Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimo, kuriuo V. B. pripažintas kaltu įvykdęs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 50 Lt (penkiasdešimties litų) bauda. Administracinio teisės pažeidimo bylos dalis dėl V. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 174 straipsnį nutraukta, nesant šio pažeidimo įvykio ir sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nubaustas už tai, kad 2012 m. gruodžio 19 d. apie 7.40 val. (duomenys neskelbtini), lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ koridoriuje, matant ir girdint mažametei J. J., gimusiai (duomenys neskelbtini) m., pažeisdamas 1989 m. Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, konfliktavo su jos mama G. J., dėl ko mažametė J. J. labai išsigando ir patyrė psichologinį smurtą, tuo buvo pažeista jos teisė į saugią aplinką.

V. B. administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 19 d. apie 7.40 val. (duomenys neskelbtini), lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ koridoriuje, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį pavaduotojai G. J. trukdė patekti į įstaigos administracines patalpas, ją stumdė ir vadino įžeidžiančiais žodžiais.

Apelianto nuomone, siekiant nustatyti, kokia yra J. J. psichinės sveikatos būklė ir kiek įtakos jos pokyčiams, jeigu jie būtų nustatyti, galėjo turėti pats susitikimas su V. B., turėjo būti organizuota vaiko sveikatos ekspertizė. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas pateikė prašymą atlikti vaiko sveikatos ekspertizę, tačiau teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ekspertizės neskyrė. Mano, kad dėl to įvykio aplinkybės nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos. Be to, teismas rėmėsi nenuosekliai G. J. parodymais, kuriuos ji keitė viso bylos proceso metu. Apelianto vertinimu, toks G. J. parodymų keitimas gali būti susijęs su jos siekiu bet kokiomis priemonėmis nubausti V. B., dėl jo kaip (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos pirmininko vykdomos veiklos, nes jis nekartą kritikavo lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ administracijos darbą. Tai, jog G. J. kreipimasis į policiją buvo inicijuotas ne dėl mergaitės sveikatos būklės, o dėl jos noro pamokyti V. B., patvirtina ir liudytojų parodymai. Taigi iš G. J. ir liudytojų prieštaravimų akivaizdu, kad iš pačios G. J. parodymų nėra galimybės objektyviai nustatyti įvykio aplinkybių, kadangi šie yra pateikiami tendencingai ir kartais nelogiškai. Teismas nepašalino minėtų prieštaravimų ir todėl neišsiaiškino objektyvios tiesos, dėl ko priėmė klaidingą nutarimą.

Be to, apelianto teigimu, šio įvykio aplinkybėms paliudyti byloje buvo kviesti liudininkai, kurių parodymų teismas nevertino. Teismas išvadas byloje padarė įvertinęs šias aplinkybes „V. B. priėjimas buvęs staigus, tambūre buvusi prieblanda, jis kalbėjęs garsiai ir piktai, todėl tokia aplinka neabejotinai sukėlė išgąstį mažamečiui vaikui“. Viso proceso metu jis (V. B.) tvirtino, jog išgąsdinti moters su mergaite nenorėjo, jog buvo susirūpinęs dėl savo ir kitų vaikų ir jiems tokiu triukšmu daromos žalos. Įprastomis aplinkybėmis toks ryto įvykis daugiausiai būtų sukėlęs momentinį išgąstį dėl kaukiančios signalizacijos ir staiga netikėtai pamatyto žmogaus, galbūt dar moters nepasitenkinimą dėl išgirsto V. B. susierzinimo ir priekaištų dėl netvarkos darželyje, tačiau šiuo atveju, dėl šiame skunde išdėstytų priežasčių, įvykis buvo įvertintas kaip neteisėti veiksmai, už kuriuos asmuo netgi patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taigi teismas turėjo ištirtinti ir įvertinti visas susiklosčiusią situaciją detalizuojančias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Nutarime nurodė, kad „nukentėjusiosios G. J. parodymai, kad tambūre, kuriame įvyko konfliktas tarp jos ir V. B., nedegė šviesa nepaneigti - konflikto metu kitų asmenų toje vietoje nebuvo, nei viena iš auklėtojų neprisiminė toje vietoje degė šviesa, ar ne. Tačiau, kaip matyti iš visumos teisme apklaustų asmenų - nukentėjusiosios, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, liudytojų - darželio darbuotojų - parodymų, konflikto vietoje nebuvo tamsu, nes šviesa sklido per stiklines duris iš lauko ir iš apšviesto koridoriaus". Iš ko teismas padarė išvadą, kad „tambūre buvusi prieblanda“. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia dvi šio žodžio reikšmes: „prieblanda (1) - 1. temimo laikas: Darbą tik -oje baigėme. Sodą gaubė p.; 2. ankstyvas rytas, švitimo laikas: Dar p. buvo, kai išėjome grybauti. Vaiski p.“. Šiuo atveju prieblandos apibrėžimas labiau primena pusiau tuščios ir pusiau pilnos stiklinės alegoriją, kuri priklauso nuo žvelgiančiojo požiūrio. Įvykio aplinkybių įvertinimas šiuo dviprasmiu žodžiu, gali reikšti, jog buvo vos šviesu, kad vargiai galėtum įžvelgti žmonių kontūrus, arba - atvirkščiai - švietė ne tiesioginė, tačiau pakankamai ryški šviesa iš dviejų gretimų šviesos šaltinių. Teismas turėjo pareigą ne rasti kompromisą tarp administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir nukentėjusiosios parodymų - nurodydamas, kad buvo prieblanda, tačiau tą aplinkybę ištirti. Liudytoja E. V. 2013 m. spalio 7 d. teismo posėdyje patvirtino, kad koridoriuje, kur ji susitiko su V. B., degė šviesa (201 b. 1.). Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kaip ir jo kviesti liudytojai bei pati G. J. patvirtino, jog šviesa degė ir prie durų lauke. Kadangi šių patalpų durys stiklinės, tai net ir joms esant uždarytoms, tambūre būna šviesu. Šiuo atveju teismas neišsiaiškino, ar tambūre buvo tamsu, ar šviesu, dar daugiau, neišsiaiškino, kur iš tiesų įvyko susitikimas – tambūre ar koridoriuje, ar durys tarp koridoriaus ir tambūro buvo atidarytos ar uždarytos, ir, kliaudamasis vien G. J. parodymais, padarė išvadas. Byloje nekilo ginčas, jog signalizacijos garsas buvo stiprus. Dėl šios priežasties V. B. privalėjo kalbėti garsiai, kad būtų išgirstas. Juk buvo neaišku, dėl ko veikia signalizacija, ar saugu jam palikti vaikus, o atsakingų asmenų įstaigoje nebuvo. Visgi teismas ir aplinkybę dėl garso įvertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, ir garsų bei piktą kalbėjimą (visiškai nepagrįsdamas, kodėl jis vienareikšmiškai konstatuoja, kad kalbėjimas buvo piktas), patį savaime, laikė administracinės teisės pažeidimu, kas buvo akivaizdžiai neproporcinga. Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, būtina įvertinti, ar teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Atsižvelgiant į teismų praktikoje nurodomą baudžiamojo ir administracinio procesų panašumą bei taikant teisės analogiją, konstatuotina, kad yra nepagrįsta vienareikšmiškai konstatuoti buvus tam tikras faktines aplinkybes vadovaujantis vien nukentėjusiojo (nors, kaip minėta aukščiau, G. J., pažeidžiant procesinės teisės normas, nepagrįstai būti laikoma nukentėjusiąją dėl abiejų veikų, kuriomis buvo kaltintas V. B.) parodymais, juo labiau, kuomet jiems prieštarauja kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau teismas, nepaisydamas tokių nutarimo pagrįstumo principų, visiškai paneigdamas in dubio pro reo principo taikymą V. B. atžvilgiu, ėmėsi konstatuoti faktines aplinkybes tokiu jų turiniu, kuris buvo pateiktas vien G. J..

Pasak apelianto, jis yra mokytojas, dirbantis su vaikais, todėl administracinė nuobauda, paskirta dėl psichologinio smurto prieš vaiką, gali neigiamai paveikti jo dalykinę reputaciją. Dėl to jam ypač svarbu nustatyti byloje tiesą. Be to, jis yra (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos, vienijančios rajone veikiančias mokytojų, darželio auklėtojų, ir kitų švietimo įstaigų darbuotojų profesines sąjungas, pirmininkas, todėl suprantama, kad administracinė nuobauda turi įtakos jo autoritetui, visuomenės požiūriui į jį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą G. J. atstovas advokatas Aurimas Navikas prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Atstovas nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiojo asmens neįtraukimo į procesą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nukentėjusiojo teisės gali būti apgintos tik nubaudžiant pažeidimą padariusį asmenį – kitokios satisfakcijos formos administracinių teisės pažeidimų bylos teisena nenumato, todėl, teismui nubaudus V. B., J. J. teisės, nepaisant to, kad ji nebuvo įtraukta į procesą nukentėjusiuoju asmeniu, ne tik niekaip nebuvo pažeistos, bet buvo, apgintos. Be to, J. J. įstatyminė atstovė jos mama nukentėjusioji G. J. (gimimo liudijimo kopija pridedama) nereiškia jokių pretenzijų teismui nei dėl proceso, nei dėl priimto nutarimo turinio, todėl V. B., padariusio neteisėtą veiką prieš J. J. ir neturinčio teisės jai atstovauti, groteskiškas „susirūpinimas“ dėl pastarosios galimybių pasinaudoti apeliacijos institutu, yra nepagrįstas.

Atstovo nuomone, V. B. veika kvalifikuota tinkamai ir pagrįsta byloje surinktais įrodymais, byloje surinkti įrodymai ištirti laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, o V. B. paskirta nuobauda yra proporcinga jo padarytam pažeidimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

ATPK 181³ straipsnio 1 dalis numato, kad neteisėtas trukdymas vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokia vaiko teises pažeidžianti veika – užtraukia įspėjimą arba baudą iki vieno šimto litų. Iš šios teisės normos formuluotės matyti, jog ji yra blanketinė, t. y. pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimą. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija Nr. X-672), vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios pagrindinės vaiko teisės išplaukia tėvų, kurie užtikrinti vaiko teises privalo pirmiausiai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareiga saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, tėvams, turintiems nepilnamečių vaikų, tai pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims yra keliama pareiga į apsaugoti nepilnamečius vaikus ne tik nuo psichologinio smurto reiškimo pačių vaikų atžvilgiu, bet ir nuo bet kokio pobūdžio psichologinio smurto demonstravimo jų akivaizdoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N-438-1564/2010).

1989 m. Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Teismų praktikoje žiauriu elgesiu laikomas kiekvienas netoleruotinas, pavojingas tyčinis elgesys, sukeliantis fizinį ar psichinį skausmą vaikui.

Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti surinkta pakankamai duomenų leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, o ne visi galimi duomenys. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nelaikytinas proceso pažeidimu, jeigu priimtas nutarimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu daro išvadą, kad V. B. veiksmai pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai, o jo kaltę padarius šį administracinį teisės pažeidimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Byloje surinkti įrodymai įvertinti nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, o priimtas nutarimas motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji G. J. parodė, kad 2012 m. gruodžio 19 d. rytą siautė stipri pūga, buvo įstrigusi į pusnį, todėl vėlavo į darbą. Atvažiavus į darželio kiemą, išlipant iš automobilio, laikrodis rodė 7.40 val. Kartu su savimi ji vedėsi ir savo mažametę dukrą Juliją. Išlipusi iš automobilio, išgirdo darželio patalpose kaukiančią signalizaciją. Julija signalizacijos negalėjo išsigąsti, nes apie tai jos kalbėjosi eidamos nuo automobilio iki darželio. Jai su dukra įėjus į tambūrą pro pirmąsias darželio pastato duris, prie jos pripuolė vyriškis. Ne iš karto pažino V. B., nes tambūre buvo tamsu, jis mūvėjo žieminę kepurę. Vyriškis šaukė, kas čia darosi, ar ji išjungsianti signalizaciją. Iš balso pažinusi, kad tai V. B.. Jis pradėjęs ją stumti link pulto, stumdamas pečiu prie pultelio reikalavo signalizaciją atjungti, neleido praeiti. Ji bandžiusi paaiškinti, kad tas pultelis neveikia, neaktyvus, kad jai reikia praeiti, norint kažką padaryti, tačiau į jos paaiškinimus V. B. nereagavęs, jokio konstruktyvaus pokalbio nenorėjo vesti, jis pradėjo koneveikti ją, vadino „vėpla“, „žiople“, siūlė „eiti lauk iš šitos darbo vietos“, priekaištavo, kad ji vėluojanti į darbą. V. B., būdamas pedagogu, privalėjo įvertinti, kad šalia jos buvo mažametis vaikas. Vaikas išsigando V. B. agresijos prieš ją. Nukentėjusiosios G. J. duotus parodymus iš dalies patvirtina liudytojų D. K., R. Ks., R. K., E. V., I. S., V. J. duoti parodymai, kad G. J. pasakojo, jog ryte ją užpuolė V. B. ir dėl to labai išsigando jos duktė J. J.. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto V. B. parodymai, kad į darželio administracijos patalpas įėjus šio darželio pavaduotojai G. J., jis paklausė jos, kodėl kaukia signalizacija. Dėl tokios netvarkos darželyje jis buvo sunerimęs, susierzinęs, todėl neneigia, kad papriekaištavęs direktorės pavaduotojai dėl jos nesusitvarkymo su darbu, tačiau jokių necenzūrinių žodžių jos atžvilgiu jis nevartojęs, jos nestumdęs. Jis matė, kad G. J. į darželį atėjo kartu su vaiku, pažeminti G. J. vaiko akyse neturėjęs tikslo, to nepadaręs, garsiai kalbėjęs dėl to, kad kitaip dėl signalizacijos skleidžiančio garso susikalbėti buvę neįmanoma. Jis G. J. nestumdęs, netrukdęs jai praeiti į jos darbo vietą, priešingai, jis reikalavęs, kad darželio pavaduotoja nedelsiant imtųsi veiksmų ir išjungtų čaižiai kaukiančią signalizaciją. Jokių neteisėtų veiksmų G. J. ir jos mažametės dukters atžvilgiu jis nepadaręs. Teismas neturi pagrindo abejoti G. J. duotais parodymais, kuriuos patvirtina minėtų liudytojų ir paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens duotų parodymų visuma. Teismas atmeta apelianto versiją, jog G. J. siekia bet kokiu pagrindu nubausti V. B. dėl jo, kaip profesinės sąjungos pirmininko vykdomos veiklos, kadangi tokių duomenų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pažymėtina, kad parodymų prieštaravimu laikoma tokia situacija, kai nukentėjusiųjų ar liudytojų duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo prieš tai duotų parodymų, t. y. nurodomos iš esmės skirtingos aplinkybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad G. J. duoti parodymai yra iš esmės prieštaringi. Tai, kad skiriasi tam tikros neesminės aplinkybės, o papildomų apklausų metu buvo nurodytos papildomos aplinkybės, paaiškinama tuo, kad tiriamo įvykio metu viskas vyko labai greitai, buvo kilusi sumaištis, G. J. dėl patirto streso galėjo kurį laiką neprisiminti kai kurių įvykio aplinkybių. Teismas pažymi, kad šviesu, tamsu ar prieblanda yra vertinamojo pobūdžio sąvokos. Teismas įvertinęs konflikte dalyvavusių G. J. ir V. B. parodymus, jog šviesa sklido tiek per stiklines duris iš lauko, tiek iš koridoriaus pusės, taip pat įvertinus metų ir paros laiką (2012 m. gruodžio 19 d. apie 7.40 val.), daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog konflikto kilimo vietoje buvo visiškai šviesu ar visiškai tamsu, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio metu tambūre buvo prieblanda.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu iš pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad G. J. su mažamete J. J. įėjus per darželio duris į tambūrą, prie jų staiga priėjęs V. B. matydamas, jog kartu su G. J. buvo mažametė J. J., garsiai šaukė ant G. J., jos atžvilgiu gestikuliavo rankomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks V. B. elgesys mažoje, mažai apšviestoje patalpoje pagrįstai pripažintas psichologiniu smurtu, kadangi akivaizdžiai pažeidė mažametės J. J. teisę į sveiką ir saugią aplinką, bei sukėlė jai išgąstį.

Teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tai, jog nagrinėjamoje byloje nukentėjusiąja nebuvo pripažinta J. J. yra esminis proceso pažeidimas. Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. yra mažametė (gim. (duomenys neskelbtini)), todėl savarankiškai administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje dalyvauti ir ginti savo teisių negalėjo, kad G. J. yra jos motina ir pagal ATPK 274 straipsnį yra jos įstatyminė atstovė, todėl daroma išvada, kad tai nėra esminis proceso pažeidimas, nes nei J. J., nei kitų asmenų, taip pat ir V. B. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Atsižvelgiant į tai, kad ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis yra formali, t.y. nereikalauja padarinių, todėl daroma išvada, kad byloje esant pakankamai duomenų dėl V. B. netinkamo elgesio mažamečio vaiko akivaizdoje, buvo teisėtai ir pagrįstai atsisakyta apklausti J. J., bei atlikti jos sveikatos ekspertizę.

Teismas pažymi, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį turi būti įvertinta, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, be to, turi būti atsižvelgiama ir į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 straipsnyje. Įstatymas taip pat nenumato galimybės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pasirinkti administracinės nuobaudos rūšies ar jos dydžio, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens norus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai nepasiektų administracinėms nuobaudos keliamų tikslų.

Iš ATPK 181³ straipsnio 1 dalies sankcijos matyti, kad šio pažeidimo padarymas užtraukia įspėjimą arba baudą iki vieno šimto litų. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad V. B. skirta 50 Lt bauda. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta V. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kad praeityje V. B. baustas už administracinius teisės pažeidimus, tačiau nuobaudos negalioja, taip pat įvertinęs kitas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad V. B. nuobaudos rūšis parinkta tinkamai, paskirtos baudos dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytos baudos vidurkį (55 Lt), todėl nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas priimdamas 2013 m. spalio 16 d. nutarimą V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai V. B. pripažino padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje, ir todėl naikinti šį teismo priimtą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.