- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-454-954/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30087-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- E. Ž., D. Z., A. D.
- Nukentėjusysis
- A. C., R. Š., B. K.
- Advokatai
- Marytė Vietaitė, Danius Svirinavičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo E. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnį – 40 parų areštu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, E. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba mokytis, arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, sudalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 284 straipsnį – 40 parų areštu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė, subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, D. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba mokytis, arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, sudalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš nuteistųjų E. Ž., A. D. ir D. Z. solidariai priteista: nukentėjusiajam A. C. 700 Eur neturtinės žalos, nukentėjusiajai R. Š. 1935 Eur turtinės žalos, nukentėjusiajai B. K. 144.95 Eur turtinės žalos bei Z. B. 100 Eur turtinės žalos.
Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas A. D., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. Ž. ir D. Z. nuteisti už tai, kad kartu su A. D. 2017 m. birželio 17 d. apie 02.00 val., būdami adresu (duomenys neskelbtini), sodybos kieme, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, veikdami kartu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia, ne mažiau kaip du kartus su medine lazda sudavė nepilnamečiui K. Š. į veido sritį, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam K. Š. poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies išoriniame kampe, kraujosruvas abiejose lūpose, dviejų dantų išmušimą viršutiniame žandikaulyje ir sukeldami nežymų sveikatos sutrikdymą, po to ne mažiau kaip dešimt kartų rankomis ir kojomis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais įrankiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip po vieną į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam A. C., taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam A. C. poodinę kraujosruvą kairio dilbio srityje, kairio smilkinio srities sumušimą, taip padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
2. Be to, E. Ž. ir D. Z. nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, veikdami kartu su A. D., savo įžūliu elgesiu demonstravę nepagarbą aplinkiniams, veikdami iš chuliganiškų paskatų tyčia, ne mažiau du kartus su kastetu smogė nepilnamečiui H. K. į veido sritį, ne mažiau kaip vieną kartą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu sudavė į kairę koją, po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių smogė į įvairias kūno vietas, taip pat purškė ašarines dujas į akis, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam nepilnamečiui H. K. poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, kairėje šlaunyje, dešiniame dilbyje, kairės akies srityje, odos nubrozdinimai kaktoje, viršugalvyje, kairio kelio srityje, abiejuose dilbiuose, 22 danties nuskėlimą kairės akies obuolio junginės I (laipsnio) cheminį nudegimą, dešinės akies obuolio junginės I (laipsnio) cheminį nudegimą, davusį dešinės akies obuolio junginės, ragenos uždegimus, kai dešinės akies obuolio I (laipsnio) junginės nudegimas, davęs junginės ir ragenos uždegimą, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apylinkės teismas priimdamas nuosprendį konstatavo, kad nuteistųjų E. Ž. ir D. Z. kaltė įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o jų nurodytas versijas teismas pripažino siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Šalies argumentai
4. Nuteistojo D. Z. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas D. Z., ir toje dalyje priimti naują nuosprendį: D. Z. išteisinti (tuo procesiniu pagrindu, kad neįrodytas D. Z. dalyvavimas byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padaryme); atmesti D. Z. atžvilgiu paduotus civilinius ieškinius; nepriteisti iš D. Z. jokių proceso išlaidų kuriems nors kitiems asmenims; panaikinti visas procesinės prievartos priemones, kurios galios D. Z. atžvilgiu apeliacinės instancijos teismo galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo dienai.
4.1. Skunde nurodo, kad byloje gal ir yra nustatyta, kad pačios kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos buvo padarytos, tačiau tikrai neįrodyta, kad jų padaryme būtų dalyvavęs D. Z.. Kaltinamasis D. Z. visos šios bylos proceso metu ginčijo kaip jam buvusį pareikštą įtarimą, taip ir kaltinimą. D. Z. parodymai, duoti šios bylos procese, yra logiški, įtikinami, pagrįsti ir atskirais byloje surinktais įrodymais, o kaltinimas apkaltinamuoju nuosprendžiu šiam nuteistajam inkriminuotas remiantis prielaidomis, neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Nuosprendis nuteistojo D. Z. dalyje neatitinka ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK ) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o taip pat teisingos teisminės praktikos reikalavimų. Nuosprendžio motyvai apie tai, kad esą yra nelogiški jo ginamojo D. Z. parodymai, jog jis grįžęs į Kauną prie mokyklos iš matymo pažįstamam vaikinui palikęs savąjį telefono aparatą, yra nepagrįsti. D. Z. parodymai yra tikrai gyvenimiški, įtikinami.
4.2. Taip pat gynėjo nuomone neįrodo kaltinimo, nagrinėjamo D. Z. atžvilgiu, ir nuosprendyje išskirtieji liudytojų M. V., N. K., K. B. parodymai. Liudytojui M. V. D. Z. nebuvo pateiktas atpažinti „gyvai“, o buvo pateikta tik D. Z. fotonuotrauka. Toks atpažinimas neatitiko BPK normų reikalavimų, reglamentuojančių asmens atpažinimą. Nors apkaltinamasis nuosprendis bandomas pagrįsti D. Z. atžvilgiu dar ir liudytojo N. K. parodymais apie tai, kad šis liudytojas teismo posėdyje nurodė, jog esą panašiausias iš jam matytų asmenų yra D. Z., nes jo tamsus gymis ir atlėpusios ausys, tačiau ir minėtieji šio liudytojo parodymai nesudaro pagrindo nuteisti D. Z.. Pastarojo liudytojo parodymai yra tik tikimybinio pobūdžio. Vertinant minėtųjų liudytojų M. V. ir N. K. atpažinimus, apart pastarųjų liudytojų byloje buvo apklausta labai daug kitų asmenų - nukentėjusiųjų, liudytojų - ir nei vienas iš jų net tikėtinai nenurodė į D. Z., kaip į byloje nagrinėjamų nusikaltimų dalyvį. Būtent pastaroji aplinkybė yra lemiama, vertinant nurodytąsias abejones D. Z. naudai, t. y. aplinkybė, tiesiog šiuo konkrečiu atveju draudžianti keleto liudytojų tikėtino pobūdžio parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį D. Z. atžvilgiu. Liudytoja K. B. nurodė ne tą automobilio spalvą, kokia buvo D. Z. valdyme buvusio automobilio. Vien tai, kad liudytojos parodyta automobilio pati markė sutapo su automobilio, kuris buvo tomis dienomis D. Z. valdyme, marke, taip pat niekaip neįrodo, kad D. Z. byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo su atvykęs į kaimą su kitais kaltinamaisiais bei nenustatytais kitais asmenimis ir įvykdė kaltinime tariamus nusikaltimus. neginčijamų, užtikrintų, kategoriškų įrodymų dėl D. Z. kaltės byloje taip ir nesurinkta.
5. Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2019 m. kovo 1 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, jį pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
5.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė nesant pakankamai duomenų, jo kaltei pagrįsti, dar ir akivaizdžiai neteisingai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino BK 284 straipsnio numatytą nusikalstamą veiką, ją kvalifikuojančius požymius.
5.2. Apelianto teigimu, jokių objektyvių duomenų, rodančių aiškų jo pasiryžimą pademonstruoti, kad jis negerbia visuomenės, nepaiso bendrojo gyvenimo taisyklių ir moralės normų, nesurinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas visų kaltinamųjų veiksmus laikė bendrais (konkrečiai smurto panaudojimą), tačiau nėra detalizuojama, kuris kaltinamasis atliko konkrečius smurtinius veiksmus, prieš nukentėjusiuosius. Kadangi kaltinimas dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo pateiktas ne kaip bendrininkų grupėje, o kiekvienam asmeniui atskirai, todėl laikytina, jog teismas turėjo konkrečiai nurodyti kuris kaltinamasis, kokius konkrečius veiksmus atliko, o ne nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginius, jog bendrais veiksmais panaudojo smurtą. Nukentėjusiojo A. C. parodymai nėra neabejotini, kokius juos laikė pirmosios instancijos teismas. A. C. teigimu, nuteistasis jį mušė, spardė, taip pat nukentėjusysis, kaip galimą nusikaltimo vykdytoją, ikiteisminio tyrimo metu jį atpažino iš fotonuotraukų. Šis atpažinimas turėtų būti įvertintas kritiškai jau vien dėl to, jog nukentėjusiajam buvo parodyta neaišku kada daryta fotonuotrauka. Be to, nukentėjusysis jį atpažino, kaip pats nurodė tik iš bendrų veido bruožų, tačiau iš kokių, nekonkretizuoja. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam niekada nebuvo parodytas atpažinti gyvai ir tai kelia pagrįstų abejonių šio tyrimo veiksmo patikimumu ir teismo padarytų išvadų pagrįstumu.
5.3. Taip pat skunde nurodo, kas pirmosios instancijos teismas nurodė, jog liudytoja K. B. teisme taip pat patvirtino, kad tarp užpuolikų matė ir E. Ž., tačiau teismas šios liudytojos parodymus vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Vertinant tiek A. C., tiek ir liudytojos K. B. parodymus priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, galima teigti, jog jų parodymai dėl jo dalyvavimo šiame įvykyje yra neišsamūs ir nenuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys, o kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo A. C. ir liudytojos K. B. parodymais. Teismas tinkamai neįvertino jo kaltę paneigiantį objektyvų rašytinį įrodymą - 2017 m. birželio 17 d. Asmenų, naujai uždarytų į areštinę apžiūros apskaitos žurnalų, kuriame nurodyta, kad jį sulaikius 2017 m. birželio 17 d. jokių sumušimų nebuvo nustatyta. Minėtame žurnale nurodytos aplinkybės tik patvirtina jo iškeltą versiją, jog prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo, kadangi tokiu atveju pats būtų susižeidęs rankas.
5.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbios aplinkybės, jog liudytojai, kuriems jis buvo parodytas atpažinti iš fotonuotraukos jo neįvardino (neatpažino), kaip asmens dalyvavusio įvykyje, t. y. naudojusio smurto bei atlikusio kitus inkriminuotus veiksmus. Svarbu įvertinti ir tai, jog net ir kiti nukentėjusieji tiek K. Š., tiek ir H. K., taip pat neįvardino ir neatpažino jo kaip asmens, dalyvavusio muštynėse ir prieš juos naudojusio smurto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto kaltinimo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kad jis apskritai būtų panaudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį H. K. nepatvirtino ir kiti nukentėjusieji, bei teisme apklausti liudytojai, juo labiau, kad byloje tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymais nustatyta, kad asmenų buvo daugiau nei trys sulaikytieji, jų galėjo būti apie dešimt, kiti išsibėgiojo. Apylinkės teismas priimdamas nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu vertindamas įrodymus rėmėsi prielaidomis, juos vertino atsietai vienus nuo kitų, nevertino jų visumoje.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. Z., jo gynėjas advokatas D. Svirinavičius palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, nuteistojo E. Ž. gynėja advokatė M. Vietaitė prašė nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Prokurorė prašė nuteistojo D. Z. gynėjo ir nuteistojo E. Ž. apeliacinius skundas atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo E. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo D. Z. gynėjo ir nuteistojo E. Ž. apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai, teismo sprendimo turiniui, bei iš esmės išreiškia tik apeliantų nesutikimą su teismo padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis, todėl nepatvirtina skundų teiginių dėl BPK pažeidimų. Visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų D. Z. ir E. Ž. kaltę, taip pat nurodė motyvus, kodėl nuteistųjų parodymus vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas apeliantams. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi apeliantai, t. y. jiems nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl apelianto kaltės yra nepagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal BK 284 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013 ir kt.).
10. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2017 m. birželio 17 d. apie 02.00 val. asmenys atvykę į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo švenčiama A. B. gimimo diena, sukėlė muštynes, kurių metu nukentėjusiesiems A. C. ir K. Š. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, o nukentėjusiajam H. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors gimimo dienos šventėje ir buvo vartojamas alkoholis, tačiau priešingai nei nurodo E. Ž. apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. Z. kaltu neprisipažino, neigė dalyvavęs muštynėse. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. Z. parodė, kad antrą kartą su A. D. į sodybą nevyko, muštynėse nedalyvavo. Savo mobiliojo ryšio telefoną buvo davęs iš matymo pažįstamam asmeniui, kadangi tas asmuo neprisiskambino, pasakė, jog telefoną atiduotų A. D., o pats išvažiavo namo. Sekančią dieną A. D. grąžino telefoną. Apklausiamas įtariamuoju patvirtino parodymus duotus apklausiant specialiuoju liudytoju, tačiau nurodė, kad parodymus duos tik teisme. D. Z. apklausiant specialiuoju liudytoju, aplinkybes dėl telefono paskolinimo nenurodė. Nuteistojo D. Z. gynėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad jo ginamojo nurodyta versija apie telefono paskolinimą yra gyvenimiška ir taip dažnai pasitaiko jaunimo tarpe, tačiau kolegijos nuomone tokie gynėjo argumentai yra nepagrįsti, nes yra neįtikinami, be to, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys esantys byloje.
10.2. Nuteistasis E. Ž. duodamas parodymus skirtingose proceso stadijose nebuvo nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. parodė, kad į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) pateko atsitikintai, po to, kai nuvežęs keleivę į R., važiuodamas pasiklydo bei sugedus automobiliui, ėjo keliu sklindančios muzikos link. Priėjęs sodybą pamatė, kad ten vyksta muštynės, vienas asmuo norėjo jį sumušti, tačiau jis pabėgo. Pasiėmęs iš automobilio dokumentus grįžo namo. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai ir jį uždarė į areštinę. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. Ž. pakeitė parodymus ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra išgalvoti, o iš tiesų 2017 m. birželio 16 d. vakare jam paskambino A. D. ir paprašė pavežti, sakė sumokės už kurą. Jie abu susitiko prie (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančios „(duomenys neskelbtini)“ vidurinės mokyklos, kur be A. D. buvo ir kitų, jam nepažįstamų asmenų. A. D. buvo neblaivus, jis paprašė nuvažiuoti iki (duomenys neskelbtini) sodybos, konkretaus adreso nesakė, sakė, kad parodys važiuojant, paaiškino, kad toje sodyboje buvo ankščiau ir ten paliko savo piniginę. A. D. rodė kelią. Kai atvažiavo iki sodybos, A. D. sakė jam eiti. Prie sodybos jau buvo kitas automobilis. Jis takeliu su A. D. ėjo link sodybos, jiems iš paskos ėjo ir kiti vaikinai. A. D. įėjo į vidų, o jis laukė. Matė, kad A. D. pradėjo su kažkuo konfliktuoti, prasidėjo muštynės. Sodyboje pasirodė ir kiti asmenys. D. Z. tarp jų nebuvo. Kad tie vaikinai būtų turėję rankose kažkokias lazdas, pagalius ar metalinius vamzdžius, jis nematė. Kai tie asmenys atbėgo į sodybą ir pradėjo visus daužyti, jis iš sodybos išbėgo, nes nenorėjo būti sužalotas. Atbėgęs iki savo automobilio pastebėjo, kad pametė raktus, todėl į (duomenys neskelbtini) grįžo pėsčiomis. Prie namų jį sulaikė policijos pareigūnai ir išvežė į areštinę. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus D. Z. ir E. Ž. parodymų nenuoseklumą, neabejotina, jog vadovautis vien tik jais, sprendžiant jų kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Iš nagrinėjamos bylos duomenų visumos akivaizdu, jog nuteistųjų D. Z. ir E. Ž. pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli, jų parodymai esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse nesutapo su kitais bylos duomenimis. Dėl to, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji keisdami parodymus siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
10.3. Nukentėjusiojo A. C. parodymais nustatyta, kad 2017 m. birželio 17 d. apie 2 val., į sodybą, kur buvo švenčiamas A. B. gimtadienis, atbėgo apie 15 jam nepažįstamų vaikinų, kurie rankose turėjo medinės lazdas, grandinės, beisbolo lazdas, metalinius strypus. Paskutinis asmuo, iš įėjusių į teritoriją buvo A. D., kurį jie buvo prieš tai išprašę iš šventės. Du pirmieji įbėgę vaikinai pradėjo lazdomis daužyti ant suoliuko miegantį D. K., trenkė į galvą. Tuo metu jis buvo prie pavėsinės, nespėjo net sureaguoti, kaip prie jo pribėgę 3-4 asmenys, pradėjo jį mušti rankomis ir spardyti kojomis. Vienas iš jų buvo E. Ž.. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu iš bendrų veido bruožų, atpažino E. Ž., kaip asmenį, kuris apie 2 val. nakties su kitais vaikinais buvo atvykęs į sodybą, ir kuris rankoje turėjo lazdą bei kartu su visais mušė gimtadienio dalyvius (3 t., b. l. 50–52).
10.4. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja K. B. parodė, kad apie 02.00 val. nakties jai su N. K., K. Š., L. L., būnant lauke prie pastato, išgirdo, kad kažkas pradėjo šaukti, jog puola, muša. Tuomet pamatė, kad į sodybos teritoriją subėgo apie 10 nematytų vaikinų, kurie rankose turėjo medinės lazdas, grandinės, beisbolo lazdas, metalinius strypus, girdėjo grandinių garsą. Įbėgę vaikinai pradėjo visus mušti. Prie jos buvo priėjęs vienas iš vaikinų, rankoje turėdamas beisbolo lazdą, tačiau jai nieko nedarė, o nubėgo prie kitų. Liudytoja matė, kad iš atvykusių asmenų lazdomis mušė A. C.. Didžioji dalis šventės dalyvių pabėgo iš sodybos. Muštynės vyko apie 5 minutes, po ko visi atvykėliai išėjo iš sodybos teritorijos. A. C. ir P. R. buvo labai bloga, todėl M. V. paskambino pagalbos telefonu ir iškvietė greitąją pagalbą. M. V. paskambino greitoji pagalba ir liepė pasitikti prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“. Jiems važiuojant link kelio su jos tėčiui priklausančiu automobiliu „VW Golf“, prie sankryžos su kitu keliuku prie baltos spalvos užtvaro stovėjo 3 automobiliai, kiek atsimena vienas buvo pilkos spalvos „BMW“, mėlynos spalvos „Mitsubishi Colt,“ kitų automobilių nežino. Jiems neprivažiavus minėtos sankryžos iš visų pusių iš laukų prie sankryžos subėgo juos sodyboje užpuolę vaikinai ir ji matė, kad vienas iš vaikinų, mėlynos spalvos lazda išdaužė automobilio galinį kairės pusė stiklą. Jie padidinę greitį nuvažiavo link degalinės „(duomenys neskelbtini)“. Ten pasitiko policijos ekipažą ir greitosios pagalbos automobilį. Taip pat liudytoja patvirtino, kad tarp užpuolikų tikrai buvo ir E. Ž., kurį atpažįsta iš ūgio ir veido bruožų, jį gerai įsidėmėjo. Jis taip pat, kaip ir kiti asmenys, puolė ir mušė šventės dalyvius. Ar tarp užpuolikų buvo ir D. Z., pasakyti negalėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. C. bei liudytojos K. B. parodymais. Tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja K. B. suklydo įvardindama automobilio „BMW“ spalvą nėra pagrindo pripažinti K. B. parodymų nepatikimais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei nurodė E. Ž., K. B. nuosekliai parodė, kada buvo išdaužytas jos tėvui priklausančio automobilio stiklas, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė vandališkais veiksmais. Be to, iš 2017 m. birželio 21 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis A. C. ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė susirašinėjimą tarp jo ir E. Ž., kuriame praėjus kelioms dienoms po įvykio, E. Ž. socialinių tinklų pagalba domėjosi ir norėjo paklausti dėl sodybos kur viskas vyko, klausė „gal padėti išeitų“ (1 t., b. l. 180-182). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad E. Ž. uždarant į areštinę, jokių sužalojimų neužfiksuota.
10.5. 2018 m. kovo 2 d. asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas patvirtina, kad liudytojas M. V. atpažino asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 2 – D. Z.. Nors atpažinimo metu nebuvo visiškai įsitikinęs, tačiau šitą asmenį atpažino iš veido bruožų - pūstų lūpų, akių, antakių (3 t., b. l. 146-149). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad nors ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neatpažino juos užpuolusių asmenų, tačiau D. Z. buvo panašiausias iš asmenų jam matytų nakties metu.
10.6. Taip pat liudytojo N. K., kuris dalyvavo A. B. gimimo dienos šventėje, parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad nakties metu jam stovint terasoje, išgirdo, kad kažkas atbėga link jo, lyg ir rėkauja. Tuo metu atsisukant į kiemo pusę iš karto gavo kumščiu į dešinės pusės veido skruostikaulį, kas jam trenkė tiksliai pasakyti negali, bet pamena, kad vaikinas, buvo tamsaus gymio, tamsių plaukų ir su atlėpusiomis ausimis, t. y. tas asmuo buvo panašiausias į salėje sėdėjusį kaltinamąjį D. Z..
10.7. Kaip jau buvo minėta nenuoseklius ir neįtikinamus nuteistojo D. Z. parodymus paneigia ir duomenys užfiksuoti 2018 m. vasario 27 d. tarnybiniame pranešime. Iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, kad nustatyta, jog D. Z. telefonas pagal CELL duomenis 2017 m. birželio 16 ir 17 dienomis veikė adresu (duomenys neskelbtini), o būtent 2017 m. birželio 17 d. 02.10 val. priėmė skambutį iš tel. Nr. 370 653 72321 (2 t., b. l. 171–172).
10.8. Nors buvo keliamas klausimas dėl netinkamai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atliktų atpažinimų, tačiau pagrindo pripažinti atliktus atpažinimus neteisėtais ir juos kaip įrodymų šaltiniu nesivadovauti, nėra. Pažymima, kad pagal BPK 192 straipsnio 6 dalį, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai šiuo klausimu formuodamas teismų praktiką yra pasisakęs, kad tai gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo; kad BPK nenustatyta, jog šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas; kad kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais – sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2006). Taigi, tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu procesinis veiksmas – parodymas atpažinti buvo daromas pagal nuotraukas, nėra pagrindas pripažinti, kad duomenys gauti neteisėtu būdu, ir kad teismas, juos pripažindamas įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
10.9. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodo D. Z. ir E. Ž., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistųjų veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinti nusikalstamų veikų sudėties požymiai, o apeliaciniuose skunduose iškeltos versijos yra argumentuotai paneigtos tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Dėl to apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažindamas D. Z. ir E. Ž. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl D. Z. ir E. Ž. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pagrįstai E. Ž. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad didžioji dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų, jo nenurodė kaip asmens dalyvavusio muštynėse, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pažymima, kad gimtadienio šventėje dalyvavę asmenys nakties metu buvo užklupti netikėtai, buvo vartojamas smurtas, todėl kilo panika, dalis šventėje dalyvavusių asmenų iš įvykio vietos pasišalino norėdami išvengti užpuolikų, todėl natūralu, kad nebuvo įsidėmėti visi užpuolę asmenys.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad nuteistieji E. Ž., D. Z. ir A. D. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktika taip pat patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2012). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas.
11.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į sodybą, kur buvo švenčiamas A. B. gimtadienis, nutarta vykti po to, kai A. D. papasakojo draugams apie jam suduotą smūgį į skruostą, ketinant išsiaiškinti su tuo asmeniu. Į sodybą vyko grupė asmenų, tame tarpe ir visi nuteistieji, kurių pasirengimas (metalinių ir medinių lazdų, kasteto turėjimas), rodo, kad buvo išankstinis sumanymas naudoti fizinį smurtą. Nuvykę iš karto ėjo link nukentėjusiųjų ir liudytojų, rankose laikydami lazdas, kastetą ir pradėjo muštynes, lazdomis puolė nukentėjusiuosius ir įvykio vietoje buvusius liudytojus, sudavė jiems smūgius, jie matė vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, kas akivaizdžiai patvirtina, kad jie veikė bendrininkų grupe, todėl bendrai ir atsako už kilusius padarinius. Tarp jų atliktų veiksmų ir kilusių padarinių (A. C. ir K. Š. padarytų nežymių sveikatos sutrikdymų, o H. K. nesunkus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys. Byloje nenustatyta, kad tarp kaltinamųjų veiksmų ir nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, būtų įsiterpę kitų asmenų veiksmai ar kokie kiti veiksniai, nulėmę nustatytus sveikatos sutrikdymus. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad tiek nukentėjusieji, tiek ir įvykio vietoje buvę liudytojai, patvirtino aplinkybę, kad kilus muštynėms, prasidėjo sumaištis, buvo tamsu, todėl, kolegija sprendžia, kad dėl susidariusios situacijos, tamsaus paros meto, neapšviestos įvykio vietos buvo sunku pamatyti konkrečių asmenų suduodamus smūgius.
11.2. Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamu atveju nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje – sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Nuteistieji E. Ž., D. Z. ir A. D. smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko kitų gimtadienio šventėje dalyvavusių asmenų akivaizdoje. Nukentėjusiųjų A. C., K. Š. bei H. K. sveikatos sutrikdymus patvirtina specialisto išvadose jiems konstatuoti sužalojimai. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad smurtas vartotas prieš nukentėjusiuosius iš chuliganiškų paskatų, o nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios tvarkos sutrikdymas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas.
12. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, faktines aplinkybes nustatė pagal byloje esančių įrodymų visumą. Visi aukščiau išdėstyti bei apylinkės teismo nuosprendyje aptarti bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, kolegijos nuomone, sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Ir nors apeliantai neigia dalyvavę aptariamų nusikaltimų padaryme, tačiau iš pirmiau paminėtų, byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, jog tokie parodymai paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistųjų D. Z. ir E. Ž. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniuose skunduose pateiktas savitas duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Teismo išvados dėl nuteistųjų D. Z. ir E. Ž. padarytų veikų pagrįstos patikrintų, patikimų, leistinų ir pakankamų įrodymų visuma.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo E. Ž. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo E. Ž. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.