo laipsnis) ir neturėdamas teisės vairuoti, kai tokios teisės jis nebuvo įgijęs, už ką jis buvo nubaustas administracine tvarka. Toks nuteistojo itin neatsakingas elgesys, vairuojant padidinto pavojaus šaltinį be teisės vairuoti ir dar būnant neblaiviu, neabejotinai didina jo veiksmų pavojingumą, todėl vien tai, kad iki komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo jis nebuvo baustas administracine tvarka, jo atsakomybės nešvelnina. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo teiginiai, jog po paleidimo iš įkalinimo įstaigos jis gyvena su sugyventine, su kuria augina du nepilnamečius jos vaikus. Šios aplinkybės, bylos duomenimis, egzistavo ir A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesustabdė, todėl abejotina, jog ir šiuo metu jos gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio.
23. Aptartų duomenų visumoje pagrįstai spręstina, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. K. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. K. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Šiuo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, tik A. K. skirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.
24. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. K. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek aukščiau aptartą A. K. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti A. K. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.
25. 2021 m. spalio 26 d. Kauno apygardos teisme gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 8,10 (aštuonis eurus, 10 ct), ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. K. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.
26. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, vertinamu atveju nuteistasis A. K. buvo sudaręs susitarimą dėl teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme su advokatu N. Strazdu, kuris ir dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, gindamas nuteistojo interesus. Kauno apygardos teismo nutartis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nuteistajam nagrinėjamu atveju nebuvo priimta, advokatė V. N. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris dėl gauto nuteistojo gynėjo advokato N. Strazdo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nevyko, todėl išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 8,10 (aštuonis eurus, 10 ct), nagrinėjamu atveju iš nuteistojo A. K. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą iš nuteistojo A. K. (A. K.) nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.