Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, sekretoriaujant Aušrai Čybienei, dalyvaujant G. D. ir S. D. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, išnagrinėjęs G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties, kuria atmestas G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės R. Bučinskaitės 2009-10-29 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-01-18 nutartimi atmetė advokato skundą bei nurodė, kad prokurorės 2009-10-29 nutarimas pagrįstas, pareiškime nurodytos aplinkybės įvertintos teisingai. Tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Prievoliniai teisiniai santykiai reguliuoja tinkamą prievolių vykdymą ir jų neįvykdymo teisines pasekmes, todėl sutarties šalys savo pažeistas teises turi ginti civilinio proceso įstatymais nustatyta tvarka. Pats faktas, kad viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, negali būti pagrindu pradėti baudžiamąjį persekiojimą netinkamai įsipareigojimus vykdančios šalies atžvilgiu. Civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius ir baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik tuo atveju, jeigu viena iš šalių sąmoningai neteisėtais (pavojingais ir įstatymais uždraustais) veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Šiuo atveju tokiais veiksmais negalėtų būti prieš keletą metų sudaryta vedybinė sutartis. Be to nėra jokio pagrindo įtarti, kad L. P., sudarydamas sutartį su G. D. ir S. D., jos nesiruošė vykdyti, o tik siekė gauti pinigus. Iš pareiškimo ir skundo turinio matyti, kad L. P., neįvykdęs sutarties, nesislėpė, o įsipareigojo grąžinti pinigus. Vien ta aplinkybė, kad sumokėtas avansas negrąžintas, negali būti pagrindu traukti L. P. baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą. Atribojant civilinę ir baudžiamąją atsakomybę šioje srityje būtina vadovautis tuo, jog baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, todėl ji turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat kai faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.) rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį.

Ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje atkreiptas dėmesys, kad baudžiamuosius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nuo civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų skiriasi savo paskirtimi, tikslais ir funkcijomis. Jei civilinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos yra daugiau dispozityvaus pobūdžio, tai didžioji dalis baudžiamosios teisės normų, kaip ultima ratio priemonė, yra represinio pobūdžio ir taikomos valstybės prievartos pagalba. Asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn tik už kaltai padarytas nusikalstamas veikas. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė, kraštutinė priemonė, sprendžiant ginčus dėl teisės, todėl pirmiausia turi būti pasinaudota civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginant galimai pažeistas savo teises. Pareiškėjai prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str., požymius, tačiau nei pareiškime Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, nei skunde teismui, pareiškėjai nenurodė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad pareiškėjams priklausančius 100000 Lt L. P. įgijo apgaule, o pareiškėjai negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Klaipėdos apygardos teisme gautas G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundas, kuriuo prašoma panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010-01-18 nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2009-10-29 nutarimą bei įpareigoti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad tiek nutartis, tiek nutarimas neteisėti, nepagrįsti, priimti tik paviršutiniškai įvertinus bei neįsigilinus į pareiškime nurodytas aplinkybes ir naikintini. BPK 168 str. 1 d. nustato, kad prokuroras, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs pareiškimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, arba yra BPK 3 str. 1 d. numatytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. nurodo aplinkybes, kurioms esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Minėto BPK straipsnio 1 d. 1 p. nustatyta, kad viena iš aplinkybių, darančių baudžiamąjį procesą negalimu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors teismas teisingai nurodė, kad baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė, tačiau pareiškime nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad L. P., pasinaudodamas G. D. ir S. D. pasitikėjimu, sudarė su jais sutartį, pagal kurią gavo pinigines lėšas, kurias pasisavino ir neketino naudoti sutarto namo statybai, be to, bandydamas įrodyti, jog gauti pinigai panaudoti statybai, sudarė fiktyvią sutartį. Nors pareikšimą ar skundą ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikiantis asmuo, neprivalo kvalifikuoti jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos, tačiau pateiktame pareikškime nurodoma, jog, manytina, kad L. P. padarė BK 182 str. numatytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 2 p. teigiama, kad „Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti“. Nutarimo 3 p. nurodoma, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti. Apgaulė – tai turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas suklaidinimas, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Nei prokurorė, nei teismas neįvertino to, kad šiuo ir panašiais atvejais nusikalstamą veiką atlikusio asmens veiksmai neatrodo neteisėti ir iš pirmo žvilgsnio yra panašūs į civilinės teisės normomis reglamen­tuojamus teisinius santykius. Išsamiau neįsigilinus į asmenų atliktus veiksmus, neįmanoma atsakyti į klausimą, ar nusikalstama veika buvo atlikta, tačiau šiuo atveju tiek prokurorė, tiek teismas padarė vienareikšmišką išvadą, jog nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebuvo padaryta. Susidaro situacija, kuomet teisėsaugos institucijos atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, remdamosi duomenų nepakankamumu konstatuoja, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta. Akivaizdu, kad tokiu būdu neužtikrinamas BK 1 str. 1 d. numatytų baudžiamojo proceso tikslų įgyvendinimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-01-18 nutartimi pagrįstai atmetė G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės R. Bučinskaitės 2009-10-29 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Skunde aukštesnės instancijos teismui akcentuojama, kad L. P., pasinaudodamas G. D. ir S. D. pasitikėjimu, sudarė su jais sutartį, pagal kurią gavo pinigines lėšas, kurias pasisavino ir neketino naudoti sutarto namo statybai, be to, bandydamas įrodyti, jog gauti pinigai panaudoti statybai, sudarė fiktyvią sutartį. Skunde, vadovaujantis LAT Senato 1998-12-22 nutarimu Nr. 8, teisingai nurodoma, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, o apgaulė – tai turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas suklaidinimas, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Šiuo konkrečiu atveju šalys buvo sutarusios dėl būsimo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo ir iš to kilusių atitinkamų pirkėjo bei pardavėjo įsipareigojimų, taigi susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tam, jog pardavėjo L. P. veiksmuose būtų galima įžvelgti sukčiavimo nusikaltimo požymių ir dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą, reikalinga nustatyti apgaulės panaudojimą prieš pirkėjus G. ir S. D., tačiau pastarųjų atstovo advokato pateikta informacija nesuteikia pagrindo manyti, jog galėjo būti padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Kaip matyti iš 2008-01-24 preliminariosios sutarties, buvo susitarta dėl namo pastatymo ir turto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būsimo pardavimo. Registrų centro išrašas patvirtina, kad sutarties sudarymo metu turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo apsunkintas hipoteka, vadinasi L. P. dėl šio turto jau turėjo įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Iš skundo aukštesnės instancijos teismui turinio, galima suprasti, jog apgaulė šioje situacijoje įžvelgiama dėl to, jog L. P. galimai neinformavo pirkėjų apie trečiųjų asmenų teises į turtą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju pirkėjai ir pardavėjas bendravo, tarėsi dėl sandorio jau nuo 2007 m. spalio mėnesio, kai buvo sudaryta pirmoji preliminarioji sutartis. Vadinasi pirkėjai iki avanso sumokėjimo 2008 m. pradžioje turėjo laiko išsiaiškinti, koks turto, kurį jie žada pirkti statusas. Turto hipoteka išviešinama viešame registre, todėl asmuo, įsigydamas hipoteka apsunkintą turtą, turi galimybę ne tik pas notarą, paties sandorio sudarymo metu, bet dar prieš pirkdamas daiktą, tiksliai sužinoti apie teisių į šį turtą suvaržymus. Taigi G. ir S. D. iki pinigų sumokėjimo L. P. turėjo galimybę gauti informaciją apie turtą, kurį ateityje nori pirkti, todėl nėra pagrindo manyti, jog 100000 Lt avansą sumokėjo būdami sąmoningai suklaidinti dėl įsigyjamo turto statuso.

Ikiteisminio tyrimo teisėja pagrįstai nutartyje nurodė, kad pateikti duomenys neleidžia daryti ir išvados, jog sudaręs sutartį su G. ir S. D., L. P. jos nežadėjo vykdyti. 2008-02-11 statybos darbų rangos sutartis patvirtina, jog su rangovu UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. P. sutarė dėl polių ir rostroverko darbo projekto parengimo, polių įrengimo bei rostroverko įrengimo darbų atlikimo, už paslaugas L. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008-04-07 sumokėjo 182876 Lt. Kreipdamiesi į prokuratūrą pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad rangos sutartis buvo fiktyvi, o joje nurodyti darbai nebuvo atlikti, juolab, kad, kaip matyti iš PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderio, už atliktus darbus sumokėta. Be to, Registrų centro išrašas patvirtina, jog dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2008-09-15 išdavė leidimą vykdyti statybos darbus, buvo atlikti kadastriniai matavimai. Pačių pirkėjų 2008-10-24 rašte pardavėjui L. P. iš esmės tik užsimenama, jog akivaizdu, kad statybos darbai iki sutarto termino 2008-12-31 nebus įvykdyti, tačiau neužsimenama, kad darbai iš viso nebūtų vykdomi. Taigi, iš pateiktos medžiagos matyti, kad preliminarios sutarties vykdymui buvo atliekami tam tikri veiksmai. 2008-12-11 susitarimas tarp pardavėjo L. P. ir pirkėjų G. ir. S. D. patvirtina, jog šalys susitarė dėl avanso grąžinimo nustatytais terminais. Aplinkybė, kad L. P. sudarytos sutarties neįvykdė iki šalių susitarimu nustatyto termino ir šalių susitartais terminais negrąžino avanso, nesuteikia pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo L. P. sukčiavimo, kadangi ginčai dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir iš to kylančių pasekmių sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Tiek pareiškime prokuratūrai, tiek skunduose teismams, G. ir S. D. atstovas advokatas remiasi LAT praktika dėl to, jog civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius, tačiau skunde minimose kasacinėse bylose pasisakyta, kad civiliniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Šiuo atveju iš pateiktų aplinkybių nematyti jokių sąmoningų L. P. veiksmų, kuriais būtų buvęs apsunkintas sutarties vykdymas ar sumenkinta G. ir S. D. galimybė atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Priešingai, kaip minėta, sutarties vykdymui buvo atliekami tam tikri veiksmai, o pasitvirtinus, kad sutarties įvykdyti laiku nebus galima, šalys sutarė dėl avanso grąžinimo. Kai L. P. susitarta tvarka avanso vis dėlto negrąžino, G. ir S. D. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarką dėl skolos priteisimo ir, kaip teismui patvirtino G. ir S. D. atstovas, šiuo metu rengiamasi nagrinėti civilinę bylą. L. P. ir S. P. 2004-10-05 sudaryta vedybų sutartis, kuri, kaip nurodyta pareiškime prokuratūrai, centrinėje hipotekos įstaigoje įregistruota 2006-05-17, negali būti laikoma sąmoningais L. P. veiksmais, sumenkinusiais G. ir S. D. galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, kadangi buvo pasirašyta ir nustatyta tvarka viešame registre įregistruota dar gerokai iki pirmosios preliminariosios sutarties tarp L. P. ir D. sudarymo 2007 m. spalio mėnesį. Registrų centro išrašai patvirtina, kad L. P. turi ir asmeninio turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, jeigu ši būtų priteista. Aplinkybė, jog L. P. šiuo metu turi įsiskolinimų jau ne tik G. ir S. D., neleidžia daryti išvados apie tai, jog kreditoriaus teisės atkūrimas tapo neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, todėl nėra pagrindo manyti, jog tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

Taigi, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prokurorė pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Remiantis išdėstytu, naikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010-01-18 nutartį, kuria atmestas G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės R. Bučinskaitės 2009-10-29 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. D. ir S. D. atstovo advokato H. Mackevičiaus skundą atmesti, ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. sausio 18 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.