Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. T. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas Pareiškėjo skundas dėl 20145-07-31 prokuroro ir 2015-07-21 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2015-05-27 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariate buvo gautas pareiškimas, kuriame Pareiškėjas nurodė, jog 2015-05-18 apie 15.30 val. pas jį kviečiamas atėjo J. V., kuris norėjo susitarti dėl (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos ir skolos priteisimo. J. V. paėmė jam duodamus 12000 eurų, pasirašė pinigų paėmimo kvitą, pastūmė Pareiškėją į kampą, sudaužė jo veiksmus fiksavusią kamerą, o išeidamas iš buto paėmė elektros lizde kraunamą žibintuvėlį – elektrošoką. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais J. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. Vėliau pateiktame skunde Pareiškėjas nurodė, kad J. V. savo veiksmais padarė ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 str. 1 d. 9 p., BK 235 str. 1 d., ir BK 154 str. 1 d.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnė K. S. 2015-07-21 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuodama tuo, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutikdamas su tokiu nutarimu Pareiškėjas padavė skundą prokurorui.

Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras V. S. 2015-07-31 nutarimu atmetė Pareiškėjo skundą bei nurodė, jog byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai tvirtinti, kad yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas, o tarp Pareiškėjo ir J. V. susiklostę tarpusavio santykiai yra civilinio pobūdžio.

Nesutikdamas su tokiu prokuroro nutarimu Pareiškėjas jį apskundė apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Pareiškėjo skundas buvo atmestas. Teismas nurodė, kad aiškinantis Pareiškėjo nurodytas aplinkybes gauta informacija neabejotinai patvirtina, jog nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 182 str., 207 str. 1 d., 235 str. 1 d., 135 str. 1 d. bei 300 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių, o BK 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra nagrinėjama privataus kalinimo tvarka ir ikiteisminis tyrimas dėl to neatliekamas.

Atsiliepimai į skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadas – kuomet gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką bei prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d.). BPK 168 str. 1 d. numatyti du atvejai, kuomet prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą : 1) kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, arba 2) yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Joks teismas negali įpareigoti prokuroro atlikti konkretų ikiteisminį tyrimą. Tačiau, priimdamas sprendimus, tame tarpe – ir nutarimą atsisakyti pradėti arba nutraukti jau pradėtą ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas ir priimtas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas konkrečios bylos duomenų visuma. Papildomai pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, preliminarus duomenų atitikimas BK išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad Pareiškėjas iš J. V. buvo pasiskolinęs piniginių lėšų ir dėl to šiuo metu vis dar vyksta civiliniai procesai. Iš bylos duomenų akivaizdu ir tai, kad 2015-05-18 J. V. nuėjo pas Pareiškėją. Šį faktą pripažįsta tiek Pareiškėjas, tiek J. V.. Nepaisant to, jie abu vėliau įvykusią situaciją apibūdina visiškai skirtingai. Pareiškėjas tvirtina, kad jam atidavus 12000 Eur J. V. juos pasiėmė, pastūmė jį į sieną, sudaužė foto aparatą, pasiėmė pasirašytą pinigų grąžinimo kvitą bei jo turėtą žibintuvėlį – elektrošoką bei pasišalino. Tikrinant Pareiškėjo pateiktame skunde išdėstytas aplinkybes, buvo atlikti įstatyme numatyti veiksmai – kreiptasi į Visagino miesto apylinkės teismą dėl informacijos pateikimo, gautas J. V. paaiškinimas, apklaustas (duomenys neskelbtini) Priėmimo skyriuje dirbęs (duomenys neskelbtini), V. S., apklaustas pats Pareiškėjas, bei kiti. Tačiau atlikus visus šiuos veiksmus nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų vertinti, kad J. V. veiksmuose yra kokių nors nusikalstamų veikų požymių.

Priešingai, byloje surinkta informacija patvirtina, kad Pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos problemų yra susiję ne su J. V., kuris be kita ko neigia sužalojęs Pareiškėją, veiksmais, o su jo paties seniau buvusiais susirgimais; foto aparato sugadinimo aplinkybės, atsižvelgiant į jo vertę (nesiekia 3 MGL), nėra baudžiamosios teisės dalykas. Byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kad J. V. apgaule savo ar kitų naudai būtų įgijęs svetimą turtą ar turtinę teisę, būtų išvengęs turtinės prievolės ar ją panaikinęs. Kartu nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą visiškai pagrįstai nurodyta, jog Pareiškėjo reikalavimai atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 str. 1 d. ir 154 str. negali būti tenkinami, kadangi bylos dėl šių nusikalstamų veikų yra nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, o nurodytos aplinkybės dėl galimai BK 235 str. numatytos nusikalstamos veikos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi prašoma įvertinti visiškai kitame tyrime duotus J. V. parodymus, nors Pareiškėjas, nesutikdamas su pastarajame tyrime priimtais procesiniais sprendimais, turi teisę juos skųsti. Negana to, skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas dar kartą detaliai aptarė, kodėl nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju egzistuoja BK 182 str. numatytos nusikalstamo veikos sudėties požymiai bei kodėl negalima vertinti buvus kreditinį sukčiavimą bei dokumentų klastojimą. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas pabrėžė, kad tarp Pareiškėjo ir J. V. buvo sudarytos civilinės sutartys, kurių pagrindu Pareiškėjui buvo paskolintos piniginės lėšos. Šiuo metu dėl to Visagino miesto ir Panevėžio apygardos teismuose yra nagrinėjamos civilinės bylos, todėl akivaizdu, kad Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl neva J. V. sukčiavimo pasisavinant 12000 eurų iš Pareiškėjo, yra tik siekis baudžiamosios teisės instrumentais spręsti susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Čia papildomai pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 300 str. 1 d. tuo atveju, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Taigi vien tai, kad šiuo metu nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių iš esmės pradėti baudžiamąjį procesą, šiuo atveju nerodo, kad paaiškėjus naujoms reikšmingoms aplinkybėms į jas nebus atsižvelgta ar jo nebus tiriamos.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl J. V. neva paimto žibintuvėlio – elektrošoko turėtų būti vertinamos kaip nusikalstama veika. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pareiškėjo turėtas žibintuvėlis – elektrošokas šiuo metu yra pas J. V., ko jis ir neginčija. Pirmiau aptarti duomenys rodo, kad įvykio dieną, t. y. kai J. V. nuėjo pas Pareiškėją į namus, tarp jų kilo nesutarimas, po kurio Pareiškėjas tvirtino, kad J. V. padarė nusikaltimus, nors dalis jo nurodytų aplinkybių visiškai neatitiko byloje esančių duomenų. Šiuo atveju Pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl žibintuvėlio – elektrošoko pasisavinimo taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, o pats Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų dėl šio prietaiso vertės, juo labiau kad jis pas J. V. atsidūrė be reikiamų priedų (kroviklio ir kt.). Tokiu būdu galima pagrįstai spręsti, kad šioje situacijoje baudžiamosios teisės priemonės, siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl aptariamo prietaiso patekimo pas J. V. bei šio žibintuvėlio – elektrošoko priklausomybės, yra neadekvačios ir neproporcingos, kadangi tokią situaciją iš pradžių galima bandyti išspręsti ir švelnesnėmis priemonėmis.

Aukštesniajam teismui pateiktame skunde Pareiškėjas suformulavo prašymą patraukti J. V. baudžiamojon atsakomybėn. Toks jo prašymas negali būti nagrinėjamas, kadangi tai nėra skundo dalykas. Pabrėžtina, jog šiuo atveju yra tikrinamas tik apylinkės teismo nutarties, kuria paikti galioti ikiteisminio tyrimo pareigūnės bei prokuroro nutarimai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau asmens kaltės ar jo atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą klausimai nėra nagrinėjami.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus duomenis, skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju visiškai pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo pareiškimą, 2015-07-21 ikiteisminio tyrimo pareigūnės, bei 2015-07-31 prokuroro nutarimai yra motyvuoti ir išsamūs, o ikiteisminio tyrimo teisėja priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, atmetęs Pareiškėjo skundą tuo pačiu klausimu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta aukštesnysis teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Pareiškėjo S. T. skundą atmesti ir palikti galioti 2015 m. rugsėjo 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.